Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė

Ketvirtasis ritualinio tamsiojo folkloro projekto „Vėlių Namai“ albumas ,,Alkai“ (albumo klausykitės teksto apačioje), „kviečiantis patirti mistinį baltiškąjį pasaulį ir pajusti praeities šventumą“[1], pasirodo po penkerių metų pertraukos. Tiesa, ši pertrauka nebuvo sąmoningai pasirinkta – projekto kūrėjas Julius Mitė pasakoja, kad laiką ištęsė ir naujų vidinių šventviečių privertė ieškoti įvairūs asmeniniai ir bendruomeniniai įvykiai, vieni tokių – koronavirusas ir namuose įvykęs gaisras. Jo metu sudegė studija, tad paties albumo galėjo ir nelikti, nes visos fizinės kopijos būtent tą dieną buvo suvežtos į vieną vietą. ,,Gaisro metu supratau, ką iš tiesų reiškia žodis paskandos“ – pokalbio metu užsiminė Julius. Taip vadinasi ir viena albumo dainų.

Albumą „Alkai“ išleido pačioje Švedijos šiaurėje įsikūrusi nišinė leidybinė kompanija „Nordvis“, vienijanti tokius reikšmingus muzikantus kaip „Forndom“, „Lustre“, „Blood and Sun“ ir kitus. Patys leidėjai sako, kad jų pristatomi muzikos kūrėjai „yra jungiami ne žanro, bet greičiau bendrų siekių, todėl leidybinė kompanija džiugiai priima bet kurį muzikos stilių, perteikiantį melancholijos ir išskirtinių atmosferų visumą“[2]. Julius pasakoja, kad leidykla yra įkurta mažame, nuolat sniege paskendusiame namuke, per kurio langą ,,matyti didžios girios“. Todėl, anot jo, žiūrint įvairius vaizdo įrašus apie leidyklą, „susidaro stiprių bei tvarių žmogaus ir gamtos sąsajų įspūdis“. Taigi tokia atmosferinė-gamtinė savivoka, ryški tiek ankstesniuose darbuose, tiek naujame „Vėlių Namų“ albume, tampa vienu esminių kūrybinių takų, kurie atsispindi įvairiuose aspektuose: muzikoje, gyvuose pasirodymuose, vaizdo klipų vizualikoje, taip pat ir renkantis leidyklą – kūrybinę bendruomenę.

Albumo atmosferos kuriamos giliais, įžeminančiais drone garsais, sodriais elektroniniais sluoksniais ir įvairiais gyvais instrumentais: greta gitaros pasirodo įvairūs tradiciniai skirtingų kultūrų instrumentai – lietuviškos kanklės, turkiška baglama, latviška dvistygė citra giga, atsiranda ir naujų, ankstesniuose albumuose neskambėjusių instrumentų, tokių kaip ūdas ir manihorka. „Lyginant su ankstesniais albumais, šis yra ritmiškesnis, daugiau ir elektronikos elementų. Gyvi pasirodymai taip pat keičiasi: jie tampa rituališkesni, juose dalyvauja daugiau žmonių“, – sako Julius.

Šiuolaikinė alternatyvioji muzika ir dabarties ritualai

Štai čia labai norisi stabtelti ir pastebėti, kad per šiuolaikinę alternatyviają muziką, kurioje pasitelkiama tradicinė lietuviškoji arba kitos senosios kultūros, ir su ja susijusius vyksmus (festivalius, bendruomenes, vakarėlius ir leidinius) kuriamas naujas tapatybinis laukas kitiems. Tokia muzika, visų pirma, išreiškia vienokį ar kitokį požiūrį ir aplink save buria panašiai mąstančius, panašiai klausiančius, panašiai ieškančius. Dažnai tai būna įvairūs savosios tapatybės suvokimo aspektai, kylantys iš tam tikro gyvybingos bendruomenės, dvasinės tradicijos, savųjų vietų istorijos, ryšio su gamta ir aplinka, šventumo ir ritualo trūkumo. Būtent tokia muzika ir kuria galimybę atpažinti tam tikrus aspektus. Čia mums labai pasitarnauja raktinis albumo žodis „alkai“ – „Vėlių Namų“ kūryba ir yra tokie keliaujantys alkai, prie kurių susirinkus patiriami ritualai.

Štai stebint vaizdo klipą „Saulės kalvis“, filmuotą pasirodymo festivalyje „Kilkim žaibu“ metu, neįmanoma nepastebėti, kaip natūraliai į bendrą vyksmą įsitraukia klausytojai, tapdami neprimygtinai, bet savaimingai įtraukiančio ir vienijančio ritualo dalimi. Atrodo, kad tvirtame rate sustoję festivalio dalyviai, vedami „Vėlių Namų“ būtybių ir jų šokio, patenka į kažkokią bendrą transo, o gal šventumo, jei tai galima atskirti, būseną.             

Šventumo paieškos šiuolaikinėse kultūrose

Paklaustas apie albumo temą, Julius sako: „Manau, kad alkai gali suteikti šventumo jausmą, kurio dažnai trūksta šiandieniniam žmogui. Alkai, kad ir ką tai reikštų konkrečiam žmogui, yra susikaupimo, meditacijos vietos. Jos gali padėti žmogui sunkiu laikotarpiu, pavyzdžiui, pandemijos metu ar asmeninių netekčių patirtyse“.

