Karolis Vyšniauskas

Kai „Reikėjo berniukams“ autorius Teisutis Makačinas parašė elektroninės muzikos albumą, jį suprato tik po 30 metų – ir tai padarė nauja, nepriklausomoje Lietuvoje užaugusių klausytojų karta. Tik pirma „Disko muziką“ jiems turėjo parodyti norvegų DJ’ėjus, pagrodamas vinilo dainą Niujorko radijuje.

Maždaug 2013-aisiais Lietuvos vinilistai pastebėjo keistą fenomeną: Teisučio Makačino vinilo „Disko muzika“ kaina internetinėje „Discogs“ parduotuvėje pakilo iki 90 eurų. Daugelis lietuviškų sovietmečiu išleistų įrašų paprastai parduodami už 5–15 eurų, jie nelaikomi vertingais, nes ten įrašyta muzika yra morališkai pasenusi, o plokštelių kopijų išleista tiek, kad daugelį gali rasti tėvų palėpėje, nemokamai. Tačiau „Disko muzikos“ staiga prireikė visiems.

Plokštelės poreikis išaugo tiek, kad šių metų Vilniaus knygų mugėje, tapusioje ir muzikos įrašų muge, buvo pristatytas naujas „Disko muzikos“ leidimas. „Iš 500 kopijų, jau neliko dviejų trečdalių. Keturi iš penkių nusipirkusiųjų yra žmonės iki 30-ies metų, – informuoja vinilą perleidusios muzikos įrašų parduotuvės „Vinilo studija“ direktorius Artūras Franckevičius. – 10 kopijų nusipirko vienas britų klausytojas, penkias – vokietis.“

Knygų mugėje prie Teisučio Makačino ir „Disko muzikos“ prodiuserio (aranžuotojo) Laimio Vilkončiaus nusidriekė eilė norinčiųjų gauti parašus. Dauguma, vėlgi, jauni žmonės. „Disko muziką“ atrado naujos kartos Lietuvos DJ’ėjai, o elektroninės muzikos duetas „Golden Parazyth“ atliko albumo kūrinį M.A.M.A. apdovanojimuose.

Kai 1982-aisiais Makačinas ir Vilkončius išleido originalią „Disko muziką“, reakcija buvo daug kuklesnė. „Nepamenu, jog pasirodžius šiai plokštelei, ji būtų sulaukusi didelio populiarumo ar bent jau į ją būtų atkreiptas didesnis dėmesys, – prisimena Vilkončius „Disko muzikos“ perleistos versijos buklete. – Nors manau, kad mums pavyko padaryti kai ką visai neblogo.“

„Prieš kokius ketverius metus mane pakvietė į Rūdninkų knygyną, kur grupelė entuziastų žavėjosi mūsų plokštele, – pavasarį sakė Makačinas interviu „Žinių radijui“. – Mudu su Laimiu ten pasėdėjome išplėstomis akimis, papasakojome, ir vėliau viskas aprimo. Mus tik pasiekė aidas, kad „Disko muzika“ – raritetas, kad žmonės vaikosi šitos užsilikusios plokštelės. Vienas vaikinukas net susirado ir atvažiavo pas mane namo, kad pasirašyčiau jam ant plokštelės, kurią dovanojo savo panelei.“

Iš kur kilo šių žmonių susidomėjimas muzika, išleista ir užmiršta dar iki jų gimimo? Versiją pateikia elektroninės muzikos DJ’ėjus, LRT Radijo muzikos redaktorius Loranas Vaitkus. Jis dalinasi istorija iš dar 2007-ųjų – nuo tada galima skaičiuoti „Disko muzikos“ atgimimą.

„Norvegų disco didžėjus Rune Lindbæk, pakviestas prodiuserio Saulty iš „Downtown Party Network“, grojo buvusiame Vilniaus klube WOO. Arba Saulty jam turėjo parodyti Teisučio vinilą, arba pats Rune’as lietuviškoje įrašų parduotuvėje jį rado, – prisimena Vaitkus. – To vinilo kompoziciją „Prie atminimų upės“ Rune’as 2010-taisiais pagrojo Niujorko radijo stoties WNYU eteryje, įtakingoje DJ’ėjaus Timo Sweeney radijo laidoje „Beats In Space“. Ta laida populiari ir tarp Lietuvos elektroninės muzikos klausytojų, todėl ilgai netrukus, pamatę lietuvišką pavadinimą ir išgirdę lietuviškus žodžius, jie pradėjo digint, kas čia per reikalas. Gal 2013-tais plokštelė Kaune kainavo 200 litų. Bumas jau buvo prasidėjęs.“

Lietuviškas atsakas į sintezatorių revoliuciją

Gyvenant Sovietų Sąjungoje 1982-aisiais, pasiekti Niujorką ir jo radiją atrodė sunkiau, negu nuskristi į kosmosą. Tačiau net ir sovietinėje erdvėje „Disko muzika“ skambėjo kaip iš kito pasaulio. Albumo kūriniai buvo per šviesmečius toli nuo Makačino šlagerių „Berniukai“, „Pašauki mane“ ar „Vėjas man pasakė“. Makačinas buvo kultinis to meto kompozitorius, bet jis kūrė estradinei scenai. Su „Disko muzika“ jis nusprendė žengti į šokių aikštelę.

