Vitalijus Gailius

Viskas, ką norėjau pasakyti, pasakyta buvo pirmosios 2024-ųjų metų II pusmečio albumų apžvalgos dalies įvade. Taigi, antroji porcija albumų jūsų dėmesiui. O kol kas – klausykite muziką, eikite į koncertus ir būkite laimingi! Iki pasimatymo! 

Lietuvos muzikos informacijos centro komanda nuoširdžiai dėkoja Vitalijui už daugybę albumų apžvalgų, parengtų interviu, muzikantų ir kompozitorių profilių aprašymų, tekstų žurnalui „Lithuanian Music Link“, ekspertinių žinių rengiant „Note Lithuania“ rinktines bei nesuskaičiuojamą valandų kiekį klausantis lietuviškos muzikos, ją analizuojant bei pristatant ją mūsų skaitytojams ir klausytojams. Gerų atostogų ir iki pasimatymo!

 

---

Apolinaras Dubauskas − Eyes Of Disguise 

„Spotify“ / „Apple Music“ / „Youtube“ 

Apolinaras Dubauskas – tai jaunosios kartos trimitininkas, savo muzikinę patirtį kaupęs Lietuvoje ir Danijoje, o patirties sunokintus vaisius sudėjęs į savo debiutinį albumą „Eyes of Disguise“. 

Trimitą kaip instrumentą labai mėgstu ir vis atrandu įvairiais kampais, tad buvo be galo smalsu, ką išgirsime iš šio kūrėjo. Visų pirma, tai nėra trimito solo albumas, čia girdime pilną kolektyvą: vokalistę Austėją Žvirblytę, pianistą Jakub Letkiewicz, kontrabosininką Anton Tancredi ir perkusininką Jesper Lørup Christensen. Taigi, albumas nėra sunkiai įkandamas, kuo dažnai pasižymi instrumentiniai solo įrašai. Priešingai – „Eyes Of Disguise“ jau su pirmąja intro tipo kompozicija „Veils of Unseen Truth“, kurioje, beje, girdime solo trimitą, sugeba sudominti ir užkabinti savo atmosferiškumu bei erdvišku garsu. Be to, trimitas intro kūrinyje savo tembriniais atspalviais priverčia prisiminti duduko meistrą Djivan Gasparyan ir jo albumą „I Will Not Be Sad In This World“.

Vėliau albumas įsibėgėja ir atsiskleidžia tarsi spalvingų gėlių puokštė. Nors bendra „Eyes Of Disguise“ nuotaika gana melancholiška, tačiau pats muzikinis melancholijos konstravimo modelis nėra paremtas vienu kurpaliumi. Per visą albumą galima girdėti skandinaviškos mokyklos (su Nils Petter Molvaer priešakyje) įtakas, taipogi apčiuopti kamerinio ar noir džiazo inkliuzų. Ypač ryškiai akcentuojamas A. Žvirblytės vokalas, kuris vietomis man primena nuostabiosios Sofia Jenberg braižą, tik su kiek mažiau eksperimentavimo. 

Trimitininkų lauke turime Mindaugą Vadoklį, Valerijų Ramošką, Dominyką Vyšniauską, Lauryną Lapę ir kt., bet su debiutiniu albumu Apolinaras neabejotinai gali stoti šalia šių mūsų scenos senbuvių ir praturtinti trimito sceną naujais tonais. 

Keista Bjauri Žuvis − Cannot Disappear

„Bandcamp“ / „Spotify“ 

Velniškai mėgstu jūrines žuvis, tarp kurių tikrai nemažai keistai atrodančių beigi bjaurokų, bet jų skonis puikus. Tas pats ir su „Keistai bjauria žuvimi“ kaip muzikiniu duetu, kuris 2023 m. išleidęs debiutinį albumą netruko įsitvirtinti mano muzikiniame racione. 

