Rūta Paitian

Dažnai tenka išgirsti, kad Lietuvoje metalistų bendruomenė yra viena didelė šeima. Pačiai lankantis metalo koncertuose šis įspūdis tik sustiprėja: ta pati publika kiekvieno koncerto metu, įvairių grupių muzikantai vieni kitiems padeda – jei ne ant scenos su techniniais niuansais, tai prie įėjimo su bilietais, grupių atributikos pardavimais ar elementariu pasirodymų dokumentavimu bei reklamavimu socialiniuose tinkluose. Išties įkvepiantis dalykas, kuris savo ištakas vysto nuo pat metalo žanro atsiradimo Lietuvoje. 

Sovietmečiu metalistai kovojo prieš totalitarinę režimo sistemą, prisidėjo siekiant nepriklausomybės, vėliau – prieš visuomenės sustabarėjimą, ją šviesdama laidomis (pvz.: „Tamsos citadelė“), koncertais, konkursais (pvz.: „Naujas kraujas“), festivaliais (pvz.: „Death Comes“) ir įvairių metalo fenzinais (mažo tiražo laikraštukais ar žurnalais). 

Kokia buvo sunkiosios muzikos raida pirmajame atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetyje? Savo įspūdžiais sutiko pasidalinti šešios 1990–2000 m. kūrusios Lietuvos metalo grupės: „Obtest“, „Poccolus“, „Dissimulation“, „Nahash“, „Agonija“ ir Juodas iš „Conscious Rot“, vėliau įkūręs grupę „Shadowdances“.

Black metal įtaka ir bangos iš Skandinavijos

Jei iki 1990-ųjų didžiausią populiarumą metalo scenoje skynėsi grupės, atstovavusios sunkųjį, glam, thrash metalą, tai nepriklausomybės pradžioje jo vietą užėmė death ir ypač black metalas. 

1991 m. Jonavoje spontaniškai susikūrusiai grupei „Agonija“ metalas tapo gyvenimo dalimi: „Maloniausia groti buvo būtent šiuo stiliumi: greitis, energija, adrenalinas ir išsikrovimas. Vieni tam eidavo kumščiais mosuoti, o mums užtekdavo koncertų. Mūsų grupės stiliui įtaką darė tuo metu pasaulyje ėjusios thrash ir death metalų bangos. Buvo daug šių žanrų grupių, į kurias norėjosi lygiuotis“.  

Gitaristas Evaldas Babenskas (Sadlave) su grupės vokalistu Baalberith 1991m. gruodį pirmą kartą pamatę klaipėdiškių grupę „Necator“ sutarė, kad tikrai pradės groti death metalą. 1992 m. taip gimė grupė „Obtest“, kuri iki 1993 m. grojo death metalo stiliumi, vėliau perėjo į black metalą: „Pradėjome muzikuoti 1991–1992 m., būdami paaugliais, viskas buvo nauja, įspūdžiai itin stiprūs, pokyčiai muzikoje ir pasaulyje labai dinamiški, kaip ir pokyčiai paauglio galvoje. Visi žinojo „Katedrą“ (sunkiojo metalo grupė iš Vilniaus, susikūrusi 1986 m., – aut. past.) ir panašaus stiliaus grupes, bet mus labai paveikė „Necator“  iš Klaipėdos. Tai buvo pirmoji lietuvių death metalo grupė, kurią mačiau gyvai. Vėliau sekė Sėklos radijo laidos (Tomo Balaišio-Sėklos vestos radijo laidos apie metalą keliose radijo stotyse, – aut. past.), kur buvo leidžiamos tokios grupės kaip „Grave“ (1988 m. susikūrusi švedų death metalo grupė, – aut. past.), „Entombed“ (1987 m. susikūrusi švedų death metalo grupė, – aut. past.), „Unleashed“ (1989 m. susikūrusi švedų death metalo grupė, – aut. past.). Viskas buvo aišku – thrash metalas mirė su grupės „Metallica“ „Juoduoju albumu“ (1991 m. grupės „Metallica“ išleistas „Black album“, – aut. past.) ir dabar karaliaus death metalas. 

Antras smūgis ištiko 1992 m. pavasarį išgirdus „Conscious Rot“ kelias dainas. Lietuviškas death metalas per radiją skambėjo ne prasčiau už švedų studijinius perlus. Po to ir pasipylė: „Death Comes“ (pirmasis išskirtinai sunkiosios muzikos festivalis laisvoje Lietuvoje, vykęs nuo 1992 m. balandžio 12 d., – aut. past.), „Sepultura“ Vilniuje (brazilų thrash/death metalo grupės koncertas įvyko 1992 m. gegužės 8 d. Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose, – aut. past.), fenzinai ir visa kita. Kelio atgal nebebuvo, ir mes tai iš karto supratome“.

