Kalbina Diana Lukoševičienė

Krzysztofas A. Janczakas jau kurį laiką figūruoja tarp talentingiausių lenkų jaunosios kartos kompozitorių. Ir produktyviausių – jo kurta muzika skamba daugiau nei 40 filmų, tarp jų ir lietuvės Eglės Vertelytės režisuotame „Stebukle“, kuris šiemet paskelbtas geriausiu lietuviško kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“. Jaunatviškas K. A. Janczako maksimalizmas („visada galima išspausti daugiau“) nestebina. Žavi daug rečiau kino kompozitorių gretose aptinkamas kūrybinis šaltakraujiškumas („jei filmas taps geresnis be mano muzikinių replikų […], aš pirmasis jas pašalinsiu“).

Tai trečiasis interviu iš pokalbių ciklo su lietuviškų filmų kompozitoriais.

---

Ar pamenate pirmąjį susitikimą su Egle Vertelyte? Kaip susipažinote?

Tai buvo vaizdo pokalbis „Skype“. Buvau ką tik po paskaitos apie scenarijaus rašymą. Puikiai pasikalbėjome: buvau laimingas suvokęs, kad turime daugybę bendrų taškų. Daug juokėmės, kas visada yra geras ženklas. Filmavimas ir muzikinio takelio kūrimas reikalauja daug laiko ir supratimo. Be galo svarbu, kad žmonės ne tik kalbėtų ta pačia kalba, gilindamiesi į filmo istoriją, bet panašiai matytų ir jaustų pasaulį. Humoro jausmas – vienas esminių dalykų. Žinoma, man iškart patiko filmo scenarijus.

Kokia buvo Eglės reakcija išgirdus jūsų sukurtą garso takelį? Kaip aktyviai ji dalyvavo jį kuriant?

Tai kone daugiausiai streso keliantis etapas ir filmo kompozitoriui, ir režisieriui. Todėl man išties buvo malonu išgirsti, kad Eglei patiko mano muzikinės idėjos. Iš pradžių scenarijuje išskyriau kelias temines linijas. Paskui paruošiau kelias muzikines temas pagrindiniams filmo herojams ir svarbiausiems filmo posūkiams. Kai kurios jų pateko į galutinį garso takelį. Įvairiais etapais Eglė aktyviai dalyvavo kuriant takelį. Didžiąją laiko dalį darbavomės mano studijoje Varšuvoje, kur galėjau iš karto siūlyti ir groti kylančius sumanymus.

Kada pradėjote kurti muziką filmams? Kas tam turėjo įtakos?

Tai tapo rimta, pradėjus studijas aukštojoje mokykloje. Tačiau pirmiausiai buvau apžavėtas europietiško kino, dar ir dar kartą žiūrėdavau Fellini, Bergmano, Bertolucci, Antonioni, Tarkovskio, Kieślowskio, Bunuelio ir Formano filmus. Svarsčiau tapti kino režisieriumi. Netgi pradėjau ruošti dokumentus stojimui į Lodzės kino mokyklą. Bet muzika pričiupo mane pirmiau. Ačiū Dievui!

Pradėjęs nuo filmų muzikos, gana greitai pajutau, kad man to nepakanka – atradau klasikinę muziką. Pasitikėjau savo intuicija, aistra ir knygomis. Pagriebęs muzikos enciklopediją nukeliavau į muzikos parduotuvę ir atsivertęs kompozitorių orkestratorių skyrių paklausiau, ar jie turi jų albumus. Tai buvo ilgas sąrašas geriausiųjų: Berliozas, Rimskis-Korsakovas, Dvořákas, Ravelis, Straussas, Stravinskis, Holstas. Pardavėja nusijuokė ir pasakė turinti juos visus. Tada atnešė „Philips“ išleistas Dvořáko simfonijas: 7, 8 ir 9, atliekamas Londono simfoninio orkestro, diriguojamo Witoldo Rowickio. Grįžęs įsijungiau jas namie ir mane apėmė toks stiprus pojūtis, kad viskas nuėjo į antrą planą. Buvau priblokštas tos galingos jėgos, magiškos dvasios ir neįtikėtinos spalvų paletės, glūdinčios orkestre. Prisiekiau sau, kad padarysiu viską, ką galiu, kad kurčiau tokią muziką. Su šia svajone išvykau į Paryžių, kur 5 metus studijavau legendinėje muzikos mokykloje pas Michelį Merlet (čia kadais dėstė ir Nadia Boulanger). Šiandien internete galite pasiklausyti mano „Ave Maria“, kurią atlieka Londono simfoninis orkestras. Muzika kinui yra kažkur per vidurį, ji apjungia dvi didžiąsias mano aistras: muziką ir filmus.

 

Krzysztofas A. Janczakas. Foto: Jakub Grabowski

Kaip kuriate muziką filmui? Kokią techniką naudojate?

