Vítězslavas Mikešas apie šiuolaikinę muziką ir Čekijos-Lietuvos ryšius
- 2018 m. lapkričio 23 d.
Kontekstai atsiskleidžia laipsniškai
Kalbina Matěj Kratochvíl
Muzikologai nėra tipiški kandidatai prezidentiniams apdovanojimams. Vis dėlto šią liepą vienas čekų muzikologas sulaukė tokio pripažinimo iš Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės. Tas muzikologas buvo Vítězslavas Mikešas, o Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi buvo įvertintas jo ilgametis darbas garsinant Lietuvos muziką Čekijos Respublikoje.
Vis dėlto, tai tik dalis jo veiklos. Pastaraisiais metais jis aktyviausiai reiškiasi tokiose „nematomose“, bet esminės svarbos meno vadovo pareigose – iš pradžių Hradec Kralovės festivalyje „Muzikos forumas“, po to festivalyje „Naujosios muzikos ekspozicija“ Brno mieste, o nuo 2012 m. Brno filharmonijoje ir „Moravijos rudens“ festivalyje. Jam dirbant Brno mes pradėjome girdėti drąsius, bet tiksliai apgalvotus XX a. muzikos ir naujausių kūrinių derinius su klasikiniu ir romantiniu repertuaru. Koncertų salėse dominuojančią Vakarų muziką jis papildė ne tik vadinamųjų posovietinių, bet ir, pavyzdžiui, Azijos kompozitorių kūriniais. Be to, jis nuolat rašo tekstus (pavyzdžiui, šiam žurnalui ar „HIS Voice“) ir rengia laidas Čekijos radijui „Vltava“. Jis iš tų žmonių, kurie padeda muzikai pasiekti klausytojus, bet patys lieka daugiau ar mažiau nematomi. Šiame pokalbyje mes bent iš dalies sutraukysime tą nematomumo šydą.
Iš pradžių buvo kelionė „autostopu“ į šalį, apie kurią iš esmės nieko nežinojau, tačiau kuri mane iškart pakerėjo. Tolesnius pažinties etapus išvardysiu tik glaustais punktais: susižavėjimas Lietuva – jos gamta, kultūra, istorija, kalba, žmonėmis – ir sunkiai apsakomas antrųjų namų jausmas (profesorė Giedrė Lukšaitė-Mrázková, lietuvė klavesinininkė ir vargonininkė, gyvenanti Prahoje, sakė, kad turėjau būti lietuvis ankstesniame gyvenime); susipažinimas su M. K. Čiurlionio dailės ir muzikos kūriniais – apie jo fortepijoninę muziką vėliau parašiau savo magistro darbą; lietuvių kalbos studijos Karlova universitete Prahoje, kur turėjau galimybę kasmet išvykti dviem ar trims mėnesiams į Vilnių; galiausiai pažintis su lietuvių šiuolaikine muzika – čia man daug padėjo Daiva Parulskienė ir Linas Paulauskis iš Lietuvos muzikos informacijos centro (Linas ten vis dar dirba ir padeda man gauti naujos medžiagos, norėčiau padėkoti jam už tai!); Lietuvos muzikos sklaida publikacijose ir radijo laidose... Visiška kulminacija buvo susijusi su Broniaus Kutavičiaus muzika ir asmenybe – parašiau daktaro disertaciją apie jo kūrinius pagal Sigito Gedos tekstus. Ir pamažu atsirado galimybių pristatyti Lietuvos muziką Čekijoje.
Kokia šiandien yra šiuolaikinės kompozicinės muzikos situacija Lietuvoje ir jos santykis su valstybe? Ar Baltijos šalyse galėtumėm atrasti kokių nors impulsų, kurie mums padėtų vertinant nišines kultūros sritis?