Tuo tarpu uteniškiai grupė „Poccolus“, susikūrę 1993 m., ėmėsi kurti ne visai įprastą black/doom metalų mišinį su pagoniškais akcentais: „Tuo metu dominavo thrash/death metal stilius ir mes šia prasme buvome it baltos varnos. Kodėl pasirinkome šį sunkų ir nestandartinį kelią? Grupė susikūrė iš bendraminčių ir mus siejo ne tik muzika, bet ir domėjimasis Lietuvos praeitimi, pagonybe, magija, okultizmo mokslais. Repeticijos „Poccolus“ pradžioje buvo vos ne kaip savotiški apsivalymo ritualai, norėjosi kurti kažką neįprasto, kas pogrindžio scenoje yra itin skatinama.“ 

Unikali ir kitos 1993 m. Kaune susikūrusios grupės „Nahash“ istorija, kurios ambicijos neapsiribojo Lietuvos teritorija, o grupės susikūrimą paskatino antrosios black metalo bangos atslinkimas iš Norvegijos: „Atsimenu begalinį entuziazmą, tikėjimą tapti pasaulinio lygio grupe ir amžinus sunkumus, aplinkos priešišką nusiteikimą, veiklos menkinimą, visko, pradedant nuo lėšų, trūkumą ir pastovius nusivylimus. Norėjosi kurti kuo tamsesnę muziką, daryti kažką originalesnio, net ir palyginus su tuo, kas vyko užsienyje. Artima buvo mistinė, tamsi, okultinė, gotikinė, siaubo estetika ir antireliginis radikalizmas“, – teigia grupės „Nahash“ lyderis Vytautas Stankus (Xe Xe Chax Heyatha Zhaiyrhous).

Juodmetalio bangos neišvengė net ir maži miestai. 1994 m. Anykščiuose susikūrė grupė „Dissimulation“: „Mes tiesiog norėjome groti, o visa kita – dėliojosi savaime. Pradžia buvo labai spontaniška, labai gaivališka. Pirmą dviejų gabalų programą atkaitinom Burbiškyje 1994 m. Tokio primityvaus kryžminio bardako ankstyvųjų „Samael“ (1987 m. susikūrusi šveicarų simfoninio black metalo grupė, – aut. past.) ir „Beherit“ (1989 m. susikūrusi suomių black metalo grupė, – aut. past.) dvasioje. Su legendiniais „Burying Place“ priešaky (1991 m. Vilniuje susikūrusi brutalaus death metalo grupė, – aut. past.). 

Atsimenu laukinius metalistus Jonavoje. Visi buvo ištroškę kietų rifų ir brutalumo. Daug muštynių ir vėmalų. Ant mistinio kelio pirmieji užvedė „Anubi“ (1992 m. Kaune susikūrusi mistinio black metalo grupė, – aut. past.) ir „Poccolus“. Iš jų supratom, kad muzika gali būti ne tik kieta, greita, techniška, bet ir užburianti, autentiška, primityvi. Iš Utenos jau sklido „Burzum“ (1991 m. susikūrusi legendinė Norvegijos black metalo grupė, – aut. past.), „Darkthrone“ (1986 m. susikūrusi Norvegijos black metalo grupė, – aut. past.) ir „Mayhem“ (bene garsiausia Norvegijos black metalo grupė, susikūrusi dar 1984 m., aut. past.) tvaikas. Su laukiniu kapitalizmu įsiveržė ir laukinis identitetas – rokenrolas, satanizmas, pagonybė. Muzika tapo ne tik maištu, pramoga, bet ir filosofija“, – teigia grupės „Dissimulation“ būgnininkas Dainius Žičkus (Stabmeldys).

Pirmieji koncertai: slapta, intymu, pogrindžio renesansas 

1990–2000 m. laikotarpiu juodmetalis skambėjo tiek didžiuosiuose, tiek ir mažesniuose Lietuvos miestuose. Grupė „Agonija“ savo pirmąjį pasirodymą surengė Kazlų Rūdoje, o „Nahash“ vienu pirmųjų viešų koncertų prisimena 1994 m. pasirodymą Marijampolėje. Tąsyk jų klausė vos kelios dešimtys žmonių. Kitose vietovėse klausytojų skaičius didėjo. „Marijampolė – kultūros klubas, žiema, viduje vos keli laipsniai šilumos, o nuo šalčio drebulio sunku groti. Susirinko kelios dešimtys žmonių, bet viskas labai intymu, artima, netgi slapta. Kartais pasitaikydavo ir itin sėkmingų pasirodymų – pavyzdžiui, Šiauliuose koncerte „Ugnies demonų puota“ – keli šimtai klausytojų iš visos Lietuvos. Atrodė tarsi tikras pogrindžio renesansas“.

