Rokas Povilius

Apie Kauno alternatyviosios muzikos istoriją, dabartį ir ateitį pasakoja Jonas Oškinis – 10 dešimtmečio pradžios fanzino „Koks nors kelias“ leidėjas, portalo „Ore.lt“ įkūrėjas, šiandien – profesionalus gidas.

---

Kovo 11-ąją vyko jūsų ekskursija „Kaunas – roko miestas: 30 metų Lietuviško roko šventei ’88“. Kuo ypatingi muzikiniai reiškiniai 9 dešimtmečio pabaigos Kaune?

Šiandien jau sunku įvertinti, kai kurie dalykai mums atrodo savaime suprantami. Tarsi visada buvo roko ir kitos muzikos klubai, muzikiniai festivaliai žiemą vasarą, miestų šventės su gyva muzika, grupės, kuriančios savo muziką bei tekstus... Tačiau Lietuvos SSR klubinių koncertų nebuvo iš viso, o festivaliai dar tik pradėjo rastis.

Brežnevo ir Černenkos (tas, atrodo, ypač nemėgo roko) laikais, norėdamas koncertuoti ant oficialios scenos, turėjai tapti „patvirtinta“ arba Filharmonijai priskirta grupe. Šio statuso galėdavai ir netekti. „Hiperbolė“ 1982 m. tapo neetatiniu Filharmonijos kolektyvu, tai leido jiems per metus surengti apie 150 koncertų ir skristi į juos malūnsparniu. O štai į progresyviojo roko ieškojimus pasinėręs „Saulės laikrodis“ 1984 m., po perklausos Juodkrantėje, iš Konservatorijos kolektyvų sąrašo buvo išmestas ir faktiškai neteko teisės koncertuoti. „Van Halen“ sekėjai „Tigro metai“ buvo vejami ir iš gamyklų, ir iš jų švenčių Vytauto parke.

Pogrindyje kūrę Lietuvos atlikėjai neturėjo, manau, absoliučiai jokios vilties pasirodyti didesnei publikai, nebent įrašyti magnetofoninį (juostinį) albumą, kurio pasiklausytų pažįstami. Tarp „namų muzikavimo“ ir „viešo koncerto“ 1980–1981 m. buvo milžiniškas, sunkiai įveikiamas atstumas. Šiais laikais jo visiškai nebeliko. Sėdi koks vaikinas miegamajame ant lovos, kelia į internetą savo kūrybą, ir netrukus Junior A muziką išgirsta dešimtys tūkstančių visame pasaulyje.

1984 m., atėjus vadovauti Gorbačiovo kartai, rokeriams atsivėrė naujos galimybės. O juk iki tol už „savarankiškas dainas“ galėjai ir į kalėjimą pakliūti. Tarkime, Sverdlovsko mieste (kuriame grojo „Nautilus Pompilius“) vietos bardas A. Novikovas buvo sulaikytas už „antisovietines“ dainas (hitą „Gorod drevnyj“ – „Senasis miestas“). Nuteistas už „aparatūros gamybą ir prekybą ja“, jis 1985 m. gavo 10 metų sustiprinto režimo kolonijoje, iš kurios išėjo tik 1990 metais. Aišku, Lietuvoje už tekstus ar aparatūros gamybą tada niekas į lagerius išgabentas nebuvo, gal skundikų tokių nebuvo, o gal ir kultūra kita – tai jau platesnis klausimas.

Tuo metu magnetofoninių albumų mados irgi keitėsi žaibo greičiu: vieną sezoną dominavo iš emigracijos atvežti Šalčiai, kitą –  „Casio“ vargonėlius įsigiję ir apie „Žalgirį“ uždainavę Aliukai. O štai jau 1985 m. populiariausia sezono grupe tapo kauniečiai „Kardiofonas“ su dainomis „Šliaužk į kopas“ ir „Sutraiškytos medūzos“. Matyt, tam, kad galėtų koncertuoti legaliai, šis kolektyvas dainoms rinkosi Lietuvos rašytojų sąjungos narių, žinomų poetų – G. Patacko, A. Mikutos eiles. Viršūne tapo „Kalėdų eglutė“ pagal A. A. Jonyno žodžius. Ilgainiui pradėjo įsigalėti idėja, kad gal ir patys muzikantai gali rašyti sau tekstus. Juk juokinga, kai tą patį tekstą dainuoja ir maištingoji „Katedra“, ir Mažeikių estrados teatras „Sekmadienis“.

