Kalbino Linas Paulauskis

Klarnetas ir prancūzų kultūra yra Ugnės Giedraitytės raktas į kūrybą. Apie tai byloja penkių 2022-ųjų pabaigoje Lietuvos muzikos informacijos centro išleistų kūrinių pavadinimai ir sudėtys: „Quand“ klarnetui, balsui ir fortepijonui, „Au-dessus“ balsui, klarnetui, altui ir fortepijonui, „Soir“ balsui ir fortepijonui, „Satin“ klarnetui, balsui ir fortepijonui ir „Lévitation“ altui, klarnetui ir fortepijonui.

U. Giedraitytės sąsajos su Prancūzija – įvairios ir ne visai tiesioginės: pati sako visuomet jautusi polinkį atlikti būtent prancūzų kompozitorių kūrybą, Prancūzijoje lankytuose kompozitorių kursuose gimė ne viena kūrybinė idėja, prancūzų kalba kompozitorei yra tarsi muzikos tęsinys. Šalia prancūziškų motyvų U. Giedraitytę nuo vaikystės lydi ir klarneto tembras – nuolat girdėtas namuose, tad sužadinantis vaikystės prisiminimus.

Pokalbyje, kuriam įvykti proga tapo penki naujai išleisti natų leidiniai, U. Giedraitytė atskleidžia ne tik savo santykį su prancų kultūra ir klarneto tembru, bet ir kitus, sudėtingesnius išgyvenimus, sugulusius į jos kūrybą.

---

Vienas mūsų kompozitorius pusiau juokaudamas teigė praeitame gyvenime buvęs turbūt ispanas. Kitiems lietuvių kūrėjams imponuoja XX a. vokiečių naujosios muzikos mokyklos, arba priešingai – Rytų kultūros. Tau artimiausi prancūziškosios kultūros klodai. Kaip pati paaiškintum tokį potraukį?

Matyt, jaučiu kažkokį artumą ir prancūzų kalbai, ir muzikai. Mano „draugystė“ su prancūzų kultūra prasidėjo nuo „L’Académie de Villecroze“ kursų jauniesiems kompozitoriams. Tačiau net ir tada, kai studijavau fortepijoną LMTA, man patikdavo groti prancūzų kompozitorių muziką, ypač Olivier Messiaeną – esu grojusi kai kuriuos iš „20 žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“, nemažai Claude‘o Debussy kūrybos. Galbūt mano pirštai nebuvo tokiai muzikai labai tinkami – gal jie labiau tiko groti Johanną Sebastianą Bachą, bet vidinis polėkis linko į prancūzų muzikos pusę.

Ką tik išleistuose tavo kūriniuose irgi ryški prancūzų kultūros įtaka – apie tai byloja, visų pirma, kūrinių pavadinimai. Kaip šie kūriniai atsirado?

Studijuodama antrame kurse LMTA išvykau į Prancūziją, į jau minėtus „L’Académie de Villecroze“ vasaros kursus. Buvo, berods, gegužės mėnuo. Kursams reikėjo parašyti vieną kūrinį. Sudėtį buvo galima rinktis – kiek pamenu, pasiūlą sudarė vokalas, fortepijonas, arfa ir kažkas dar. Buvo pasiūlyta ir prancūzų poetų tekstų. Turėdama dvi savaites laiko, pasirinkau Michelio Deguy tekstą ir parašiau „Soir“ sopranui ir fortepijonui. Turiu pasilikusi šias natas su profesoriaus Osvaldo Balakausko pažymėjimais pieštuku – jis prancūzų kalbą mokėjo daug geriau nei aš. Man prancūzų kalba taip ir liko tokia „kūrybinė kalba“ – kai man reikia kokio nors teksto, jį susirandu, o tada verčiu. Mėginau mokytis prancūzų kalbos daugiau, tačiau man ji taip ir liko tik kūrybos inspiracija.

Osvaldas Balakauskas yra sakęs, kad prancūzų kalbą mokytis ryžosi dėl jos grožio ir muzikalumo. Gal tave irgi įkvepia šios kalbos skambesys?

Taip, todėl rinkdamasi tekstus savo kūriniams labai daug galvoju. Man prancūzų kalba yra tarsi muzikos tęsinys: ji susilieja su muzikos garsais. Kurti pagal prancūziškus tekstus man nėra sudėtinga – sakyčiau, jog šią kalbą lengva prisijaukinti, su kitomis kalbomis būna sunkiau. Esu komponavusi ir pagal lotyniškus psalmių tekstus, galvojau ir apie lietuvių kalbą, juk pati esu lietuvė – kaip atrasti savo kalbos raktą, sau artimą poetą ir sau artimus tekstus. Gal metas lietuvių kalbai dar ateis.

Kažkada muzikologai Broniaus Kutavičiaus paklausė, kuriuos kūrinius jis laiko sau svarbesniais. Jis atsakė iš karto: yra tokie penki, tarp kurių – ir žymiosios jo oratorijos, ir mažiau žinomi kūriniai. Ar tarp Lietuvos muzikos informacijos centro dabar išleistų tavo kūrinių yra tokių, kurie tau pačiai turi kokią nors ypatingesnę reikšmę?

