Performatyvios elektroninės muzikos kūrėjas Armantas Gečiauskas, geriau žinomas sceniniu pseudonimu kaip Arma Agharta, pastaraisiais metais savo koncertinių turų trajektorijas brėžia aplink visą Žemės rutulį, neaplenkdamas net atokiausių vietovių Indonezijoje ar Filipinuose. Apie tokio klajokliško gyvenimo būdo ištakas ir pradžią, apie muzikines patirtis ir intencijas atlikėjas kalbasi su muzikos tinklaraštininke Daina Dubauskaite.

---

Epochų sandūroje, nedideliame, nedidelės šalies mieste, žymiame savo chemijos fabriku, augo vaikas, po pasaulį keliaudavęs sąrašų pagalba. Apsikrovęs žinynais ir enciklopedijomis jis į sąsiuvinį išsirašydavo šalis, jų ežerus, upes, sostines, persipiešdavo vėliavas.

Po poros dešimtmečių ežerus ir upes sąrašuose – žinoma, iš sąsiuvinių persikėlusius į internetą – pakeitė leidyklos ir klubai, Europos sostinės gi persipynė su atokiausių Azijos provincijų kaimais. Na, ir chemikų miestą Jonavą pakeitė Kaunas, Vilnius, galiausiai – Panevėžys. Galbūt laikinai.

Šiandien Armantas Gečiauskas, gali būti, yra daugiausiai užsienyje grojantis Lietuvos muzikantas. O jei ir ne daugiausiai, tuomet tikrai nuotykingiausiai, turint omenyje tiek nuolat mutuojančią, kelionių patirtis į save geriančią ir ją transliuojančią triukšmo, eksperimentų, improvizacijos, performanso elementų gausią kūrybą ir jos pateikimo būdą, tiek jau minėtus geografinius taškus. Bardų festivalis Grenlandijoje ar kaimas Indonezijoje – viso jau 36 aplankytos šalys. „Mėgstu būti pionieriumi“, – sako Armantas, kuriam, esant poreikiui, būtų galima klijuoti ir atskalūno etiketę. Tačiau, susipažinus su kūrėjo biografija, poreikio etiketėms nebelieka.

Geografinius sąrašus pildžiusio Armanto pasaulėžiūrai daug įtakos paauglystėje turėjo zinai – nemokamai paštu siuntinėti angliški savadarbiai žurnalai apie muziką, grupes, įrašus ir subkultūras. Šį pasaulio pažinimo formatą jonavietis atrado užsukęs pas kaimyną, leidusį ziną „Redivivus“ ir jo pagalba sukaupusį nemažą įvairių pogrindinės muzikos stilių įrašų kolekciją.

„Užsimaniau ir pats tiek visko gauti, kiek jis, ir supratau, kad vienintelis būdas tai turėti – pačiam leisti ziną“, – 1998-uosius prisimena Armantas ir cituoja tuomet į visą pasaulį siųstus savo laiškus: „Planuoju leisti ziną, gal galite atsiųsti muzikos?“. Taip po truputį į jo namus Jonavoje ėmė plaukti įrašai. Nors 16-metis labiau domėjosi pankroku, pradėjo klausyti ir kitų, iš pradžių jam nesuvokiamų, vėliau giliai įtraukusių stilių. Visa tai – įprastu paštu, nes internetas tuo metu jam buvo pasiekiamas vos kartą per savaitę, apsilankius pas kompiuterį turintį klasės draugą.

Radęs panašiai mąstančių ir panašią muziką mėgstančių draugų Jonavoje, Armantas tapo vietinės grupės „Disforija“ nariu. Grupė išleido porą noisecore kasečių: „Tai buvo beprotiška muzika, keisti tekstai, pats buvau vokalistas – kriokdavau ir rėkdavau“. Tuo pačiu metu jis buvo ir labai panašios sostinės grupės „Per Kryžių Ir Kančią Tavo“ narys, atlikdavęs vokalo partijas.

Baigęs vidurinę mokyklą Armantas nesėkmingai – vos porai savaičių – įstojo į maisto technologo specialybę Kaune. Nuo nesėkmės vaikiną išgelbėjo dėdė, įdarbinęs jį savo kompanijoje vandens siurblių pardavėju ir perkraustęs į sostinę. „Ilgai nesupratau, ką pardavinėdavau, galiausiai supratau tik tai, ką reikia kalbėti“, – dabar jau su šypsena muzikantas prisimena dešimt metų trukusią veiklą, suteikusią jam finansinę galimybę leisti pogrindinės muzikos įrašus bei organizuoti renginius. Šis užsiėmimas, beje, buvo vienintelis jo „tikras darbas“. Čia galima paminėti ir kurį laiką trukusias neakivaizdines menotyros studijas Vytauto Didžiojo universitete: „Pirmus metus to mokslo buvau labai įkvėptas – įsigijau paltuką, lagaminėlį, vaiksčiojau pasitempęs, vėliau visgi parūpo kiti dalykai ir atėmė mokslams skirtą energiją“.

