Kalbino Justina Paltanavičiūtė

Neseniai jubiliejų atšventęs Vykintas Baltakas į kūrybą žvelgia kaip į mediją, suvokiamą per juslines patirtis. Kūryboje vengdamas išgrynintų stilistinių viražų, jis atsispiria nuo garso skambesio. Vėliau, jį racionalizuodamas, kliaujasi individualumu, nes kompozitoriui visų svarbiausia išlikti sąžiningu sau.

Mastrichto konservatorijos Olandijoje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, šiuolaikinės muzikos ansamblio „Lietuvos Ansamblių Tinklas” įkūrėjas, kompozitorius ir dirigentas V. Baltakas pokalbyje dalinasi mintimis apie savo kūrybos principus, patirtį užsienio kontekstuose, atlikėjišką veiklą, santykį su tradicija ir aplinka.

---

Muzikologai jūsų kūrybą vertina kaip nepaklūstančią stilistinėms konvencijoms. Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu?

Muzika nėra suskirstyta į kategorijas. Ji – kaip gamta: vyksta nuolatinis perėjimas iš vienos būsenos į kitą, kismo procesai vyksta tarp gimimo ir mirties. Man atrodo, kad grynuolis gamtoje yra arti mirties. Panašiai ir muzikoje: įsipareigojimas konvencijoms tolygus įsirėminimui į lingvistinius rėmus. Tokia muzika praranda žavesį.

Muzika man yra ne kažkoks naraytvinis dalykas, skirtas išreikšti mintis, o tiesiog medija, suvokiama per juslines patirtis. Galimybė suvokti muziką egzistuoja tik tuomet, kai ji skamba, nes partitūra su muzika neturi nieko bendra – tai tėra instrukcijos atlikėjui. Pačiame muzikos skambesyje telpa labai daug dalykų, kurių dauguma nėra užrašyti natose.

Kas jums suteikia pirminį impulsą kūrybai – vidinės ar išorinės/socialinės inspiracijos?

Pateiksiu buitišką pavyzdį. Vaikščiojame po muziejų, kuriame eksponuojami tik pačių žymiausių menininkų darbai. Staiga sustojame prie vieno paveikslo ir į jį žiūrime. Jis mus pritraukia, nors net nežinome, kodėl – dar nespėjome iki galo suvokti, koks paveikslo turinys ir forma. Lygiai taip pat ir muzikoje. Pirmiausiai manyje kažkas suvibruoja, tuomet tą pojūtį jau galima racionalizuoti. Pojūtį seka socialinės muzikos prasmės, bet socialinis impulsas kūrybai negali būti pirminis. Jeigu muzika kuriama dėl socialinių prasmių komunikacijos, ji tampa taikomuoju reiškiniu, o ne muzika. Tačiau tai nereiškia, kad muzika nekomunikuoja socialinių prasmių.

Kas yra tas „kažkas“, ką kūrybos proceso eigoje racionalizuojate?

Garsas. Aš ieškau garso, kuris mane užkabintų ir vežtų. Visos technikos ir struktūros kyla iš to, kaip noriu tą garsą realizuoti. Labai retai muzikos kūrinys prasideda nuo balto popieriaus lapo – impulsą kūrybos pradžiai duoda tam tikra instrumentų ar atlikėjų sudėtis, tam tikra proga ar tam tikra erdvė. Tuomet pradedu ieškoti, kas toje erdvėje ar toje sudėtyje man galėtų būti įdomu. Tai yra kūrybos proceso pradžia – tamsi ir nelabai aiški, bet joje susitinka jau įvykusios mano patirtys: tai, kas buvo įdomu anksčiau, bet nepavyko to iki galo įgyvendinti arba norisi pratęsti naujame kūrinyje.

Ar kūryba ne nuo balto lapo neapriboja kūrybinės laisvės?

Erdvės kūrybinei išraiškai dažniausiai būna pakankamai daug. Žinoma, piccolo fleitos solo neišreikši to paties, ką išreikštum komponuodamas simfoniniam orkestrui. Bet net ir tokiu atveju kūrybos žavesys slypi pažinimo procese: jeigu kompozicija užsakoma piccolo fleitai, įsigilinu į instrumento savybes, ieškau, kokios muzikinės jo savybės mane labiausiai domina, kurios yra patraukliausios. Taip, šiuo atveju piccolo fleita yra apribojimas, tačiau nebūtinai negatyvus. Mano kūrybinėje patirtyje buvo tik vienas atvejis, kuomet apribojimas lėmė sprendimą užsakymo atsisakyti: buvo prašoma kūrinyje remtis religine poezija. Kadangi esu nereligingas žmogus, ėmęsis tokio kūrybinio sumanymo, būčiau išdavęs save. Tai buvo apribojimas, kurio apeiti negalėjau.

