Kalbino Gaja Klišytė

Lietuvoje žinome ne vieną sektiną pavyzdį, kai folkloro muzika suskamba naujoje šiuolaikiškumo šviesioje. Ieškojimai, paremti pagarba Lietuvos tautiniam palikimui bei šiandieninio žmogaus muzikiniams atradimams, duoda rezultatų, kurių dėka atrandame seno ir naujo samplaiką, vis kitame kontekste.

Vienas iš naujausių pavyzdžių, atskleidžiančių, kaip folkloras tęsia savo tradiciją keliauti „iš lūpų į lūpas“ jaunosios kartos kontekstuose, yra dainininkės Jorigės Jurgutytės (Aaron Fross) ir Anglijoje gyvenančio prodiuserio bei instrumentalisto Nielso Bakxo (Nix) debiutinis albumas „Motina“ (albumo klausykitės teksto apačioje).

Šešių liaudies dainų, iš kurių net dvi pateko į naujausią albumą „Note Lithuania: Folk/World 2022", rinkinys yra dviejų žmonių požiūrio rezultatas: Jorigės – kaip prigimtinio tautos klestėjimo savose lūpose, ir Nielso – kaip pagarbaus kitataučio žvilgsnio į jam nepažinias žemes. „Yorige“ projektas yra ne tik bandymas liaudies muziką pateikti kaip artimesnę ir malonesnę šiuolaikiniam klausytojui, bet ir galimybė pažvelgti į lietuvių liaudies muziką per tam tikrą reflektuotą atstumą, išgirstant jos grožį dar kitomis ausimis.

Atskiruose pokalbiuose Jorigė ir Nielsas dalinasi mintimis apie savo santykį su lietuvišku folkloru ir jo sąsajas su šiuolaikine muzika. 

---

JORIGĖ JURGUTYTĖ

Ką jums reiškia lietuviškos šaknys ir muzikinė aplinka (turiu mintyje mamos Žemynos Trinkūnaitės muzikinę veiklą), kuri supo nuo vaikystės? Ar pirmojo albumo pavadinimas „Motina“ su tuo susijęs?

Taip, albumo pavadinimas ir mano lietuviškos šaknys yra susiję. Žmonės dažnai pamiršta, kad motinos yra pagrindinės vertybių nešėjos. Mano kalba, muzikiniai gebėjimai, pomėgiai ir žinios atėjo iš mamos. Tai, kas girdima albume „Motina“, yra visų mano motinų samplaikos kūrybinis rezultatas: biologinės mamos Žemynos, gimtosios šalies bei kalbos ir manojo Aš.  

Kūriniuose gretinate lietuvių folklorą ir šiuolaikinės muzikos sroves, nevengiate aliuzijų į tokius atlikėjus kaip Lisa Gerrard, Sia, „Massive Attack“, „Eurythmics“. Ar populiariosios muzikos stilistika padeda atskleisti nepastebėtas lietuvių liaudies dainų savybes? O gal tai tik tam tikras tautiškos muzikos populiarinimo būdas?

Man tiesiog patinka gera muzika, o žanras nesvarbu. Taip vertinu ir mūsų lietuvišką folklorą – man patinka tai, kas jame gražu. Be to, manau, kad pagrindinė tradicinio meno taisyklė yra gebėjimas prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, arba, kaip aš mėgstu tai vadinti, judėjimas su laiku. Noriu, kad ir mūsų lietuviškas muzikinis pamatas augtų ir judėtų kartu su juo. O populiarioji muzika, kurią minėjote kaip padariusią man įtaką, irgi yra tam tikras bendražmogiškas folkloras. Tikslo populiarinti tautišką muziką tikrai neturiu, atvirkščiai – norėčiau, kad mūsų projektas būtų siejamas su gera muzika, o ne politika.

Lietuvoje dainavote su savo senelių įkurtu muzikiniu kolektyvu „Kūlgrinda“. Kas paskatino vėliau išvykti į Londoną, studijuoti šiuolaikinės muzikos subtilybes? Kada supratote, kad norite pradėti solo karjerą?

Ir išvykti, ir būti soliste norėjau labai seniai – net nepamenu to momento, kada taip nusprendžiau. Nuo vaikystės norėjau dainuoti – visada ir visur. O pabėgti nuo senų, atgyvenusių įpročių Lietuvoje paskatino užkietėjęs vietinių priešiškumas kaitai ir naujoms idėjoms. Prieš dešimt metų domėtis folkloru buvo tolygu domėtis muziejiniais, sustingusiais dalykais – tada nežinojau, kad folkloras gali būti laisvas, gyvas, kūrybingas, nes pati jį mačiau ir girdėjau tik iš tvarkingų bobučių ansamblių. Dabar suprantu, ką mano senelis Jonas Trinkūnas bandė visiems parodyti – folkloras yra gyvas ir turi judėti kartu su laiku. Ir pagaliau jaučiu, kad liaudies muzika yra šiuolaikinė muzika, turinti savo subtilybių.

Albume „Motina” – šeši kūriniai, kuriuose daug dėmesio skiriama jūsų balsui, muzikoje ryškus autentiško folkloro skambesys. Vis tik, nepaisant lietuvių kalbos, ne visada lydi jausmas, kad klausomasi būtent lietuvių liaudies dainų – atsirandanti savotiška meditatyvinė būsena kelia asociacijas su postapokaliptiniais filmais.