Ten šiuolaikinė muzika vertinama kur kas labiau negu Čekijoje. Didelės paramos ji sulaukia nuolat plėtojant „Gaidos“ tradiciją, nuo 1991-ųjų kiekvienais metais rengiant stambų festivalį. Jame įvyksta daug lietuvių kompozitorių premjerų (taip pat ir orkestrinių kūrinių), teikiami užsakymai Lietuvos, o dabar jau ir tarptautiniams kompozitoriams. Svarbi elektroninės ir elektroakustinės muzikos platforma yra „Jaunos muzikos“ festivalis. Pastaraisiais metais Lietuvoje vyko pajėgų įvairinimas – savo veiklą pradėjo mažesni festivaliai, su daugiau ar mažiau užtikrintu tos veiklos tęstinumu. Tačiau didesni renginiai taip pat nežada išnykti. Svarbi yra ir Lietuvos muzikos informacijos centro veikla: leidžiamos natos, įrašai (autoriniai kompozitorių albumai, apžvalginiai naujų įdomiausių kūrinių rinkiniai ir t.t.), plėtojamas informatyvus tinklalapis, vykdomi įvairūs lietuviškos muzikos sklaidos Lietuvoje ir ypač užsienyje projektai ir taip toliau, ir panašiai. Dabar ten dirba šeši darbuotojai – tik palyginkite tai su mūsų pačių Čekijos muzikos informacijos centru [šiuo metu jame dirba 3 darbuotojai – red. past.].
Apskritai paramą šiuolaikinei muzikos kūrybai – ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse – galėjo paskatinti tai, kad ten nėra tarptautiniu mastu žymių klasikinių kompozitorių. Mes turime Smetaną, Dvořáką, Janáčeką, Suką, Martinů, ir tai jau daug repertuaro. Baltijos šalyse tokių kompozitorių nėra, todėl jie ir skiria tiek pastangų šiuolaikinių kompozitorių kūrybos sklaidai. Kitkas, ko negalima nepaminėti – stipri chorinio dainavimo kultūra. Lietuvoje net mėgėjų chorai yra aukšto lygio, jie dažnai atlieka šiuolaikinius kūrinius, kuriuos jiems rašo žinomi kompozitoriai. Galiausiai išskirtinis vietinis folkloras taip pat yra varomoji jėga, kuri iki šiol stipriai įkvepia šiuolaikinę muziką jį panaudoti net ir pačiuose avangardiškiausiuose kontekstuose.
Būtų įprasta man pasakyti kažką tokio kaip „geras klausimas“ ir pradėti vardyti virtinę vardų ir pavadinimų. Bet čia manęs nepagausite. Nė kiek neabejodamas pasakysiu, kad Broniaus Kutavičiaus oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ – kertinis lietuviškos muzikos kūrinys. Kai pirmą kartą susidūriau su šios oratorijos įrašu ir grafine partitūra, tiesiog negalėjau nuo jų atsitraukti. Kaip viskas paprasta. Bet kaip kruopščiai apgalvota, stipru ir įspūdinga! Svajojau atlikti ją Čekijoje, bet kažkodėl, klausydamas įrašo ir skaitydamas kompozitoriaus parašytus atlikimo paaiškinimus, galvojau, kad tokio kūrinio praktiškai neįmanoma atlikti gyvai. Tačiau Linas Paulauskis pasiūlė man susisiekti su „Aidijos“ choro vadovu Romualdu Gražiniu. 2012 m. jie atvyko į Hradec Kralovės muzikos forumą ir atliko „Paskutines pagonių apeigas“ kartu su vietiniu vaikų choru „Jitro“ – taip pat atliko kitas dvi Kutavičiaus oratorijas. Supratau, kad tai, ko reikėjo, buvo nepriekaištingai partitūrą išmokęs chorvedys, gebantis kurti chorų judėjimo erdvėje choreografiją. 2017 metais oratorija buvo atlikta vėl, šį kartą „Moravijos rudens“ festivalyje Brno – „Aidija“ vėl pasirodė kartu su vietinių vaikų choru („Kantiléna“). Publikos reakcija abu kartus buvo tokia pati: ilga tyla chorams palikus bažnyčią ir nuaidėjus paskutiniam vargonų akordui, tada – nesibaigiantys audringi aplodismentai. Tai buvo ir nepaprasta patirtis Čekijos vaikų chorams. Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl „Aidija“ nepadaro šio kūrinio pagrindiniu savo eksporto projektu.
