Kalbina Raminta Keršytė

Su Jonu Sakalausku kalbamės prabėgus beveik mėnesiui nuo jo vadovavimo Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui (LNOBT) pradžios. Su J. Sakalausku susitikti pokalbiui paskatino ne tik jo paskyrimas ir nauja teatro vizija, bet ir netikėta liūdna priežastis – maestro Virgilijaus Noreikos netektis. Atrodo, kad Lietuvos operoje baigėsi epocha.

---

Taip jau sutapo, kad prabėgo beveik mėnuo nuo dviejų įvykių Lietuvos kultūroje: jūsų vadovavimo LNOBT pradžios ir V. Noreikos mirties. Profesorius išugdė daugelį atlikėjų Lietuvai ir pasauliui. Kokias jo pamokas atmenate kaip svarbiausiais?

Man dar teko jį matyti paskutinę gyvenimo dieną. Šį atsisveikinimą priimu kaip simbolinį ir įpareigojantį patirties, misijos perdavimo aktą. Noreika, kaip pedagogas, maestro, įskiepijo žmogiškumą. Jis pats buvo itin žmogiškas, nors išlaikantis atstumą, aukštuomenės dvasią, kuri labai svarbi akademinėje muzikoje. Jis turėjo daug retų nesuvaidintų savybių. Jam būdinga laikysena ir stotas nėra dažni mūsų posovietinėje visuomenėje.

Jis buvo tikro inteligento pavyzdys jaunikaičiui, atėjusiam iš Vilniaus miegamųjų rajonų. Susidūrus su tokiu mokytoju, vėrėsi tarsi kitas estetinis pasaulis. Jis padarė didžiulę įtaką gyvai dainuodamas, kartu važiuodavome į koncertus, jautėme jo globą ir palaikymą. Nuoširdi meilė scenai ir žmonėms iki pat paskutinės akimirkos buvo pavyzdys mums visiems. Noreikai buvo azartas eiti į sceną, azartas dainuojant išreikšti jausmus.

Su Noreika baigėsi ir tam tikra operinio dainavimo mokykla, besitęsusi nuo Kipro Petrausko, kurio studentu jis buvo. Pats Noreika išugdė daugelį talentingų operos atlikėjų. Ar jo studentai išsiskiria iš kitų, kuo ypatinga buvo maestro dainavimo mokykla?

Vokalo mokymasis yra tęstinis procesas. Mes bestudijuodami dar buvome tokie pavėpę klasikinei, akademinei kultūrai. Aš klausydavau metalo, popso, nebuvo didelės meilės klasikai ar estetinės pajautos. Tik vienas kitas, atlikėjų vaikai, pavyzdžiui, Ieva Prudnikovaitė, Asmik Grigorian ar kiti, nuo vaikystės matę tėvus dainuojančius, ėjo kartais gal net nesąmoningai, bet kryptingai. Kitiems prireikė daugiau laiko. Mokykla formuojasi visą gyvenimą. Baigęs akademiją, magistrantūros studijas retas iškart uždainuoja: ir dėl fiziologinių dalykų, ir estetiškai dar nepasiruošę. Fiziologiškai balsai subręsta po trisdešimtmečio. Kiekvienam reikia savo laiko.

Bet išties Noreika turėjo savo mokyklą: jis naudojosi pratimais, kurie formavo labai fokusuotą garsą. Akademijos laikais labai dažnai galėjai pasakyti, kad jei tenoras – tai Noreikos tenoras. Pats dainuoja, pats rodo ir, aišku, mokiniai perima manieras. Išgirsti kai kuriuos studentus ir pagalvoji: „O, čia grynas Noreika.“ Kiekvienas turi savo mokymo metodologiją – tik per gyvenimą pasimato, gera ji ar bloga.

Likimas sudėliojo, kad buvote jo studentu, o dabar esate ir įpėdinis teatre. Noreika – ilgiausiai vadovavęs LNOBT generalinis direktorius. Jums teko iššūkis ateiti po gana skandalingo buvusio vadovo Gintauto Kėvišo atleidimo. Kokią situaciją radote teatre?

