Kalbina Indrė Lis

Multiinstrumentininkui, kompozitoriui Sauliui Petreikiui yra pavaldūs viso pasaulio garsai. Tai išskirtinis lietuvių kūrėjas, kurio muzikinėse praktikose susijungia įvairių tautų muzikiniai sąskambiai ir istorijos. Saulius yra baigęs klasikinio trimito studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, taip pat profesionaliai groja įvairiais egzotiškais instrumentais, pavyzdžiui – indiška bansūri fleita ir australišku didžeridū bei daugybe kitų. Nuolatos improvizuojantis ir vietoje nenustygstantis muzikantas solo ir su kitais atlikėjais dažnai koncertuoja Lietuvoje bei užsienio šalyse. 2018-ieji Sauliui Petreikiui ypač užimti – jis dirba net prie 5 albumų. Vienas jų – „Negirdėta Lietuva“, kuriame prikeliami užmiršti tradicinių lietuviškų instrumentų garsai.

---

Kokie buvo įsimintiniausi ir svarbiausi muzikos mokytojai jūsų gyvenime?

Pirmieji ir didieji mokytojai buvo tėvai. Namuose nuolatos skambėjo muzika, mano senelis bei prosenelis taip pat buvo muzikantai. Vaikai juk pradeda mokytis namų aplinkoje, matydami, kuo gyvena tėvai, nesąmoningai juos kopijuodami ir laikydami autoritetais. Kiek save pamenu, nuo vaikystės norėjau muzikuoti . Man tai visada atrodė tarsi magija. Savaitgaliais suvažiuodavo tėvų draugai, visi kartu grodavo, o aš, stebėdamas juos, svajodavau tokiu pat būti užaugęs. Vėliau mama nuvežė į muzikos mokyklą, po kurios įstojau į konservatoriją. Savo kelyje sutikau ir akademinių, ir pasaulio (world) muzikos mokytojų, tokių kaip Virgilijus Nemaniūnas, Adomas Kontautas, dūduko žvaigždė armėnas Dživanas Gasparianas, iraniečių fleitos meistras Mohammadas Rasouli, bansurininkas Ernestas Jepifanovas-Nadaprem.

Kam yra skirtas albumas „Negirdėta Lietuva“?

„Negirdėta Lietuva“ sutapo su šimtmečio minėjimu, – tai mano dovana Lietuvai. Albumas skirtas mokytojams bei žmonėms, kurie myli savo kraštą ir jo garsus. Tai daugiau mokomoji priemonė, albumas nėra koncertinis. Jis gali būti klausomas norint pažinti garsus ar net medituojant. Labai norėčiau, kad daugiau žmonių susipažintų su senaisiais lietuvių instrumentais. Be albumo, sukūrėme ir internetinį puslapį, kuriame pristatomi įvairūs senieji muzikos instrumentai, o ateityje planuojame sukelti pradžiamokslius vaikams, kurie dar net natų nepažįsta.

Žinoma, senieji instrumentai nėra vienintelė mano, kaip atlikėjo, pusė. Instrumentai yra vienis, tik skirtingų spalvų. Norisi groti kuo skirtingesniais. Net nenorėčiau įvardyti, kad tai konkrečiai lietuvių ar kokios kitos šalies. Tai pasaulio muzika.

Albumas labai gyvas ir net kiek gyvūniškas savo garsais. Ar galima sakyti, kad muzikos instrumentais žmonės kalbėdavosi su juos supančia gamta? Koks buvo senųjų muzikos instrumentų vaidmuo žmonių gyvenime?

Tie garsai buvo skirti ritualams arba turėjo susisiekimo funkciją. Kai kurie buvo signalai, kuriais žmonės susikalbėdavo išplaukę į marias. Arba terapiniai garsai. Man pačiam grojant, išsitrina visas miesto triukšmas ir rūpesčiai. Vos prisilieti prie muzikos, iškart jautiesi pakylėtas ir švaresnis. Tai savotiška malda su savimi, kurią garsais bandai perduoti kitam.

