Kalbino Vitalijus Gailius

Domas Žeromskas – jaunosios kartos pianistas bei kompozitorius. Į džiazą jį pastūmėjo viena esminių Lietuvos džiazo asmenybių, pianistas Olegas Molokojedovas. D. Žeromską galima pavadinti amerikietiškosios džiazo tradicijos šalininku. Užatlantės mokykla yra svarbi jo dabartinio skambesio sudedamoji dalis, tačiau nevertėtų D. Žeromsko laikyti žanro puristu. Įvaldęs puikią grojimo techniką jis nesiekia aklai kopijuoti to, kas buvo sukurta prieš daugelį metų, bet yra atviras naujovėms ir siekia rasti savitą skambesį.

Pradėjęs eiti džiazo keliu D. Žeromskas netrukus atsidūrė Vytauto Labučio akiratyje ir įsitraukė į šio saksofonininko projektą „Silent Blast“, su kuriuo aktyviai koncertavo užsienio festivaliuose. Šįmet muzikantas pelnė geriausio instrumentininko apdovanojimą „Vilnius Jazz Young Power“ konkurse, kuriame pasirodė su „D. Jurevičius Group“.

Per savo karjerą šis aštuoniolikmetis jau spėjo pasirodyti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio festivaliuose. Pernai su savo suburtu kvintetu koncertavo pagrindinėje festivalio „Mama Jazz“ scenoje, taip pat yra grojęs „Lotos Jazz“, „Jazzkaar“, „Nisville“ ir kituose festivaliuose.

2018 m. vasarą D. Žeromskas dalyvavo Bostone vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse, kurias kuravo JAV džiazo garsenybės – būgnininkė Terri Lyne Carrington ir saksofonininkas Rickas DiMuzio. Pianistas iš Lietuvos patraukė šių scenos grandų dėmesį ir pelnė pilną stipendiją studijoms Berklio muzikos koledže, kuriame mokėsi tokios legendinės asmenybės kaip perkusininkas/vibrafonininkas Mulatu Astatke, gitaristai Billas Frisellas, Sonny Sharrockas ir Johnas Scofieldas, multiinstrumentininkas Quincy Jonesas ir kt.

---

Kokie kūrybiniai, gyvenimiški rūpesčiai ar džiaugsmai šiandien tau patys aktualiausi?

Būdamas Lietuvoje ypač daug laiko skyriau amerikietiškajai džiazo tradicijai įsisavinti. Bet dabar, žinodamas, kad važiuosiu į JAV ir mokysiuosi iš pačių amerikiečių, pradėjau galvoti, ką dar prasmingo galėčiau nuveikti namuose. Ėmiau žvalgytis į mūsų folkloro pusę, ieškoti jame ko nors įdomaus ir man nežinomo. JAV daugelis atlikėjų gerai išmano savąjį folklorą, norisi ir man prie to prisiliesti, todėl lankau buvusius mokytojus Balio Dvariono muzikos mokykloje, rankiojuosi įvairius įrašus ir t. t.

Taip pat šiuo metu bandau užbaigti savo debiutinio albumo darbus. Pagal planą šis įrašas jau turėjo būti užbaigtas, bet kiek netikėtai procesas užsitęsė – albumas pasirodys vasario pradžioje. Ir, be abejo, dabar labai aktualu užbaigti dvyliktą klasę. Norisi, kad nebeliktų jokių formalumų, kurie kliudytų išvykti studijuoti į JAV.

Planuojate pristatymo koncertus?

Planuojame vieną koncertą vasario 22 d. Vilniaus knygų mugėje. Iš tiesų šio albumo programą jau atlikome ne viename koncerte. Nežinau, ar tai buvo strategiškai geras sprendimas, bet kažką groti reikėjo. Ir šiaip šis albumas labiau apibendrina tai, ką dariau iki pilnametystės. Būtent to gyvenimo laikotarpio kūryba užfiksuota albume. Šiuo įrašu norisi padėti tašką ir žengti naują žingsnį.

Pereikime prie Berklio reikalų. Gavai pilną stipendiją studijoms Berklio muzikos koledže, tačiau ir pragyvenimas JAV reikalauja nemažai lėšų. Pamenu, šiemetiniame „Mama Jazz“ festivalyje po koncerto tave kalbinęs Julijus Grickevičius teiravosi apie lėšų rinkimą. Tad ar jau pavyko užsitikrinti finansinį užnugarį?

