Asta Pakarklytė

Birželio mėnesį Kipre įvyko VII Europos muzikos forumas, organizuotas Europos muzikos tarybos ir Tarptautinės muzikos informacijos centrų asociacijos. Jo metu buvo pristatyta Europos muzikos darbotvarkė, kuri yra tarsi europietiško muzikos sektoriaus pažangos strategija. Dokumente išryškinami prioritetiniai muzikos sektoriaus aspektai, kuriuos rekomenduojama plėtoti ateinantį dešimtmetį. Europos muzikos tarybos parengtą dokumentą netrukus ketinama oficialiai pristatyti Europos Komisijai, siekiant išsamiai ją supažindinti su muzikos sektoriaus kaitos gairėmis (muzikos sektorius yra visas muzikos kultūros segmentas, apimantis viešąjį, valstybinį ir nevyriausybinį sektorius bei muzikos industriją) ir bandyti inicijuoti „Kūrybiškos Europos“ paprogramės skirtos muzikai (paprogramės „Media“ analogas) atsiradimą nuo 2020 metų. Pastarasis finansavimo mechanizmas būtų skirtas Europos muzikos kūrybos skatinimui ir sklaidai žemyne ir už jo ribų, muzikos sektoriaus plėtrai ir inovacijoms.

Europos muzikos darbotvarkėje išryškinta daug aktualių muzikos sektoriaus pažangos aspektų, tačiau dėmesį norėtųsi atkreipti į kelis jų – bendradarbiavimą ir asocijuotą veiklą, naujo tipo investicijas ir veržlius organizmus, įvairias rinkos kompetencijas. Pastarieji daugiausiai aptarinėti ne tik oficialių forumo sesijų metu, bet ir vykstant neformalioms diskusijoms, be to, tokių trūksta ir Lietuvos muzikos sektoriuje.

Nauji dideli tinklai

Bendradarbiavimas Europos muzikos darbotvarkėje suprantamas ne tik kaip jungtinė kūrybinė kolaboracija, bet kaip muzikos sektoriaus susitelkimas, asocijuota veikla, partnerystės, tinklų ir bendrų platformų kūrimas, peržengiant žanrus, sektorius ir valstybių sienas. Lietuvos muzikos sektoriaus kontekste bendradarbiavimas vyksta, tačiau jo formos ganėtinai vienodos: viešajame ir nevyriausybiniame sektoriuose įsigalėjęs paraiškinis bendradarbiavimas, tarp kurio pasitaiko ir „popierinių“ variantų, ir produktyvių jungtinių projektų, čia nusistovėjęs ir profesinės gildijos arba kūrybinės sąjungos formatas, bet labiausiai muzikos terpėje stinga viso sektoriaus asocijuotų veiklų, skėtinių organizacijų ir naujo tipo tinklų, pavyzdžiui tokių, kaip kad nacionalinė muzikos taryba.

Nacionalinė muzikos taryba – tai skėtinė organizacija, telkianti visą nacionalinį muzikos sektorių tam tikrai kryptingai veiklai, atstovaujanti jos narių interesus valstybinėse ir tarptautinėse platformose, prisidedanti prie kultūros politikos formavimo ir skatinanti jos pokyčius, stiprinanti sektoriaus reputaciją šalyje ir už jos ribų, siekianti investicijų ir tarptautiškumo plėtros, aktyvinanti diskusijas ir partnerystes tarp jos narių, vykdanti kompetencijų tobulinimo programas, atliekanti muzikos sektoriaus tyrimus ir taip toliau. Nacionalines muzikos tarybas (National Music Councils) yra įsteigusios, Austrija, Čekija, Estija, Latvija, Lenkija, Suomija, Šveicarija, Vokietija, JAV, Australija ir kitos šalys.

Lietuvos muzikos terpėje tokių darinių nėra, todėl čia trūksta bendro muzikos sektoriaus atstovavimo valstybiniu ir tarptautiniu lygiu, bendrų diskusijų, problemų sprendimų ar patirties dalijimosi aikštelių, bendros strategijos integracijai į tarptautinę rinką ir panašiai. Apskritai, muzikos sektorius vis dar ganėtinai paskiras, uždaras, nepasitikintis, nesidalinantis, suskilęs į žanrus, susiskaldęs pagal organizacijų tipus, retai peržengiantis ap(s)ibrėžtų teritorijų ribas. Čia daugybė įtarių ir atsargių kito atžvilgiu, dažnai atskirai atstovaujami savo interesai, iš karto įžvelgiami atribojantys skirtumai, o ne galimybės bendrystei, kiekvienas dažniausiai tik konkurentas. Neretai greičiau pavyks susitarti ir kažką produktyvaus nuveikti su „svetimšaliu“, nei su kaimynu. Praktiškai, gentinė sankloda.

