Marius Morkevičius

„Tarp pilko dangaus ir išalkusio jausti“ – ši trapi būsena neblogai atspindi jaunosios kartos grupę „dargana“. Tai frazė iš kol kas populiariausios jų dainos „Miegok ramiai“. Vieni melomanai sako, kad tai yra lobis, kurį verta atrasti, kiti mini nenušlifuotą deimantą. Grupė patiekia švelnų ir melancholišką indie su soul, džiazo ir ritmenbliuzo prieskoniais, ir tai skamba ne tik kokybiškai, bet ir pagaviai. 

Šį šeštadienį, Vilniaus kultūros erdvėje „Kablys“ bus pristatytas naujausias, jau trečias grupės „dargana“ albumas „BUS LENGVA“. Ta proga susėdome pakalbėti su grupės lydere Livija Gelumbauskaite.

Nežinia, ar čia darganotas oras prisidėjo, bet palietėme nemažai temų. Kūrėja atvirai kalbėjo apie troškimą išsakyti liūdesį be negatyvių žodžių, melancholijos ištakas ir žinoma, apie naujausias dainas bei albumo pristatymą. 

Šiandien apniukę, žemėje baigia dūlėti lapų kūneliai, ruduo „paboostintas“ iki maksimumo. Ką jums reiškia dargana? Kiek apskritai oras turi įtakos tavo kūrybai?

Čia gan ilga istorija. Iki darganos, su dalimi jos dabartinių narių grojome šviesią funk stiliaus muziką. Po kelių koncertų supratome, kad ji mums netinka. Traukė kitokia nuotaika, kažkas melancholiško džiazo link. Taip gimė pirmoji kitokia daina, kurią nusprendėme išleisti singlo pavidalu. Na, ir prireikė naujo pavadinimo. Pamenu, ilgai laužėme galvas. Iš keistesnių variantų buvo Japura, tokia upė Brazilijoje, kitas variantas buvo „dulksna“. Džiaugiuosi, kad jų nepasirinkome. 

Kalbant apie orą, jis mane išties stipriai veikia. Paradoksas, kad kūnas mėgsta šilumą, bet siela linksta rudens, vėsos, apniukusio dangaus link – terpės, kuri ideali užsidarymui, mąstymui apie vidinį pasaulį, melancholijai. To mano dainose yra daug, o žodis „dargana“ tai puikiai užkoduoja. 

Susibūrėte dar 2019-aisiais, po trejų metų laimėjote jaunų grupių konkursą „Garažas“, leidžiate jau trečią albumą. Kaip apibūdintum grupės „dargana“ karjerą? Gal yra dalykų, kuriuos dabar darytumėte kitaip?

Tai buvo ištisas mokymosi procesas, bandymų kelias, kartais virtęs tokiu daužymu galva į sieną. Neturėjau labiau patyrusio žmogaus, autoriteto šalia, kuris parodytų, patartų. Viską – nuo grupės įvaizdžio iki komunikacijos – dėliojau pati. Nebuvo lengva ir dėl to, kad debiutuodami, patekome į pandemijos ir karantino periodą, tad strigdavome ištisiems pusmečiams. Iš esmės tik po albumo „Tiltai“ išleidimo 2023-aisiais įgavome pagreitį, atsirado gerbėjų bendruomenė, koncertų, o tuo pačiu ir daugiau tvirtumo bei motyvacijos tęsti grupės veiklą. Visgi, žvelgiant retrospektyviai, nekeisčiau nieko, nebent kai kuriuos techninius dalykus pristatant save, kuriant grupės įvaizdį, organizuojant koncertus. 

Įrašėtė save į indie soul stiliaus gretas. Pats girdžiu lo-fi, džiazo bangas, funk, elektroniką. Sluoksniuota, vingiuota ir gana sudėtinga. Čią sąmoningas sprendimas, ar netyčia? Į ką remiatės dėliodami savo muzikines kompozicijas?

Juokinga, bet savo stilių „atradome“ naršydami internete. Ne paslaptis, kad norint dalyvauti konkurse ar įrašyti savo vardą koncerto anonse, būtina įvardinti muzikinį stilių. O mes, be abejo, neapsiribojame vienu žanru, nors toks pasakymas grupių tarpe jau tapęs beveik anekdotu. Galvodami, kokį žanrą įrašyti, atradome, kad yra toks „indiesoulas“ – eklektiškas ir gana platus, apimantis ir tai, ką paminėjai. 

Kalbant apie ištakas, ko gero, kertinė muzika buvo neo soul – tai, ko vienu metu klausydavome labai daug. Tik norėjosi prie šių žanrų prieiti savaip. Tokie atlikėjai kaip Robert Glasper ir Tom Misch buvo vieni iš įkvėpėjų, suteikusių impulsą. 

Kada pradėjai kurti ir muzikuoti? Kūrybos šaknys dažnai slypi vaikystėje, kokie momentai iš jos įstrigo, ką pasiėmei?

