„Abi vandenyno pusės“ – taip pavadintas lietuvių išeivių kompozitorių koncertas Vilniaus festivalio programoje, kuris rengiamas 2018 m. birželio 7 d., 19 val., Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje.

---

Nublokštų už Atlanto lietuvių kompozitorių kūryba – svarbi ir vertinga kultūrinio bei istorinio paveldo dalis. Tiesa, vis dar retai pasigirstanti koncertų scenose, per lėtai sugrįžtanti ir įsiliejanti į bendrą lietuviškos kultūros lauką, sudraskytą istorinių kolizijų. Lietuvių emigracija į užjūrio šalis, ypač JAV, fiksuojama jau nuo XIX a., tačiau bene skaudžiausiai tautos kultūrai atsiliepė emigracinė banga po Antrojo pasaulinio karo. Ją nulėmė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sandoriai bei karo padariniai. Anot istorikų, per 60 000 Lietuvos žmonių, baimindamiesi galimų represijų, nutarė pasitraukti į Vakarus. Ypač daug išvyko inteligentijos, menininkų. Tarp dainininkų, orkestrų artistų, muzikos mokytojų, Lietuvą paliko ir kompozitoriai.

Penkis lietuvių muzikos klasikus, skirtingo braižo kompozitorius – radikalesnio modernizmo atstovus Vytautą Bacevičių (1905–1970), Jeronimą Kačinską (1907–2005), Julių Gaidelį (1909–1983) ir nuosaikesniuosius Kazimierą Viktorą Banaitį (1896–1963) ir Vladą Jakubėną (1904–1976) – siejo ne tik jiems tekusi išeivių dalia, bet ir panašūs jų patekimo išeivijon keliai. Išskyrus gal tik Vytautą Bacevičių – kurį II pasaulinis karas ir sovietinė Lietuvos okupacija užklupo jam kaip pianistui gastroliuojant po Pietų Ameriką. Kiti keturi kompozitoriai, stojus okupacijai atsisakę rašyti propagandinius kūrinius ir prisidėti prie santvarkos šlovinimo (išskyrus gal tik Vladą Jakubėną, kuris vis dėlto neišvengė ideologinės duoklės atidavimo keliuose straipsniuose periodikoje), buvo patekę į juoduosius komunistų sąrašus ir 1944 metais pasitraukė į Vokietiją. Ten iki 1949-1950 m. jie išbuvo pabėgėlių stovyklose, tuomet persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas (J. Kačinskas ir J. Gaidelis į Bostoną, V. Jakubėnas į Čikagą, K. V. Banaitis į Niujorką, į kur 1940 m. iš Pietų Amerikos persikėlė ir V. Bacevičius).

Jų, besitraukusių iš Lietuvos į Vakarus, istorijos buvo itin dramatiškos. Tai buvo ne tik skausmas dėl priverstinai paliekamos tėvynės, bet ir akistatos su mirtimi – ilgos kelionės pėsčiomis, stengiantis išvengti slenkančio karo fronto bombardavimų ir naujojo režimo pasienių patikrų. Karo siaubų patirtys ir sielvartas dėl paliktos tėvynės vėliau atsispindėdavo jų kūrybos motyvuose – pvz., Vytauto Bacevičiaus „Karo simfonija“, Juliaus Gaidelio simfoninis paveikslas „Aliarmas“ ar šiame koncerte skambėsianti jo pjesė smuikui ir fortepijonui „Be tėvynės“. Tačiau visų sunkiausias išbandymas teko Jeronimui Kačinskui. Išvykdamas visus savo rankraščius kompozitorius sukrovė į lagaminą ir atidavė žmonos tėvams, gal tikėdamasis pas juos kada nors sugrįžti. Su savimi pasiėmė tik kelias choro dainas, tačiau bėgdamas ir jas prarado, o bombarduojant Jonavą sudegė ir tas lagaminas su rankraščiais. Taip žuvo beveik visi Lietuvoje sukurti jo kūriniai. Net žymusis jo Nonetas, vienas ryškiausių 1938 m. Pasaulio muzikos dienų Londone momentų, ten lygintas su Bélos Bartóko kūryba ir pelnęs jo paties pripažinimą, buvo aptiktas Čekijos archyvuose tik 1992 metais, o vienintelį iki šių dienų išlikusį jo mikrotoninį kūrinį, Trio trimitui, altui ir fisharmonijai, Čekijos nacionaliniame muzikos muziejuje visai neseniai surado muzikologė Rūta Stanevičiūtė – 2017 m. Vilniuje įvyko šio kūrinio pasaulinė premjera.

