Vitalijus Gailius

Prieš bemaž ketverius metus rašiau apie kaimyninės Lenkijos muzikos įrašų kompanijas arba, kaip dažnai kasdienėje kalboje pernelyg nuo anglosaksiško žodynų nebėgant sakoma, leiblus[1]. Tąsyk tekstas buvo labiau rekomendacinio pobūdžio. Jis gimė iš noro atkreipti mūsų krašto melomanų dėmesį į keletą lenkiškų kompanijų, siūlančių kiek kreivesnius garsus. Šįmet mintyse vėlei ėmė šmėžuoti muzikos leidybos tema, tik šį kartą nusprendžiau atsigręžti į savo kraštą ir iš istorinės perspektyvos žvilgtelėti į muzikos leidybos sritį.

Muzikos įrašų plitimas yra glaudžiai susijęs su muzikos įrašymo technikos atsiradimu. Atleiskite už kiek banalų ekskursą, bet pirmasis prietaisas, skirtas garso įrašymui ir atkūrimui, buvo 1877 m. Tomo Edisono sukonstruotas fonografas. Muzika jame skambėdavo iš alavinių folijos ritinėlių, kurie nebuvo nei patogūs, nei patvarūs. Metams bėgant ritinėliai buvo tobulinami, tačiau dar 1887 m. amerikietis Emilis Berlineris pasiūlė naują formatą – šelako plokšteles. Kurį laiką abu formatai (ritinėliai ir plokštelės) gyvavo kartu, tačiau netrukus plokštelė nukonkuravo savo pirmtaką.

Įrašymo ir klausymosi galimybės atvėrė naują veiklos sritį – muzikos įrašų gamybą platesniam ratui žmonių. Muzikos istorija besidominčių gretose priimta manyti, kad pirmasis leiblas buvo „Edison Records“, įkurtas 1888 m. Reikia pastebėti, kad tai nebuvo leiblas šiandienine šio žodžio prasme – „Edison Records“ daugiau dėmesio skyrė fonografo cilindrų, o vėliau ir plokštelių gamybai. O štai metais vėliau veiklą pradėjusi „Columbia Records“ (beje, veikianti iki šiol) buvo kiek artimesnė šių dienų įrašų kompanijos sampratai, nes anuomet daugiau dėmesio skyrė įrašų distribucijai, atlikėjų paieškoms ir panašiai.

Pirmieji žingsniai

O kas tuo metu dėjosi Lietuvoje? Pirmosios leidybinės užuomazgos radosi dar iki Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę 1918-aisiais. Pirmieji garso įrašai Rusijos Imperijoje, kurios sudėtyje prieš savo valią atsidūrė Lietuva, buvo padaryti 1899-ųjų balandžio mėnesį, kompanijoje „The Gramophone Company Ltd.“ dirbusio inžinieriaus Frederiko Williamo Gaisbergo. Lietuvos teritorijoje pirmieji įrašai atlikti praėjus dar ketveriems metams: 1903 m. balandį Vilniuje – The Gramophone Company Ltd.“ įrašė ir šelako plokštelėse išleido Vilniaus didžiosios sinagogos chorą ir žydų didžiosios sinagogos kantorių Geršoną Sirotą[2]. Beje, kiek anksčiau, 1902 m., „The Gramophone Company“ Rygoje įsteigė savo filialą „Zonophone Records“, kuris įrašė Latvijoje gyvenusių lietuvių dainas. 1907 – 1909 m. Rygoje ir 1910 – 1911 m. Vilniuje ši kompanija išleido 30 pirmųjų plokštelių su lietuviškais įrašais (19 Rygoje ir 11 Vilniuje)[3].

Vėliau dėl Pirmojo pasaulinio karo ir bendrai nepalankios geopolitinės bei socio-ekonominės situacijos muzikos įrašų leidyba Lietuvos teritorijoje nutrūko. Viskas persikėlė už Atlanto. 1912 m. lapkričio 21 d. Niujorke „Columbia Records“ išleido pirmąsias lietuviškas plokšteles JAV teritorijoje[4]. Be šios kompanijos įrašus JAV leido „Victor“ ir „Okeh“. 1920 m. Brukline buvo įkurta lietuviškų plokštelių leidybos bendrovė „Lithuanian Records Corporation“. Deja, jos gyvavimas netruko ilgai: neatlaikiusi vietinių leiblų konkurencijos, ši kompanija veiklą nutraukė. Skaičiuojama, kad už Atlanto per 1912-1920 m. buvo išleista apie 200 lietuviškų įrašų[5].