Svarbiausia – pirmoji filmo peržiūra, todėl džiaugiuosi galėdamas iškart matyti galutinę filmo versiją. Tuomet po pirmo įspūdžio natūraliai jaučiu vietas, kur galėtų rastis muzika. Žinoma, visada kalbamės su režisieriumi ir intensyviai keičiamės idėjomis, bet kai kurie režisieriai, net ir turėdami idėjų, pirmą juodraštį patiki kompozitoriui. Eglė taip pat turėjo kelias idėjas, bet davė man laisvę. Manau, tai geriausias būdas sukurti ką nors originalaus. Visada pradedu nuo improvizacijos. Man patinka sugroti kažką pasirodžius vaizdui, netgi tada, kai filmą žiūriu pirmą kartą. Galiu iš karto pamatyti, kas veikia, o kas ne, ką būtų įdomu vystyti toliau.

Pakalbėkime apie vaizdo ir garso santykį filme. Kaip dirbate su vaizdu be to, kad stengiatės iškart ir improvizuoti?

Gana dažnai vaizdas apibrėžia garso takelio tekstūrą ir spalvas. Orkestro ar ansamblio dydį. Spalvas ir emocijas. „Stebuklo“ atveju ieškojome ko nors unikalaus. Didelis kinematografinis simfoninis orkestras būtų nevykęs pasirinkimas, jis nederėtų su filmo herojais. Norėjom sujungti ironiją ir juodąją komediją su drama, nepabrėždami nė vieno iš šių žanrų.

Garsas yra labai platus terminas. Netgi garso ir muzikos santykis filme yra labai delikatus reikalas, todėl filmui labai naudinga, jei kompozitorius ir garso inžinierius komunikuoja. Ne konkuruoja tarpusavyje, o kartu sprendžia, kuriose vietose į pirmą planą iškils muzika, o kuriose dominuos garso efektai ir dialogai.

Darbas su režisieriumi: ar nesijaučiate suvaržytas jo lūkesčių? Ar tenka ieškoti kompromisų?

Kiekvienas režisierius yra skirtingas, tad pusę viso darbo proceso sudaro ne kūryba, o bandymas jį pažinti. Sužinoti, kas jam ar jai patinka, kas jaudina, kaip ji(s) mato filmo istoriją, kas yra jo(s) istorija. Apie kompromisus kūryboje… Svarbu suprasti, kad kino muzika turi savo vaidmenį ir yra tik vienas iš daugelio elementų, kuriančių filmo kalbą. Man visada svarbiausia istorija. Jei filmas taps geresnis be mano muzikinių replikų, nenusiminsiu, jei jų bus atsisakyta. Aš pirmasis jas pašalinsiu. Kartais gera vaidyba ir nuostabiai surežisuota scena turi likti tokia, kokia yra. Kai kuriais atvejais muzika išblaško. Atrasti balansą yra kūrybinio proceso esmė. Kurdamas koncertinę muziką galiu daryti ką užsimanęs, todėl nematau problemos būti lankstus ir objektyvus kurdamas kino muziką.

Išlaikyti balansą tarp vaizdo, muzikos ir efektų – tikras menas. Iš ko sprendžiate, ar tai pavyko?     

Tinkamas balansas susikuria tada, kai mes taip įsijaučiame į filmo istoriją ir esame jos paveikti, kad tik pasirodžius baigiamiesiems filmo titrams suvokiame, kad jis baigėsi. Juo labiau negalvojame apie balansą, nes jis yra tobulas. Norėdami jį išanalizuoti, turėtume dar sykį pažiūrėti filmą. Istorija yra svarbiausias dalykas ir visi elementai turi nepastebimai jai tarnauti.

Kaip filmo režisieriui išgauti geriausia, ką sugeba kompozitorius?

Leidžiant jam daryti tai, ką jis sugeba – kurti muziką. Mano nuomone, temp tracks (muzikinių nuorodų kompozitoriui – red. past.) naudojimas pakerta sparnus ir smarkiai apriboja kompozitorių. Galbūt neturėčiau to sakyti, bet kompozitoriui daromas spaudimas eiti toliau ir giliau yra geras dalykas. Visada galima išspausti daugiau, tik kartais kompozitoriai linkę naudoti tai, ką jau išmano ir žino veikiant. O mane daug labiau vilioja išbandyti ką nors netikėto. Tarkim, labai dramatiškoje scenoje vietoj milžiniško orkestro su 24 smuikais, grojančiais aistringą emocionalią melodiją, mes panaudojome tik vieną violončelę su daugybe įrašytų jos aidų. Tai turėjo stipresnį poveikį.