Nuo to laiko Aistės Kalvelytės ir Juliaus Čepukėno elektronizuotos perkusijos duetas nesėdėjo sudėję rankų ir aktyviai koncertavo, kūrė ir netgi užmezgė stiprų ryšį su džiazo scena, kuri, puristiškai žiūrint, nėra gimtieji namai jų dueto kuriamai muzikai.  

Antrasis dueto blynas iškepęs ir su tikrai gardžiu įdaru. Didžiąją dalimi tęsiamas tas pats skambesys kaip ir debiutiniame „legs are for swimming“ darbe. Girdime įvairiomis kryptimis besirangančias perkusijos ir elektronikos lianas. Juose netrūksta nei abstrakčių pasažų, nei aiškiau struktūruotų ritminių figūrų, nei šaižios elektronikos, nei švelnių sintezatorių. Taigi, dinamika ir turinys tikrai įvairus, neleidžiantis nuobodžiauti beigi yra labai kabinantis. 

Kalbant apie skirtybes, „cannot dissapear“ skamba kiek intensyviau ar pikčiau/grubiau. Jis tarsi kiek greitesnis ir, atrodytų, savo intensyvumu pamažėl ima priminti tai, ką išdirbinėja kultinis JAV duetas „Lightning Bolt“. Regis „Keista bjauri žuvis“ sparčiai minta ir įgauna sunkumo, o tai bent jau mano ausims puikiai tinka ir patinka. Belieka tik tikėtis, kad žuvis plauks toliau į plačiuosius vandenis! 

TAS – Marionetė

„Spotify“ / „Apple Music“ / „Youtube“ / „Pakartot“

Gitarinės muzikos scena neabejotinai bujoja. Grupių ir albumų randasi viena po kito. Ir toli gražu gitarinės muzikos vėliavą neša ne tik kartos vardu tapę „ba.“. Viena tokių roko muzikos kapelų yra grupės „Tas“, kurią prieš kelerius metus „Ore.lt“ interviu buvo galima matyti pakrikštytą „AliExpress Nirvana” titulu.

Minėtame interviu grupė negailėjo kritikos lietuviško roko scenai. Ši jų požiūriu kiek per minkšta ir pan. „Tas“ tikrai nėra minkšti. Gana purvinas, klampus skambesys, jaučiama grunge’o įtaka. Tačiau pats skambesys slepia ne tik Sietlo scenos eksporto vaisius, bet ir seno gero punk rock’o atributus bei gerą saują hardcorinės įtakos. 

Muzika kaip ir pridera rokui – maištinga, agresyvi, bet ar kažkuo įdomi? Deja, gana blankus produktas. Be abejo, lyginant su debiutiniu albumu pažangą jaučiame tiek kompozicijų plėtojime, tiek paties skambesio kokybėje, tačiau bendrai – gana prėskas rokas. Tiesą sakant, klausant vis neapleido jausmas, jog girdime net ne bandymus sekti paskui pasaulinio roko grandus, bet vietos, pvz., „McLoud“ pėdomis, kas jaučiasi tekstuose ir per bendrą grupės komunikaciją/estetiką. Žodžiu, pasiausti pagal „Tas“ muzika gal ir smagu, bet ar su „Marionete“ bus išlaikytas laiko egzaminas, t.y. ar šis albumas bus melomanų graibstomas ilgalaikėje perspektyvoje? Nebūčiau tuo tikras. 

Salomėja_Mikas_Duo – Metamorphosis

„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Apple Music“ / „Pakartot“

Salomėja Kalvelytė ir Mikas Kurtinaitis – tai jaunosios kartos improvizatoriai. Juos galima išvysti grojant su ne vienu kolektyvu ar rengiant įsimintinus solo pasirodymus. Nepaisant savo jauno amžiaus jie jau žinomi kaip eksperimentuoti nebijantys, netgi drąsiai tą darantys kūrėjai. 