Nuo 1920 m. lietuviškų įrašų leidyba sugrįžo į Europą, tačiau lietuviškų muzikos įrašų leidybos kompanijų šiuo laikotarpiu taip ir neatsirado. Plokšteles leisdavo Vokietijos, Prancūzijos, JAV ir kitos kompanijos, turėjusios atskirus padalinius konkrečioms šalims, įskaitant ir Lietuvą. Pavyzdžiui, 1924 m. Vokietijos „Odeon“ kompanija į Kauną atsivežė įrašymo aparatūrą, kurį laiką čia darė muzikos įrašus. Skaičiuojama, kad Lietuvoje iki 1940-ųjų 14 kompanijų išleido daugiau nei 2000 lietuviškų šelako plokštelių: „Artiphon“, „Bellacord“, „Columbia“, „His Master‘s Voice“, „Homocord“, „Kristall“, „Odeon“, „Okeh“, „Parlophon“, „Pathe“, „Polydor“, „Victor“, „VOX“, „Zonophone Records“ („The Gramophone“)[6]. Be abejo, šios kompanijos leido ne tik lietuviškas plokšteles, kurios pasiekdavo Lietuvą. Jų leistų plokštelių buvo galima įsigyti Laisvės alėjoje veikusiose C. Shutzeso muzikos namuose ar Muzikos kooperacijos parduotuvėje[7]. Taip pat verta atkreipti dėmesį į tai, kad tarpukariu Vilnius priklausė Lenkijai, tad galima daryti prielaidą, kad Vilniuje galėjo būti lengviau prieinamos seniausios Lenkijos kompanijos „Syrena Records“ plokštelės, tačiau šį faktą patvirtintų atskiras tyrimas.

Viską apraizgę „Melodijos“ čiuptuvai

Kilęs Antrasis pasaulinis karas ir jį sekusi Lietuvos okupacija sustabdė bet kokias nuo valstybinio aparato nepriklausomų muzikos leidybos verslų vystymosi galimybes. Verslas a priori sovietinės tikrovės modelyje buvo suvokiamas kaip kapitalizmo apraiška, kurios socializmo kontekstuose būti neturėjo. O muzika, kaip kultūrinis reiškinys, pamažu atsidūrė po ypač akylu (žinoma, skirtingais laikotarpiais akylumo lygis varijavo) cenzūros žvilgsniu. Bet tai nereiškia, kad anapus geležinės įsivyravo kurtinanti tyla.

Pokario metais į Vilnių iš Maskvos atvykdavo vadinamosios „garsų užrašymo brigados“, kurios įrašinėdavo žymiausius to meto operos solistus ir atlikėjus, o 1958 m. rugsėjo 10 d. buvo įkurta Vilniaus plokštelių studija. Kurį laiką ši studija oficialiai veikė kaip Rygos plokštelių fabriko „Līgo“ padalinys, o nuo 1964 m. kaip sąjunginės firmos „Melodija“ padalinys. 1962 m. iš Lietuvos radijo patalpų Konarskio gatvėje Vilniaus studija persikėlė į XIX amžiaus pastatą greta dabartinio Bernardinų sodo, adresu Barboros Radvilaitės g. 8, kur jau buvo įsikūrę Liaudies kūrybos namai ir Dainų švenčių štabas (dabartinis Lietuvos nacionalinis kultūros centras). Pirmojo pastato aukšto patalpos buvo rekonstruotos ir akustiškai pritaikytos garso įrašų studijai. Pagal to laiko standartus patalpos ir aparatinė buvo laikoma viena iš geriausiai įrengtų tokio pobūdžio studijų[8]. Vilniaus plokštelių studija aktyviai veikė iki 2004-ųjų, bet pastaruoju metu šioje erdvėje garso įrašų darbai vėl atgyja. 

Sovietmečio muzikos leidybą galimareziumuoti vienu žodžiu – „Melodija“. Būtent ši leidybinė kompanija buvo vienintelė ir visą garso įrašų pasaulį apimanti kontora. Kuomet laisvajame pasaulyje veikė nepriklausomos senosios įrašų kompanijos bei kūrėsi naujos, už „geležinės uždangos“ viskas veikė po „Melodijos“ sparnu. Be abejo, įvairūs muzikos platinimo būdai, okupacinės valdžios vertinti kaip nelegalūs, vis tik egzistavo. Turbūt daugelis iš savo vyresnių artimųjų yra girdėję istorijų apie tai, kaip įvairiais kanalais iš Vakarų gauta muzika būdavo persirašinėjama į kasetes ar juostas, o kur gi dar muzikos ant kaulų fenomenas.[9] Bet ar ar tai buvo leiblai? Vargu bau. Veikiau savilaida.