„Negirdėta Lietuva“ turi meditatyvią, rytietišką pusę – kai kuriuos kūrinius, nežinant konteksto, būtų galima priskirti ne Lietuvai, o, pavyzdžiui, Indijai. Kodėl kartais ieškome egzotikos kažkur toli, kai čia pat turime savąją?

Visi pasaulio muzikos instrumentai yra glaudžiai susiję. Pradėjęs giliau domėtis garsais daug visko atradau per Rytų muziką. Nors instrumentai skiriasi pagaminimo būdais, tačiau jų esmė labai panaši. Koncertuodamas įvairiose šalyse, pamačiau pasaulio ir supratau, ko neturime bei kaip tai reikėtų išspręsti. Žinoma, nesitikiu, kad paklausę „Negirdėtos Lietuvos“ ar kitos mano kūrybos žmonės ims masiškai domėtis senąja lietuvių muzika, – tokie procesai vyksta pamažu.

Dauguma lietuvių apie senuosius muzikos instrumentus žino labai nedaug. Sakote, kad žmonėms reikia priminti tūkstančius metų skambėjusius garsus ir jų istorijas. Kokiu laikotarpiu nuo jų nusigrežėme, kada nutrūko ta tradicija?

Dar prieš 150 metų tradicija buvo gyva ir tėvai sukauptas žinias perduodavo savo vaikams, tačiau pamažu įvairiose srityse įvyko nutautėjimas. Dabar kaimuose tais instrumentais jau nebegrojama, todėl jų net nebegalima įtraukti į UNESCO nematerialųjį paveldą. Senoji muzika nėra profesionaliai vystoma, nes neturime tam gerų sąlygų. Manau, beveik kiekvienam muzikantui tai turėtų būti norma. Vaikai mokykloje galėtų mokytis groti senaisiais muzikos instrumentais, nes jie visi yra paprasti ir lengvai perprantami. Kiekvienas gali kurti muziką. Tik reikia skirti tam laiko ir pastangų. Pas mus kartais mistifikuojama ir perdėtai sakoma, kad tai labai sunku ir sudėtinga. Sakyti jaunam žmogui, kad jis kažko negali, yra pats blogiausias dalykas.

Mane labai žavi Anglijos, Škotijos muzikavimo tradicijos. Ten dauguma žmonių laisvalaikiu groja ir rašo dainas. Muzika yra svarbi jų gyvenimo dalis. Pas mus tas bruzdesys tik pamažu kyla.

Iš kur kilo stereotipai, kad kanklės – moterų instrumentas, o vyrai daugiau groja ragais ar birbynėmis?

Manau, tiesiog neteisingai išsitransliavo visuomenėje. Aišku, yra įvairių mitų pasaulyje, pavyzdžiui, Australijoje tikima, kad moteris negali groti aborigenų instrumentu didžeridū, nes taip prišauktų blogąsias dvasias. Tačiau lietuviškų analogų nežinau, abejoju, ar tokių buvo. Kanklės buvo vyriškas instrumentas, tik neseniai viskas persivertė atvirkščiai ir dabar matome beveik vien moteris jomis grojant. Visi viskuo gali groti, nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties.

Ar turite kokių ritualų, kuriuos atliekate prieš lipdamas į sceną?

Kaip atlikėjas esu labai priklausomas nuo koncerto aplinkos. Reikia pasiruošti, ateiti švariai nusiteikus, pozityviomis, neutraliomis mintimis. Negali būti liūdnas ar piktas. Viskas prasideda nuo ryto, maldos, vandens, tada nusiramini ir gali pasiekti tokią nulinę būseną, kurios reikia kūrybai. Muzika yra dieviškumas. Kai klausausi patinkančio atlikėjo, jaučiuosi kaip naujai gimęs. Norėčiau, kad ir kiti tai išgyventų mano koncertuose.

---