Ar pamenate Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogą“ ar „Tris spalvas“ ir Zbigniewo Preisnerio jiems sukurtą muziką? Jis visada taip elgiasi. Keliose „Stebuklo“ scenose muzika prieštarauja vaizdui. Pavyzdžiui, po skerdimo scenos, kai Irena ant galinės sėdynės veža kiaulę ir verkia. Tiesmukiausias pasirinkimas būtų liūdna, sielvartinga melodija. Tačiau pasirinkome neįprastą perkusijos pasirodymą su pagrindinio leitmotyvo atgarsiais, nuaidinčiais klarnetuose antrame plane. Nepaisant Irenos verksmo ir to, kad dalis jos pasaulio subyrėjo, muzika nėra graudi. Scenoje iškart atsiranda keli lygmenys ir daugiau intrigos. Ji vis dar dramatiška ir emocionali, bet ją galima intepretuoti įvairiau. Jei skambėtų graudi muzika, tai būtų tiesiog dramatiška scena. Dabar gi atsiranda didesnė herojės charakterio gelmė. Kartais netikėti pasirinkimai būna dešimtis kartų efektyvesni ir stipresni. Geri režisieriai tai žino, turėtų žinoti ir geri kompozitoriai.

Ar kada nors jūsų kurtas garo takelis buvo atmestas?

Pasakysiu taip – niekada nebuvau atleistas. Tačiau buvo keli filmai, kur mano ir režisieriaus vizijos nesutapo. Tai atvejai, kai man buvo duota laisvė be jokių nuorodų iš režisieriaus ir bandžiau sukurti kažką labai originalaus. Pats likau patenkintas rezultatu, bet režisierius ne visada išdrįsdavo panaudoti tai filme. Nenorėjo rizikuoti ir aš tai suprantu. Filmo kūrimas yra ilgas ir sudėtingas procesas. Nemėgstame rizikuoti visu tuo darbu, kuris buvo įdėtas į filmo vystymą ir gamybą. Ir, žinoma, pinigais.

Kokie jūsų mėgstamiausi filmai, kuriuose dera garso takelis? Kuo jie išskirtiniai?

Sakyčiau, visi Alberto Iglesiaso ir Thomo Newmano kurti takeliai. Tai meistrai, gebantys atrasti tinkamą emociją ir sudėti, ją į fantastišką unikaliai skambantį kūrinį, kuriame atpažįstamas jų braižas. Žaviuosi ir tuo, kad jų muzika veikia keliais lygiais: jų muzika tuo pačiu metu ir liūdna, ir linksma. Taip, tai įmanoma! Tokie kūriniai užčiuopia tą specifinę metafiziką ir filmo gylį. Yra daug filmų, kuriuos galėčiau čia paminėti, bet tebūnie reveransas klasikai. Išskirčiau Fellini „Amarcord“ su Nino Rota muzika. Genialus takelis, nors kino muzika nuo „Amarcord“ laikų stipriai keitėsi ir vystėsi.

Parekomenduokite mūsų skaitytojams vieną kitą kino kompozitorių.

Tik porą? Kadangi jau paminėjau Iglesiasą ir  Newmaną, dar pridėčiau Maxą Richterį ir Michałą Lorencą. Jie abu turi šį bei tą bendro – abu yra mano mokytojai. Maxą sutikau Europos kino akademijos meistriškumo dirbtuvėse. Jo rekomendacinis laiškas padėjo man tapti Akademijos nariu. Maxas turi unikalų balsą ir tai, ką vertinu labiausiai – jis atrado savo vidinį paprastumą. Tai sudėtingiausias dalykas kompozitoriui.

Tuo metu Michałas Lorencas, mano nuomone, yra talentingiausias lenkų kino kompozitorius. Niekas iš mano pažįstamų nemoka skaityti filmų taip kaip jis. Jo muzika tiek daug duoda filmui, iškelia jį į visai kitą lygį. Tai tikra garso takelių kūrimo magija. Turėjau laimės padirbėti su juo kaip orkestratorius ir asistentas. Rekomenduoju pasiklausyti Lorenco 1997 m. takelio „Bastard“. Tai vienas geriausių kada nors sukurtų lenkiškų filmų takelių.

Su kokiais iššūkiais šiuo metu susiduriate kaip kino kompozitorius? Kokie projektai jūsų laukia artimiausiu metu?

Šiuo metu dirbu su kroatų filmu „What a Country!“, kurį režisuoja vienas geriausių Kroatijos režisierių Vinko Brešanas, 2003 m. Berlyno kino festivalyje nominuotas „Auksiniam lokiui“ už filmą „The Witnesses“. Taip pat kuriu muziką vaidybiniam animaciniam filmui „Jacob, Mimmi and Talking Dogs“, kurį režisuoja latvis Edmundas Jansonas. Ką tik pradėjau kalbėtis su režisieriais. Visi šie projektai yra milžiniški, bet ir atpildas už juos bus milžiniškas. Taip pat šiemet, kaip ir kasmet, ruošiuosi išleisti savo albumą. Tai padeda išlaikyti privačią erdvę, kurioje mėgaujuos absoliučia laisve kurti ką užsigeidęs.