Kalbina Indrė Lis

Prieš 17 metų dviem labai skirtingiems kolektyvams – sunkiosios muzikos atstovams „Ugnėlakis“ ir archajinio folkloro ansambliui „Kūlgrinda“ – susibūrus į vieną, prasidėjo grupės „Žalvarinis“ muzikinė kelionė. Pradėję jungti liaudies dainas ir elektrinių gitarų skambesius, jie tapo folkroko pradininkais Lietuvoje.

Šiemet „Žalvarinis“ pristatė šeštąjį albumą „Einam tolyn“, skirtą kovotojams už Lietuvos nepriklausomybę. Apie grupės istoriją ir muzikinius ieškojimus pasakoja grupės įkūrėjas, muzikos ir tekstų autorius Robertas Semeniukas.

Kokios buvo įsimintiniausios akimirkos, koncertai ar virsmai grupėje „Žalvarinis“ per 17 metų scenoje?

Smagūs prisiminimai iš kelionių į užsienį. Sužavėjo egzotiškas Kinijos pasaulis. Taip pat esame koncertavę JAV: ten grojome su labai stipriais džiazmenais. Viena muzikantė nusivedė į gospelo repeticiją, į kurias pašaliniai retai įleidžiami. Mus pasodino scenos viduryje tarp dviejų šimtų choristų ir muzikantų. Jausmas buvo lyg kiečiausiame džiazo koncerte, tie du šimtai balsų man išspaudė ašarą. Jie taip nuoširdžiai, su ašaromis akyse kreipiasi į Dievą, panirdami į transo būseną. Gospelo ir choro muzika „Žalvariniui“ tikrai nesvetima: pavyzdžiui, ji girdima kūrinyje „Sūnus“. 2014 m. grupė dalyvavo Dainų šventėje Vingio parke, kur atliko mano aranžuotą „Stinta pukį“, pritariant dešimčiai tūkstančių choristų, – tikrai įsimintina vienybės akimirka.

Įsimintini buvo ir pirmieji koncertai su „Žalvariniu“ maždaug 2001-aisiais. Dviem kolektyvams „Ugnėlakiui“ ir „Kūlgrindai“ susibūrus į vieną, scenoje būdavo 20 žmonių, iš kurių – 16 dainininkų. Viskas buvo šviežia, nauja ir įdomu žmonėms. Tie koncertai buvo chaotiški, mes tiesiog linksminomės, negalvodami, kad tai į ką nors išaugs. Tik vėliau pamažu pradėjom planuoti albumus, koncertus ir rimčiau į viską žiūrėti.

Kaip keitėsi požiūris į pačią muziką, liaudies dainas ir jų atlikimą?

Nuo pat pradžių „Žalvarinio“ muzikos kūrimu ir dainų aranžavimu rūpinausi aš. Visada norisi nustebinti save patį, nesikartoti, tobulėti, ieškoti naujų išraiškos priemonių. Įrašius tris panašios stilistikos albumus, norėjosi ko nors naujo. Po 2008 m. albumo „Folk‘N‘Rock“ grupėje įsivyravo šioks toks sąstingis. Keitėsi sudėtis, išėjo būgnininkas, likome trise – aš, Ineta Meduneckytė ir Laurita Peleniūtė. Prisijungus smuikininkui ir perkusininkui, prasidėjo grupės akustiniai ieškojimai. Pamažu išsikristalizavo naujas požiūris ir stilius. 2014 m. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje su būriu muzikantų įrašėme akustinį albumą „Gyvas“, koncertą nufilmavo Lietuvos televizija. Tas skambesys tapo atspirties tašku, vėliau gimė albumas „Teka“. Pradėjom plėsti horizontus.

Esminis pasikeitimas grupės istorijoje yra tai, kad iš mėgėjų tapome profesionalų kolektyvu. Šį pavasarį, pradėjus naujojo albumo įrašus, prie grupės prisijungė profesionali dainininkė Sigita Jonynaitė-Būdienė. Nuo pradžių aš buvau vienintelis mokęsis muzikos (Vilniaus konservatorijoje, vėliau džiazą Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje), ilgainiui norėjosi tobulėti, tačiau ne visi buvo pasiryžę tiek daug savęs atiduoti muzikai, nes turėjo ir savas profesijas. O šiuo metu grupėje visi yra profesionalai, grojantys su tokiais atlikėjais kaip Jazzu, M. Mikutavičius, BIX ir kt., tad mano maža svajonė išsipildė. Galim improvizuoti, lengva tarpusavyje komunikuoti. Grupė įgavo naujų jėgų, iš naujo kūrybiškai užsikūriau ir visu greičiu judu į priekį. „Žalvarinis“ išgyvena renesansą: idėjiškai ir kokybiškai dabar esame stipriausi.

Kaip „Žalvarinio“ muzika skamba užsienyje?

