Rūta Paitian

2000–2010 m. laikotarpis Lietuvoje pasižymi reikšmingais pokyčiais: šalis tolsta nuo sovietinio palikimo, įstojama į NATO ir Europos Sąjungą, televizijoje vis labiau įsigali populiarioji kultūra, reitingus muša įvairūs muzikos projektai „Kelias į žvaigždes“, „Dangus“, „Žvaigždžių duetai“ ir kiti, savo koveriais į antrąjį planą nustumdami originaliųjų kūrinių autorius (ką tuo metu veikė autorinių teisių institucijos – atskiras klausimas).

Lietuvoje vis labiau plinta internetas, o metalistai buriasi į virtualius forumus. Dėl informacijos sklaidos ir gerėjančių muzikavimo sąlygų užaugo jaunų grupių karta, pakeitusi jau spėjusias išsikvėpti pirmajame atkurtos nepriklausomybės dešimtmetyje susiformavusias metalo grupes.

Kuo pasižymėjo antrasis atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis Lietuvos metalo scenoje? Kaip internetinių forumų ir muzikos svetainių atsiradimas formavo metalistų subkultūrą? Kas tuo metu vyko? Savo įspūdžiais sutiko pasidalinti šešios 2000–2010 m. kūrusios Lietuvos metalo grupės: „Luctus“ (2001 m. black metal), „Ossastorium“ (2001 m. melodick death metal), „Inquisitor“ (2002 m. black metal), „Wozu“ (2005 m. sunkusis metalas), „Soul Stealer“ (2003 m. sunkusis metalas), „Thundertale“ (2004 m. sunkusis metalas). 

Naujas dešimtmetis ir nauja muzikantų karta įsitvirtina Lietuvos metalo scenoje

Pirmajame atkurtos nepriklausomos dešimtmetyje Lietuvoje kūrėsi daug black ir death metalo grupių – apie jas plačiau rašyta ankstesnėje publikacijoje „Sunkiosios muzikos raida Lietuvoje 1990–2000 m.: tegyvuoja juodmetalis!“. Išaušus naujam tūkstantmečiui, šių grupių skaičius sumažėjo, tačiau į jų vietą atėjo naujos grupės, tokios, kaip „Xess“ (2001 m. Kaune susikūrusi gotikinio, industrinio metalo grupė), „Argharus“ (2005 m. Šiauliuose susikūrusi black metal grupė), „Grol“ (2002 m. Vilniuje susikūrusi brutalaus death metal grupė), „Arthornia“ (2002 m. Klaipėdoje susikūrusi melodingojo juodmetalio grupė), „Dark Ravage“ (2003 m. Vilniuje susikūrusi black metal grupė), „Posterity“ (2003 m. Utenoje susikūrusi death metal grupė) ir kitos, su kuriomis vienaip ar kitaip teko susidurti šio straipsnio pašnekovams. Vieni su jomis dalyvaudavo tuose pačiuose konkursuose, festivaliuose, kiti – leisdavo laiką, kaip klausytojai stebėdami kolegų koncertus. 

Pirmajame atkurtos nepriklausomybės dešimtmetyje kūrusios grupės tapo mokytojais, vedliais į plačiąją sceną, dalydavęsi patalpomis ir instrumentais: „Kai 2007 metais pradėjau groti pirmus koncertus Lietuvoje su lietuviška sudėtimi, Kauno grupė „Nahash“ mums „skolino“ savo studiją, o aš dar sugebėjau ir sudeginti jų gitaros stiprintuvą. Kita chebra, turbūt, būtų gerai prilupusi mane už tokią žalą, tačiau tą kartą, laimei, viskas baigėsi gerai“, – patirtimi dalijasi grupės „Luctus“ vokalistas Simonas, čia pat išskirdamas geriausiai, jo manymu, Lietuvos sunkiajai scenai atstovavusias grupes: „Obtest“, „Dissimulation“, „Nahash“ ir „Anubi“ – šios grupės ne tik jau beveik tris dešimtmečius yra žinomos užsienyje, bet ir įkvėpė ištisą kartą metalistų, kurie augo su šių grupių muzika, filosofija ir vertybėmis“.

Pirmajame atkurtos nepriklausomybės dešimtmetyje metalas buvo stipriai matomas, antrajame – jis atrado naujas erdves. „Iškart po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, metalas buvo labiau matomas ir prieinamas platesnėms auditorijoms.