Kurti dainas pradėjau gana vėlai, beveik sulaukusi pilnametystės. Bet sąlytis su muzika atsirado gerokai anksčiau. Klaipėdoje mama mane leido į „Yamaha“ mokyklėlę, buvau metukų pyplė, jau dainavau ir šokau. Vėliau sekė menų gimnazija, tiesa, ten išbuvau vos kelis metus. Pastebėjau, kad man sunku, kai priėjimas prie muzikos yra griežtai akademinis. Tikriausiai, tam esu per daug išsiblaškiusi, mėtoma kūrybinių įkvėpimų. Juo labiau, kai tau – vienuolika metų. Tad perėjau į įprastą mokyklą. Bet po kelerių metų muzika vis vien sugrįžo, dalyvaudavau choro veikloje, dainuodavau mokyklos renginiuose. Apėmė stiprus noras turėti savo grupę. Tiesa, Klaipėdoje tuo metu muzikuojančio jaunimo nebuvo daug, o svajonę įgyvendinau atvykusi studijuoti į sostinę. Tad tik subūrus kolektyvą, kūryba pradėjo lietis laisviau. 

Kas labiau inspiruoja, traumos ir krizės, ar džiaugsmas ir malonumai? 

Kalbant apie inspiracijas, per pastaruosius metus ėmiau labiau restrospektyviai žvelgti į save, tarsi vaiko akimis matyti, kaip subrendau, kaip pasikeičiau, kaip kovojau su sunkumais, o ko dar neįveikiau. Būtent toks matymas labiausiai juntamas naujausiame albume, jis tarsi šių apmąstymų iškrova. 

Ta proga ir pakalbėkime apie naujausią albumą, kurį pristatysite jau lapkričio 22 d. kultūros erdvėje „Kablys“. Albumas vadinasi „Bus lengva“. Kas tai – pažadas?

Pats albumo pavadinimas, kurį matome, nėra pilnas. Išties, tai jame trūksta frazės „niekas nesakė, kad“, kuri yra užbraukta ir paslėpta. Idėja slypinti už to – gebėjimas į dalykus sąmoningai žvelgti per šviesesnę prizmę, pasakyti sau, kad „bus lengva“, nors tuo metu ir atrodo atvirkščiai.

Kita vertus, šį albumą galima vadinti ir pozityviausiu mūsų kūriniu. Nors taip gali ir neatrodyti žmonėms, kurie mėgsta ir klauso linksmos muzikos. Kurdama dainų žodžius, sąmoningai rinkausi tam tikrą komunikacinę techniką – pasakyti liūdnesius, tamsesnius dalykus, nenaudodama negatyvių žodžių. Norėjosi daryti tai lengvai ir šviesiai, tarsi užsiimti terapija. Džiugu, kad klausytojai, kiek girdėjau iš pirmų atsiliepimų, tą dviprasmišką albumo nuotaiką, sugebėjo atliepti ir pagauti.

Ne veltui ir albumo viršelyje matome dalmantiną, šunelį, kuris yra ir baltas, ir juodas. Taip ir su emocijomis – nebūtina tarp jų šokinėti, jose galima išmokti būti vienu metu, išbalansuoti, nei vienos neneigiant. 

Kaip sekasi ruoštis albumo pristatymo koncertui?

Sklandžiai! Tai yra didžiausias grupės koncertas per visą gyvavimą ir tas, į kurį įdėta daugiausiai darbo ir pasiruošimo. Dar pavasarį su grupės scenografu Tomu Stoniu svajojome ir dėliojome planus, o štai jau už keletos dienų viską išvysime gyvai. Kartu su aikštelės dailininke Agne Kavaliauskaite apgalvojome mažiausias smulkmenas, kad nukeltume klausytoją į albumo pasaulį.

Ypač daug dirbome su muzikine dalimi ir nušlifavome detales – pastaruosius keletą mėnesių gyvenu vien albumu ir jo pristatymu, tad šis vakaras bus didelis emocinis užtaisas.

Kokios naujausio albumo sąsajos su pirmaisiais dviem „Gaudantys vėją“ ir „Tiltai“? 

Ištiesų laikome, kad „BUS LENGVA“ yra antrasis mūsų albumas. „Gaudantys vėją“ – keturių dainų rinkinys, atspindintis mūsų ieškojimus ir bandymus, jame gausu gana padrikų muzikinių idėjų. Bet jis buvo būtinas grupės augimui, o visos tos idėjos pravertė vėliau. „Tiltai“ buvo laiptelis aukštyn, gerokai vientisesnis. 

Grįžkime prie žemiškesnių reikalų. Ar grupė jau turi nusistovėjusią sudėtį? Esi minėjusi, kad grojate septyniese, albumo anonsuose matyti ir šūsnis muzikantų su styginiais instrumentais. Čia sąsajos su klasikine muzika? Ko reikia, norint suvaldyti tokį platų muzikinį spektrą?

Styginių kvartetas yra albumo svečiai, apie kuriuos jau seniai svajojau. Esu laiminga, kad pagaliau tai buvo įgyvendinta. Kartu grosime ir albumo pristatymo koncerte. 

Kalbant apie grupės sudėtį, ji nuolat keitėsi: į „darganą“ žvelgiu kaip į nuolat besikuriančią bendruomenę, turėjome pučiamuosius, dabar – styginius. Svarbiausia, kad stengiamės tobulinti pasirodymus ir klausytojams parodyti naujų spalvų. 

