Eglė Bertašienė

Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos pirmininkė Lina Navickaitė-Martinelli savo naująsias pareigas pradėjo eiti tik prieš nepilną mėnesį. Tačiau muzikos atlikėjų meną tyrinėjanti muzikologė jau dabar žino, kad sieks dar labiau skatinti ir plėtoti mokslines muzikologų veiklas, be kita ko, neužmirštant ir taikomųjų, lengvesnių muzikologijos žanrų. Pati tiesiogiai susijusi su abejomis šiomis sritimis ir bandanti plėtoti jas tolygiai, Lina nuolat ką nors publikuoja, redaguoja, moderuoja, organizuoja, skaito ir rašo. O pokalbiui į savo erdvius namus su pavydą keliančia biblioteka bei fonoteka, muzikologė pakvietė tarpe tarp akademijos doktorantų egzaminų, geriausių muzikologų darbų rinkimų ir jau pradedamos planuoti Baltijos muzikologų konferencijos. Tad pirmas klausimas, kurį norėjosi užduoti naujose pareigose dar tik apšylančiai pirmininkei – kokia kryptimi Muzikologų sekcija judės toliau.

---

Lina, kokio scenarijaus Muzikologų sekcija gali tikėtis: tykaus veiklos tęstinumo, o gal kaip tik priešingai – ryškių naujovių?

Muzikologų sekcijos biuro rinkimai yra tiesioginiai – ne iš tų, per kuriuos pristatinėji savo kaip potencialaus lyderio viziją, misiją ir planus. Tad nuo jų praėjus vos dviem savaitėms, nelabai dar ir įvardysiu, ko tikėtis. Žinoma, sekcijos pirmininkas paprastai turi savo pomėgius, savo domėjimosi sritis – mano muzikologinių interesų sritys nėra labai panašios į prieš tai buvusių pirmininkių sritis, nes jos nėra taip konkrečiai susijusios su lietuvių muzika (kuria Sąjungai priklausantys muzikologai dažniausiai yra tarsi įpareigoti domėtis) ar kompozicinės muzikos analize apskritai. Tačiau nors pažadu ir asmeninių iniciatyvų, ir naujovių, vis dėlto bendra veikla, jos tendencijos – tęstinumas ar pokyčiai – priklauso nuo sekcijai priklausančių žmonių, nuo visų muzikologų, kurie ją sudaro, ir to, kas jiems aktualu.

Susidarė toks vaizdas, kad užimti šias pareigas nėra labai daug norinčių. Kodėl? Galėčiau tik spėti, kad viena priežasčių – tiesiog finansinio atlygio menkumas?

Tiksliau, atlygio nebuvimas – įvardykime tiesiogiai (juokiasi).

Tuomet kas tave paskatino imtis tokių pareigų, kuriose turi daugiau atiduoti, nei gauni? Kas buvo tas akstinas?

Man atrodo, kad mūsų specialybėje jau gana seniai esame įpratę vadovautis dideliu idealizmu, tais idėjiniais dalykais, nesusijusiais su pragmatiniu svarstymu. Nes baigus studijas ir gavus tą puikų išsilavinimą, būtų galima taip ir išsivaikščioti arba, jei jau visai ironiškai, tai būtų it koks kilmingų mergelių pensionas, kurį baigusios ir gavusios visapusišką muzikinį išsilavinimą, tos mūsų, pasak profesoriaus Bruverio, „vertingos mergaitės“ paskui eitų veikti visiškai ką kita. O apie atidavimo ir gavimo balansą, priimant tokius iššūkius, turbūt nelabai daug svarstoma. Kol kas aš visa tai išties matau kaip iššūkį – tiek asmeninį, tiek visuomeninį. Tikiuosi, kad visą sekciją pavyks išjudinti darbams, kurie kiekvienam yra įdomūs. Iš dalies dėl to savotiško „savanoriavimo“, t. y. darbo vietos kaip tokios nebuvimo, bet visų pirma – dėl visos Sąjungos kaip institucijos bendruomeniškumo bei visuomeniškumo, aš pirmininko pareigas suvokiu ne kaip kažkokį stūmoklį, darantį viską ir už visus, bandantį priversti visus nueiti į konferenciją ar kažkur sudalyvauti, bet veikiau kaip barometrą, reaguojantį ir atliepiantį sekcijos narių poreikius, skatinantį kartu kažką daryti, kiekvienam imtis iniciatyvų ir padedantį, kiek įmanoma, instituciškai tas iniciatyvas paremti. Ypač norisi jauniems žmonėms parodyti gražiąsias šios profesijos puses, o tokių tikrai esama.