Pirmieji roko klubai susikūrė Leningrade, vėliau Maskvoje, Sverdlovske, net Kaliningrade. Dabar yra visai rimtai juokaujančių, kad juos kuriant aktyviai dalyvavo ir KGB struktūros: esą į vieną vietą sugintus neformalus lengviau kontroliuoti. Bet proga naudojosi ir šiaip aktyvūs žmonės. Pasak Kauno centriniame pašte dirbusio jaunimo klubo „Aistis“ įkūrėjo, bardo A. Lipsko – tai buvo bene pirmasis „legalus“ klubas visoje Lietuvoje ar net SSRS. Šie aktyvistai vėliau ir atrinko Sporto halėje vykusių Lietuviškų roko švenčių dalyvius. Ne kokie Filharmonijos funkcionieriai.

1988 m. Lietuviško roko šventė įvyko praėjus vos mėnesiui nuo vasario 16-osios, kai išsigandę „organai“ dėjo visas pastangas, kad tik Kauno senamiestyje nesusirinktų disidentinis jaunimas. Vis dėlto ant didelės scenos jau galėjo debiutuoti tokios grupės kaip „Orkus“ (vėliau – „Rebelheart“) ar „Pagonys“ iš Kauno, „Bix“ iš Šiaulių, visiškai „perestroikiška“ grupė „Siena“ iš Varėnos, vilniečiai „Ad Libitum“, naujas savo dainas atliko ir „Antis“. Akivaizdu, kad seno raugo estradinius kolektyvus ir hardrokerius keitė grupės, jau panašesnės į vakarietiškas. Bent jau tuo, kad pačios, be „oficialių“ poetų pagalbos, rašė tekstus, muziką. Manyčiau, tai buvo vienas iš lūžio taškų, šalia tų pačių metų rudenį vykusio „Lituanikos“ festivalio Vilniuje. Praėjo dar pora mėnesių, susikūrė Sąjūdis, atėjo ta tikroji mūsų laisvės vasara.

Ekskursija „Kaunas – roko miestas“ susilaukė nemažo įvairių kartų žmonių susidomėjimo. Kokius lūkesčius, emocijas pastebėjote tarp ekskursijos dalyvių?

Pirmiausia apsidžiaugiau, kad jaunajai kartai iš viso įdomu, kas vyko prieš 30 metų. Manau, čia didelę paslaugą padarė profesorius A. Bumblauskas, žiniasklaidoje pasisakęs, kad „ne dainų šventės, o roko muzika išlaisvino Lietuvą nuo komunizmo“. Ši ekskursija – paaiškinimas jaunimui, kad Atgimimas nepriklausė nuo saujelės aktyviausiųjų (Sąjūdžio iniciatyvinės grupės), kuriuos sovietai būtų galėję susodinti ir neva visas šurmulys būtų baigtas. Toliau būtume fabrikuose laimingi gaminę kiaulienos konservus, kerzinius batus „Raudonasis spalis“ ar komponentus sovietų karinei pramonei. Tai va, nebūtų.

Į ekskursiją įtraukiu ir elementus iš ekskursijos rusų kalba „Soviet Kaunas“. Pasakoju, kaip A. Kaušpėdas prisidėjo prie Šv. Gertrūdos bažnytėlės išsaugojimo, ir apie „dolerines“ parduotuves, ir apie garintus džinsus. Daug emocijų sukelia pasakojimas apie „kalantines“. Aišku, R. Kalanta jokioje grupėje negrojo, gal nespėjo... Bet gitarą turėjo.

Ekskursijos metu sužavėjo, kai patys dalyviai prisiminė senus laikus. Pavyzdžiui, prie „Plokštelinės“ vienas džentelmenas pasidalino įspūdžiais, kaip Kauno sporto halėje dar iki lietuviško roko koncertavo angliškai dainavę estai „Fix“. Paplepėjome ir apie vengrų „Omega“, „Lokomotiv GT“ koncertus. Dar pastebėjau, kad jaunosios kartos atstovus stebina 1988 m. nufilmuoti „Bix“ klipai. Visgi tais laikais buvo prikaupta išties daug energijos.

Ar pirmaisiais nepriklausomybės metais aptinkame Lietuviško roko šventės įtakų vietos muzikiniame gyvenime?