Salomėja groja fleita, o Mikas – tūba, apie kurios renesansą Lietuvoje netyla kalbos. Labai specifinis ir netradicinis duetas. Pasiūlius tūlam piliečiui paklausyti fleitos ir tūbos įrašo, matyt, gautumei atsakymą, kad gal gi verčiau pats klausyki ir manęs į šiuos reikalus nevelk. Na, bet mano ausys visuomet atsigręžia į tai, kas nėra tipiška. 

Albumas puikiai atitinka pavadinimą. Klausant nuolat paliudiji savo ausimis kaip fleita ir tūba virsta vis kažkuo kitu, kaip kinta skambesys, tembrai, ritminės užuomazgos ima pintis ir vėl išnyksta ir t.t. Tikrų tikriausios metamorfozės. Leidinys gausus įvairių ieškojimų, kurių fone fleita ir tūba atsiskleidžia įvairiais rakursais. Žinoma, tai nėra tas albumas, kurį su malonumu klausytumėte su antra puse romantiškai gurkšnodami nealkoholinį vyną, bet smalsiausiems, pastangų įdėti į audio medžiagos šifravimą nesibodintiems klausytojams, rekomenduotinas albumas. 

Vilkduja – Numinosum

„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Apple Music“ / „Youtube“ / „Pakartot“

Ikoninė Povilo Vaitkevičiaus reinkarnacija, kadais dovanojusi nepamirštamus pasivaikščiojimus akivarais – „Vilkduja“ – sugrįžo. Nuo 2018 m. vis paerzindavusi savo klausytojus trumpais EPakais, pagaliau sukurpė visavertį albumą. 

Jis tarsi apjungia „Purvinas ir Šventas“, „REBUS“ estetinius vingius, kurie rodė naujus nuokrypius nuo, sakykime, labiau neo-folkiškai magiškai realistiškos senosios „Vilkdujos“. Taigi, tai persidavė ir į „Numinosum“, kuri skamba konvenciškiau nekonvencinės elektroninės muzikos rėmuose. Objektyviai tai nekeičia muzikos kokybės.

Povilas ir toliau generuoja tarpžanrišką muzikinį mišrūną, sumišusį su išskirtine, žodynu turtinga lyrika. „Nominosum“ skamba labai solidžiai, matyt prie to prisidėjo ir masteringą atlikęs „Happyendless“ narys ir puikiai elektroninės muzikos fanams žinomas, kokybės garantu laikomas Andrius Kauklys.

Iš subjektyviosios pusės galiu pridurti, o šias mintis ypač įkvėpė prieš baigiant šią apžvalgą išleistas naujas „Vilkduja“ kūrinys „Tarsi dilgėlė“, vis tik „Nominosum“ pasigedau magiškai realistinės, klampios atmosferos, kurią nešdavo senieji „Vilkdujos“ darbai ir ką atnešė „Tarsi dilgelė“. „Nominosum“ tokią atmosferą patyriau tik su „Lipt laiptais atbulai (To climb stairs backwards)“ kūriniu. Regis, iš klampojimo po akivarus „Vilkduja“ perėjo ir labiau slampinėjimą urbanistėje terpėje, su švelniomis užuominomis į klubinę kultūrą. Taigi, nors šventybės potyrių visumą arba numinoziškumą asmeniškai labiau patiriu su senąja „Vilkduja“, naujasis albumas objektyviai vertinant tikrai džiugina ir nusipelno deramo dėmesio!  

Imanuelis Kantas – Sąmonės Himnai

„Spotify“ / „Apple Music“ / „Youtube“ / „Pakartot“

Nežinau tiksliai kodėl, bet Klaipėda turi kažkokį fetišą gerbiamam grynojo ir praktinio proto kritikui Imanueliui Kantui. Tai baras „Herkus Kantas“, tai štai dabar išlindusi jaunuolių grupė „Imanuelis Kantas“. Matyt pašonėje esančios Kanto gimtinės – Karaliaučiuje – alsavimas turi kažkokį ryšį su ne taip toli stūksančiu uostamiesčiu. Na, bet grįžkime prie esmės.