Tokios grupės kaip „Katedra“ apskritai buvo didelės ir žinomos visos Lietuvos mastu, sunkių rifų nevengė ankstyvieji „ŽAS“, „Lemon Joy“. Metalo laidos buvo rodomos per televiziją, tačiau vėliau metalas tapo ekstremalesnis ir užsidarė rūsiuose, garažuose ir mažuose klubuose“, – pasakoja grupės „Inquisitor“ atstovas Nyku. 

Ištikimybė juodmetaliui niekur nedingsta

Grupės „Luctus“, „Ossastorium“ ir „Inquisitor“, nors pradėjo kurtis tuo metu, kai black metal pirmojo dešimtmečio lyderiavimo zenitas jau buvo praėjęs, liko ištikimos black ir death metalo srovei. 

„Grupę sukūriau Italijoje 2001 m., kai man buvo 16 metų. Nuo 2005 m. buvo sugrota nemažai gyvų pasirodymų – keletas Italijoje su itališka sudėtimi ir daug Lietuvoje, su lietuvių muzikantais. Pirmus dešimt metų grupė egzistavo kaip vieno žmogaus projektas – visą muziką kūriau ir įrašinėjau aš pats (išskyrus būgnus). Taip buvo įrašyti pirmi keturi grupės studijiniai albumai.

Lūžio taškas įvyko 2011 m., kai sugrįžau gyventi į Lietuvą – tuomet „Luctus“ tapo pilno sudėties grupe. Albumus įrašinėjau jau nebe vienas, o ir koncertų su pirmąja, stabilia sudėtimi, buvo sugrota apie pusšimtį, Lietuvoje ir užsienyje“, – pasakoja grupės vokalistas Simonas Jurkevičius, pabrėždamas juodmetalio svarbą savo gyvenime. „Muzika man nėra darbas, tačiau niekada nebuvo ir laisvalaikio hobis. Stengiuosi savo gyvenimo prioritetus sudėlioti taip, kad muzika visada išliktų mano tikslu, o darbai ir kitos veiklos būtų priemonė jį realizuoti.“

Grupės „Inquisitor“ atstovas Nyku prisimena sunkumus įrašinėjant, tačiau džiaugiasi, kad albumai atspindi grupės nueitą kelią: „2000–2010 m. įrašai buvo sunkus reikalas. „Prelude“  įrašinėjome garaže – beveik neturėjome įrangos, nekontaktuojančius laidus tvirtinome kramtoma guma.

Vėliau atsirado daugiau galimybių ir biudžeto. Studijinius albumus įrašinėjome „Muzlabe“ („MuzLab“ – profesionali garso įrašų studija Vilniuje, – aut. past), kur jau buvo profesionali įranga, o Rimtautas (Rimtautas Piskarskas, minėtos įrašų studijos vadovas ir garso režisierius, – aut. past.) įdėjo daug pastangų, kad skambėtume taip, kaip norėjome.“

Grupės „Ossastorium“ vedlys Saulius Rimas labiausiai džiaugiasi grupės pasirodymais Lietuvoje ir faktu, kad grupė tebetęsia savo veiklą: „Tai, kad „Ossastorium“ vis dar egzistuoja, kuria muziką ir koncertuoja, yra labiau anomalija, nei įprastas reiškinys. Per tuos 25 metus pasikeitė daugybė grupės narių, kiekvieno jų išėjimas tapdavo savotišku išbandymu, nes ieškoti naujo muzikanto ir mokyti jį repertuaro reikia daug kantrybės ir laiko. Nuolatinė narių kaita yra ir pagrindinė priežastis, kodėl turime tiek nedaug įrašų. Kita vertus, džiaugiuosi, kad niekada nenuleidome rankų, ir rasdavome būdų atsinaujinti ir tęsti veiklą“.

Kas yra tikrieji metalistai?

2000–2010 m. įvairiuose sunkiosios muzikos forumuose tarp dalyvių vyko diskusijos, kas yra tikrieji metalistai. „Metalo bendruomenės virtualus gyvenimas virė forumuose, ne socialiniuose tinkluose. Žinoma, buvo daug beprasmių diskusijų apie tai, kas yra tikrieji metalistai (trve), o kas – pozeriai (posers). Mano supratimu, sunki muzika turi slėgti, būti emociškai gniuždanti. Bedvasės muzikos nepaslėpsi jokiais įmantriais solo tirli pirli. Pirmiausia turi būti atmosfera ir emocija“, – teigia grupės „Inquisitor“ atstovas Nyku.