Nenorėčiau gilintis į buvusio direktoriaus istoriją. Tikrai nesiruošiu nei teisti, nei teisinti. Tai man nėra labai įdomu. Tai buvo Kėvišo epocha ir laikas, jis dirbo taip, kaip dirbo, padarė tai, ką norėjo. Lietuvai pasidalijus į jį palaikančius ir smerkiančius, labiausiai norisi pradėti savo kelią. Atsitraukti nuo visų istorijų ir atverti naują puslapį teatro istorijoje. Mano siekis – sukurti dar ryškesnį teatrą, padėti jam augti, atrasti unikalią vietą Lietuvos ir Europos žemėlapyje.

Tai didžiausia kultūrinė įstaiga Lietuvoje, dideli resursai, reikšmingi spektakliai. Palikimas nėra blogas, be to, nuostabus pastatas ir kolektyvas. Nebent tik truputį buvo užmigta ant laurų. Žiūrovai myli operą ir baletą, biudžetai didžiausi Lietuvoje, geras orkestras, choras, solistai – gal trūko minčių, kaip galima spurtuoti? Galbūt reikėjo retkarčiais daugiau dėmesio žmonėms, detalėms, nuoširdaus rūpinimosi ir kartais net profesionalios vadybos. Norėčiau visa tai, kas nepadaryta, atlikti.

Viešuose jūsų pasisakymuose teko girdėti, kad repertuaras sudėliotas maždaug trejiems metams į priekį. Kokių pokyčių planuojate, ką galėsime išvysti Lietuvos scenoje?

Iš tikrųjų sudėliota jau nemažai, konkretūs planai – pusantrų metų laikotarpiui. Vėliau dar gausu nepasirašytų sutarčių, dar galima jas keisti. Mano konkrečius planus, atspindėtus repertuare, bus galima matyti 2019-ųjų pabaigoje. O greitu metu laukiame nuostabių pasirodymų: baleto „Korsaras“, kitame sezone – operos „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“, baleto „Stebuklingas mandarinas“, Robertas Wilsonas, mūsų scenoje jau pristatęs „Pasiją pagal Joną“, dabar kurs „Turandot“, – manau, tai bus vienas ryškiausių darbų, kurio labai laukiu. Be to, mūsų jaunų, stiprių choreografų Rimeikio, Stundytės, Baikštytės premjeros. Tikrai bus rimtų darbų ir sumanymų.

Jums tenka didžiulis atsakomybės ir viešumo iššūkis. Kokie svarbiausi motyvai padėjo apsispręsti palikti Klaipėdos muzikinį teatrą ir imtis naujo iššūkio?

Pirmiausia, Vilnius – mano miestas. Jau norėjau ir laukiau šio sugrįžimo. Klaipėdoje su teatru mes augome ir ėjome į priekį, bet nebuvau apskaičiavęs vieno dalyko – važinėjimo ir ilgų valandų kelyje, dvejų namų ir nuolatinio gyvenimo dviejose vietose sudėtingumo, nes dėl šeimos nebuvau visiškai persikėlęs į Klaipėdą.

O kokios mintys buvo jau kaip direktoriui pravėrus LNOBT duris? Nebuvo prisibijančių, kokius dabar pokyčius, naujus vėjus įnešit?

Nemanau, kad esu didelis revoliucionierius, labiau žmogus, pasitikintis žmonėmis. Reiktų kolektyvo paklaust, gal kas nors ir bijo (juokiasi).

Sargas prie teatro durų man sakė: „Tokio direktoriaus dar nebuvo, sveikinasi, teiraujasi, paduoda ranką kiekvienam, jam svarbus kiekvienas žmogus.“

Aš noriu būti su žmonėmis, nenoriu laikyti atstumo. Teatras yra žmonės ir turi būti tarp žmonių. Reikia eiti ir žiūrėti, kokia publika, kaip orkestras groja, kaip kas reaguoja, prieiti prie nepatenkintų, prieiti prie patenkintų, išgerti su jais kavos. Išmaldos prie teatro prašantį pašnekinti.