Taigi, prieš keleruis metus užgimęs kolektyvas, kuris iš promo foto atrodo kaip nužengęs iš 70-ųjų, paėmė ir drėbtelėjo 1 valandos ir 22 minučių ilgumo roko albumą. Drąsu! Kai muzikos rinkoje dažnas kolektyvas vos perkopia pusvalandžio ribą, „Imanuelis Kantas“ paserviruoja velniškai ilgą albumą. Tiesą sakant, nieko nuostabaus. I. Kantas mėgo baisiai ilgas knygas rašyti.

Bet ilgų albumų nebijau, tiesą sakant net mėgstu. Visokie swansai, doomeriai ar droneriai, užgrūdinę mano klausos receptorius. Spaudžiame play ir girdime pievomis atšuoliuojančius „Black country, new road“ ir kiek užnugaryje likusius „Squid“ žirgus. Kaip suprantate, turinys persismelkęs dabartinio britų roko aidais. Pati grupė to savo interviu irgi neslepia. Žinoma už visų to new wave of the british rock tūno begalės aliuzijų į senuosius korifėjus, tokius kaip „Gentle Giant“, „Jetro Thull“ ir kt. britų art/progressive roko vėliavnešius. Bet ne tik, pvz. paskutinis, 25 minutes trunkantis gabalas „Say Yes Descendants, Oh Say Yes“ nuskamba labai swansiškai, ypač antroje pusėje, kuomet vokalas ima panašėti į mantriškas Mike’o Gira vibracijas. 

Žodžiu, ilgas, įvairus albumas. Matosi, kad grupė, kurios sudėtyje yra ne tik gitaros ir būgnai, bet ir saksofonas bei violončelė, išmone nesiskundžia ir randa išties begales įdomių kompozicinių sprendimų, pačius kūrinius konstruoja nenuobodžiai, dinamiškai ir prideda daugybę sluoksnių bei posluoksnių. Vis tik po perklausos įspūdis lieka toks, kad labiau galima atpažinti kitus nei jų pačių savitą identitetą, tad norėtųsi girdėti mažiau sekimo kitais. Be to, į kompozicijas atrodo sudėta viskas, kas gimė studijoje. Bet kartais pravartu pagalvoti apie savikritiškumą ir susiaurinti lauką to, ką dedame į galutinį produktą, pvz. kūrinio „An Old Revolutionary Para Bellum“ intro fazė trunka bene pusę kūrinio, kas atrodo neproporcingai ilgai vertinant visą kūrinio dramaturgiją. 

ba. – Turtas

„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Apple Music“ / „Youtube“ / „Pakartot“

2024 m. pasirodė du meilės įkvėpti albumai. „Free Finga“ – „Plastika“ ir „ba.“ albumas „Turtas“. Tiek Tomo, tiek Beno interviu netrūkdavo užuominų į tai, kad albumai gimė būtent šalia esant mylimai moteriai. Apie Tomo darbą jau rašiau, tad nesiplėsiu, bet pažiūrim kur meilės laivas nunešė Beną ir jo komandą.

Jei prisimenate, išėjus albumui „NAUTO“ rašiau, kad tai neabejotinai metų ar net dekados Lietuvos roko albumas, kuris savo turiniu, struktūromis skamba šviežiai net ir pasauliniu mastu. Taigi, „Turtas“ labai masino, nes mano asmeniniai lūkesčiai siekė lubas. Na ką, „Turtas“ – priešingas „NAUTO“. Kur kas ramesnis, nuosaikesnis, kaip savo interviu „ba.“ kalbėjo, tai nebe rokiara. Trivialu, bet kada įsimylime, daužyti gitaras norisi mažiau. Atrodo, kad ir čia nutiko būtent tai. Gitaros nebedūžta. Bet viskas su tuo okay. Muzika turi būti apie tai, ką jauti, išgyveni tam tikrame gyvenimo etape. 