„Daug įtakos muzikos pažinime man padarė 1991–2002 metais leistas žurnalas „Tango“, taip susidomėjau avangardine muzika. Turiu paminėti ir šio žurnalo leidėjo Roberto Kundroto knygą „Oro pilis“ ir apskritai viską, ką išleido jo leidykla „Pasviręs pasaulis“, – pasakoja muzikantas, šiame etape susipažinęs su savitus braižus turinčiais ir įspūdį palikusiais Kauno kūrėjais Raimondu Eimontu, Gintu K, Dariumi Čiuta. Neištrinama ir patirtis, gauta iš menininko Ramūno Jaro – būtent su juo Armantas ėmė gilintis į performansą ir pats tuo užsiimti.

2007-aisiais Kaune, Aleksote, pogrindžio klube „Potiomkinas“ surengęs pirmąjį savo, kaip noise projekto „Bruzgynai“ nario, pasirodymą, po trejeto metų, suradęs patalpas Radijo gamykloje, Arma čia įkūrė klubą „Insait“: „Maniau, bus pigiau ir paprasčiau nei Vilniuje, visgi, nors renginių vykdavo po kelis per savaitę, klubas išsilaikė apie pusmetį – paprasčiausiai bankrutavau“.

Vėliau sekė renginių serijos įvairiuose miestuose, o 2011-aisiais, po kelių trumpų bandymų Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, lietuvis ėmė rimčiau užsiimti koncertine veikla užsienyje. Ji iš pradžių buvo pagrįsta mainais – mūsų šalyje koncertavę ir pas jį apsistodavę artistai kviesdavo aplankyti juos. Vėliau sekė nomadiškasis laikotarpis – pavyzdžiui, turą Rusijoje Armantas pradėjo nuo skrydžio į Novosibirską, iš jo, palengva, ieškodamas naujų stotelių, keliavo atgal namo.

Kur bekoncertuotų, Arma jaučiasi atstovaujantis Lietuvai, ypač pastaruoju metu: „Galbūt juokinga, bet nešu pozityvią žinią, siekiu tautų draugystės – pagrojęs kartais sakau: „Lietuva ir Lenkija, viskas gerai!“, ar kažką panašaus“. Anot jo, lenkų publika savo atvirumu bene artimiausia mūsiškei. O kaip kitur?

„Čekijoje, Slovakijoje, Prancūzijoje stebėjausi šaltais, uždarais žmonėmis. Paryžiečiai, pavyzdžiui, susirenka, bet po koncerto neįmanoma suprasti, ar tu jiems patikai. Ypač prastai jaučiausi šį gruodį Vengrijoje, net pykau – nebuvau matęs tokios šaltos publikos. Nebuvo jokios reakcijos“, – prisimena Arma ir kontrastui pažeria prisiminimų iš kitos Atlanto pusės.

„Geriausiai, laisviausiai jaučiausi Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek Rytų, tiek Vakarų pakrantėse. Žmonės mane ten puikiai priėmė – galbūt todėl, kad yra pripratę prie šou? Jaučiausi dalyvaujantis tikrų tikriausiose šventėse“.

Čia grįžtame prie paauglystėje sudarinėtų geografinių sąrašų. Daugelį vietų Armantas jau seniai norėjo aplankyti, grojimas – gera proga svajones įgyvendinti. „Praėjusiais metais sakiau sau, kad reikia vykti tik į naujas vietas, tačiau jau matau, kad teks ir grįžti – visgi po kurio laiko tai net įdomu“. Kelionių stotelės – ir dideli miestai, ir visai neurbanizuotos vietovės, kuriose Arma greičiausiai tampa pirmuoju „naujoviškos“ muzikos atlikėju. Žinoma, Indonezijos džiunglėse svajoti apie honorarą nėra prasmės. „Tokios sąvokos ten tiesiog nėra, visi renginiai nemokami ir tiek – tik Filipinuose uždirbau 20 Eur“.

Neseniai Arma tapo pirmuoju Grenlandijoje pasirodžiusiu lietuviu. Stebuklo čia nėra – pastebėjęs, kad tradiciniame bardų festivalyje grojo jo sekami norvegai „Sturle Dagsland“, parašė jo organizatoriams ir buvo pakviestas atvykti. Tiesa, kelionę apmokėjo ne organizatoriai, o fondas, skirtas skatinti Grenlandijos ir Šiaurės šalių gyventojų mobilumą, – tereikėjo aplikuoti. Patį festivalį Armantas atsimena kaip savotišką patirtį: „elektroninėje“ programoje skambėjo ir rokas, ir hiphopas.

Visos kelionės vienaip ar kitaip nugula į atlikėjo kūrybą, ypač jei stipriau paveikia pati šalies aplinka: „Grįžus iš Rusijos ir suvokus tą begalinį šalies apleistumą, liūdna gaidelė mano muzikoje skambėjo dar ilgai“.