Rašai muziką, tekstus, esi grupės vadybininkė, albumų viršelių autorė. „Neperkepa“ smegenys nuo to? 

Perkepa, dar ir kaip. Vis dar neišmokstu deramai pailsėti ir tai nėra gerai. Užtat šiomis dienomis prieš albumo pristatymą stengiuosi sau duoti erdvės ir laiko, atsitraukti. Stresavau dėl daugybės dalykų, pavyzdžiui, jog nespėjame laiku pasidaryti atributikos. Būdavo vienu metu ir sceninius rūbus tvarkau, ir bilietus pardavinėju, mat mano kontaktai yra nurodyti bilietų pardavinėjimo platformoje. Pamenu atvejį, kai lipau į sceną, man paskambino žmogus, sunerimęs, nes sistema neatsiuntė bilieto, jo neįleidžia į koncertą. O aš jau praktiškai stoviu ant scenos, koncertas tuoj prasidės. Vėliau tie dalykai jau tapo rutina, bet pradžioje išties smarkiai vargindavo. Pastaruoju metu jau kiek lengviau, kaip minėjau, yra bendruomenė, atsirado žmonių ratas, ne tik muzikantų, kurie nori pagelbėti.

Sprendžiant iš kūrybos, esi labiau intravertė? Nejauti iššūkių lipti ant scenos, bendrauti su auditorija? 

Turėjau daug baimių, įskaitant scenos baimę, balsas drebėdavo ar net iš viso dingdavo. Bet didžiausias iššūkis yra mano perfekcionizmas, ar viskas pavyks taip, kaip įsivaizdavau. Kita vertus, jaučiu daug džiaugsmo ir pilnatvės kuriant ryšį su auditorija, ne tik koncertų metu. Šiuo metu mano tikslas yra išmokti pilnavertiškai mėgautis procesu atliekant muziką gyvai, negalvojant apie detales.

Vienoje dainoje sakai, „žodžiai prasmę praras, kai už jų nestovės joks veiksmas“. Kaip manai, kiek muzika gali skatinti žmogų keistis? Ir ar apskritai, ar matytum tai, kaip tikslą?

Muzika, kaip meno forma, yra itin paveiki, ne veltui naudojama ir propagandai, viskas priklauso nuo tikslo. Manasis yra augti kartu su auditorija. Ne kiekybiškai, bet kokybiškai. Kita vertus, matau, kaip „sniego gniūžtės“ metodu plečiasi mus klausančiųjų ratas, gauname šiltų atsiliepimų, supratimo, palaikymo. 

Pastebiu, kad daug jaunų grupių savo tekstuose gilinasi į subjektyvias emocijas ir autentiškumo paieškas, apie socialines problemas ar juo labiau politiką ar geopolitiką beveik nekalbama. Kaip manai, kodėl?

Išties norėtųsi, kad muzikantai „užgriebtų“ plačiau, kalbėtų apie platesnį kontekstą. Bet kartu reikia suprasti, kad jauni žmonės kūryboje pirma ieško savęs, savo identiteto, tad spaudimo čia negali būti. Negali liepti kažkam dainuoti apie blogai savo funkcijas atliekančią vyriausybę, kai širdyje – visai kiti dalykai. 

Tikiu, kad tą atsakomybę prisiimti turėtų vyresni, įsitvirtinę kūrėjai. Nepabijoti rizikos prarasti dalį klausytojų su pernelyg „apkraunančiu“ turiniu ir taip atkreipti auditorijos, tuo tarpu ir jaunų muzikantų, dėmesį į svarbius klausimus, kelti diskusiją. 

Pati jaučiu, kad po truputį pribręstu platesnėms temoms savo kūryboje, norisi tai pakrapštyti. Pavyzdžiui, naujajame albume yra tokia daina „Vieta“. Labai įdomu, kaip šią dainą interpretuos ir suvoks klausytojai, ar atpažins tą kontekstą, kuris gana užšifruotas. 

Jums pakanka erdvės Vilniuje, kiek turite ambicijų plėsti auditoriją? Ir ar apskritai muzikavimas – hobis, darbas, pašaukimas? Ar išgyvenate iš muzikos ir ar turite tokį tikslą?

Po truputį, po vieną savivaldybę atsikovojame. Juokauju, bet tik iš dalies. Kaip alternatyvos grupė turime labai mažai resursų, o suorganizuoti ir išvykti į koncertą mažesniame mieste gali atsieiti nemažai pinigų, jei neturi ten klausytojų rato, perkančio bilietus. Tad ilgą laiką orientavomės į žmones, kurie yra šalia mūsų. Dabar jau turime tikslą surengti koncertus didžiausiuose šalies miestuose, ne tik Vilniuje ir Kaune. Tad, kaip ir minėjau, savivaldybė po savivaldybės. 

Tęsiant apie finansus, galėti gyventi iš muzikos, kad ir kukliai, nuosaikiai, tačiau iš savo mylimiausio dalyko, būtų nuostabu.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.