Jam to padaryti nepavyko: pagal „Disko muziką“ šokti sunku, albume nėra nieko panašaus į „Night Fever“ ar „Stayin’ Alive“, klasikines disco dainas. Tačiau Makačinui ir Vilkončiui pavyko kai kas kita: jie parašė vieną pirmųjų lietuviškos elektroninės muzikos albumų. „Disko muzikoje“ unikaliai derėjo primityvūs sintezatoriai ir gyvas, didingas kvarteto dainavimas. Įrašas vienu metu yra ir kompiuterinis, ir labai humaniškas. Toks, kuris skamba aktualiai ir 2017-aisiais.

Šis albumas buvo reakcija į elektroninės muzikos atėjimą Vakarų populiariosios muzikos kultūron. Disco žanras buvo neįmanomas be sintezatorių. Tokios grupės kaip prancūzai „Space“ ar italų prodiuseris Giorgio Moroder parodė, kad gyvų instrumentų galima visai atsisakyti, juos pakeičiant sintezatoriais. Vakarų muzikos naujienos okupuotoje Lietuvoje, žinoma, buvo ribojamos. Tačiau Makačinas su Vilkončiumi, kaip ir kiti to meto muzikos gerbėjai, dainas išgirsdavo per Liuksemburgo radiją, medžiodavo įrašus iš Vakaruose gyvenančių draugų ir giminaičių.

Taip pamažu sintezatorinė muzika atėjo į Baltijos šalis. Latviai „Zodiac“ dar 1980-aisiais išleido elektroninį albumą „Disco Alliance“. Lietuviai turėjo pirmąją šalies elektroninę grupę – kauniečius ARGO ir jų 1981-ųjų albumą „Discophonia“. Popmuzika pasikeitė, ir Makačinas su Vilkončiumi norėjo būti pokyčio dalimi.

„Tuo metu reikėjo tokios muzikos, reikėjo lietuviškos produkcijos. Visur buvo brukama rusiška produkcija, o mes norėjome kurti lietuviškai. Pavyzdį davė latviai „Zodiac“. Ir mes užsinorėjome padaryti kažką panašaus, – prisiminė Makačinas interviu LRT.lt tinklalapiui. – Tais laikais pinigai buvo mokami minimalūs. Darėme tai iš patriotizmo.“

Tik iš kur sintezatorių gauti?

„Sulaukiau netikėto maestro skambučio, – bendradarbiavimo pradžią prisimena Vilkončius. – Jis pageidavo, kad akompanimentui pasitelkčiau ne muzikantus, o elektroniką. Tai sutarti buvo gerokai lengviau nei įgyvendinti. Įrašų studijos Lietuvoje tiesiog neturėjo elektroninių muzikos instrumentų, kurie pasaulyje jau buvo pakankamai populiarūs. Tokie instrumentai buvo gaminami Vakarų valstybėse, ir jau vien to pakako, kad būtų nepriimtini tarybinei ideologijai.“

Iš pažįstamų muzikantų Vilniuje, kurie buvo sintezatorius įsigiję privačiai, Vilkončius gavo japonišką „Yamaha CS15“ ir itališką „Crumar“. Japoniškuoju negalėjai groti akordais, jis neišsaugodavo sukurtų garsų – prieš įrašinėjant reikėdavo juos atsiminti vis iš naujo. Itališkasis „plastmasiškai“ imitavo styginius instrumentus. Vietoje būgnų muzikantai panaudojo ritmo mašiną. Su šia tuo metu neįtikėtinai moderniai atrodžiusia įranga jiedu ir vokalistų kvartetas ėjo į Vilniaus plokštelių studiją.

Albumo vokalinė dalis įdomi ne tik dėl kvarteto balsų žaismingumo, bet ir dėl romantiškos lyrikos, kontrastuojančios su šaltu elektroniniu muzikos pagrindu. „Ak, mano paukščiai – kas dabar čiulbės man, kai vakarai ant plyno lauko tupias?“, – dainuoja kvartetas minėtoje „Prie atminimo upės“. (Beje, kaip rašo „7 meno dienos“, originalus dainos pavadinimas, kaip jį užrašė dainos žodžių autorius poetas Vladas Šimkus, buvo „Prie lapkričio upės“. Tačiau toks pavadinimas tikrintojams pasirodė pernelyg pesimistiškas. „Kadangi lapkričio pradžioje būdavo pažymimos „džiugios“ revoliucijos šventės, tai man „patarė“ pakeisti kūrinio pavadinimą, kad pesimizmas nesikirstų su ideologija“, – prisiminė Makačinas). Vėliau kvartetas dainuoja apie bangas, medžius ir „lapkričio nuogą dvasią“. Nieko panašaus elektroninėje muzikoje šiandien neišgirsi.