Publikos reakcijos visuomet svarbios, nes Arma – savikritiškas kūrėjas, graužiantis save net tada, kai tik jis vienas žino, jog kažkas nepavyko taip, kaip norėjosi. Tai lemti gali net prasta diena, kurios pabaigoje vyksta pasirodymas – visai neseniai taip nutiko Vilniuje, kur atlikėjas pasirodė su pankiška, pašėlusia programa, apkeliavusia Aziją ir daugelį kitų šalių.„Tik po renginio gavęs laišką iš portugalo, buvusio tame pasirodyme, kuris gana įdomiai viską išanalizavo ir palankiai atsiliepė, pasijaučiau geriau“, – pasakoja jis.

Savęs pažinimo patirtys turi įtakos ateities planams, kuriuose pasirodymai orientuoti į patį garsą, juose mažiau performanso elementų, kitų veiksmų. Nors būtent pastaraisiais Arma garsėja, šiandien jis sako, jog jaučiasi lyg pats būtų save į tai įdarbinęs: „Noriu kažko naujo visų pirma pačiam sau, be to, noriu sukelti netikėtumo efektą publikai; noriu įrašyti muzikos, kurią būtų galima klausyti namuose“.

Namuose muzika ir gimsta. Šiandien tie namai – Panevėžyje, kur Armantas persikraustė praėjusiais metais. Keistokas, apsnūdęs miestas naujakurį priėmė netikėtai svetingai – jam paskirta meno kūrėjo stipendija, įprastai dalinama tik senbuviams. Žinoma, kambarys, kupinas sintezatorių, nuolat įsigijamų turguose ar sukonstruojamų nagingų pažįstamų – tik tarpinė stotelė.

Vienas Armanto kasdienių užsiėmimų – naujų krypčių ieškojimas ir maršrutų planavimas: „Turiu festivalių, kuriuose galėčiau pasirodyti, sąrašą, rašau jiems – vien „prilaikinti“ feisbuke nepakanka“. Daug laiko keliautojas skiria ir pigių skrydžių paieškoms – sutaupyti pinigai leidžia keliauti ilgiau, pamatyti daugiau, taigi ir gyvenimas Panevėžyje, Lietuvoje šiuo atveju prasmingas, nors iš čia keliauti ne taip patogu, kaip iš Europos didmiesčių.

Kas traukia nuolat grįžti, kai greičiausiai randasi nemažai galimybių apsistoti ir save iš naujo atrasti svetur? Armantas sako, kad geriausiai ryšį su aplinka jaučia būtent Lietuvoje. Ir, neslepia, nori tą aplinką gerinti, tiki, kad jo kuriami ir skleidžiami dalykai yra turtinantys. Pasakoja užmezgęs naujų ryšių su raseiniškiais ir uteniškiais, taip pat mergina, organizuojančia renginius Kelmėje, randa ir iš užsienio grįžtančių, degančių noru veikti žmonių.

„Sėdžiu, groju, groju, tuomet prasieinu per dėvėtų daiktų parduotuves, įsigiju objektų, kurie padiktuoja, ką su jais galima daryti, susikraunu rinkinuką garsų ir daiktų, apgalvoju veiksmus, ką su jais darysiu ir kada, kaip elgsiuos, kada bus garsas, kada – veiksmas... Daugmaž apsidėlioju, nes vis tiek tai yra improvizacija, o šlifuoju jau turo metu – stebiu, kas veikia, kas ne. Kūrybinis darbas tęsiasi, nėra taip, kad paruoši programą ir ją atidirbinėji, procesas vyksta nuolatos, nesėkmės diktuoja kryptį, laimėjimai įkvepia ją tęsti, kiekviena diena vis kitokia. Diktuoja ir erdvės, ir žmonės, norisi išlaikyti ryšį su aplinka ir jo neperspausti, taip pat ir nenusileisti, kad žmonėms nebūtų nuobodu“, – paklaustas, kaip ruošiasi ilgesnėms išvykoms, netikėtai pats sau į monologą leidžiasi Armantas.

Monologas tęsiasi, tapdamas pasakojimo išvada, galbūt ir jo ištaka: „Labiausiai performansuose nenoriu nuobodybės, kurios nemažai matau renginiuose, dėl to pasirinkau ekspresyvesnę formą. Garsas yra stipru, svarbu galvoti apie jo dinamiką. Mano paauglystė – pankrokinė, atėjau iš maišto, ekspresijos, protesto, kurį laiką norėjau, kad mano muzika būtų new punk, smūginė, stipriai paveiktų klausytoją, suteiktų jam impulsą. Visgi, kas manyje nori kelti tą impulsą? Egoizmas ar kažkas kito? Aš darytojas ar tiesiog transliuotojas? Tarp viso to ir ieškau balanso.“

P. S. Prieš pat straipsniui pasirodant internete, Armantas pristatė dar vieną savo sąrašą. Geografinį sąrašą. Projektas „Geography of Sound“ – nuolat pildoma eksperimentinės, improvizacinės, alternatyviosios muzikos duomenų bazė.