Išeivių lemtis šių kompozitorių kūrybą paveikė nevienodai. Neoromantikas, „lietuviškų idilių“ pasaulio kūrėjas K. V. Banaitis išeivijoje sukūrė vos pora solo ir choro dainų ir iki mirties rašė operą „Jūratė ir Kastytis“. Neoklasikas Vladas Jakubėnas terašė smulkios formos kūrinius, daugiausia solo ir choro dainas, tačiau nepaprastai aktyviai tebedirbo muzikos kritiko darbą. Tuo tarpu brandžiausias ir produktyviausias Juliaus Gaidelio, lietuvių ekspresionizmo muzikoje atstovo, kūrybos laikotarpis praėjo kaip tik emigracijoje, ten jis sukūrė 3 operas, 9 simfoninius opusus, daug kamerinių, vokalinių ir chorinių kompozicijų. Jeronimas Kačinskas išeivijoje nebetęsė vienos savo išskirtinės kūrybos srities – mikrotoninės muzikos, tačiau išlaikė kitą – ateminę, asimetrinę, nesikartojančių sandarų kompoziciją, pasak lietuvių amžininkų muzikų Amerikoje atsiliepimų, įgaudavusią tai lietuviškosios kontempliatyvios lyrikos bruožų, tai kone mistinio charakterio. O štai Vytautas Bacevičius, apsigyvenęs JAV, jau nebesigriebė jo ankstėsnių, kiek išoriškų „lietuviškumo ženklų“ muzikoje (kaip kad Koncerte fortepijonui Nr. 1 lietuviškomis temomis) – tačiau 4-5 dešimtmečiais vis vien kūrė nuosaikesnę nei prieš tai Lietuvoje muziką, įvardydamas tai kaip savo „kompromisinį laikotarpį“, o 6-7 dešimtmečiais, paskutiniajame kūrybos etape, nutraukęs kompromisinius sprendimus ėmė plėtoti savo „kosminės muzikos“ vizijas.

Sovietinės okupacijos metais visi šie kūrėjai buvo atsidūrę už oficialiosios muzikos istorijos diskurso ribų, jų nebuvo muzikos mokymo programose, o jei būdavo jie minimi, tai taip: „Tai [J. Kačinskas, V. Bacevičius, J. Gaidelis] Vakarų Europos modernizmo išperos, savo amatininkystėje įklimpę į kosmopolitizmo balą“ (Juozas Banaitis. Tarybinė lietuvių muzika. – Vilnius, 1950). Vėliau juos būdavo linkstama tiesiog nutylėti. Tačiau nuo septintojo dešimtmečio vidurio apie juos jau ėmė rašyti tuometinės jaunesnės kartos muzikologai – Vytautas Landsbergis, Algirdas Ambrazas, Jonas Bruveris, Ona Narbutienė, Dana Palionytė, Donatas Katkus, Loreta Tamulytė, Milda Kšanienė ir kt. bei kompozitorius Vytautas Montvila. Ir jų muzika retkarčiais čia nuskambėdavo – tačiau viešiems jos atlikimams reikėjo drąsos, kurią ėmė rodyti irgi jauni atlikėjai: 1968 m. TV laidoje „Tonika“ ir 1969 m. Valstybinės konservatorijos salėje pianistas Raimondas Kontrimas paskambino kelis Vytauto Bacevičiaus kūrinius, tais pačiais metais Aktorių namuose būsimasis Vilniaus kvartetas pagriežė jo Styginių kvartetą Nr. 3. Tuo metu vienintelis Bacevičius, dar gyvas būdamas, sulaukė vieno savo natų leidinio Lietuvoje – į 1969 m. išspausdintą rinkinį „Jaunojo pianisto biblioteka II“ (Vilnius: Vaga) sudarytojas Dainius Trinkūnas įtraukė paskutinįjį kompozitoriaus opusą, „Tris muzikines mintis“.