Sąmoningai tokios intencijos neturėjome, toks rezultatas gavosi natūraliai. Nesistengiame laikytis taisyklių reprezentuodami tam tikrus muzikinius žanrus – labiau vadovaujamės intuicija ir savo muzikine patirtimi, kuri yra labai įvairi.

Kūrinys „Saulala“, kurį atliekate kartu su Žemyna, skamba arčiausiai mums pažįstamo lietuviškumo. Kuo šis kūrinys išskirtinis?

Įdomu, kad jums „Saulala“ skambesys pasirodė artimas tradicinei lietuvių liaudies dainai. Iš tiesų tai yra vienintelė šio albumo autorinė daina. Ją sukūrė mano mama, įkvėpta senųjų lietuvių liaudies dainų poetikos ir melodikos. Šiame įraše ji kankliuoja dešimtstygėmis kanklėmis, galbūt tai dainos skambesį priartina prie autentiškos liaudies muzikos tradicijos.

Kokie jūsų ateities planai?

Planuojame išleisti bendrą trumpąjį albumą su mano mama Žemyna Trinkūnaite, planuose yra ir kalėdinis „Yorige“ albumas. Kol kas jokių koncertų nenusimato, bet mes niekur neskubame. Šis projektas kol kas labiau orientuotas į kūrybinius mūsų pačių ieškojimus. Kam patiks, tas ras ir pasidžiaugs.

---

NIELSAS BAKXAS

Nuo ko prasidėjo jūsų ir Jorigės muzikinė kelionė?

Mūsų bendradarbiavimas prasidėjo 2015 metais. Susitikome grodami įvairiuose renginiuose ir baruose. Bedraugaujant su Jorige, teko susipažinti su jos mama ir šeima. Žinojau, kad Jorigė nuo vaikystės buvo lydima liaudies muzikos, ir man šis faktas atrodė labai įdomus. Darė įspūdį tai, kad liaudies muzika lietuviams yra labai svarbi nacionalilnės kultūros ir tapatybės dalis, tai man atvėrė akis. Lietuviško folkloro istorija man pasirodė išskirtinė ir istoriškai gilesnė nei daugumos kitų Europos šalių.

Ar nebuvo baugu ir svetima prisiliesti prie jums kitoniškos lietuvių kultūros muzikos?

Dirbti su lietuvių liaudies muzika buvo smagus iššūkis. Kadangi pats nesu lietuvis, kurdamas nepaisiau jokių taisyklių, nes tiesiog jų nežinojau. Kita vertus, žinojimas būtų mane varžęs, ribojęs kūrybiškumą. Aš nebandau tapti lietuviu ar apsimesti juo esantis – veikiau remdamasis savo žiniomis apie Lietuvą ir jos kultūrą, bandau išreikšti šią muziką taip, kaip ją jaučiu. 

Pats esate ne tik prodiuseris, bet ir instrumentalistas, atliekate įvairią šiuolaikinę muziką. Kokius atspirties taškus pasirinkote pindamas muzikinį apipavidalinimą šiam projektui?

Visas dainas projektui „Motina“ surinko Jorigė. Ji išvertė ir paaiškino visų dainų reikšmes, jų kontekstą ir istoriją. Visa tai man suteikė įkvėpimo rengiant muzikinę projekto dalį – padėjo įsijausti į atitinkamą nuotaiką, sukurti tinkamą atmosferą.

Mano muzikiniai pomėgiai yra labai platūs, tačiau dirbdamas su šiuo projektu daug klausiau „Cocteau Twins“, „Dead Can Dance“, „Kūlgrindos“, taip pat tradicinės Afrikos ir Indijos muzikos. Įkvėpė ir elektroninės muzikos atlikėjai „Shpongle“ bei „Entheogenic“. Jie inspiravo sukurti meditatyvinę atmosferą, tačiau, norėdamas išryškinti senovinį skambesį, vietoje tokiai muzikai įprastų sintezatorių naudojau akustinius instrumentus. Manau, mes sukūrėme tokį stilių mišinį, kuris leidžia dainoms ir jų žodžiams skambėti gražiausiai. Nekantrauju, kas bus toliau!

Kokių iššūkių kėlė šio albumo kūrybinis procesas? Kaip manote, kiek klausytojui artima tradicinės ir šiuolaikinės muzikos koreliacija?

Vienas rimtesnių iššūkių buvo dainų struktūra. Šiuolaikinis klausytojas įpratęs prie standartinės populiarios dainos struktūros „posmas–priedainis–posmas–priedainis“. Lietuvių liaudies dainos, ypač senosios ir sutartinės, yra kitokios formos, kartais man jos primena meditacinį rečitatyvą – tai tarsi malda, gydanti sielą. Šiandien ši muzika taip pat gali turėti gydančią paskirtį, tačiau jos vartojimo būdas yra pasikeitęs. Norėjome dainas atskleisti kinematografiškai: per muzikinį augimą, kaitą ir intrigą. Nemanau, kad tradicinės ir šiuolaikinės muzikos koreliacija dabartiniam klausytojui yra labai svetima, nes šiuolaikinis menas jau dešimtmečius pratina mus prie kultūrų ir žanrų asimiliacijos.