Manau, Lietuviško roko šventės įtaka po 1988-ųjų pamažu mažėja. Juk pasirodyti ant didžiųjų scenų su gitara tada jau tampa daug lengviau: vasarą aidi „Roko maršas“ ir Ekologinis protesto žygis, rudenį – „Lituanika“, pradeda organizuotis metalo festivaliai, žiemą pirmąją „Purviną žiemą“ surengia net pankai. Šioks toks nusivylimas atsispindi vėlesnes roko šventes aprašinėjusių žurnalistų antraštėse: „Kas atsitiko? Nejaugi persisotinome roku?“ (A. Klova, „Komjaunimo tiesa“, 1989), „Nešventiška šventė“ (V. Beitnaras, „Kauno tiesa“, 1990), „Reikalinga reanimacija!“ (A. Klova, „Kalba Vilnius“, 1990).

Muzikantai, ypač netikri roko fanai, irgi palaipsniui supranta, kad paprasčiau ir populiariau muziką atlikti „Casio“ vargonėliais, o ne gyvais mušamaisiais ar gitaromis. Juk ir Dž. Butkutė pradžioje dainavo Šakių roko grupėje „Impulsas“, bet vėliau už jos jau atsistojo „Combo“ ir „Alibi“ vyrai su „Casio“ „pianinais“. Vienas iš Roko švenčių iniciatorių A. Tautkus įsteigia „Pop Centrą“. Pradedamas rengti „Pop Art“ festivalis. Roko muzika persikėlė ten, kur ir turėjo būti – į po truputį atsirandančius klubus. Rokas didžiosiose halėse, pripažinkime, buvo trumpas, mielas, bet laikinas laikotarpis.

Tuo metu Taline išaugo festivalis „Rock Summer“ su talentingo vadybininko J. Makarovo sukviečiamomis tarptautinėmis žvaigždėmis: „Public Image Limited“, „Jesus and Mary Chain“, vėliau – „Jethro Tull“, Bobas Geldofas, „Marillion“, „Procol Harum“, „Saxon“, „Napalm Death“, „Inspiral Carpets“, „Blur“... Lietuviško roko šventės tampa nostalgišku vargingo 9 dešimtmečio prisiminimu, ne daugiau.

2003-iaisiais Kauno roko grupė SH išleido albumą po „Bomba Records“ sparnu, sulaukė dėmesio „Radiocentro“ ir kituose apdovanojimuose. Ar tada ore tvyrojo jausmas, kad Kauno gitarinė scena vėl gali iškilti?

Kaune stiprios gitarinės scenos niekad ir nebuvo. Tiesa, yra toks faktas, kad D. Urbanavičius iš kauniečių „Rebelheart“ mokė groti gitara A. Kalytį iš SH ir D. Balčiūnaitę iš „Sumerland“ (gaila, kad ši merginų grupė grojo palyginti trumpai)... Bet tiek ir to bendrumo. Mieste prie Nemuno ir Neries nuo amžių dominavo šokinės muzikos ilgesys.

Ore tuo metu (kaip ir dabar) tvyrojo emigracijos jausmas. Pirmasis emigravo pradinės SH sudėties narys A. Kačananovas, po jo tą patį sumanė gitaristas, daugelio SH dainų bendraautoris R. Tubelis. Ta proga buvo nuspręsta įrašyti dvi geriausias dainas – viena iš jų buvo „Sumaišyk mane su cukrum“. Įrašo mecenatu tapo finansininkas, keleto stambių įmonių valdybų narys, taip pat muzikantas (grojo grupėje „Nurengiantys akių žvilgsniai“) V. Reifonas. Prie pulto „Porno Sound“ studijoje Vilniuje sėdo tuo metu dar jaunos komandos „G&G Sindikatas“ atstovai – Donciavas ir Kastetas. Po tokio kūrinio SH paviliojo „Bomba Records“, kurie tada leido M. Mikutavičių, „Dainos teatrą“, „Foje“, „Omega“, D. Dolskį, „Radioshow“, „Empti“, „Turboreanimaciją“ – žodžiu, visus ne visai nupopsėjusius artistus (anuos leido „Koja“, „Pūkas“ ir „Pop centras“).

Tuo metu A. Kalytis jau subūrė naują, talentingų jaunų muzikantų komandą naujai SH inkarnacijai (sunku patikėti, bet joje, pavyzdžiui, grojo žinomas violončelininkas T. Ramančiūnas) ir prasidėjo net keletą metų Kaune (Garliavoje, Didžiosiose Lapėse) užtrukę albumo „Supermeno užkandžiai“ įrašai. Tuo metu muzikinės mados staigiai pasikeitė. Pradėjo dominuoti lietuvio širdžiai ir kūnui artimesnė šokinė muzika. Dabar nedaug kas prisimena, bet iškart po „Supermeno užkandžių“, „Bomba Records“, bandydama gelbėti reikalus, net leido jo „dublerį“ – progressive house stiliaus remiksų CD.