Turiu kažkiek santaupų, bet kampanija „GoFundMe“ vis dar gyvuoja. Didelio aktyvumo ji nesusilaukė, bet iki šiol aš pats jos pernelyg ir nereklamavau. Planuoju tuo labiau užsiimti išleidęs albumą.

Po naujienos apie stipendiją dėmesys tau labai išaugo. Rodos, daugelis į tave deda nemažus lūkesčius. Ar dėl to nejauti spaudimo?

Man pačiam šiek tiek keista, kad į mane imta žiūrėti kaip į tą, kuris tarsi jau būtų buvęs Amerikoje. Juk turime Liutaurą Janušaitį, kuris baigė Berklio muzikos koledžą, taip pat JAV patirties sėmėsi Giedrius Nakas, Kęstutis Vaiginis. Būtent tai turi vertę, o sureikšminti paties įstojimo, manyčiau, nereikėtų. Atrodo, kad jau dabar iš manęs tikimasi amerikietiškų standartų atstovavimo.

Ar jaučiu baimę? Greičiausiai ne. Turėjau kažkokių norų, lūkesčių, bet nebuvau jų taip griežtai apsibrėžęs. Tiesiog dariau ką galėjau geriausio ir norai išsipildė su kaupu. Neturiu aiškaus veiksmų plano, ką darysiu po studijų JAV. Galbūt liksiu ten, galbūt grįšiu į Lietuvą. Nesinori sau kažko per daug prisižadėti, tikėtis kažko konkretaus, todėl tos baimės pernelyg nėra. Pamatysime, kaip viskas susiklostys.

Minėtieji kolegos pasidalina savąją patirtimi su tavimi?

Taip, L. Janušaitis daug padėjo su studijomis susijusiais klausimais. Mano pirmasis susidūrimas su Berkliu buvo per vieną dėstytoją iš JAV, Davidą Bondelevitchių, kuris buvo atvykęs čia į Lietuvą. Vyko kino kompozitorių stovykla, o aš ten buvau netyčia patekęs. D. Bondelevitchius pats mokėsi Berklyje dar pas Quincy Jonesą. Išgirdęs mane grojantį pasakė, kad turėčiau apsvarstyti studijų Berklyje galimybę. Pradėjęs tuo domėtis, kreipiausi į L. Janušaitį, kuris daugeliu klausimų man labai pagelbėjo.

Visą šį susidomėjimą tavimi priimi kaip ilgamečio triūso vaisių ar labiau kaip tam tikrą likimo dovaną?

Viena vertus, tai mano darbo rezultatų įvertinimas, jaučiuosi į tai įdėjęs daug savęs. Tačiau keista, kad dėmesio susilaukiau ne dėl to, kad įgyvendinau kokį konkretų muzikinį uždavinį. Jei būčiau išleidęs albumą ar sugrojęs įspūdingą koncertą ir tuomet sulaukęs dėmesio, galėčiau priimti jį kaip tiesioginį atsaką į savo įdėtas pastangas. Be abejo, sėkmė JAV ir Berklio stipendija atspindi tas pastangas, tačiau Lietuvai labiau imponavo faktas, kad mane kažkas pripažino Amerikoje, negu tai, ką tuo metu dariau Lietuvoje.

Bet ar tai nėra bendrai mūsų kultūros politikai būdingas reiškinys, kad dėmesį atkreipiame tik tuomet, kai kažkas įvertinamas už Lietuvos ribų?

Tokia tendencija tikrai pastebima. Daug muzikantų yra aukščiausios klasės meistrai, genialūs kūrėjai, bet kadangi jie neturėjo ambicijos kažkur išvažiuoti, kažką nuveikti užsienyje, jie čia yra lyg ir deramai neįvertinti. Tai atspindi dar vieną svarbų dalyką – šiais laikais menininkas negali būti vien menininkas, jis turi gebėti save parduoti, išmanyti vadybą, muzikos industrijos veikimo principus, suvokti, kad svarbu reikiamu metu atsidurti reikiamoje vietoje.

Pastebėjau, kad nesi linkęs pernelyg kalbėti apie savo planus, sureikšminti savo pasiekimų. Ar nemanai, kad kuklumas šių dienų muzikos rinkoje kartais gali pakišti koją?

Manau, kad nėra gerai apsimestinis kuklumas. Viena vertus, mano planai nekuklūs. Turiu didelių planų ir norų, kurie galbūt nėra visiškai aiškiai apsibrėžti, tačiau aš jų bandau siekti. O tai, ką padariau iki šiol, laikau tik labai maža, nereikšminga dalimi. Todėl nesu linkęs to pernelyg sureikšminti, verčiau išsikelti kažkokį tikslą ir žiūrėti į priekį.