Jūsų muzikos skambesys  - gana avangardiškas. Muzikologė S. McClary pastebėjo, jog avangardistai, sąmoningai besipriešindami masiniam skoniui, veikia gana klaustrofobiškoje nišoje: tarsi kuria sau, bet ne publikai, ir tuo džiaugiasi. Ką atsakytumėte į tokį komentarą?

Beveik visi didieji kompozitoriai iš pradžių buvo nišoje, o dabar jų kūriniai skamba ne tik koncertų salėse, bet ir reklamose. Aš netikiu žmogaus inkarnacija, todėl savo paties gyvenime stengiuosi daryti tik tai, kas man atrodo vertinga. Vienoje kraštutinumo pusėje yra populiarumas, kitoje – autentiškumas ir individualumas. Norint pasiekti populiarumą, reikia įtikti visiems, tokiu atveju iš muzikos tenka eliminuoti individualumą. Tačiau einant priešingu keliu, rizikuojama prarasti komunikaciją. Esant tokiame ekstremume, gali tekti kalbėtis su savimi ir tuo džiaugtis, tad būnant kompozitoriumi, tenka rinktis, ko nori: dirbti taikomąjį darbą ir patenkinti masinį klausytoją ar savo vieninteliame gyvenime kurti tai, kas tenkina tave patį.

Mano pasirinkimas yra labai sąmoningas: man svarbu, kad kūryboje būčiau sąžiningas pats sau. Tačiau savęs ekstremaliu avangardistu tikrai nelaikau, nes užsienio kontekstuose mano kūriniai skamba gana dažnai. Kita vertus, pastebiu, kad visoje muzikoje egzistuoja konvencijos. Pavyzdžiui, Lietuvos šiuolaikinės akademinės muzikos klausytojas yra pripratęs prie lietuviško folkloro citavimo, tylos momentų. Tokie meniniai sprendimai man siejasi su stagnacija ir normomis.

Tylos sakralizavimą ir folkloro citavimą ne kartą esate įvertinęs kaip neigiamas lietuviškumo muzikoje apraiškas. Ar jūsų paties kūryboje yra lietuviškumo?

Žinoma, kad yra. Lietuvoje dažnai girdžiu, kad mano muzika vokiška, nors man toks vertinimas atrodo visiška nesąmonė. Užsienio šiuolaikinės muzikos festivaliuose mano kūryba atpažįstama kaip lietuviška. Mano nuomone, tautiškumo siejimas su folkloro elementų naudojimu yra gana primityvus ir būdingas romantizmui, kuris jau seniai baigėsi. Labai geras ir visai kitoks tautiškumo muzikoje pavyzdys yra I. Stravinskis, kurio muzika yra super kosmopolitiška, tačiau išėmus rusiškumą, joje neliktų Stravinskio. Stravinskio rusiškumas atsiskleidžia ne per rusiško folkloro elementus, o per mąstymo būdą, suformuotą aplinkos ir tradicijų. Iškilus muzikinio sprendimo poreikiui lietuvių, vokiečių ir japonų kompozitoriui, kiekvienas jų priims skirtingą. Ir tai įvyks tada, kai kiekvienas jų bus pakankamai laisvas savo santykyje su muzikine medžiaga – kai rašys ne kompozitoriaus ranka, o kompozitorius.

Kas užsienio klausytojui pasufleruoja jūsų muzikos lietuviškumą?

Aš pats apie tai negalvoju, tad sukonkretinti labai sudėtinga. Štai O. Balakauskas yra laikomas labai kosmopolitišku kompozitoriumi, vis kalbama apie Balakauską ir džiazą. Bet kas konkrečiai perteikia jo muzikos džiaziškumą? Tai neturi nieko bendra su disonansais, ritmika, harmonija. Džiaziškumas slypi formoje, kuri nėra lineariška, veikiau – to paties permutacija.

Jūsų kūryba dažnai skamba užsienio šiuolaikinės muzikos festivaliuose. Kuo skiriasi požiūris į šiuolaikinę muziką Lietuvoje ir kituose kraštuose?

Lietuvoje pastebiu aukštosios kultūros supopsėjimą, o kartu ir posūkį komercializacijos link. Net ir šiuolaikinėje muzikoje pasigendu kūrybiškumo ir drąsesnių meninių sprendimų – tarsi vis bijoma išgąsdinti klausytoją, todėl pasitraukiama į publikos jau pripažintą, tad saugesnę estetinę užuovėją. Kituose kraštuose matau daugiau kūrybinių ieškojimų. Net ir mūsų kompozitoriai, išvykę į užsienį gyventi ar studijuoti, priimdami kūrybinius sprendimus tampa žymiai drąsesni.