„Du albumo tekstai yra genialaus poeto Vytauto Petro Bložės. Neįtikėtinas žodžio virtuozas. Kiti parašyti Jono Mačiukevičiaus. Jono tekstai buvo skirti „priverstinai savanoriškoms“ statybinėms brigadoms. Kaip ten bebūtų, tai ir naujų meilių atradimas, ir tėvynės Lietuvos ilgesys, ir naujų horizontų pamatymas, ir – pamatymas vietų, kur mūsų žmonės buvo išvežti ir žuvo sukaustyti leduose, pakirsti ligų. Tas literatūrinis darbas turėjo prasmės“, – neabejoja Makačinas. Tekstų gylis ir taip kūrybišką albumą perkėlė į kitą lygą.

Žiūrint iš 2017-ųjų perspektyvos negalima ignoruoti, kad kai kurios albumo dainos yra tiesiog nurašytos nuo „Space“ ir Morodero (palyginti: „Ilgas laukimas“ ir „Space“ – „Magic Fly“). Tačiau tai buvo kitas laikas. Dainų „pasiskolinimai“ Lietuvoje buvo normali praktika („Vėl, švieski man vėl“ yra olandų dainininko Tony Ronald dainos „Help, Get Me Some Help“ kopija. SEL’as net 90-aisiais nurašinėjo „Faithless“ ir kitų prodiuserių kūrinius, kai „Shazam“ dar nebuvo). O kvarteto dainavimas, akademiškas Makačino dainų rašymas ir Vilkončiaus prodiusavimas padarė šį įrašą autentišku.

Po „Disko muzikos“ nei Makačinas, nei Vilkončius daugiau prie elektroninės muzikos negrįžo.

Naujas žvilgsnis į sovietmečio muziką

Tai, kad jauni klausytojai pamėgo „Disko muziką“, rodo platesnę tendenciją – Lietuvoje užaugo karta žmonių, kurie geba neutraliai vertinti sovietmečiu išleistą muziką. Šlageriai naujo pripažinimo kol kas nesulaukė, bet vakarietiška, prieš sovietinę ideologiją kad ir netiesiogiai kovojusi muzika naujai kartai tapo atradimu.

Vis daugiau klausytojų randa, pavyzdžiui, pirmąsias Lietuvos merginų roko grupes „Eglutės“ ir „Bitės“, buvusi Vilniaus plokštelių studijos redaktorė Zina Nutautaitė davė ne vieną interviu naujos kartos žurnalistų rengtoms muzikinėms laidoms, iš naujo atrasta ARGO „Discophonia“ ir provokuojantis jų albumo viršelis su iš kelnių išlendančia vaivorykšte, šiandien atrodančia it LGBT bendruomenės vėliavos interpretacija.

Nuo požiūrio, kad „visa sovietmečio kultūra nieko verta“ pereinama prie „pasirodo, tuo metu buvo įdomių įrašų, sukurtų neįsivaizduojamos kontrolės sąlygomis“. Makačinas yra pavyzdys kompozitoriaus, kuris netgi tapo romantizuojamu. Senajai kartai jis visų pirma yra šlagerių autorius, sistemos kompozitorius. Naujajai – laiką pralenkęs muzikos inovatorius ir rezistentas.

„Disko muzika“ yra daugiausiai apkalbėtas sovietmečio muzikos lobis, bet ne vienintelis. „Vinilo studija“ perleido garsiausios Lietuvoje progresyvaus roko grupės „Saulės laikrodis“ vinilą, istorikas Rokas Radzevičius išleido knygą ir surinko CD kompiliaciją „Lietuvos roko pionieriai“, kur sudėjo pirmųjų Lietuvos roko grupių įrašus. Bazė „Pakartot.lt“ padarė senąją lietuvišką muziką prieinamą. Tik laiko klausimas, kas iš naujosios kartos klausytojų skirs laiką sovietmečio įrašus įsijungti ir aktualizuoti.

Žiūrint į pasaulinę popmuzikos istoriją, įprasta kalbėti apie skirtingus dešimtmečius ir kertinius to laiko albumus: 60-aisiais buvo „Revolver“ ir „Highway 61 Revisited“, 70-aisiais – „Dark Side of the Moon“ ir „Never Mind the Bollocks“. Lietuvoje natūralią muzikos raidą sovietmetis sustabdė – bet muzikantų kūryba vis tiek gimė. 80-ųjų Lietuvoje dabar jau tvirtai turime bent vieną vardą: „Disko muzika“. Kas bus kiti?