Turiu prisipažinti, po pirmų kelių perklausų norėjau, kad grįžtų tos gitaros ir galvojau, kad nu tikrai šūdinoką albumą chebra išleido. Bet viskas keitėsi laike ir tik galiu pasakyti, jog „Turtas” pamažu atsivėrė mane praturtindamas. 

Objektyviai vertinant, „ba.“ verčia naują savo skambesio puslapį – nuo triukšmingo, gaivališko roko neria į nuosaikesnį trip-hopišką vandenyną, kuriame kompozicijos struktūriškai tampa labiau nuspėjamos, o dinaminė kreivė – be radikalesnių nuokrypių. Benas pokalbiuose su įvairiais portalais minėjo, kad vienas didžiausių įkvėpimo šaltinių buvo „Massive Attack“ ir tai galima girdėti gana ryškiai. Bristolis vis šmėžuoja. Nepaisant to, „ba.“ išlaiko savo garsinį daugiasluokšniškumą, netampa banali ir pabarsto įvairių netikėtų prieskonių ten, kur jie dera labiausiai, pvz., labai fainas, subtilus kongų panaudojimas gabalo „Istorijos“ antroje pusėje, todėl albumas nėra tik Bristolio skambesio pamėgdžiojimai. Jaučiasi ryškus asmeninis prisilietimas ir tai nusipelno pagarbos. Šiuo albumu Benas su bičiuliais atvėrė labai gražią jausmingą savo pusę ir su kiekviena perklausa vis giliau įsirėžiantį įrašą.  

Domantas Pūras − Like an Underground River 

„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Apple Music“ / „Youtube“ / „Pakartot“

Man iki šiol vargoninės muzikos srityje, kurios didelis fanas nepasakyčiau, kad esu, neišdildomą įspūdį paliko Arturo Bumšteino tebesitęsianti „Organ Safari“ serija. Įstabus monumentas šiam instrumentui. Bet einant 2024-iesiems mūsų eros metams Domantas Pūras pateikė labai malonią staigmeną pavadinimu „Like an Underground River“.

Atsispirdamas nuo M. K. Čiurlionio harmoninės kalbos ir kūrybos, Domantas įdarbino vargonus – tą milžinišką ir įspūdingą instrumentą, kurio valdymas man visuomet atrodė kaip paslaptis. Vamzdžių ir vamzdelių aibės, krūvos pedalų. Domantas šiame albume nardo tiek tarp gryno, pliko vargonų garso, eksperimentuodamas skirtingais instrumento derinimais, bet tuo pačiu dalyje kūrinių jis vargonų bangas darniai jungia su elektroninėmis tekstūromis. Galiausiai albumas tampa itin organiškas ir momentai, kuomet akustika ir elektronika susilieja, ar grįžta į savo pirminį būvį, tampa bemaž nepastebimi. 

Nors atsispiriama nuo M. K. Čiurlionio, tačiau klasikinės muzikos etiketės šiam albumui nepripildysi. Tai veikiau ambient/drone krypčių įrašas. Velniškai įstabiai sudėliotas vargonų albumas ir net tiems, kurie mano esą nemėgstantys ir negalintys klausyti vargonų – jie turėtų būtinai pabandyti pasiklausyti Domanto albumo. Šis instrumentas šio kompozitoriaus rankose atveria įstabų meditacinį potyrį. 