Šie penki kūriniai yra gana skirtingi, nes sukurti skirtingu laiku. Jeigu reikėtų išsirinkti vieną, ypatingiausią, tai būtų paskutinis iš jų – „Au-dessus“, parašytas sopranui Jomantei Šležaitei ir fortepijoniniam trio „Claviola“. Šis kūrinys yra svariausia, galbūt sunkiausia ir rimčiausia, ką esu sukūrusi. Bendrame savo kūrybos kontekste labiausiai pasisekusiais savo kūriniais laikau „Au-dessus“ ir „Panneau“ klarnetui ir styginių orkestrui, kuris į platųjį pasaulį iškeliavo savarankiškai – 2006 m. pelnė geriausio debiuto premiją Lietuvos kompozitorių sąjungos Metų kūrinių rinkimuose, 2007 m. laimėjo antrąją vietą jaunųjų kompozitorių kategorijoje Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje („International Rostrum of Composers“) Paryžiuje, taip pat buvo įtrauktas į Lietuvos muzikos informacijos centro kompaktinių plokštelių rinktines „Zoom In 6“ ir „Zoom In 7“ bei Lietuvos kompozitorių sąjungos išleistą kolekciją „30 Druskomanijos akimirkų“.

Ką daugiau pasakytum apie „Au-dessus“?

Šis kūrinys įtrauktas į fortepijoninio trio „Claviola“ 2021 m. išleistą kompaktinę plokštelę „Icons“ (ten vokalo partiją atliko Ieva Prudnikovaitė). Ir čia gal reikėtų papasakoti visų penkių kūrinių kontekstą – jie yra tokie, sakyčiau, „trys plius du“, kūriniai man natūraliai grupuojasi į tokius ciklus. Taigi pirmieji trys – „Soir“ balsui ir fortepijonui (2004, tekstas Michelio Deguy), „Satin“ balsui, klarnetui ir fortepijonui (2004, tekstas Bernardo Delvaille‘o), „Quand“ balsui, klarnetui ir fortepijonui (2005, tekstas Michelio Deguy) – atsirado ankstyviausiuoju laikotarpiu, „L’Académie de Villecroze“ kursų laikais. Šie kūriniai yra lengvi, su gal kiek messiaeniškų (bet paprastesnių) harmonijų pasažais, „prabėgimais“; sudėtingesnių tikslų tada sau nekėliau.

Likę du išleisto ciklo kūriniai – „Lévitation“ klarnetui, altui ir fortepijonui (2015, vienintelis be vokalo) ir „Au-dessus“ balsui, klarnetui, altui ir fortepijonui (2019, tekstas Blaise’o Cendrarso) – man irgi atrodo kaip dvyniai, nors juos ir skiria ketveri su puse metų. „Lévitation“ užsakė Thomo Manno festivalis, kurio tema tuomet buvo Pirmasis pasaulinis karas. Reikėjo surasti prieigą prie temos. Skaičiau daug literatūros apie pasaulinius karus, bet taip narūtaliai išėjo, kad į save informacijos daugiau sugėriau apie Antrąjį pasaulinį karą. Labiausiai mane jaudino sunkios karą išgyvenusių žmonių patirtys. Mintyse viskas susisiejo – ir tremtys, ir mano protėvių, senelių patirtys. Į garsus perkėliau tą vidinę nenusakomą būseną, kurią sufleruoja ir kūrinio pavadinimas „Lévitation“, lietuviškai – kilimas į orą. Kūrinys ir atspindi tokią būseną: kai esi neapsakomai sunkioje padėtyje – nesi tikras dėl savo ir savo artimųjų gyvybių, stebi kitų kančias, – tave gali išgelbėti tik vidinis dvasinis pakilimas ar atsitraukimas. Pats kūrinys gal kiek kinematografiškas, tiktų kokiam nors filmui – tokią refleksiją girdėjau po premjeros.

Galbūt ir „Au-dessus“ turi tam tikrą siužetą ar jame užkoduotas prasmes?

„Au-dessus“ atsirado pianistės Ugnės Antanavičiūtės užsakymu; ji norėjo atlikti premjerą savo baigiamuosiuose doktorantūros egzaminuose. Šis kūrinys irgi parašytas apmąstant sunkias temas, yra inspiruotas kažkokios intuicijos veikiamame laikotarpyje, nepaisant to, kad kūrybos proceso pradžioje tie apmąstymai buvo gana lengvi, nes laikas buvo geras ir gražus – dar nebuvo nei ligų, nei karų aplinkui. Tačiau ilgainiui apėmė kažkokio vidinio svorio jausmas. Pabaigusi kūrinį nežinojau, kaip apie tai papasakoti atlikėjams: koks čia svoris, koks čia gyvenimo slėgis, gyvenimas juk gražus!