Bet kad nesustočiau ties vienu kūriniu... Visa Kutavičiaus kūryba labai verta dėmesio. O jeigu pradėčiau apie lietuvių muziką maždaug chronologiškai, visų pirma rekomenduočiau M. K. Čiurlionio fortepijoninius kūrinius, taip pat dviejų svarbiausių Lietuvos avangardistų – Vytauto Bacevičiaus (lenkų kompozitorės Grażynos Bacewicz brolio) ir Jeronimo Kačinsko (Aloiso Hábos studento Prahos konservatorijoje ir mikrotoninės muzikos pradininko Lietuvoje) – kūrybą. Nuostabi yra Juliaus Juzeliūno muzika; iš Kutavičiaus amžininkų reikėtų paminėti Osvaldą Balakauską ir Feliksą Bajorą, iš jaunesnių kartų – Onutę Narbutaitę, Šarūną Naką, Rytį Mažulį, Antaną Jasenką, Arturą Bumšteiną. Labai originali Justės Janulytės, Egidijos Medekšaitės, Žibuoklės Martinaitytės kūryba, šis sąrašas gali tęstis. Beje, labai pastebėtina moterų kompozitorių gausa Lietuvoje – o visos čia minėtosios jau įsitvirtino tarptautinėse scenose.
Kokia yra dabar muzikinių Čekijos ir Lietuvos, taip pat kitų Baltijos šalių, santykių padėtis?
Pastaruosius du šimtmečius šie ryšiai plėtojosi palaipsniui ir yra išties pastebimi, nors su lietuviais ryšys atrodo stipresnis. Štai Rūta Prusevičienė – kuri dabar yra Lietuvos nacionalinės filharmonijos direktorė – Čekijos ir Lietuvos muzikinius ryšius detaliai išnagrinėjo savo baigiamajame darbe. Čekijoje mažai kas žino, kad XIX amžiuje Lietuvos muzikiniam gyvenimui daug nusipelnė Čekijos muzikantai ir pedagogai – Rudolfas Liehmannas (Dvořáko mokytojo Antonino Liehmanno sūnus) Rokiškyje ir Josefas Mašekas Rietave (Lietuvoje gyvuoja legenda, kad Mašekas pirmasis pripažino Čiurlionio talentą). Tačiau mūsų žinios apie Lietuvos ir Baltijos šalių muziką pastaraisiais dešimtmečiais labai prasiplėtė, keliems šių šalių kompozitoriams sulaukus tarptautinio pripažinimo. Pas mus ne kartą skambėjo tokių kompozitorių kaip Arvo Pärto, Erkki-Sveno Tüüro, Pēterio Vasko ar Broniaus Kutavičiaus muzika, ir tai tik ledkalnio viršūnė. Dažnai tai būna esminės svarbos įvykiai: galima minėti eksperimentinį Šarūno Nako veikalą „Ziqquratu II“ 10-ojo dešimtmečio pabaigoje „Naujosios muzikos maratone“ ar kitas Broniaus Kutavičiaus kompozicijas – girdėjome jo muziką nebyliam Dreyerio filmui „Žanos d’Ark aistra“ (ačiū Bergo orkestrui) ir jo simfoniją „Epitaphium temporum pereunti“, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro prieš dvejus metus atliktą „Prahos pavasaryje“. Erkki-Svenas Tüüras 2015 m. buvo „Moravijos rudens“ festivalio kviestinis kompozitorius (ten buvo pristatytas ir Justės Janulytės valandos trukmės projektas „Smėlio laikrodžiai“), o Ostravos Janáčeko filharmonijos orkestras 2016-2017 m. pasirinko Pēterį Vaską reziduojančiu orkestro kompozitoriumi. Ką jau kalbėti apie dažnus Arvo Pärto muzikos atlikimus. Šiaip ar taip, nebūsiu čia prisiminęs daugelio svarbių epizodų...