Leonardas Pilkauskas – There Will Never Be Another Antwerp

„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Apple Music“ / „Youtube“ / „Pakartot“

Leonardas Pilkauskas – neabejotinai vienas labiausiai eksperimentuojančių saksofonininkų mūsų scenoje. Kiekviename savo albume jis paliečia vis skirtingas muzikines apraiškas ir džiazą apžaidžia iš įvairių pusių bei kampų. Per savo karjerą šis saksofonininkas yra subūręs skirtingų sudėčių kolektyvus ir yra įrodęs, kad gali rašyti kompozicijas tiek saksofonui, tiek vokaliniam džiazui, taip pat komfortabiliai griauti tradicinio džiazo skambesį ir nerti į elektroniką. 

O štai su naujuoju albumu jis grįžta prie labiau tradicinio džiazinio skambesio nei girdėjome „And the sun will shine when I'll see you again” albume. Naujausiame savo leidinyje greta Leonardo girdime jo bičiulius būgnininką Jelle Van Giel, klavišininką Ewout Pierreux ir kontrabosininką Yannick Peeters. Šiame tarptautiniame kvartete, vadovaujamame Leonardo, išnyra nemažai svingo eros garsų, kurie saikingai atmiežiami bebop, funk ir kt. krypčių detalėmis. O negana to, albume vietos rado ir džiazinė Lietuvos himno versija. 

Kiek pasikartosiu, bet žvelgiant į L. Pilkausko darbų kraitį, „There Will Never Be Another Antwerp” skamba tradiciškiausiai, tačiau Leonardas su šiuo albumu tik dar labiau sustiprino savo kaip labai universalaus saksofonininko ir kompozitoriaus vardą. Su kiekvienu albumu jis atskleidžia vis kitokį savo veidą, tačiau kiekvienąsyk išlaikydamas labai aukšta kokybės kartelę. 

Gintas Rožė – Paranorama

„Bandcamp“ / „Pakartot“

Gintas Rožė – baisiai įvairialypis kūrėjas, kuris tarsi yra visur. Tai su Deimantu Narkevičiumi kur nors Paryžiuje šmėžuoja, tai kokiam pogrindiniame venue su „Verslo Rizikos Rezervu“, „Darbo Džiaugsmais“ sugroja. Žodžiu, tarpdisciplininis garsų medžiotojas ir generuotojas. Pagaliau jis į pasaulį paleido debiutinį EP „Paranorama“. O paleido šį albumą ne kas kitas, bet legendinė „Zona Records“. 

Keturi kūriniai, nepilnos dvidešimt minučių ir aibė mįslių. Pirmasis kūrinys „Regeneration“, už kurio aršaus byto slypi mūsų kraštų folkinė melodija priverčia prisiminti mūsų underground all-star grupę „Notanga“. Po to seka, „Jet-Set“, kurio robotiškas vokalas suvilgo kraftverkiškas minčių gijas, tačiau tuo pačiu lygiagrečiai per ausis smegenuosna lenda rytietiški melodiniai motyvai, „Dense“ – jau neša kažkur Afrikos link su savo stipriai išreikšta tribalistine ritmika, o „Parting“ su fieldrecordingo fragmentais, jei ausys nepaveda, tarsi ima dreifuoti Pietų Amerikos link. Žodžiu, tikrų tikriausia garsinė „Paranorama“ suteikianti šansą pakeliauti po skirtingus žemynus bei pajusti už to slypinčius paranormalius muzikos sluoksnius.

Kaip jau tapo aišku, albumas labai garsiškai ir geografiškai plačiai sukonstruotas ir verta pabrėžti, kad prie jo nagus prikišo kitas nemažiau įspūdingas kūrėjas Gediminas Jakubka (Patricia Kokket). Baisiai mėgstu Gedimino kūrybą ir nežinau kiek jis įtakojo „Panoramos“ skambesį, bet mano ausims tas Gedimino geekiškumas garsams ir polinkis į, sakykime, labiau ritualistinę elektroniką, kurioje neretai aidi įmantriai užmaskuotos referencijos į world music, prasimuša ir Ginto albume, tik su asmeniniu cinkeliu. Ginto „Panorama” – stipus elektroninės scenos papildymas! 

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.