Bene žinomiausios lietuviškojo juodmetalio grupės „Luctus“ lyderis S. Jurkevičius – Kommander L. black ir death metal išskiria iš kitų metalo srovių, kaip vienintelius, turinčius dvasią: „Vieniems metalas yra pramoga, laisvalaikio praleidimo būdas. Jiems buvimas metalistu reiškia užsiauginti ilgus plaukus, vaikščioti į metalo koncertus, kratyti galvą ir gerti alų. Mums tai yra saviraiška, tiesioginis ryšys su mūsų esme ir paskirtimi šiame gyvenime. Į metalą žvelgiame iš dvasinės pusės. Black ir death metal pagrindas yra dvasinis, o tik vėliau muzikinis. Kiti metalo žanrai kaip thrash, industrial, pop ir pan. gali egzistuoti be dvasinio pagrindo. Tuo tarpu, black metal be dvasinio pagrindo būtų kažkokia iškamša, surogatas.“

Ši skirtis tarp sunkiosios muzikos gerbėjų yra išlikusi iki šių dienų. Tikraisiais metalistais save įvardija tie, kurie klausosi tik black ir death metalo, o visus kitus laiko pozeriais, tiesa, jie nesudaro absoliučios daugumos. Kiti pripažįsta visas metalo sroves ir džiaugiasi, kad jos pritraukia naujas metalistų kartas. 

„Pradėjome savo veiklą 2001 m., kai Lietuvos metalo scenoje vyko tam tikras lūžis – galime jį pavadinti kartų kaita. Ankstesnioji metalistų karta, kurios zenitas buvo devyniasdešimtųjų pradžioje, jau traukėsi arba nuklydo eksperimentuoti į neofolk, gothic, elektronikos, hardcore lankas. Daug kam iš veteranų atrodė, kad metalas apskritai nebeturi perspektyvos – bet jie klydo, nes neįvertino nu-metal sprogimo poveikio. Per „MTV“ ir „VIVA“ kanalus rodomi „Slipknot“, „Limp Bizkit“ ir „Linkin Park“ į sunkiosios muzikos sceną pritraukė daug paauglių, kurie natūraliai evoliucionavo į „tradicinius“ metalistus, patys ėmė kurti grupes, organizuoti koncertus“, – pasakoja grupės „Ossastorium“ vokalistas ir gitaristas Saulius Rimas.

Kiti sunkiąją muziką apibrėžia per jos ideologiją. Grupės „Thundertale“ vokalistas Laurynas Baškys sako: „Man muzikos „sunkumą“ ar „lengvumą“ pirmiausiai  apibrėžia jos ideologija. Aranžavimo priemonės lieka antroje vietoje. Kartais akustiniais instrumentais ar elektronika atliekama muzika gali turėti daugiau „sunkumo“ nei gitarinė muzika. Iš Lietuvos kūrėjų šiuo atžvilgiu mano favoritai yra „Nahash“ bei „Luctus“. 

Grupės „Wozu“ vokalistas Liudas Čereškevičius išskiria metalo kuriamas stiprias emocijas: „Gera sunki muzika sukuria jausmą, kad esi maksimaliai stiprus, melancholiškas ar liūdnas. Nėra vidurio – negali būti abejingas šiai muzikai ir klausytis jos kaip fono“.

Nesvarbu, ar buvai blackeris (black metal mėgstantis asmuo), thrasheris (thrash metal mėgstantis asmuo), gotas ar dar koks kitas, kiekvienas Lietuvos metalistas turėjo savo chebrą, su kuria rinkosi konkrečiose vietose. Marijampolėje Poezijos parkas šalia savivaldybės būdavo nusėstas ne tik metalistų grupelių, bet ir pankų, kurie, skirtingai nei Vilniuje, gerai sutardavo (netgi vykdavo bendros rinkliavos troškuliui numalšinti, o kartais prie jų prisijungdavo ir tie keli miesto reperiai ir skinai). 