Groji su skirtingų kartų muzikantais (Vytautu Labučiu, Mindaugu Vadokliu, Jonu Gliaudeliu (Drema) ir kt). Ar grojant su vyresniais kolegomis nekyla problemų realizuojant idėjas? Turiu omeny tai, kad vyresnis kolega gali būti linkęs primesti savo poziciją jaunesniajam.

Net labai norint vargu ar pavyktų suburti vienos kartos muzikantų komandą. Lietuvoje nėra tiek daug muzikantų (nekalbu apie laisvosios, improvizacinės muzikos sceną, ten jų kiek daugiau), kurie grotų šiuolaikiniam amerikietiškam džiazui artimą muziką. Juo labiau mano vienmečių gretose. Paminėtas J. Gliaudelis yra penkeriais metais už mane vyresnis, kurį laiką kontrabosu grojęs Aurelijus Užameckis dabar studijuoja Olandijoje. Tad rasti jaunų muzikantų, kurie grotų tokią muziką ir būtų mano kartos, pavyzdžiui, trimitininką ar saksofonininką, tikrai sudėtinga.

Kitas dalykas, daugelis vyresniųjų kolegų, su kuriais groju, – mano buvę ar esami mokytojai. Kreipiuosi į juos tikėdamasis pagalbos. Taip pat ir ne visai muzikiniais klausimais: apie festivalius, popierių tvarkymą ir kitus dalykus, kurių aš pats neišmanau. Kalbant apie muziką, pastaruoju metu net ir populiaresniame šiuolaikiniame amerikietiškame džiaze atsirado naujų kompozicijų vystymo, formų, estetikos idėjų. Džiazas nebeprivalo susidėti iš schemos tema-improvizacija-improvizacija-tema. Ir šioje vietoje tenka pastebėti kartų skirtumą. Žmonės tiesiog skirtingai suvokia vieną ar kitą estetiką. Tenka ieškoti kompromisų. Pats skambesys nenukenčia, bet tavo paties planas, vizija, pats programos sudėliojimas ne visuomet pasiteisina, nes žmonės skirtingai įsivaizduoja, kaip turėtų vystytis pati muzika.

O kaip tavo paties kūrybinis procesas? Ar esi iš tų žmonių, kurie kantriai ir daug dirba, ar labiau linkęs laukti neretai muzikantų kiek mistifikuojamo įkvėpimo ir tik tuomet sėdi prie pianino?

Mano manymu, tam tikroje kūrybinėje stadijoje nuoseklus darbas yra būtinas. Muzikantas privalo turėti savo šaltąją pusę, kurią galėčiau pavadinti savotišku buvimu profesionaliu žudiku. Tam būtini stiprūs techniniai įgūdžiai, kuriais visuomet gali pasikliauti, kuriuos gali racionaliai paaiškinti bei pagrįsti. Bet kartu jis turi turėti kitą pusę – išsilaisvinti ir kalbėti tik savo jausmų kalba. Grojimas ir kompozicijų rašymas reikalauja ir vieno, ir kito.

Pastebėjau, kad grojant teorinis, techninis pagrindas labiau pasireiškia kaip įgūdis, kurį jau turi būti įgijęs, kad jo pagalba galėtum išreikšti savo jausmus. O kuriant aktualesnės tampa tam tikros išgyventos emocijos, įkvepiančios kūrinio idėją. Galvoje išgirsti kokią nors melodiją, motyvus ir tik tuomet į darbą pajungi technologiją.

Dažnai mini amerikietiškąją džiazo tradiciją. Tavo grojimas irgi artimas šiai mokyklai. Kuo ji tau žavi? Kodėl renkiesi ją, o ne europietiškąją?

Jaučiuosi esąs tokiame etape, kuriame labai svarbus technikos ir kalbos įvaldymas. Žinoma, anksti pradėjau kurti pats, todėl, nors kai kas gali į mane žiūrėti kaip į dar tik formuotis pradėjusį atlikėją, aš pats taip nesijaučiu. Jaučiuosi besimokąs ir esąs tik pradinėje šio proceso stadijoje, palyginus su tuo, kur norėčiau būti.