Gaivus laisvės gurkšnis

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasikeitė ne tik politinė valstybės sąranga, bet ir ekonominis vektorius. Lietuva nusimetė ideologinį sovietinį jungą ir iš planinės ekonomikos ėmė eiti laisvosios rinkos ekonomikos link. Šie pokyčiai sąlygojo aktyvų įvairių naujų iniciatyvų radimąsi ir, žinoma, šios permainos palietė ir muzikos įrašų leidybos sritį.

1991 m. pradžioje Vilniuje veiklą pradėjo Dovydo Bluvšteino vadovaujama muzikos įrašų kompanija „Zona Records“. Tai buvo vienas pirmųjų indie leiblų buvusiame Rytų bloke, kuris į mūsų šalies rinką paleido ne tik tokių grupių kaip „Cocteu Twins“, „The Sugarcubes“, „Dead Can Dance“ ar „Joy Division“ albumų perleidimus, bet ir aibes lietuviško turinio: „Antis“, „Hiperbolė“, „Empti“, „Bix“ – tai tik menka dalis „Zona Records“ katalogo. „Zona Records“ turėjo porą dukterinių kompanijų – „Baltijos muzikos korporaciją“, „TABU Records“, „Tundra Records“ ir „Zone Editions“. Jose sugulė ir tokie eksperimentiniai leidiniai kaip „Echidna Aukštyn“ albumas „Ramybės studija“, ir labiau popsiški, kaip, pavyzdžiui, kolektyvo „Dvi Panelės“ albumas ne itin išradingu pavadinimu „Dvi Panelės“. „Zona Records“ tęsia veiklą iki šių dienų ir, kaip ir anuomet, melomanams siūlo mažiau komercinių grupių leidinius. Viso šis leiblas yra išleidęs virš 100 albumų.

Neužilgo, 1992 m., įsikūrė UAB „Bomba“, tapusi pagrindiniu muzikos įrašų gamybos ir platinimo žaidėju Lietuvoje. UAB „Bomba“ vienijo ne tik visiems gerai pažįstamą leiblą „Bomba Records“, kurio kataloge puikavosi „Lemon Joy“, „Biplan“, „Sel“, „Pompa“, Andrius Mamontovas, „Foje“, „Dinamika“, Stasys Povilaitis, „Išjunk Šviesą“, „Yva“ ir t.t., bet ir šokių muzikos bei popso albumus leidusią „Koja Records“, muzikos vaikams leidyba besirūpinusią „Čiki Piki Records“ ir kitas kompanijas. Nepaisant solidaus įdirbio ir dominuojančios padėties rinkoje, 2012 m. viešojoje erdvėje nuvilnijo naujiena, kad UAB „Bomba“ neatlaikiusi konkurencinės kovos bankrutuoja.[10]

„Zona Records“ ir „Bomba Records“ toli gražu nebuvo vieninteliai vardai anuometinės Lietuvos leidybos kontekstuose. Įrašų kompanijų ratas sparčiai plėtėsi. 1993 m. veiklą pradėjo Ugniaus Liogės vadovaujama kompanija „Dangus“, prie lietuviškos muzikos turinio prisidėjusi aibe puikių leidinių. Iki šiol gyvuojančios kompanijos kataloge galima rasti metalo, folko, neofolko, nekonvencinės elektronikos ir kitų žanrų leidinių. Bemaž pusę tūkstančio albumų turinčiame „Dangaus“ kataloge puikuojasi tokie vardai kaip „Anubi“, „Dissimulation“, „Meressin“, „Girnų Giesmės“, „Wejdas“, Donis, „Mano Juodoji Sesuo“, „Vilkduja“ ir t.t. Tais pačiais metais veiklą pradėjo įrašų kompanija „Pūkas“, kurios kataloge nestigo tokių 90-ųjų popso flagmanų kaip „Ekspresas“, „Miledi“ ar „Bambatrynis“, nors retsykiais atsirasdavo ir kiek netikėtų leidinių, tokių kaip „Echidna Aukštyn“ albumas „Apsakyms Apė Pradžią Ir Galą Pasaulės“. 10-ojo dešimtmečio viduryje gimė dar dvi puikios kompanijos – „Ledo Takas Records“, iki šiol leidžianti metalo muzikos leidinius, ir Lietuvos Muzikos informacijos ir leidybos centras, tuomet leidęs akademinę lietuvių kompozitorių muziką, o šiandien leidybos barus praplėtęs už akademinės muzikos ribų. Sąrašą būtų galima tęsti dar toliau, nes pagreitis buvo nemažas, ir muzikos leidybos artelių tinkle nuolat šmėžavo vis daugiau ir daugiau naujų vardų.