Vilniuje metalistai rinkdavosi prie Barbakano kalno, Klaipėdoje – prie laivų terminalo esančios senosios pilies griuvėsių. Kaune metalistai rinkdavosi už Vytauto Didžiojo bažnyčios (arba Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios): „Vietinė chebra temstant rinkdavosi tūsinti už Vytauto bažnyčios – tai kažkada mums buvo šventas „ėjimo į miestą“ ritualas – pinigų barams neturėjome, todėl pasiimdavome kiekvienas po bambalį ir eidavome kontempliuoti Nemuno šniokštimo Vytauto bažnės šešėlyje. Pamenant tuos vakarus apima šiokia tokia katatoniška nostalgija, tuo tarpu šiandienos jaunus metalistus dažniau nei kapinės, bažnyčios ar koncertai labiau suartina „Instagramo“ memai“, – prisimena Kommander L. iš grupės „Luctus“.

Sunkusis metalas gauna plačiosios visuomenės dėmesio

Antrajame atkurtos nepriklausomybės dešimtmetyje Lietuvos metalistai neišvengė užsienio įtakos, atsirado daugiau grupių, eksperimentavusių su kitomis metalo srovėmis. 1990–2000 m. laikotarpiu Lietuvoje neabejotinai didžiausią populiarumą metalo scenoje skynėsi grupės, atstovavusios death ir ypač black metalui, o 2000–2010 m. įvyksta lūžis. Juodmetalio ir mirties metalo kūrėjų vis dar netrūko ypač nuo dešimtmečio vidurio, kaip teigia Saulius iš „Ossastorium“: „Situacija metalo scenoje keitėsi dinamiškai. Jau apie 2005 m. padėtis buvo visiškai apsivertusi death metal naudai“.  Tačiau šalia jų sparčiai ėmė kurtis grupės, atstovavusios lengvesniems metalo žanrams, kaip kad „Thundertale“, „Soul Stealer“ ir „Wozu“.

Kauniečių grupė „Thundertale“ yra viena žinomiausių sunkiojo metalo grupių Lietuvoje. Kolektyvas žinomas ne tik metalistams, bet ir plačiosioms masėms. Dažnas dalyvavimas įvairiuose muzikiniuose projektuose atkreipė formaliosios visuomenės dėmesį į sunkiąją muziką. Grupė savo ištakas mini dar 2001–2003 m. Tuo metu su kitu pavadinimu („Vors“) ir su kiek kita sudėtimi kūrė gotikinio roko rėmuose, o pirmosios repeticijos vyko Šančių darželyje Kaune su legendiniais rokeriais „Mountainside“. 

„Pamenu euforiją, kai susipažinome su „Katedros“, „Rojaus Tūzų“, „SBS“ komandomis. Prasidėjo pirmi bendri projektai. Su panašiu metu atsiradusia grupe „Soul Brothers“ (vėliau persivadinusiais į „Soul Stealer“ – aut. past.) palaikėme labai artimus ryšius, rengdavome bendrus koncertus – sunkiojo metalo vakarėlius Vilniuje ir Kaune, kurie vėliau išaugo į kasmetinį klubinį festivalį „Nešantys Audrą“, – teigia grupės vokalistas Laurynas Baškys. 

Būgnininkas Paulius Petrauskas priduria, kad „Thundertale“ sukurtas ilgą laiką gyvavęs sunkiojo metalo festivalis „Nešantys audrą“ prisidėjo prie metalistų sutelkimo: „Idėja buvo suburti visus sunkųjį metalą grojančius kolektyvus į vieną renginį – tai mums pavyko“.

„Mes buvome alternatyva sunkiajai muzikai Lietuvoje. Visi grojo kažką, kas jau buvo girdėta, o mes – kažką naujo. Klasikiniams metalistams buvom per lengvi, standartiniams rokeriams – per sunkūs, kitiems – marozai arba reperiai. Grojome tai, ko žmonės negalėjo lengvai įdėti į pažįstamą „dėžutę”. Mes buvome savimi. Turėjome specifinį tribal make up‘ą (ritualinį, gentinių raštų grimą, – aut. past.) ir koncertams susigalvodavome įvairių scenos atributų, kad visiems būtų įdomiau“, – teigia „Wozu“ vokalistas Liudas.