Per grynus skirtingų, bet artimų kultūrų patyrimus albume „Alkai“ tyrinėjamos šventumo, anapusybės, mirties temos, miglotas ir daugiasluoksnis tamsos spektras. Iškalbingas ir daug kur naudojamas paties Juliaus išgrynintas „Vėlių Namų“ pristatymas, sufleruojantis, jog „Alkai“ – tai post-industrinis, ritualinis baltų tamsiojo folko projektas, kurio muzikoje ,,atsispindi temos, kylančios iš baltų pagonybės, mirties, vienatvės, karo ir dvasinio pasaulio“. Šiame albume atmosfera yra ir išlaikoma, ir šiek tiek išauganti įvairiomis šakomis platyn ir šaknimis gilyn ne tik baltiškosios, bet ir kitų senųjų kultūrų link. Kalbantis su Juliumi, ryškėja domėjimasis tam tikromis nesenstančiomis bendražmogiškomis temomis, vis ieškant tiek tradicinės vietos kultūros, tiek kuo grynesnių, skirtingose kultūrose ataidinčių tų pačių ženklų, archetipų, virpesių.

Čia svarbus būtent darnos su pasauliu aspektas, o dar tiksliau – drąsa paliesti tos darnos įtrūkius ir gebėjimas pagauti jų vibracijas. Su tokia muzika nesusipažinęs, joje neišbuvęs klausytojas gali klaidingai susidaryti išankstinę nuomonę apie kokį nors savaiminį šitos muzikos nihilizmą, tačiau išties ji veikia atvirkščiai – kaip galimybė susirasti tinkamą dažnį savo nerimo pulsacijai ir leisti jam nuslūgti, išsisklaidyti būtent per šį rezonuojantį tamsos spektrą. Štai čia laikas ištarti tai, ką kalbantis su Juliumi vis jutau, ir ką pats Julius patvirtino – būtent per šias sunkias temas ir jas atliepiančius garsinius ritualus ieškoma gyvybės. Jaukinantis nerimą, nežinomybę, tamsą ir perlipant „Vėlių Namų“ slenkstį patiriama būtent gyvybė – tai jos ieškoma giedant prie alkų, tai ji patiriama šiose atmosferose, per apimantį virpėjimą, laukimą, per nevaldomą, bet vienijantį šokį, per savosios kultūros atmintį, per kartais negirdėtus, bet artimus kitų kultūrų ženklus.

Julius Mitė meistriškai išgrynina tai, ką gauna iš skirtingų kultūrinių ir asmeninių patirčių; jo muzika neperkrauta, skirtingoms garsinėms klostėms leidžiama suskambėti tiek, kiek norisi, kiek reikia. Labai pagaviai tai įvardinta pristatant šį albumą baltiškos muzikos namuose „Ragainė“: ,,Kultų atgarsiai, apeiginis giedojimas, transo būseną žadinantys dambrelio, šamaniškų būgnų ir elektroniniai techno garsai susilieja į bendrą visatį, į kurią norisi sugrįžti, vis atrandant kažką dar nepažinto“[3].

Nesunku pastebėti „Vėlių Namų“ daugiakultūriškumą, išryškinantį tam tikrus bendrus pasaulėvaizdžius ir archetipus, pačių namų sąvokai sąmoningai ar intuityviai leidžiant natūraliai slinktis, apimti tai, kas reikšminga pačiam kūrėjui. Svarbu pažymėti, kad toks įvairių kultūrų persiklojimas nėra koks nors išorinis „įdomesnio“, „išskirtinesnio“ skambesio ieškojimas, o natūralus santykis su tuo, kas vienaip ar kitaip pasiekia kūrėją – ilgą ar trumpesnį laiką gyvenant skirtingose šalyse, sąmoningai domintis jų kultūra, gaunant instrumentus ar kitus artefaktus, panaudojamus gyvų pasirodymų metu.

„Šiam albumui iš tiesų įtaką darė įvairios kultūros, ne vien baltiška. Daina „Miklagard” yra apie Konstantinopolį ir skirtingų kultūrų sąsajas, joje galima išgirsti ūdą. „Saulės Kalvyje“ girdėti įvairūs instrumentai iš Dramblio Kaulo Kranto“. Paprastai, kad ir kokios kilmės bebūtų, tokie retesni instrumentai yra atsiradę ne atsitiktinai, o per pažintis bei asmenines sąsajas su skirtingomis kultūromis.

Tiesa, „patekti“ į „Vėlių Namus“ gyvai įmanoma gana retai – Julius su visai kitos krypties (bet, patikėkite, taip pat labai įdomiais) darbais daug keliauja, todėl gyvi pasirodymai nėra dažni. Albumas „Alkai“ ką tik pristatytas Vilniaus klube „Kablys“ vykusiame festivalyje „Vilkų žiema“, o greičiausiai ši daugiagylė „Vėlių Namų“ atmosfera bus paskleista tik nebent kai kuriuose festivaliuose vasarą (informaciją patogiausia sekti socialinių tinklų paskyrose).

---

Albumo galima klausytis visose interneto platformose: Spotify, YouTube, Deezer. Albumą įsigyti galima platformoje Bandcamp bei baltiškosios muzikos parduotuvėje ,,Ragainė“ Vilniuje, kur rasite ir albumo atributikos.