Mokymuisi amerikietiška mokykla yra būtina. Iš ten kilo toji muzika, jos dėsniai. Žinoma, iš džiazo per pastarąjį šimtmetį atsirado labai daug skirtingų žanrų, tradicijų, mokyklų. Bet amerikietiškoji mokykla yra pagrindas. Šių pagrindų man reikia, kad paskui galėčiau spręsti, kuria linkme toliau žengti.

Europietiškasis džiazas, europietiškoji mokykla yra amerikietiškosios tradicijos atmaina, kuri radosi apjungus už Atlanto gimusias idėjas su mūsų kultūriniu kontekstu. Man neteko susidurti su unikalia europietiško džiazo pagrindų mokykla, visiškai kitokia negu amerikietiškoji ir pasižyminčia tokiu pat stipriu, veiksmingu įgūdžių rinkiniu. Žinoma, negaliu teigti, kad tokios iš viso nėra, bet bent jau aš tokios dar nepastebėjau.

Prasitarei, kad jautiesi besimokąs. O kokį save matai, kai perkopsi besimokančiojo etapą?

Buvimo mokiniu visą gyvenimą idėja – tai tam tikras tikslas. Jis labai svarbus improvizacinės muzikos lauke, o ir apskritai kuriančio muzikanto ar tiesiog žmogaus gyvenime.

Ateityje įsivaizduoju save keliaujantį tarp JAV ir Europos. Pastebiu, kad džiazo rinka Europoje auga ir daugelis amerikiečių muzikantų didelę laiko dalį praleidžia važinėdami po festivalius Europoje. Turiu idėjų praplėsti džiazo importą, o ne eksportą, t. y. atvežti į Lietuvą daugiau amerikiečių muzikantų, o ne nusėsti tenai pačiam ir tapti vienu iš tūkstančio tiesiog gerai grojančių pianistų, kurių ten pilna ant kiekvieno kampo.

Kadangi mokysiuosi JAV, norėčiau tenykštę publiką supažindinti ir su mūsų kultūra. Tik dar negaliu pasakyti, kaip konkrečiai tai įgyvendinsiu. Galbūt susidomėjimas folkloru atvers naujų idėjų. Viliuosi, kad pavyks sukurti savitą skambesį, kurį galėčiau plėtoti kartu su muzikantais iš JAV. Norėtųsi ne tiek tapti amerikietiškosios tradicijos atstovu Lietuvoje, – nors turbūt kai kas jau dabar į mane būtent taip ir žiūri, – bet atrasti balansą tarp ten ir čia. Sukurti savitą skambesį, įgyti savitą veidą, būti aktualiam ir čia, ir ten.

Tavo muzikoje dominuoja akustinė prieiga prie garso. Sąmoningai vengi elektroninių instrumentų?

Atmetus skonio aspektą, visų pirma tai susiję su tuo, kad besimokant aplink nesimėtė geri sintezatoriai, prie kurių būčiau galėjęs prieiti kiekvieną dieną. Žinoma, lygiai taip pat neturėjau ir labai gerų fortepijonų, bet taip susiklostė, kad visgi akustiniais instrumentais grodavau dažniau. Su elektroniniais instrumentais neturiu tiek patirties, kad sugebėčiau juose atrasti mane dominantį skambesį, kurį galėčiau įtraukti į savo muziką. Elektroniniai instrumentai dabar labai populiarūs ir norėdamas aktyviai įsitraukti į muzikinį gyvenimą užsienyje, prisijungti prie kitų žmonių projektų, neabejotinai privalėsiu į tai pažiūrėti kiek rimčiau ir įvaldyti šiuos instrumentus.

Pastebiu, kad visi sintezatoriai, elektronikos garsai (nekalbu apie analoginius „Fender Rhodes“ ar „Moog“ elektroninius instrumentus, kurie, mano ausimis, yra artimesni akustiniams ir pasižymi nekintančia verte) labai greitai progresuoja ir tuo pat metu labai greitai išeina iš mados. Kartais tenka matyti vyresniosios kartos muzikantus, kurie elektronika žavėjosi nuo jaunystės – jie vis naudoja tuos pačius skambesio šablonus, o tai jaunesniajai kartai pasirodo neskoninga. Elektronika, rodos, greičiau pasensta. Tuo tarpu akustiniai instrumentai visuomet išlieka aktualūs. Nemanau, kad fortepijonas pats savaime gali skambėti senamadiškai. Todėl labai gerbiu muzikantus, kurie jau subrendę grįžta prie akustinių instrumentų kaip garantijos, kad neapsigausi ir neskambėsi baisiai neskoningai.