Sunkiojo metalo įtakos neišvengė ir „Soul Stealer“: „Grupė ilgai ieškojo savo skambesio. Ankstyvojoje kūryboje skambėjo hardrock, nu metal, funky stiliaus elementai. Visai atsitiktinai, vieno įrašo metu „atradome“ sunkiojo metalo skambesį, tai tiko tuometinėms mūsų idėjoms. Taip nusistovėjo pastovus stilius. Turime tai, kas mus išskiria – nebijojome modifikuoti senų kūrinių ir evoliucionuoti. Kai kurie seni kūriniai buvo keičiami, koncertuose atliekama vis nauja versija. Nebūdavo drastiškai kitokia, bet jei sugalvodavome geresnį variantą – jį naudodavome. “

Iš popierinių fenzinų į virtualius forumus

1990–2000 m. sunkiosios muzikos naujienos buvo pasiekiamos per fenzinus, o 2000–2010 m. itin išpopuliarėjo internetinės svetainės ir forumai. Iš subkultūrų pirmieji jomis naudotis pradėjo pankai, kurie dar 1995 m. paleido iki šiol veikiantį internetinį portalą www.hardcore.lt. Jame savo profilius galėjo kurtis visos scenos grupės, buvo skelbiama apie renginius, publikuojami įvairūs tekstai. 

Šiuo laikotarpiu sparčiai daugėjo įvairių muzikos svetainių lankytojų – tiek lietuviškų, tiek užsienio. Iš tokių verta paminėti: http://www.ferrum.lt/, https://www.last.fm/, www.music.lt, http://hell.music.lt/, „mIRC“ kanalai, https://myspace.com/, būta ir lietuviško „Instagram“ bandymų – „manogalerija.lt“.

Jame buvo galima įsikelti nuotraukas iš koncertų ir susirasti bendraminčių, dažnai buvusių tame pačiame koncerte. Didžiausio populiarumo sulaukė metalistų forumai, savotiški socialinių tinklų pirmtakai. 

Dauguma kalbintų grupių atstovų interneto atsiradimą siejo su galimybe prieiti prie didelio muzikos kiekio. Tapo lengviau plėsti akiratį, sužinoti apie įvairias grupes ir jų sudėtis. Tam labai padėjo 2002 m. sukurta virtuali „metalo enciklopedija“ – „Encyclopaedia Metallum: The Metal Archives“. Šioje svetainėje galima rasti beveik visų grojančių ar grojusių metalo grupių iš viso pasaulio sąrašus, sudėtis ir diskografijas.

„Internetas sukėlė neįsivaizduojamą revoliuciją muzikos prieinamume ir sklaidoje. Kiekvienam norinčiam muzikuoti vakarietiški instrumentai ir aparatūra jau nebebuvo nei prabanga, nei egzotika. Įsirašyti ir publikuoti internete savo kūrybą tereikėjo turėti kompiuterį, šiek tiek žinių ir kantrybės. Be to, interneto forumai, ypač „Ferrum.lt“, „Hell-music.lt“, „Giljotina.lt“, buvo daugiau nei kultas. Ten virė toks gyvenimas, kad vien tik apie tą fenomeną būtų galima susukti filmą“, – teigia grupės „Ossastorium“ vokalistas ir gitaristas S. Rimas.

Metalo forumai buvo naudojami įvairiems tikslams. Pavyzdžiui, grupė „Wozu“ jais pasinaudojo 2005 m. balandžio pradžioje ir surado vokalistą Liudą Čereškevičių, o „Soul Stealer“ nariai – mokymuisi muzikuoti.

„Antrajame dešimtmetyje išplito ir tapo labiau prieinamas ir greitesnis interneto ryšys, todėl galima buvo gauti daugiau muzikos įrašų ir muzikos atlikimo mokomosios medžiagos. Atkeliavo mokomųjų vaizdajuosčių iš žymių atlikėjų, instrumentalistų. Tai lėmė muzikos kūrimo ir atlikimo kokybės bei įvairovės augimą. Su šia „informacijos banga“ užaugo nauja jaunų grupių karta, tarp jų buvome ir mes“, – teigia „Soul Stealer“ nariai.

Metališkoji „Eurovizija“ ir lietuvių kelias į ją

Ko gero nėra lietuvio, šiapus ir anapus šalies ribų, kuris nežinotų, kas yra „Eurovizija“. Vieni ją religingai seka kiekvienais metais, nuo vietinių grupių atrankos iki tarptautinių pusfinalių ir, jei pasiseka, finalų. Kiti negali jos pakęsti ir nori ausis išsidurti, kaip prieškalėdiniu laikotarpiu, kad tik viešose erdvėse nereiktų išgirsti Mariah Carey dainos „All I Want For Christmas Is You“. 