Pirmas stambesnis renginys, skirtas išeivių kompozitorių kūrybai, įvyko jau 1989 m. – tai festivalis „Sugrįžimas“ (nepainioti su vėliau Lietuvos muzikų rėmimo fondo pradėtu rengti festivaliu „Sugrįžimai“, skirtu išvykusiems jauniesiems lietuvių muzikos atlikėjams). Festivalio, kurį rengė Lietuvos nacionalinė filharmonija, Lietuvos kompozitorių sąjunga ir kitos institucijos, penkiuose koncertuose pristatytos keturios lietuvių emigracijos kartos, nuo Kazimiero Viktoro Banaičio, Vytauto Bacevičiaus, Jeronimo Kačinsko iki Juliaus Gaidelio, Jono Švedo, Dariaus Lapinsko, Petro Aglinsko; 28 kūriniai Lietuvoje nuskambėjo pirmą kartą.

Jeronimo Kačinsko kūryba plačiau pradėjo grįžti 1987 m., kai Klaipėdoje surengtas jo autorinis koncertas. Plati koncertinė programa laukė Kačinsko ir 1991 m., jam pirmą kartą lankantis Lietuvoje – o jis buvo vienintelis iš šių kompozitorių, sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės atgavimo ir galėjęs susitikti su savo klausytojais Lietuvoje, o dar kitais, 1992 metais čia atsiėmęs Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Minėtinas ir Lietuvos muzikos informacijos centro 2005 m. surengtas Vytauto Bacevičiaus muzikos festivalis, skirtas kompozitoriaus 100-mečiui: penkiuose koncertuose atlikti jo simfoniniai, vargoniniai, fortepijoniniai, kameriniai kūriniai; LMIC tai progai išleido ir Bacevičiaus simfoninių kūrinių kompaktinę plokštelę, vargonų ir fortepijono muzikos natų rinkinius. Bendradarbiaujant su pianistu Gabrieliumi Alekna, kuris ypatingą dėmesį skiria Vytauto Bacevičiaus kūrybai, Lietuvos muzikos informacijos centras tarptautinės koprodukcijos principu išleido ne vieną įrašų leidinį: su „Toccata Classics“ parengtos dvi Gabrieliaus Aleknos įrašytos Vytauto Bacevičiaus fortepijono muzikos kompaktinės plokštelės (2011 ir 2016), su „Naxos“ išleisti kompozitoriaus 3-iasis ir 4-asis koncertai fortepijonui, kuriuos kartu su pianistu įrašė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir dirigentas Christopheris Lyndon-Gee (2015). 

Po ilgesnės pertraukos, Lietuvai švenčiant valstybės atkūrimo šimtmetį, iš kitos vandenyno pusės vėl sugrįžta penkių jos kompozitorių kūryba.

Linas Paulauskis

---

VLADAS JAKUBĖNAS – „Gėlės iš šieno“ (Kazio Binkio ž.) balsui ir fortepijonui; „Melodija-legenda“ smuikui ir fortepijonui
KAZIMIERAS VIKTORAS BANAITIS – „Obelų žiedai“ (Kazio Binkio ž.) balsui ir fortepijonui; „Atsiminimas“ (Kleopo Jurgelionio ž.) balsui ir fortepijonui
JULIUS GAIDELIS – „Be tėvynės“ smuikui ir fortepijonui; Pučiamųjų kvintetas
VYTAUTAS BACEVIČIUS – „Poème“ Nr. 4, op. 10; „Dance Fantastic“, op. 55
JERONIMAS KAČINSKAS – Styginių kvartetas Nr. 3; „Trys dainos“ (lietuvių liaudies ž.) balsui ir fortepijonui
VYTAUTAS BACEVIČIUS – „Septième mot“, op. 73, dviem fortepijonams

Atlikėjai:

GABRIELIUS ALEKNA (fortepijonas)
ONUTĖ GRAŽINYTĖ (fortepijonas)
JUSTINA AUŠKELYTĖ (smuikas)
DOVILĖ KAZONAITĖ (sopranas)
MODESTAS SEDLEVIČIUS (baritonas)

VALSTYBINIS VILNIAUS KVARTETAS:
DALIA KUZNECOVAITĖ (I smuikas)
ARTŪRAS ŠILALĖ (II smuikas)
GIRDUTIS JAKAITIS (altas)
AUGUSTINAS VASILIAUSKAS (violončelė)

KRISTUPO MEDINIŲ PUČIAMŲJŲ KVINTETAS:
GIEDRIUS GELGOTAS (fleita)
UGNIUS DIČIŪNAS (obojus)
ANDRIUS ŽIŪRA (klarnetas)
ANDRIUS DIRMAUSKAS (valtorna)
ANDRIUS PUPLAUSKIS (fagotas)