Galbūt jau teko susidurti ir su konkretesniais narių lūkesčiais?

Kai parašiau savo prisistatymo laišką sekcijos nariams ir kai ši žinia pasklido, vieną atsakymą gavau iš Kauno – buvo prašoma nepamiršti, kaip gyvena kauniečiai. Manau, kad ir klaipėdiečiai bei kiti, gyvenantys ne Vilniuje ir besijaučiantys primiršti ganėtinai centralizuotos sistemos, pasakytų tą patį. Išties, turėtume pasirūpinti, kad kituose miestuose dirbantys ir kuriantys kolegos nesijaustų esantys užribyje. O kitas laiškas atėjo ne iš Muzikologų sekcijos nario, bet žmogaus, kuris yra subūręs jaunųjų muzikologų bendruomenę. Tai buvo prašymas pasikviesti jaunuosius į Kompozitorių namus bendram susitikimui su vyresniosios kartos muzikologais, kad būtų galima vieniems su kitais susipažinti. Nors veikiausiai didžioji dalis susipažįsta dar studijuodami (vieni pas kitus ar vieni šalia kitų) akademijoje, bet vienas iš pirmųjų mūsų sekcijos susitikimų turbūt ir galėtų būti būtent su jaunaisiais muzikologais – užmezgant su jais ryšį, pasišnekant, kas aktualu kelioms skirtingoms Lietuvos muzikologų kartoms.

Iki šiol Muzikologų sekcijos veikla turėjo labai aiškią kryptį – mokslinių konferencijų  inicijavimas, organizavimas ir apskritai mokslinės iniciatyvos. Ar tavo planuose yra siekiamybė išlaikyti šią kryptį?

Tiesą sakant, šią kryptį norėtųsi netgi dar labiau suaktyvinti. Manau, kad nemažos dalies sekcijos narių – taip pat ir mano pačios – mokslinė veikla yra kur kas „tirštesnė“ nei ta viena Baltijos muzikologų konferencija per metus, tuo tarpu kai kurie ją visai nepelnytai yra tiesiog prigesinę. Mielai matyčiau intensyvesnę visų mūsų muzikologų tiriamąją – analitinę ar istorinę – veiklą. Kita vertus, esu vienodai aktyviai reiškusis tiek mokslinėje, tiek publicistinėje veikloje, ir man be galo artima tiek muzikos kritika, tiek interviu žanras – ta „lengvoji“, taikomoji muzikologija, kurią labai mėgstu ir norėčiau puoselėti. Manau, kad abejomis šiomis kryptimis galima vienodai aktyviai ir prasmingai judėti į priekį.

Kaip tau atrodo, ar vadovas yra pajėgus ir turi visus įmanomus įrankius formuoti tam tikrą muzikologijos įvaizdį platesniuose visuomenės sluoksniuose, ne tik siaurame savo profesiniame rate? Ar tai tau apskritai atrodo aktualu? O gal visgi kiekvienas muzikologas veikia paskirai ir pirmininko rolė nėra tokia svarbi šiuo požiūriu?