Ko gero, nereikia sakyti, kad metalistai skrupulingai šio konkurso neseka, tačiau dėl to stipriai neliūdi, nes turi savo „Euroviziją“, vykstančią viename seniausių ir didžiausių sunkiosios muzikos festivalių „Wacken Open Air“ arba „W:O:A“ (nuo 1990 m. Vokietijoje) metu. Festivalyje nuo 2004 m. vyksta „Wacken Metal Battle“ konkurso finalas, kuriame tarpusavyje varžosi dalyviai, laimėję atrankas savose šalyse. 

Lietuvoje atrankos į „Wacken Metal Battle“ konkursą pradėtos rengti 2008 m., po to, kai tuometinis aktyvus „Ferrum.lt“ koncertų organizatorius Romanas Sonkinas 2007 m. pirmą kartą apsilankė „W:O:A“ ir, sužinojęs apie tokią galimybę, nusprendė organizuoti atranką Lietuvoje. 

„Parašiau laišką organizatoriams ir taip susipažinome. Tais laikais šalių nebuvo daug, daugiausiai buvo koncentruojamasi į Vakarų Europą, kur metalo rinka žymiai didesnė. Tai sukėlė ir šiek tiek nerimo – prisiklausiau, kaip kitose šalyse organizatoriai gauna dešimtis ar net šimtus paraiškų, o mes pirmais metais gavome apie dešimt. Hamburge vykusiame organizatorių susitikime buvo gėda tai pripažinti, tad sakiau, kad gavome dvidešimt“, – pasakoja Romanas, primindamas, kad pirmoji Lietuvai atstovavusi grupė buvo „Mandragora“ (1998 m. Vilniuje susikūrusi melodingojo death metal grupė).

„Važiavome autobusu su pačia grupe ir dar keliasdešimties metalistų palaikymo komanda. Puiki patirtis – grupė gavo VIP kempingą ir leidimą į užkulisius, su mintimi, kad reikėtų ten trintis ir megzti pažintis muzikos industrijoje. Tuo klausimu buvome dar visiškai žali, tad kažkokio ypatingo pasisekimo išeiti į plačiuosius vandenis „Mandragorai“ nebuvo.“

Nuo 2018 m. atrankų Lietuvoje organizatoriaus teises perėmė ir „metališkuoju Giržadu“ tapo Darius Laurinavičius „Šatras“, kuris tikina, kad susidomėjimo konkursu netrūksta: „Renginys turi savo vietą Lietuvos metalo koncertų rate. Žinoma, tai nėra areniniai koncertai. Pastaraisiais metais vykdavo Kaune, klube „Lemmy“, bet kaip tokio dydžio renginys jis visuomet būdavo užpildytas žiūrovais. Nugalėtojus renka specialiai konkursui parenkama komisija, tačiau nuo 2019 m. įvedėme taisyklę, leidžiančią žiūrovams balsuoti, kas lemia +1 komisijos nario balsą. Tai pasiteisino – grupių gerbėjai noriai balsuoja ir tai juos skatina apsilankyti renginyje“.

Tiesa, kaip ir „Eurovizijos“ dainų konkurse, taip ir „Wacken Metal Battle“ lietuvaičiams dar nenusišypsojo sėkmė parsivežti nugalėtojų titulo, tačiau lietuviškojo metalo vėliavnešiais pasaulinėje arenoje tapo grupės: „Mandragora“, „Inquisitor“, „Soul Stealer“, „Griefgod“, „Death In Taiga“, „Paralytic“ ir kitos, kurios garsino Lietuvos vardą ir dalinosi lietuviškojo metalo tradicijomis su įvairių šalių žiūrovais.

Epilogas

2000–2010 m. laikotarpis buvo spalvingas Lietuvos metalo pasaulyje. Metalo grupės žengė į mažesnes erdves, tačiau metalistų bendruomenė stiprėjo. Prie to prisidėjo ir virtualus bendravimas metalo forumuose, kur buvo galima operatyviau ir išsamiau dalintis naujienomis nei anksčiau. Keitėsi kartos, kūrėsi naujos grupės, vienos, perėmusios ankstesniojo dešimtmečio grupių muzikinę ideologiją, kitos – išbandė naujas metalo sroves. Kaip atrodė sunkiosios muzikos raida Lietuvoje 2010–2020 laikotarpiu? Apie tai – kitame straipsnyje.

---

Nuorodos:

    

   

   

   

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.