Ir dar manyčiau, kad akustinis instrumentas yra paveikesnis. Elektroniniam garsui turi stengtis suteikti gyvą pavidalą. Žinoma, yra daug gerų pavyzdžių, kaip prodiuseriai, atlikėjai sugeba pravirkdyti sintezatoriaus tembrą, tačiau manau, jog fortepijonas pats iš savęs turi daugiau tos galios.

Prisiminiau Keitho Jarretto „The Köln Concert“ istoriją, kai jis atvykęs groti negavo užsakyto fortepijono ir teko groti prastesniu. Ar pats keli aukštus reikalavimus instrumentui?

Kol instrumentas yra ne elektroninis, aš labai tolerantiškas šiuo klausimu. Tai gali būti ne pačios geriausios būklės pianinas, tai gali būti „Bösendorfer“ ar „Steinway & Sons“ fortepijonas – kiekvienas jų yra tarytum gyvas pašnekovas. Žinoma, grojant kiekvienu jų skirsis bendras skambesys, bet man bus vienodai įdomu jais groti.Tikrai mieliau rinkčiausi seną, išdaužytą pianiną negu naujutėlaičius „Nord Stage“ klavišus.

Neabejoju, kad muzika užima didžiąją dalį tavojo laiko. Bet koks tavo laisvalaikis? Randi jam laiko?

Šiuo metu ne. Bet šiaip, kadangi mokausi Vilniaus Jėzuitų gimnazijoje, man visuomet rūpėjo su religija susiję dalykai. Amerikoje visai atsitiktinai pakliuvau į afroamerikiečių baptistų bažnyčią. Žinoma, dėmesį patraukė jų bažnyčiose skambanti muzika ir didelė tikėjimo reikšmė jų gyvenime. Pasidarė įdomu, koks žmonių santykis su tikėjimu, kiek tai nuoširdu, kiek tame oficialumo, kaip tai keičia pačių žmonių mentalitetą... Kaip visa tai atsispindi kūryboje muzikantų, kurie turi tą tvirtesnį ryšį su tikėjimų. Bandau sau išsigryninti savo paties poziciją šiais klausimais.

Nekyla minčių į savo kūrybą įtraukti sakralinės muzikos elementų?

Nuo vasaros gospelo muzikos turbūt klausausi daugiau nei džiazo ir girdžiu, kad mano grojime atsiranda jai būdingų elementų. Žvelgiant bendrai, su tikėjimu susiję dalykai turi didelę jėgą ir padaro muziką daug priimtinesnę. Tikėjimas gali tapti raktu į pačią kūrybą, kuri techniškai dažniausiai būna labai paprasta, bet įgavusi labai stiprų poveikį, kurį paaiškinti kaip nors kitaip yra sudėtinga.

Tradiciniu tampantis baigiamasis klausimas. Kokius įrašus, muzikantus laikytumei esminiais, turėjusiais lemiamos įtakos tavo kaip muzikanto formavimuisi?

Pats pirmas, dėl kurio įsimylėjau džiazą – Jacky Terrassono 2015 m. albumas „Take This“. Jis kažkuo labai patrauklus ir kartu paprastas. Muzikantas turi labai užkrečiančią charizmą. Tuo metu jau mokiausi pas Olegą Molokojedovą, bet dar daug kas, ką jis kalbėdavo, man atrodė svetima, tačiau išgirdęs tą albumą supratau, kad noriu domėtis džiazu. Iki pat šiol labai mėgstu šį įrašą.

Taip pat labai patinka Charlie Haydeno ir Gonzalo Rubalcaba dueto albumas. Jis labai įdomus fortepijoninio garso išgavimo ir lyriškumo atžvilgiu. Garsas ten išgaunamas labai gražiai. Garsas tiesiog kvėpuoja per fortepijoną. Nepaprastai gyvas, artikuliuotas garsas.

Iš naujesnių išskirčiau Geraldo Claytono „Tributary Tales“. Jis pateikia tokią estetiką, kuri man pačiam labai patinka. Nevadinčiau to laisvuoju džiazu. Jame išvystytos kompozicijos, aranžuotės, daug kas yra tonalu, tačiau kartu jis pasižymi nenutrūkstamos tėkmės pojūčiu ir netgi sunku kartais suprasti, kur improvizacija, o kur ne. Nėra kapojimo, vystymo variacijų principų, labai natūrali tėkmė. Jis maloniai klausosi tiek paprastam klausytojui, tiek patyrusiam džiazo muzikantui.

---