Neabejoju, kad formuojant Lietuvos muzikologų įvaizdį visuomenėje, sekcijos vadovas turi išties daug svertų. Esama įvairiausių muzikologijos viešinimo įrankių, kuriais galima pasinaudoti, o tas, kuris yra labiausiai matomas – jei jis yra matomas, reprezentuoja ir visą bendruomenę. Jei prisimintume bent dvi paskutines prieš mane šį postą užėmusias muzikologes – Jūratę Katinaitę ir Rūtą Stanevičiūtę – jos abi savaip yra išties ryškios mūsų bendrojo muzikologijos įvaizdžio kūrėjos. O atsakant į kitą klausimo dalį – taip, be abejo, kiekvienas šį bei tą veikiame ir paskirai. Kasmetiniuose sekcijos susirinkimuose rodomose ataskaitose juk matome tik tas veiklas, kurios įvyko pilnai ar iš dalies finansuojant Kompozitorių sąjungai. Ir tai yra mažoji dalis tos muzikologinės veiklos, kuri apskritai Lietuvoje vyksta. Mūsų nariai yra aktyvūs mokslininkai, kritikai ir jie labai daug ką daro, daug keliauja, reiškiasi baruose, nebūtinai atsispindinčiuose sekcijos veikloje. Jeigu pati sekcija turėtų finansų, kuriais būtų galima paremti įvairiausias kitas veiklas, tai galima būtų prisiimti ir laurus. Dabar tiesiog objektyviai taip susiklosto, kad žmonės daro savo asmeninius darbus, o bendroms veikloms susiburia po sąjungos vėliava. Buvome jau susitikę ir su LKS pirmininku, šnekėjome, ką būtų galima daryti, kokias bendras paraiškas teikti. Be abejo, man labai norėtųsi, kad muzikologams, lygiai taip, kaip ir kompozitoriams, būtų užsakomi nauji kūriniai: ar tai būtų straipsnių serijos, ar knygų leidyba, ar dar kokios, gal ne visai tradicinės muzikologijos apraiškos. Muzikologų kūryba šios sąjungos rėmuose taip pat turi teisę būti skatinama, plėtojama ir apmokama.

Tačiau atrodo, kad vyresnioji karta šią profesiją traktuoja kaip gyvenimo misiją, tad apmokėjimas natūraliai tampa ne toks svarbus.

Čia vienas iš kartų susidūrimo momentų. Vyresnieji įpratę viską daryti iš idėjos, ir dabar jie sutinka jaunuosius, kurie žingsnio nežengia, jeigu jiems nėra pasiūlomas adekvatus užmokestis – vyresniesiems tai atrodo egoistiška, nebrandu. Būtų gerai atrasti aukso vidurį: jei vien tik pragmatiškai į viską žiūrėsime, tai daug kas neįvyktų – tiek LMTA, tiek LKS, tiek ir daugelyje kitų mūsų profesijos barų. Visi turime savo gyvenimus, šeimas, nežinau, ar dar kas šiuo metu turi laiko puoselėti kitus savo pomėgius. Kadangi teko netrumpai pagyventi Suomijoje, puikiai prisimenu, kad tūlas suomis nei po darbo valandų, nei savaitgaliais (o ką jau kalbėti apie atostogas) nereaguos į jokius telefono skambučius ar elektroninius laiškus, o tą laiką skirs sportui, pasivaikščiojimams, asmeniniams pomėgiams puoselėti. Kaip ir su Mykolu (Natalevičiumi – aut. past.) kalbėjome – gal kartais visai pravartu būtų atsigręžti į tą vakarietišką ar skandinavišką mentalitetą, siūlantį, kad žmogus šalia viso ko turi teisę ir į poilsį, o ne vien amžinus dedlainus.

O apskritai – ar matai kokį nors šios situacijos sprendimą? Juk tai prisidėjo ir prie to, jog taikomasis rašymas apie muziką, kritika merdi, akivaizdi paties žanro devalvacija.

Nežinau, ar tai susiję su muzikologų finansavimu ar nefinansavimu – apskritai mes esame atidūrę tokiame postprofesiniame pasaulyje, kur fotografuoja visi, kas nori ir rašo visi, kas nori. Tad ir muzikos kritika puikiausiai gyvuoja tinklaraščiuose, o ne žurnaluose ar kultūrinėje spaudoje. Kalbu ne vien apie Lietuvą – taip yra visame pasaulyje, ir vargu ar reiktų į tai labai puristiškai ir puritoniškai žiūrėti – esą rašyti gali tik turintys muzikologo diplomą. Tikiu, kad anksčiau ar vėliau atsisijos tie, kurie iš tiesų turi ką pasakyti, ir tie, kurie yra tiesiog grafomanai. O grafomanų, beje, gali būti ir tarp turinčiųjų diplomą. 

Kokias problemas tu pati įžvelgtum muzikologų bendruomenėje? Ką norėtųsi keisti?