Kai kurių jūsų kompozicijų pavadinimai – pavyzdžiui, „Smokey Arnold“ ar „Eine kleine Nachtsmusik“, – yra aliuzija į klasiką. Koks jūsų santykis su Vakarų Europos kanono muzikos komponavimo tradicija?

Tokie pavyzdžiai yra labiau konteksto nei tradicijos klausimas. Labai mėgstu dirbti su kontekstais – kai kuriu naują kūrinį, mėgstu žinoti, kur bus jo premjera, kas ją atliks, kokie kiti kūriniai skambės šalia.

Tradiciją aš gerbiu, bet jos neidealizuoju. Gyvenimas juda pirmyn, kiekvienu laiku ir kiekvieną kartą mes turime vis kitų iššūkių ir kitų raiškos būdų. Iš tradicijos galima ir reikia pasimokyti, bet nemanau, kad ją reikia idealizuoti, nes kiekvienas  – net ir pats žymiausias, – kompozitorius yra parašęs blogų kūrinių.

Šalia kūrybos turite ir atlikėjiškos veiklos – įkūrėte kamerinį chorą „Aidija“, „Lietuvos Ansamblių Tinklą”, diriguojate. Kodėl?

„Aidiją“ su Romualdu Gražiniu įkūrėme besimokydami paskutinėje mokyklos klasėje, bet jis po pirmos repeticijos išvyko studijuoti į Prancūziją, tad vadovauti „Aidijai“ likau tik aš. Tai buvo seniai, vaikystėje, tad „Aidijos“ įkūrimo nelaikau savo profesinės veiklos pradžia. „Lietuvos Ansamblių Tinklas” – jau kita istorija. Impulsas jam atsirasti buvo mano pastebėjimas, kad šiuolaikinės muzikos festivaliuose muziką atlieka atsitiktinai šiam tikslui suburti ansambliai, kurie neturi galimybės vystytis tikslingai, būtent šiuolaikinės muzikos atlikimo lauke. Lietuvoje taip pat nebuvo sinfonietos tipo ansamblio. „Lietuvos Ansamblių Tinklo” tikslas buvo dirbti su jau egzistuojančiais kolektyvais, kurie groja šiuolaikinę muziką. Toks sprendimas pasiteisino – dabar, užuot turėję daugybę pavienių muzikantų, turime kelis stiprius šiuolaikinę muziką atliekančius kolektyvus.

Kaip reaguojate į autonomiškesnes savo kūrinių interpretacijas?

Mano santykis su atlikėjais keitėsi. Kažkada buvau toks kontroliuojantis freakas. Atsimenu – rašydavau atlikėjams laiškus... Dabar manau, kad muzika yra labai įdomus reiškinys, kuriame partitūra pati neskamba – skambesį jai suteikia atlikėjas, tad esu atviresnis atlikėjų interpretacijoms.

Kokia, jūsų manymu, yra muzikos paskirtis?

Menas yra vidinis žmogaus poreikis išeiti už fizinio pasaulio ribų – išeiti iš ten, kur viskas yra konkretu ir apibrėžta. Kodėl mes skaitome knygą ar žiūrime filmą? Nes tai plečia mūsų pasaulėžiūrą: suaktyvina fantaziją, kurios dėka ribos tarp buities ir dvasinio pasaulio tampa lankstesnės. Tai nėra metafizika ar ezoterika – veikiau tam tikros ideologijos dalis. Man muzika yra ir gyvenimo būdas, atveriantis vis naujas mąstymo erdves. Omenyje turiu ne taikomąją muziką, kurios klausomasi tam, kad būtų užpildyta tuštuma, nes ši nekomunikuoja reikšmių tarp eilučių, neaktyvina fantazijos. Tačiau reikia pripažinti, kad turi teisę egzistuoti visokios muzikos rūšys – juk reikia, kad kažkas sukurtų ramių muzikos kūrinių, kurie skambėtų sanatorijoje, ar labai energingo popso, tinkančio sporto salės ar automobilio aplinkai. Daryčiau skirtį tarp taikomosios muzikos ir muzikos meno.

Ką automobilyje klausote jūs?

Pastaruoju metu žinias apie karą (juokiasi). Muzikos, kurią laikau menu, automobilyje klausytis nepavyksta, nes muzikos klausausi dėmesingai: skiriu laiką tik muzikai ir niekam daugiau. Ir nebūtinai tai turi būti šiuolaikinė muzika – lygiai taip pat galima klausytis ir klasikinės sonatos ar simfonijos, tuo momentu atsidedant tik jai ir dėmesingai klausant nuo pradžios iki galo.

Ar kada nors klausotės muzikos pramogai?

Žinoma, kodėl gi ne. Labiausiai tokiam klausymui man tinkamas džiazas.