Emilija Visockaitė

Pačioje praėjusių metų pabaigoje pasirodė albumas, jau sulaukęs labai gerų įvertinimų, bet vertas gerokai platesnės klausytojų auditorijos dėmesio. Folkloro modernizavimas nei Lietuvoje, nei pasaulyje nėra jokia naujiena. Tačiau kukliai išleistas „Vai tu girala“ du muzikos pasaulius – šiuolaikinę elektroniką ir liaudies dainas – sujungia ypač organiškai. Šis leidinys svarbus ir kaip primiršto kultūros paveldo aktualizacija, pristatymas jaunajai kartai.

Saulius Labanauskas alternatyviosios muzikos scenoje žinomas kaip gotikinio metalo grupės „Saprophytes“ (įkurta 1998 m.), new wave grupės „Fashion Games“ (nuo 2006 m.) narys. Kaip Saulius Spindi jis yra išleidęs ir du solinius albumus. „Jei kas prieš kelerius metus būtų pasakęs, kad mano albumas bus su folkloro atspalviu ir jame dainuosiu ne aš, būčiau nepatikėjęs. Jį kurdamas visiškai negalvojau apie paskirtį, klausytoją, kaip dainas reikės atlikti gyvai, jei išvis reikės atlikti“, – pasakoja S. Labanauskas.

Naujajame albume jis į pirmą planą užleidžia Petrą Zalanską (1900–1980). Šis liaudies dainininkas, pasakotojas, tautosakos rinkėjas visą gyvenimą praleido Dzūkijos kaime Mardasave. Jo balsas skamba P. Domaševičiaus filme „Rūta žalioji“, G. Lukšo „Mano vaikystės ruduo“. Jo atliekamų dainų rinkinys yra prieinamas tinklalapio „Pakartot“ archyve.

Kūrybos procesas šiuo atveju buvo visai kitoks nei S. Labanauskas pratęs: „Iš pradžių pabandžiau Zalansko balsą sulieti su turėtais muzikiniais juodraščiais. Įdomi detalė, kad beveik visos dainos jo atliekamos neįprastoje tonacijoje, t. y. šiek tiek žemiau mūsų standartinės dermės, todėl disonuoja su klasikiniu instrumentų derėjimu. Užuot pritempęs Zalansko tembrą, ėjau sunkesniu keliu ir visus atskirus instrumentus derinau prie jo balso tonacijos. Ritmas irgi netolygus, dažniausiai dainos greitėja, todėl kartais tekdavo pakarpyti tarpus, kad posmelis dailiau nugultų į instrumentalą.“

S. Labanauskas gimė kaip tik 1980-aisiais, P. Zalansko mirties metais, – tokia simboliška jungtis. Liaudies dainoms jis suteikė santūrų elektroninį dizainą. Melancholiškos, minimalistinės aranžuotės prisiderino prie hipnotizuojančio, šamaniško P. Zalansko balso. 

„Folkroras man nėra svetimas, augau dainingoje šeimoje, bet didelės meilės tam neturėjau. Dainos atrodė nuvalkiotos, nušlifuotos, nenatūralios. Bet kai prieš beveik trejus metus pirmą sykį išgirdau Zalanską, išgirdau tikrumą, natūralumą, išmintį su visais išgyvenimais, emocijomis. Jis peržengė mano supratimo apie folklorą ribas. Norėjosi koncentruoti tą emociją ir pasidalinti tuo jausmu“, – Zalanskas muzikantui tapo tikru atradimu.

Bandymai suartinti, sumiksuoti du tolimus žanrus ir tradicijas lietuviškoje muzikoje nėra tokie dažni, kaip norėtųsi. Asociacijos „Vilniaus dzūkuliai“ išleistą 11 kūrinių kompaktinę plokštelę turėtų įvertinti ne tik folkloro, bet ir subtilios elektroninės muzikos klausytojai.

---