Juodas iš „Conscious Rot“ (1992 m. Vilnius), vėliau sukūręs grupę „Shadowdances“ (1995 m. Vilnius), dalijosi pirmųjų koncertų patirtimi: „Koncertuose dažnai trūkdavo elementarios tvarkos ir švaros. Vieni piliečiai prisigėrę voliodavosi pakampėse, kiti – šlitinėdavo koridoriais ir po tualetus, ieškodami, kur palikti savo perpildytų skrandžių turinį. Treti – elgėsi agresyviai, kabinėdavosi prie visų iš eilės, suvedinėjo asmenines sąskaitas.“

Apie nemalonias koncertų patirtis kalbėjo ir kauniečių grupės „Nahash“ atstovas Vytautas Stankus, prisiminęs 1995 m. koncertą Plungėje ir susirėmimą su vietiniais urlaganais (dažniausiai nedraugiškai nusiteikę, jaunimo grupuotės nariai, plikai nusiskutę, dėvi plačias kelnes arba treningus): „Atsimenu, kad kol grojau su dviem projektais „Nahash“ ir „Valefar“ (1994 m. Kauno susikūrusi black metalo grupė, – aut. past.), publika išgėrė visą muzikantams skirtą alų. Vėliau naktį teko aiškintis su vietiniais kaimo urlaganais, kurių po koncerto atsirado tiek pat, kiek žiūrovų, ir iki masinių skerdynių trūko tik menkiausio kabliuko. Nakvoti nebuvo kur – trynėmės kultūros namuose, nes autobusas išvykti turėjo tik kitos dienos popietę. Kita dalis publikos praleido naktį kažkokiam šieno kluone, kuris, nežinia kokiu būdu, neužsidegė, nes visi ten rūkė gulėdami. Visiškai girti organizatoriai su automobiliu nuslydo į pakelės griovį vidury kaimo ir paliko jį ten iki kitos dienos. Vienu žodžiu – totalus chaosas ir anarchija. Džiaugėmės, kad apskritai grįžome namo.“

Ne visi draugiškai nusiteikę

Švedijoje dešimtajame dešimtmetyje jaunimas buvo skatinamas mokytis groti, jungtis į grupes, tam skiriama valstybės parama. Tuo tarpu Lietuvoje, nors netrūko šio muzikos stiliaus gerbėjų, visuomenėje vyravo neigiamos nuostatos sunkiajai muzikai ir kūrėjams. 

Grupės „Agonija“ nariai prisimena, kad dažnai keliaudavo tarpmiestiniais autobusais ar traukiniais, kur neretai tekdavo susidurti su priešiškai nusiteikusiais urlaganais ar net policija.

„Nahash“ vedlys Vytautas prisiminė 1997 m. Mažeikiuose vienoje mokykloje vykusį koncertą, kai į salę užėjusi direktorė, susiėmusi už galvos, liepė išjungti elektrą ir visiems išsiskirstyti, o nepaklususiems pagrasino iškviesti policiją. Vytautas taip pat papasakojo, kad grupę ne kartą išmesdavo iš patalpų, kuriose jie repetuodavo: „Mūsų laikas Kaune buvom tarsi nereikalingas spuogas. Iš patalpų, už kurias mokėdavo solidžias sumas, išmesdavo net neperspėjus, rasdavome savo instrumentus ir aparatūrą sukrautus sandėliuke.“

Nekonkuruoja tik tie, kurie apie save per gerai galvoja

Dar sovietmečiu susiformavusi bendrystė sunkiosios muzikos pasaulyje niekur nedingo ir po nepriklausomybės atgavimo. Ji sustiprėjo. Paklausus grupių apie tarpusavio konkurenciją, dažnas atsakymas būdavo, kad tokios nebuvo. Grupės bendradarbiaudavo, skolindavosi viena iš kitos instrumentus, dažnai naudodavosi tomis pačiomis repeticijų erdvėmis. 