SH savo albumą įrašinėjo viso pasaulio roko muzikai kriziniu laikotarpiu. Tuo metu dominavo kičui artimesnis žanras nu metal. SH buvo labai vieniši, juk tokios grupės kaip „Interpol“, „The Killers“, „Kings of Leon“ buvo dar niekieno neklausomos. SH nelabai ką bendro turėjo su vėliau E. Kučinsko gitaristais tapusiais „Empy-X“ ar su „kaunietišku nu metal“, kuriam bandė atstovauti „Linfeng“. Tiesa, kolegos „Mountainside“ juos pakvietė į tuo metu dar tik pradėtą festivalį „Mountainrock“, todėl išliko įrodymai, kaip „Sumaišyk mane su cukrum“ skambėjo be fonogramos .

Šiais metais nustojo eiti britų muzikinis žurnalas „New Musical Express“, tačiau prieš 15 metų jame publikuotas straipsnis, kuriame pristatyta po 2 grupes iš Europos Sąjungos šalių naujokių. Lietuvai iš popmuzikos atstovavo „Skamp“, o iš roko – būtent SH. Vadinasi, nepaisant visiškai nepalankios situacijos tėvynėje, jų muzika buvo išgirsta ir suprasta „neutralių kritikų“.

Beje, Lietuvos festivalių rengėjams norėčiau priminti apie tokį formatą, kai praėjus 20, 25 metams grupė X atlieka savo geriausio albumo kūrinius. SH „Supermeno užkandžiai“ tikrai pridėtų šimtuką kitą mokių, brandžių festivalio lankytojų.

Šiandien atrodo, kad Kauno alternatyviosios muzikos scena (galbūt išskyrus sunkiąją muziką) daug skurdesnė nei Vilniuje, o eksportas į sostinę nusileidžia, pavyzdžiui, Šiauliams. Kaip susiformavo šis atotrūkis?

Tik nedidelė dalis muzikos, tekstų autorių, baigę mokslus, nusėda Kaune. Daug labiau vilioja Vilnius, o ir kiti pasaulio miestai. Mano manymu, pilnavertis muzikinis išsipildymas yra tada, kai grupė ar atlikėjas a) sukuria naują muzikinę programą, b) įrašo ją studijoje, kurios garsą ir garsistą mėgsta, c) leidybinis-vadybinis kolektyvas padeda tai pristatyti d) pelningose gastrolėse su ne mažiau kaip 15–20 koncertų. Na, ir kartais dar būna e) muzikiniai apdovanojimai, „auksiniai diskai“ ir pan. Panašu, kad Kauno muzikos scenoje kažko panašaus per pastaruosius 20 metų negimė. Arčiausiai to turbūt yra elektroninis „Golden Parazyth“, gal I. Zasimauskaitė. O gaila, nes paskui per miesto šventes tenka klausytis tokių antrarūšių surogatų kaip „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“.

Tiesa, abejoju, ar panašūs pasiekimai užfiksuoti ir pastarojo dešimtmečio Šiauliuose. Išskyrus, žinoma, net kelis talentingus muzikos autorius turinčius „Colours of Bubbles“, kurie pasiekė tai, apie ką daugelis rokerių tik svajoti gali – albumą su simfoniniu orkestru, kaip kokie „Deep Purple“. Jaunesnėms grupėms nieko ypatingo pasiekti nepavyko... Bet, aišku, Šiauliai dabar turi savo rašytoją R. Kmitą.

Kokių muzikinių erdvių išnykimas ar naujų atsiradimas labiausiai pakeitė vietos muzikinę raidą?

Manau, kad tokių ilgalaikių vietų Kaune taip ir nebuvo. „Galera“ ar koks „Underground Pub“ – labiau trumpalaikės. Kaune vietos buvo daugiausiai priklausomos nuo prekybos prastu alumi, todėl galų gale ir nuvysdavo. Sėkmingiausiai iš visų, manau, prekiavo ir prekiauja ne visai muzikinis baras „B.O.“. Su muzikos verslu artimiausiai buvo susijęs už miesto centro esantis restoranas „Combo“, tik kad jo muzikinė programa iš esmės buvo nevakarietiška, estradinė.