Kaip tik šią savaitę kalbėjomės su viena pianiste apie tai, kad juk negrosi tuščioms salėms, reikia muziką suprantančių žmonių. Muzika įmanoma tik tada, kai jie yra.

Apskritai kultūra gali egzistuoti tik tarp žmonių. Žmogus taip išsivystė, kad siekia padaryti pasaulį sau patogų ir estetišką. Kai menas, kultūra atitolsta nuo konteksto, laiko ar erdvės, jis tampa muziejumi. Vėlgi – tai nebūtinai blogai: vieni muziejai tiesiog rodo istoriją, kiti yra gyvi net ir su senomis ekspozicijomis. Lygiai taip pat ir teatre: gali būti baroko opera, bandymas atkurti negyvą substratą, bet gali būti ir labai autentiškas, įdomus ir gyvas procesas.

Būna, sako, „apsiverstų kompozitorius karste“, pamatęs vieną ar kitą savo kūrinio interpretaciją. Bet niekas nežino, kaip tas kompozitorius kurtų dabar, kaip jis reaguotų į šį laiką. Keičiasi atskaitos taškai. Tas pats dalykas nebereiškia to paties, keičiasi tempas ir garsas.

Galima sakyti taip: mes turime derintis prie žmonių. Bet prie kurių? Vieni išaugę posovietinėje estetikoje ir jų vektoriai yra toje atskaitos sistemoje. O jauni žmonės, dabar baigę kompoziciją, turi šiokį tokį avangardo kompleksą. Nebegali kurti tradiciškai, būtinai privalo daryti kaip nors kitaip.

Tokių kontekstų visuma ir sudaro mūsų kultūrinę visumą, o didelės kultūros įstaigos turi tai atliepti. Priimti galbūt labai populiarų, bet neįdomų kūrinį, ir kartu avangardą, kuris gal bus įvertintas tik meno kritikų, tos srities žinovų. Bet gal būtent ten pasireikš gryna, tikra, išskirtinė kūryba.

Kas tas „žiūroviškas“ teatras? Stockhausenas buvo žiūroviškas (žiūrovų vietų salėje prasme), jo pastatymams skirti didžiuliai pinigai, nors tai buvo sunkus avangardas. Arba Boulezo ankstyvieji kūriniai bei totalinio serializmo idėja, ar Cage’o „4:33“, kai pirmąkart buvo atliekama tyla... Visiems buvo svarbus kontekstas, kuriame jie buvo atliekami.

Pabaigoje turbūt dažniausiai jums užduodamas klausimas: daugeliui esate pažįstamas kaip grupės „El Fuego“ narys. Tai padeda ar trukdo naujose pareigose?

Beje, šiandien, kai kalbamės jau išleidau pranešimą spaudai, kad išeinu iš grupės. Manau, akademinei bendruomenei truputį patrukdė, nes suformavo atitinkamą požiūrį į mano veiklą. Nors ir šiaip akademinėje veikloje buvau šiek tiek neformatas.

Gal problema ta, jog esame priklausomi nuo stereotipų. Taip veikia mūsų smegenys: viską supaprastina ir paskirsto kategorijomis. „El Fuego“ stereotipas tapo savotišku Jono Sakalausko simuliakru, kuris neatspindi realybės. Tai nuostabi grupė, be to, žmogus yra kur kas daugiau nei vien grupė, bet akademinėje srityje manęs nepažįstantiems šis įvaizdis suteikė neigiamo atspalvio.

Pradėjęs rengti šiuolaikinės operos festivalį turėjau įrodinėti, kad esu įnikęs į šiuolaikinę kultūrą, muzikinę atlikimo filosofiją. Neva jei dainuoju saldžią popmuziką, negaliu to daryti? Galiausiai nusprendžiau nebekovoti su stereotipais. Paprasčiau nebedainuoti „El Fuego“ ir išgryninti savo įvaizdį.