Juodas iš „Conscious Rot“, o vėliau įkūręs „Shadowdances“, pasakojo apie tuo metu vyravusią atmosferą Lietuvos sunkiosios scenos grupėse: „Jokios konkurencijos nebuvo, arba aš jos tikrai nejutau. Buvo chebrantai, bendra meilė muzikai, koncertai, tūsai, dalijimasis įspūdžiais, kasetėmis. Dabar tai skamba labai keistai, kai muzika pasiekiama kelių klavišų paspaudimu. Anuomet reikėjo įdėti nemažai pastangų, kad ją atrastum ir gautum, megzti pažintis. Kalbant apie konkurenciją – Lietuvos pogrindžio grupių muzika labai skyrėsi, visi turėjo savų inspiracijų, tad vietos po saule užteko visiems. Gal kiek vėliau ėmė skirtis bendravimo ypatumai ir subtilybės. Pavyzdžiui, yra tekę girdėti, kad Vilnius buvo gerokai snobiškesnis, negu Kaunas, Klaipėda ar Marijampolė. Tuose miestuose metalistai ir muzikantai buvo lipšnesni, labiau susibūrę, daugiau bendravo tarpusavyje, padėjo vieni kitiems. Aš asmeniškai su tuo nesusidūriau, su vilniečiais palaikėme gerus santykius, su kai kuriais bendrauju iki šiol.“

Stabmeldys iš „Dissimulation“ pabrėžė sveikos konkurencijos naudą: „Nekonkuruoja tik tie, kurie galvoja, kad yra patys geriausi. Viskas nuo pačios konkurencijos priklauso – ar ji sveika, ar toksiška. Nes viena konkurencija virsta draugyste, kita – šikimu į kepurę.“

Lietuviškasis juodmetalis plečia geografiją

Pirmąjį atkurtos nepriklausomos valstybės dešimtmetį lietuviškojo juodmetalio grupės neatsiliko nuo skandinaviškos įtakos. Jų kūryboje dominavo antikrikščioniškos, egzistencinės, okultistinės temos, taip pat gamta ir mitologija. Lietuvių grupių atveju atsigręžta į pagonybę. Šalyje daugėjo black metalą grojančių kolektyvų, taip pat augo susidomėjimas lietuviška scena užsienyje. Tam nemažą reikšmę turėjo jau nuo nepriklausomybės pradžios leidžiami metalistų fenzinai. Vienas iš solidžiausių buvo „Deathmare“, leistas anglų kalba, kurio tiražas siekdavo 100 egzempliorių. Grupė „Poccolus“ prisimena didelį fenzinų kiekį tuo laikotarpiu cirkuliavusį Lietuvoje: „Jie (fenzinų sudarytojai, – aut. past.) imdavo interviu iš mėgstamų grupių, ir tai skatindavo kurti toliau. Tuomet nebuvo kompiuterių ar interneto – viskas daryta popieriuje, spausdinama dažniausiai rašomąja mašinėle. Tai netgi virto savotiška subkultūra.“ 

„Pagrindinis tikslas buvo prakalbinti lietuviškas grupes ir jas pristatyti užsieniui“, teigė „Obtest“ gitaristas Evaldas. 

„Nahash“ išlikti padėjo tarptautinis pripažinimas, kai apimdavo noras viską mesti: „Po pirmo demo įrašo (1994 m. „Nocticula Hecat“, aut. past.) pardavėme apie 1500 kasečių pasaulyje, publikuoti keli šimtai interviu skirtinguose fenzinuose, sulaukėme daug teigiamų recenzijų. Tuo metu mes tapome gana žinoma black metalo grupe pasaulyje. Derėjomės su žymiomis to meto leidybinėmis kompanijomis, kaip kad „Misanthropy Records“, „Avantgarde Music“, „Osmose Productions“ ir kitomis dėl leidybos. Išleidome pirmą albumą Prancūzijos leidybinėje kompanijoje „Drakkar Production“(1996 m. albumą „Wellone Aeternitas“, – aut. past.). Gal tas pripažinimas platesniame pasauliniame kontekste visą laiką ir gelbėjo nuo iširimo“, – prisiminė Vytautas.