Ne tinklai, o nauji veiklos organizmai

Dalis Europos muzikos forumo dalyvių svarstė, kad didelių struktūrų ir tinklų kūrimo bei jų integracijos į dar didesnius tinklus vajus pasibaigė ir dabar reiktų plėtoti kitokio tipo infrastruktūrą, kuriant mažus, inovatyvius organizmus, kurie galėtų būti greiti, lankstūs, mobilūs, horizontalūs, ekonomiški, kliautis ne vien įvairių fondų parama, o jos negavus niršti iki kito paraiškų teikimo termino, bet ir sugebėti generuoti pajamas. Kalbama apie tokius darinius kaip agentūros, leidyklos, studijos, gyvos muzikos klubai, įvairios muzikos paslaugų platformos, jų jungtys ir mūsų dar neįsivaizduoti kūrybiniai verslai.

Žinoma, tokių organizmų kūrimui ir plėtrai reikia investicijų ir palankios inkubacinės aplinkos, kad jie galėtų tikslingai funkcionuoti ir sveikai augti. Pavyzdžiui, naujų skatinimo programų (kaip antai, muzikos sektoriaus „startuolių“ akceleratorių), „stabilumo“ programų (kaip antai, ilgalaikio struktūrinio finansavimo priemonių), infrastruktūros (kultūros inkubatorių, klasterių) ir panašiai.

Ar Lietuvos muzikos sektoriaus kontekste tokių dalykų esama? Užuomazgos ir vienetiniai bandymai. Iš esmės Lietuvos muzikos sektoriaus struktūra yra konservatyvi (geriausiu atveju), nunykusi, neišplėtota, kaip ir jos skatinimo bei paramos priemonės. Čia iš esmės veikia du mechanizmai: (infra)struktūrinis didelių biudžetinių įstaigų ir trumpalaikis projektinis kūrybinės veiklos finansavimas. Nepaisant to, nauji organizmai vis tiek atsiranda (pavyzdžiui, visiškai šviežia, net netikėta iniciatyva – atlikėjų užsakymo platforma „Plindy“, kuri dar tik auga), tačiau daugeliui jų tvariai, kryptingai veikti ir nokti yra labai sunku. Ir jeigu 9 iš 10 verslo startuolių, kuriems skatinti sukurta visa ekosistema, nepasiteisina, ką kalbėti apie „neskatinamą“ kūrybinio verslo ir veiklos iškilimą ar išlikimą.

Neįtikėtina, bet po dešimtmečio būgnijimo, kad ir Lietuvoje kūrybinės ir kultūrinės industrijos daro įtaką šalies ekonomikos plėtrai, po įvairių europinių, valstybinių ir nevalstybinių ūkio sektoriaus verslumo skatinimo programų ir paramos priemonių pagaliau atsirado bandymas formuoti panašias priemones kūrybiniams verslams. Visai nesenai baigėsi Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos įstaigos „Versli Lietuva“ ir programos „Kurk Lietuvai“ bei Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos apklausa, skirta suprasti kūrybinių verslų specifiką, atrasti didžiausias kylančia kliūtis ir siekti padėti, formuojant valstybines paramos priemones. Jeigu tokios priemonės iš tiesų bus sukurtos ir ims funkcionuoti, galbūt ši iniciatyva taps istoriniu lūžiu kultūros paramos schemose.

O galbūt tai gera žinia tik kūrybinėms, ne kultūrinėms industrijoms, nes „startuolis“ išties nepasiteisintų, ypač dirbant su „partitūrine“, improvizacine, eksperimentine muzika? Taip, jau daug sykių girdėta, kad vietinė rinka labai siaura, o globali – labai arši, kad nėra išplėtotų produktų, kad trūksta kontaktų, „know-how“ įgūdžių arba praktinės patirties, kad nelegalus kūrybinio turinio naudojimas atima pajamas ir taip toliau, bet bandymai skatinti tokius procesus yra negirdėti, todėl tikimybė pasiekti rezultatų yra.