Kaip žurnalistas, iš tikrųjų domiuosi Rytais. Kaip programų sudarytojas, siekiu teritorinio balanso ir tikiuosi, kad tai ir matyti. Kas dėl „posovietinės muzikos“: kažkada vartojau šį terminą, bet dabar jo vengiu. Anksčiau daugiausia koncentravausi į kompozitorių kartas, suklestėjusias 7-ajame dešimtmetyje, ir man atrodė, kad tokius kompozitorius kaip Alfredas Šnitkė, Sofija Gubaidulina, Arvo Pärtas, Bronius Kutavičius, Pēteris Vaskas, Gija Kančelis, Valentinas Silvestrovas, Tigranas Mansurianas ir kitus, t.y., žymiausius savo šalių šios kartos atstovus – taip pat ir visai kitokių kompozicinių stilių autorius – kažkas sieja. Net ir nepaisant šių šalių kultūrinės įvairovės, visos jos buvo Sovietų Sąjungos dalimi. Galima minėti žavėjimąsi vakarietišku modernizmu jų karjeros pradžioje, kaip protestą prieš socialistinio realizmo estetiką. Arba priešingai, vėliau įvykusį komplikuotos muzikinės kalbos iškeitimą į paprastumą ir dvasingumą, vėlgi kaip protestą prieš sovietinės visuomenės ateizaciją; gilinimąsi į savųjų tautų dvasinį paveldą. Ši karta jau sugebėjo ištrūkti iš sovietinių kontekstų, ką jau kalbėti apie jų įpėdinius. Štai kodėl terminą „posovietinė muzika“ laikau labiau nei probleminiu, be to, tai visuomet kels negatyvias konotacijas pačioms šalims. Taigi kalbėkime dabar apie lietuvių muziką, estų, latvių, ukrainiečių, armėnų, rusų muziką...
Pastaruosius penkerius metus dirbdamas meno vadovu Brno filharmonijoje, derinote klasikinį repertuarą su šiuolaikiškesniais ir visai naujais kūriniais. Kuo vadovaujatės, ieškodamas šiuolaikinio, tačiau klausytojui priimtino repertuaro?
Čia neturiu vieno recepto – tai greit nuvestų prie klišių. Prieš kiekvieną programą ilgai galvoju, ieškodamas ryšių tarp atskirų kūrinių. Siekiu vengti „sumuštinio metodo“, kuris, manau, šiuolaikinei muzikai atneša daugiau žalos negu naudos – kai klausytojams duodama paragauti šiuolaikinės muzikos skonio dešimties minučių pjese, o tada tegul „ima, ko jie nori“.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad sumanūs deriniai, akivaizdžios ar paslėptos jungtys gali padėti klausytojui reikliose programose. Pavyzdžiui: Čaikovskio Patetinė simfonija ir Alfredo Šnitkės kantata „Seid nüchtern und wachet“. Ar Sofijos Gubaidulinos koncertas fleitai „The Deceitful Face of Hope and Despair” ir Mahlerio „Daina apie žemę“. Arba Tan Duno koncertas violončelei „The Map“ ir Musorgskio „Parodos paveikslėliai“. Jungtys atsiranda, net jei kūrinius skiria šimtmečiai, visai kita muzikinė kalba ir kontekstas. Aš neskirstau muzikos į klasikinę ir šiuolaikinę. Nenuvertinu populiarių klasikinių kūrinių – ne jų kaltė, kad muzikos industrija padarė juos tokius, kokie jie dabar yra. Ir tie kūriniai naujoviškuose deriniuose, t.y., naujame kontekste skamba kitaip, naujai, gyvai. Toks požiūris sukuria tam tikrą pusiausvyrą, kurios siekiu sudarydamas programas. Nemanau, kad tai kažkas neįprasta – tarptautiniu mastu tai yra standartinė procedūra. Gal tik mūsų kiek užsistovėjusiuose muzikiniuose vandenyse tai vis dar laikoma programų sudarymo progresu...
Kokią įtaką tam turi naujasis Brno filharmonijos vyriausiasis dirigentas?
Esminę – tai logiška ir taip turi būti. Man svarbu, kad Dennisas Russellas Daviesas ir aš esame toje pačioje pusėje. Jis, žinoma, turi savo viziją, ką norėtų atlikti, bet yra atviras diskusijoms, neprieštarauja patarimams ir yra atviras naujiems impulsams. Jo autoriteto ir milžiniškos patirties dėka yra lengviau perteikti komplikuotesnius repertuaro momentus ne tik publikai, bet ir orkestrui. Man garbė dirbti kartu su tokio lygio žmogumi ir kartu džiaugsmas, kad jis laiko mane lygiaverčiu partneriu ruošiant Brno filharmonijos sezonus.
Iš anglų kalbos vertė Linas Paulauskis