Šiame kūrinyje užfiksuotas ir kitas momentas. Kartais gyvenime įvyksta kažkas tokio, kas gali pakeisti viską. Tačiau yra ir nekintantys dalykai, kaip antai jūra, dangus – juose lyg ir nematome ryškesnių pokyčių. Žmogus susiduria su tuo, kas pastovu, tačiau jo sąmonėje vis tiek susijungia tai, kas buvo prieš tą įvykį, ir kas po. Kai skaitau Blaise’o Cendrarso tekstą „Jūra kaip mėlynas dangus viršuj...“, kuriuo paremtas „Au-dessus“, galiu įsivaizduoti save stovinčią Mariupolio pakrantėje ir žiūrinčią į jūrą ir dangų, prisimenančią, kaip buvo prieš karą. O dabar už nugaros sunaikinta viskas – daugybė gyvenimų. Dabar toks laikas, kai tokių temų niekaip neišeina apeiti.

„Au-dessus“ lietuviškai reiškia „viršuje“, „virš kažko“. Ši pavadinimo reikšmė kūrinį suartina su „Lévitation“. Kai esi kažkur ant ribos – kai supranti, kad nėra kur trauktis iš sudėtingos situacijos, turi tik tikėjimą, kad yra kažkas – aukščiau. Taip, žodžiai čia banalūs, geriau būtų be jų apsieiti – geriau būtų, kad kiekvienas pats pajustų, klausydamasis šio kūrinio ar jį atlikdamas, sudėtų į jį savo pačių patirtis. Kai kūriau šiuos du kūrinius, man atrodė, kad „Lévitation“ yra apie praeitį, o „Au-desssus“ – apie dabartį. Bet ką gi, taip išeina, kad šiek tiek ir apie ateitį?

Štai ir įvardinai kai kuriuos savo kūrybos leitmotyvus. Jų yra dar keletas, jau žinomi iš anksčiau: prancūziška poezija ir klarneto tembras.

Mano brolis Vytautas yra klarnetininkas. Mūsų amžiaus skirtumas – beveik penkeri metai. Buvau vyresnioji sesė, kuri namuose nuolat girdėjo jaunėlio brolio skleidžiamus klarneto garsus. Iki šiol man atrodo, kad savo gyvenime nieko nedarau specialiai, savęs nespaudžiu – kaip išeina, taip. O muzika ir kūryba į mano gyvenimą atėjo todėl, kad norėjau groti kartu su broliu. O kaip tai padaryti? Vienas būdų yra parašyti kūrinį, kurį galėtume groti kartu artimiausiame koncerte, taip būdavo paauglystėje. O kai jau iš fortepijono pasaulio galutinai persikrausčiau į kompoziciją, klarnetas liko tarsi toks vaikystėje užkoduotas kūrybos leitmotyvas. Kai ilgesnį laiką nekuriu klarnetui, vėl išgirdus jo tembrą atsigaivina vaikystės atsiminimai ir patirtos emocijos. Taigi, klarnetas visada šalia. Mano kūrinius, kurie yra išleisti, atlieka ne vien mano brolis – į savo repertuarą juos įtraukė Algirdas Budrys, Antanas Taločka, Andrius Žiūra. Klarnetininkai iki šiol juos vis atrasdavo, kaip nors vieni per kitus.

Bet žinai, mokytojai ar kamerinės muzikos konkursų organizatoriai manęs dažnai klausia apie kūrinius klarnetui – pasirodo, labai trūksta kūrinių tokiai paprastai sudėčiai kaip klarnetas ir fortepijonas. Pažadėtum parašyti tokių, jei gautum užsakymų?

Taip. Galima pasvajoti apie daug ką, pavyzdžiui apie orkestrą, bet gera būtų rašyti ir tokiam paprastam kameriniam ansambliui. Galbūt reikėtų prisitaikyti prie pedagoginio repertuaro tikslų, bet būtų įdomu.

Ar tau kūryboje svarbus tembras? Ar be klarneto dar turi mėgstamų instrumentų? Arba atvirkščiai – tokių, kurių labai nemėgsti?

Nemėgstamų nėra, bet yra gana daug dar neišbandytų. Turbūt norėtųsi labiau prisijaukinti varinius pučiamuosius. Manau, kad garsus girdžiu vizualiai ar net sinesteziškai, tad naujų tembrinių jungčių galimybės visada vilioja.

Ko dar nepaklausiau apie tavo muziką?

Dabar kuriu muziką retai ir vis tikiuosi, kad ateis laikas, kai kursiu daugiau. Dėliojasi planai, kiek reikėtų sukurti per metus – kad nebūtų per daug, bet nebūtų ir per mažai. Vieni metai produktyvūs labiau, kiti mažiau, reikia mokėti susitaikyti ir su tuo, kad šie buvo produktyvūs mažiau. Gal ateis metas, kai pavyks išplėtoti savo kūrybiškumą daugiau nei pavyko iki šiol. Reikia laiko suprasti, kodėl man viena ar kita yra įdomu, kodėl darau taip, o ne kitaip. Pasaulyje mes visi skirtingi, mūsų muzika – taip pat, todėl ji ir įdomi.

---

Skaitmeninius natų leidinius galima įsigyti musiclithuania.com. Leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.