Mūsų pirmas koncertas Kinijoje buvo Džuhai mieste, šalia Honkongo. Ten vyko Beishan pasaulio muzikos festivalis, tą vakarą grojo dar keli kolektyvai iš Brazilijos, Prancūzijos – visi kūrinius atliko savo kalba. Mūsų dainose daug visokių skanduočių, ir jau po pirmos dainos supratau, kad publikai reikia duoti užduotį. Kinai labai lengvai įsitraukia, priima žaidimo taisykles. Mano nuostabai, jau po antros dainos įvyko kažkokia chemija – vieni kitų nebenorėjom paleisti. Tokio energijos apsikeitimo nebuvo nė viename kitame koncerte užsienyje. Pavyzdžiui, Austrijoje publika visko mačiusi, tad reagavo ganėtinai šaltai. Muzikinė kalba irgi svarbi: juk nuėmus liaudies dainą, mes grojam poproką. Mūsų muzika paprasta ir suprantama kiekvienam žmogui, ja lengva mėgautis net ir nesuprantant kalbos.

Papasakokite apie naujojo albumo „Einam tolyn“ sumanymą?

Tai albumas, skirtas Lietuvos šimtmečiui. Praėjusių metų pradžioje, bežiūrint dokumentiką apie Sausio 13-ąją, kilo mintis įrašyti patriotinę dainą. Taip gimė kūrinys „Broliams“. Vasario 16-ąją jau pristatėme dainą su vaizdo klipu, nufilmuotu ant Kernavės piliakalnių.

Viena albumo pusė – patriotinė, kita – šviesi ir pozityvi. Albumas prasideda „Ryto raga“ – pakilia, rytietiškai skambančia daina, kurioje yra dalis teksto iš sutartinės „Augo putins su šermukšniu“, taip pat gospelo įtakos, skamba indiška bansuri fleita ir tabla. „Kadujo“ priešingai – stipri ir ekspresyvi. Tekstas paimtas iš sutartinės, o priedainis autorinis. „Oi ta ta“ yra populiari Joninių daina, kurią įrašėm su Marijonu Mikutavičiumi. Tekstą jai sukūriau pats, įkvėptas naujosios valdžios draudimų. Žodžiu, albumas tikrai įvairus, persimaišę žanrai, stiliai, nuo country, bliuzo iki metalo. Folkrokas yra bendras terminas, bet albumas toks margas, kad priklausytų ir world muzikos žanrui.

Albume yra vienas kūrinys įrašytas kinų kalba. Kaip jis pas jus atsirado?

„Mo li hua“ kiniškai reiškia jazminą. Tai labai populiari lopšinė. Važiuojant iš Honkongo į Pekiną greituoju naktiniu traukiniu, mus lydėjo savanorė. Kelionė truko apie 11 valandų, tad paprašėme jos išmokyti kokią nors dainą. Jos padainuota melodija skambėjo labai keistai ir sudėtingai, kitaip nei mums girdėtas kinų folkas. Vėliau Pekine atlikome tą dainą koncerte, 20 tūkstančių žmonių miniai. Grįžęs į Lietuvą radau daug dainos interpretacijų, net Celine Dion atlikimą. Tik pasirodė, kad originali melodija visai kitokia. Tad galiausiai įrašėm autentišką versiją.

Prie naujojo albumo prisidėjo nemažai atlikėjų iš kitų šalių, pavyzdžiui, „Marmot Band“ iš Mongolijos.

Su mongolais susipažinome Kinijoje. Tai šeši vyrukai, labai egzotiškai ir šamaniškai atrodantys, įvairiais instrumentais atliekantys savo šalies folkmuziką. Išgirdę kūrinio  „O kur josim“ demo versiją  jie iškart sutiko prisidėti. Manau, kad dar ne vieną dainą įrašysime kartu. Jiems patiko mano braižas. Daina „O kur josim“ dabar sukasi Mongolijos ir Kinijos radijo stotyse.

Pasikviečiau „Ugniaviją“, nes jie atlieka karines dainas. Su Veronika Povilioniene koncertuoju duetu, be to, gvildenam bendro albumo idėją. Viena jos padainuota daina man labai įstrigo, prirašiau jai savo tekstą ir taip sukūrėm „Einam tolyn“. Iš viso albume subūriau penkiasdešimt muzikantų iš viso pasaulio. Be jau minėtų, tai vokiečiai, indai, olandai, taip pat Petras Vyšniauskas, choras „Ave Vita“, daug stiprių instrumentininkų iš grupių BIX, „Garbanotas bosistas“, „The Road Band“. Taip pat norisi pasidžiaugti, jog šis „Žalvarinio“ albumas buvo išleistas ne tik kompaktiniamo disko, bet ir dvigubos vinilinės plokštelės pavidalu.

Kas grupę „Žalvarinis“ skatina eiti tolyn?

Pirmiausia – meilė muzikai ir tėvynei. Norisi po savęs palikti ką nors gražaus. Taip pat įkvepia šaunūs žmonės, muzikantai, folkloras ir tikėjimas, kad rytoj gyventi bus dar geriau. Visada norėjau tik kurti, keliauti ir gyventi muzika, – visi šie troškimai pamažu pildosi.

---