Mano nuomone, Kaunui labiausiai reikėtų muzikinio klubo, į kurį užklystų užsienio grupės, keliaujančios maršrutu Varšuva–Helsinkis. Tiesa, jau beveik metus veikia „Lemmy“ – būtų gaila, jei „užsilenktų“ šis Kauno stoties rajono žadintojas. Kokybiškų gastrolių tradicijų nėra ne tik pas mus – jų nėra ir Balstogėje, Suvalkuose, Panevėžyje, Šiauliuose... Vakarų, Islandijos grupių turų organizatorius iš Lenkijos man yra sakęs, kad tik 5 proc. jo rengiamų koncertų įvyksta į šiaurę nuo Varšuvos. Gyvename niūriose lygumose, kurias kai kuriems artistams rūpi tik kuo greičiau pervažiuoti (Lietuvoje savo laiku nusprendė nesustoti „The White Stripes“, Morrissey). Bet yra ir kitokių pavyzdžių: palyginti nedideliame Latvijos mieste Jelgavoje jau daugiau nei dešimtmetį veikia roko mikroklubas „Melna Cepurišu Balerija“, Liepojoje verda „Fontaine Palace“.

Pastaraisiais metais Kauno alternatyvioji muzika siejasi su „Golden Parazyth“, „Wolfsome“, Mad Money, „Flash Voyage“ vardais. Kokie kiti atlikėjai ar grupės netrukus turėtų prikaustyti smalsių melomanų ausis?

Akivaizdu, kad „Silverpieces“ ir „Candee Train“ (šių grupių nariai persipynę) jau yra pasiekę savotišką brandą, bet apie jų muziką žino per mažai žmonių. „Islandijos plento moterys“ bent jau savo tekstais galėtų pasiekti, kad pas mus mažiau važinėtų primityvai su dainomis apie tai, kaip „žirafa kaunietį sumindė“. Iš jaunimo patiko „Detuned Lights“, merginos „Green Walls“. Kitas dalykas, ar miestas duoda progų tokioms grupėms iškilti. Kauno savivaldybė atsisakė remti muzikos klubo „Largo“ projektą, skirtą jauniems kūrėjams. O Nemunaičio oreivių klubo oro balionų fiestai „Su laisvės vėju“ skirta 40 tūkst. eurų. Tokios Kauno realijos.

Esate komandos „Gražinkime Kauną“ narys. Ar Kauno muzikinį peizažą galima perteikti per tradicinius simbolius: „Žalgiris“, lietuviškumas, tarpukario architektūra?

Rengiant „Gražinkime Kauną“ ekskursijas „Kaunas – dizaino miestas“, kuriose pasakojame apie talentingiausius Pirmosios Respublikos kūrėjus – dailininkus, stebina vienas faktas: nė vienas jų nebuvo gimęs Kaune. Visi jie suvažiavo iš provincijos, ir Kaunas tapo nuostabia jų jaunystės raiškos vieta, meno, eksperimentų aikštele. Tad svarbu, kad būtų noras gyventi, žaisti ir kurti specifiniame mieste. Kažkokių prielaidų tam yra, pavyzdžiui, Kaune galima studijuoti garso režisūrą, neblogus pamatus tam yra sudėjęs KTU Audiovizualinės katedros vedėjas V. Kederys ir kiti. Tačiau kol kas tai tik fragmentiški, laikini reiškiniai.

Kokių artimiausių muzikinių pasivaikščiojimų galime tikėtis?

Muzikinių pasivaikščiojimų rengimas man yra ir savotiškas antropologinis tyrimas. Esu labai dėkingas tų laikų liudininkams, kurie papasakoja daug istorijų. Didžiausia mįslė, kurią norėtųsi įminti – kaip į festivalį „Lituanika ’88“ pavyko prikviesti Vakarų vokiečius „Die Toten Hosen“, kurie iki šiol yra viena populiariausių vokiškai dainuojančių roko grupių pasaulyje. Taip pat olandų hardcore kolektyvą „Kädävérbäk“, tada palikusį neišdildomą įspūdį. Jei pavyks paslaptis atskleisti, rugsėjį žadu pakviesti į ekskursijos versiją, skirtą festivaliui „Lituanika ’88“.

Gruodį sukanka 30 metų dar vienam sovietinio meto akibrokštui – pankų festivaliui „Purvina žiema“, vykusiam Radijo kultūros namuose (dabar – „Largo“). Labai norėtųsi ir apie tai sukurti ekskursiją, juolab kad to meto nuotykius teko aprašyti A. Pehlemano redaguotos vokiškos knygos „Pankų Varšuvos paktas: pankrokas Rytų bloke 1977–1989 metais“ skyriuje, skirtame Lietuvai. Aišku, kai kurių įvykių liudininkų, tokių kaip Artūras „Ačkazauras“ Gumbrevičius, jau nesugrąžinsi, bet ką prisiminti iš 1988-ųjų – dar tikrai yra.