Anykštėnai „Dissimulation“ savo turus vadina sudėtingų sprendimų laikotarpiu – nors pasiūlymų iš užsienio sulaukdavo, tačiau ne visada juose dalyvaudavo dėl asmeninių priežasčių. Grupė turus vertina (koncertavo Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje), tačiau pripažįsta, kad jie reikalauja didelio pasirengimo: „Turas reikalauja labai daug laiko. Ne vien tik trukmės prasme, bet ir pasiruošimo. Įrašų studijoje tu gali daryti klaidas tol, kol pavyks įrašyti teisingai. Koncertas šios privilegijos nesuteikia. Jeigu nori sugroti koncertą be klaidų – reikia intensyviai dirbti bent pusę metų. Ypač būgnininkui, nes tik nuo jo klaidų griūna gabalas. Gitaristai jeigu ne tą natą paims – ne tragedija, o jeigu būgnininkas užgrybauja – viskas. Be treniruočių nesublizgėsi“, – sakė būgnininkas Dainius Žickus (Stabmeldys).

Sadlave teigimu, „Obtest“ nėra turėjusi blogo turo – kiekvieną išvyką jie vertina kaip nuotykį. „Pirmas turas buvo Vokietijoje, 2000 m. rugsėjį–spalį. Turėjome draugą aukštutinėje Saksonijoje – Rene Jahn. Jis padėjo platinti demo kasetes po pasaulį, vėliau su draugu išleido mūsų 7”EP (2001 m. Miriquidy productions, – aut. past.). Dar po metų, susitaręs su didesne kompanija, perleido mūsų kasetinį albumą CD formatu. Taip „Tūkstantmetis“ 1999 m. pabaigoje iškeliavo už Lietuvos ribų. Kitais metais, jau po CD išleidimo, jo dėka išvažiavome į Vokietiją – surengėme šešis koncertus apšildydami vietinę death metalo grupę „Eminenz“. Grįžome vos padengę kelionės išlaidas, bet širdys liepsnojo – siena buvo pralaužta. Žinojome, kaip tai atrodo, visos baimės dingo, įgijome neįkainojamos patirties. Iki tol vakaruose buvo koncertavusios tik kelios lietuviškos grupės – „Regredior“ (1991–1995 m. gyvavusi vilniečių death metalo grupė, dalis narių sukūrė grupę „ŽAS“, – aut. past.), „Poccolus“ ir „Ghostorm“ (1992 m. Vilniuje susikūrusi techniškojo death metalo grupė, – aut. past.). 

Tuo metu koncertuoti užsienyje nebuvo paprasta – jei tavęs niekas nežinojo, jei niekas tavo įrašų negirdėjo. Metalo kultūra buvo paprasta: išleidi CD, važiuoji koncertuoti, pristatai jį gyvai klausytojams, duodi interviu žurnalams ir fenzinams, ir pamažu žmonės apie tave sužino. Lietuvoje tuo metu viskas dar buvo labai lokalu, ši kultūra vystėsi tik šalies ribose (kartais išvažiuojant į Latviją, Estiją, ar Baltarusiją). Su likusia Europa susijungėme tik gerokai po 2000 m., kai į Lietuvą pradėjo plūsti užsienio grupės.“ 

Po šio turo sekė daugybė kitų. „Obtest“ koncertavo Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Suomijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Čekijoje, Slovėnijoje. Svarbiu įvykiu tapo 2007 m. sausis, kai grupė apsilankė JAV ir sugrojo du koncertus. Taip „Obtest“ tapo pirmąją baltiškojo metalo grupe pasirodžiusia JAV. Nariams šis koncertas liko įsimintiniausiu įvykiu karjeroje. Vienas iš koncertų vyko Mineapolyje, pagoniškojo metalo festivalyje „Heathen Crusade“, o kitas – Lakotų rezervate Dakotoje: „Koncertas vyko galerijoje, kur susirinko miestelio gyventojai su šeimomis: anūkais, vaikais, tėvais, seneliais. Tarp dainų angliškai pasakodavau, apie ką dainuojama. Juos labai sujaudino prūsų genčių likimas, kuris atliepė jų pačių istoriją. Jausmas buvo lyg grotume savo giminių susibūrime“, – pasakoja Evaldas. 

Epilogas

Kiekvienas iš pašnekovų įvardijo bent po keliolika to laikotarpio grupių, iš kurių tik nedidelė dalis sutapdavo. Tai rodo, kad 1990–2000 m. metalas Lietuvoje klestėjo ir išgyveno savo aukso amžių. Pirmieji užsienio turai atvėrė duris naujoms lietuviškojo metalo grupėms skleistis už šalies ribų. Pastarųjų vizitai pagausėjo jau po 2000 m. Kaip atrodė sunkiosios muzikos raida Lietuvoje 2000–2010 laikotarpiu? Apie tai – kitame straipsnyje.

---

Nuorodos:

   

   

     

   

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.