Norėtųsi didesnio atsivėrimo kontekstams. Turim puikų, labai specifinį muzikologinį išsilavinimą, tai mūsų unikalumas. Dabar nebedaug tokių institucijų, kur vienoje terpėje būtų ruošiami muzikologai ir muzikai. Universitetuose ruošiami muzikologai įgyja universitetinį išsilavinimą su muzikine pakraipa, tokiu būdu jie ne tokie stiprūs harmonijos, solfedžio, muzikos analizės disciplinose, bet turi geresnį bendrakultūrinį išprusimą. Aš pati baigiau bakalauro ir magistro studijas LMTA, o daktaro disertaciją rašiau jau Helsinkio universitete ir mačiau, koks yra skirtumas, kai gali lankyti paskaitas iš absoliučiai bet kurios tau įdomios ir aktualios srities, gali rinktis bet kokią universitete dėstomą discipliną – net nebūtinai iš humanitarinių mokslų. Mes čia turime labai griežtą apibrėžtą disciplinų paketą, kuris iš mūsų padaro labai kietus tradicinius muzikologus. To šiais tarpdiscipliniškumo laikais, bijau, nepakanka.

O kokios būtų stipriosios šios profesionalų bendruomenės pusės?

Tai – paradoksaliai – bendruomenės mažumas ir homogeniškumas. Visi vienas kitą puikiausiai pažįsta, žino stipriąsias puses ir jeigu reikia vykdyti kokį nors projektą, būna aišku, kas geriausiai tai galėtų padaryti. Tai yra ir gerai, ir blogai – tai dvipusis reiškinys, bet tas bendrumas yra tikrai gražus dalykas. Kad ir tas faktas, jog sukūrus LKS muzikologų grupę socialiniame tinkle, žmonės ėmė išties intensyviai ir labai šiltai bendrauti – užtenka paminėti, jog šiandien kažkieno gimtadienis, ir pradedamos kelti nuotraukos, rašomi sveikinimai, ko šiaip gal ir nebūtų. Galime peikti virtualų bendravimą, bet, deja, tikrai nebebus taip, kad jeigu sumažinsime virtualaus, staiga suintensyvės tas realusis. Gyvename informaciniame triukšme ir visi turime pernelyg daug veiklų, kad būtų galima kas savaitę susitikinėti.

Kodėl apskritai reikia sekcijos – juk galėtume tiesiog paskirai veikti savo darbus ir tiek.

Na, biurokratinėje sistemoje esama tokių dalykų, kurių paskirai nenuveiksi, pavyzdžiui, tam tikrų projektų, paraiškų rašymas ir pan. Dabar mes visi esame apriboti būtent tokio finansavimo būdo, tuo tarpu institucionalizavimas duoda tam tikrą jėgą. Aišku, ir kūrėjo statuso suteikimas, ir įvairiausi kiti dalykai. O ar mes tikrai jaučiame tą LKS Muzikologų sekcijos tapatybę? Turbūt kiekvienas pats sau galėtų į šį klausimą atsakyti. Tikriausiai jaunesnieji jaučia mažiau, o vyresnioji karta, su kuria šita sąjunga buvo įkurta ir plėtojosi – stipriau.

Vienas iš opiausių klausimų, kuris karts nuo karto vis iškyla tiek kompozitoriams, tiek muzikologams yra tai, ar Muzikologų sekcija turėtų būti LKS viduje, ar tai tiesiog galėtų būti atskira muzikologų draugija ar sąjunga. Kol kas, neįsigilinus į biurokratinius mechanizmus, nesiryžčiau to vertinti. Apie tai galvojant kyla dvejopi jausmai. Kaip didžiausią minusą matau tai, kad muzikologai, priklausantys kompozitorių sąjungai, yra tarsi įpareigoti (arba tiesiog kultūriškai taip susiklostė) „aptarnauti“ Lietuvos kompozitorius, Lietuvos muziką. Kompozitoriai visa savo esybe – nesvarbu, kad ir kokią muziką, kokį žanrą kurtų – ir yra Lietuvos muzika. O štai muzikologo, nerašančio apie lietuvių muziką, veikla tarsi iškrenta iš bendro konteksto. Jis juk negali teikti nuo LKS paraiškos Kultūros tarybai, jei ketina rašyti knygą apie kokį nors, pavyzdžiui, Indijos muzikos reiškinį. Net jeigu jis turėtų fantastiškų įžvalgų apie tai ir jo mintis būtų galima lyginti su geriausiais užsienio muzikologų pavyzdžiais.