Ne organizacijos, o naujos kompetencijos

Europos muzikos forume ne sykį išsakyta mintis, kad, siekiant muzikos sektoriaus pokyčių, inovacijų ir plėtros, visų pirma reikia pradėti nuo reikiamų kompetencijų ugdymo, investuojant į žmones. Turimos galvoje tokios kompetencijos kaip vadyba, antreprenerystė, tinklaveika, komunikacija, verslumo įgūdžiai ir panašiai (taip, ir biudžetinėms, ir ne pelno siekiančioms viešosioms įstaigoms taip pat reikia kūrybinio verslumo įgūdžių, nes idealių sąlygų „ne pelno siekimui“ nėra ir turbūt niekada nebus, kaip ir pakankamo valstybės finansavimo). Ar Lietuvos muzikos sektoriuje tokių kompetencijų pakanka? Deja, nepakanka.

Dabar įvairios aukštosios mokyklos siūlo studijuoti kūrybines industrijas, meno vadybą, kūrybinį verslą, kultūros antreprenerystę ir panašiai, tačiau vis dar neaišku, kodėl nesusiformuoja kritinė naujų, veržlių ir antrepreneriškų muzikos profesionalų masė, kuri turėtų kompetencijų padaryti ryškų muzikos sektoriaus proveržį. Netinkami mentoriai, netinkamos programos, uždaros, „gentinės“ muzikos bendruomenės, neįsileidžiančios neatpažintų varžovų, nepalankus sektoriaus mentalitetas, nepilnos jaunų profesionalų kompetencijos? Įsigalėjęs stereotipas: vadybos diplomą turintys asmenys nesusigaudo muzikos kontekste ir atvirkščiai, muzikos teoriją ir praktiką ilgai studijavusieji mažai ką žino apie vadybą. Nepaisant to, muzikos sektoriaus darbo rinkoje vis tiek dažniausiai nugali pastarieji, todėl akivaizdu, kad investuoti reiktų į šio segmento trūkstamų kompetencijų ugdymą.

Ne sykį teko įsitikinti, kad Lietuvos muzikos kūrėjai ir atlikėjai yra tokie pat pajėgūs, kaip ir daugelio kitų Vakarų pasaulio valstybių, tačiau jų raiškai sąlygas kuriantys asmenys ir organizacijos panašių pajėgumų turi labai nedaug. Apskritai, tie kūrėjai ir atlikėjai, kurie įsišakniję Lietuvoje, užsienyje paprastai mažai kam žinomi, nes vietinėje terpėje trūksta kompetencijų ir iniciatyvų, kad būtų pastiprinti jų vardai ir vykdoma kryptinga kūrybinių produktų sklaida, juos įtvirtinant tarptautinėje rinkoje. Ir kokia dar kūrybinių produktų sklaida, jeigu dažnai stinga net pačių ilgalaikių produktų, kaip kad muzikos albumai, videoklipai, natų leidiniai, garso ir vaizdo įrašai.

Vis dėlto, ne visiems būtina iš karto arba apskritai turėti vadybininką, priklausyti agentūrai ar pasirašyti sutartį su leidybos kompanija, nes vadybos žingsnius galima žengti savarankiškai, bet ar Lietuvos kūrėjai ir atlikėjai moka tokius pratimus atlikti, ar tokios „treniruotės“ vyksta jų studijų metais, o vėliau? Kita vertus, kūrėjams ir atlikėjams vertėtų koncentruotis į muziką, likusius rūpesčius patikint kitoms grandims. Deja, bet būtent pa(si)tikėjimo, o kartais ir nuovokos, Lietuvos muzikos kontekste dažnai stinga (ir tam, žinoma, yra priežasčių). Be to, tam tikras kūrėjų ir atlikėjų tipas yra nusiteikęs tik besąlygiškai globai, todėl jiems svetimas Vakarų valstybėse veikiančių kūrybinių ir kultūrinių industrijų principas – dalintis pajamas. Bet vėl, o kodėl pajamas reiktų dalintis, jeigu vadybininkui trūksta kompetencijų ir iniciatyvumo? Tiesiog nepertraukiamas betvarkės ratas, vietoj muzikos sektoriaus darbotvarkės.

Forume dalyvauta gavus Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos edukacinę stipendiją.