Galbūt mūsiškes sekcijos praktikas galėtum palyginti su užsienio šalių pavyzdžiais?

Na, pavyzdžiui, skandinavai turi profesines sąjungas, kurios užsiima šiek tiek kitokiais dalykais. Jei, tarkim, kas nors tuo metu neturi darbo, tai kurį laiką gauna išmokas ir pan. –  tai yra grynai socialinė nauda ir visai kitokia veikla.

Pakalbėkime apie naujų narių priėmimą į sekciją. Anksčiau tas stojimas buvo labai griežtai reglamentuotas, ir jaunam nariui norint patekti į sąjungą reikėdavo praeiti daugybę užkardų, atitikti begalę reikalavimų. Pastaraisiais metais tas procesas kiek palengvėjo, palaisvėjo, į tai pradėta truputį liberaliau žiūrėti, bet tuo pačiu pasigirdo ir nelabai patenkintų balsų, esą toks priėmimo būdas nuvertins šią sekciją, į ją pateks narių, kurie tiesiog bus neverti. Tavo požiūriu, ar dabartinė praktika yra teigiama, ar vis dėlto tas ankstesnis požiūris buvo priimtinesnis?

Aš už atvirumą. Priimant ir naujus kompozitorius, ir muzikologus man yra nesyk pasirodę, kad kartais įsivaizduojame esantys it kokia masonų ložė, į kurią norėdamas patekti turi devynerias klumpes sudėvėti. Neduokdie, jei bus priimti ir užsieniečiai... Kai tokie pasisakymai pasigirsdavo LKS suvažiavimų metu – esą neaišku, kokių tikslų vedami užsienio piliečiai čia nori stoti – man iškart norėdavosi paklausti, ką tokio reikšmingo mes čia turime, kuo niekaip negalėtume su jais pasidalyti (juokiasi). Labai džiaugiuosi, kad ši taisyklė buvo pakeista ir kad dabar į LKS gali stoti ne tik Lietuvos piliečiai, bet ir čia gyvenantys, kuriantys, dirbantys, susisaistę su Lietuva kompozicine ar muzikologine veikla kolegos. Uždaras mechanizmas tiesiog neišsilaikytų dėl pajėgų, žmogiškųjų išteklių, vidinio aktyvumo trūkumo – kad nebūtume kaip tas šuo ant šieno. Muzikologijos studentų niekada nebuvo daug, o tokių, kurie muzikologinius darbus dar ir norėtų tęsti, stotų į doktorantūrą, plėtotų mokslinę veiklą yra dar mažiau. Tad tuos, kurie šioje srityje užsilaiko, tikrai būčiau linkusi pritraukti ir netgi kelčiau atvirkštinį klausimą – ne tik apie tai, kuo jie verti būti priimti, bet ir ką mes jiems galime duoti.

Kalbėjome apie konferencijas, mokslines veiklas. O gal jau turi ir kitų konkrečių idėjų, kurių galėsime tikėtis artimu metu?

Neabejoju, kad bedirbant rasis ir naujovės. Manau, jog atsigręšime į muzikos kritiką – norėtųsi bendros veiklos, sambūrių šioje plotmėje. Pradedame, be abejo, nuo tęstinių projektų – kaip kad artėjantys geriausių praėjusių metų muzikologų darbų apdovanojimai. Taip pat susirašinėju su latvių ir estų kolegomis dėl tolesnio Baltijos muzikologų konferencijų organizavimo. Deja, iš Latvijos gavau susirūpinimą keliantį laišką dėl savotiškos muzikologijos krizės, žmogiškųjų išteklių trūkumo. Labai norėtųsi tikėti, kad mums tokios bėdos dar negresia – kad turime bendrų tikslų, idėjų ir visi norime skirti dalį savo laiko ir jėgų toms idėjoms įgyvendinti.

Dėkoju už pokalbį.