Naujas amžius – naujos kryptys

Įžengus į XXI amžių leidyba nestojo. Horizontuose išniro labai įdomių iniciatyvų, tokių kaip Pauliaus Katkevičiaus 2004 m. įkurtas leiblas „Autarkea“, tapęs ambient/experimental/noise/industrial kultūros vėliavnešiu. Ir net tik muzikos įrašų, bet ir koncertų pavidalu. Antai „Autarkea“ organizuoti „Nordic Audio Modern“ ar „ICETODIRON“ festivaliai buvo vieni ryškiausių nekonvencinės elektronikos vyksmų Lietuvoje. 2004-aisiais eksperimentinės scenos nenuorama Armantas „Arma“ Gečiauskas grindcore/noise įrašų leidybos ėmėsi prisidengęs „Perineum Productions“ pavadinimu. Tiesa, vėliau nuo grindo ir noise‘o toldamas į įvairaus plauko elektroakustinius eksperimentus, „Perineum Productions“ virto „Agharta Tapes“, o pastaruoju metu Armantas leidybą vykdo po „Tape Kiosk“ etikete. XXI amžiaus pradžioje nauji vėjai ėmė pūsti ir metalo muzikos padangėje – 2007 m. sunkiąją muziką leisti pradėjo „Inferna Profundus Records“, turinti išskirtinai ryškų polinkį į black metalo žanrą. 2008 metais veiklą pradėjo avangardinio džiazo ir improvizacinės muzikos įrašų kompanija „NoBusiness Records“.

Pirmasis XXI a. dešimtmetis parodė, kad muzikos leidyba įvairėja, ima kurtis į tam tikras stilistines muzikos kryptis orientuoti leiblai. Tokias tendencijos galima matyti iki šiol. Ir ne tik todėl, kad didžioji dalis ankstesnėje teksto dalyje minėtų kompanijų vis dar tęsia veiklą, bet ir dėl to, kad randasi vis naujų rinkos žaidėjų. Nekonvencinės elektronikos vagą palaiko pakankamai šviežios „Apport!”, „Isla to Isla” ar „Future Sound Scientists“ iniciatyvos, o prieš kelerius metus ryškų postūmį muzikos įrašų sričiai davė „Ghia“ kompanija, kuri, deja, leidybą šiuo metu yra apleidusi. Džiazo ir improvizacinės muzikos gerbėjai be „NoBusiness Records“ bei Muzikos informacijos centro leidinių naujų garsų ieško „Improdimensija Records“ bei „CRRNT Records“ asortimente. Metalą toliau reprezentuoja  „Ledo Takas Records“ ir „Inferna Profundus Records“. Taip pat turime tokių leiblų kaip „Suru Records“ ar „Garsų Gelmės“, kurie neįsipaišo į konkrečios krypties rėmus, bet reguliariai siūlo kokybišką bei įvairų turinį.

Atsižvelgiant į savo šalies dydį ir populiaciją, turime neabejotinai solidų ir įvairų muzikos leidybos kompanijų tinklą. Žinoma, didžioji kompaktų, vinilų ir kasečių kepėjų dalis orientuojasi į lietuvių atlikėjų ar grupių leidybą bei yra pakankamai smulkūs, tad leidžiantys tik po kelis albumus per metus ir neretai besivadovaujantys DIY principais. Analizuojant jų leidinių sąrašus matyti, kad tik labiau nišiniuose žanruose triūsiantys leidėjai sugeba į savo katalogus pritraukti daugiau užsienio vardų. Bene rimčiausius pasaulinius vardus leidžia „NoBusiness Records“. Jų kataloge apstu improvizacinės ir free džiazo muzikos žymūnų leidinių, taip pat nemažai užsienio vardų galima rasti „Inferna Profundus Records“ (tiesa, daugiau ne naujų leidinių, bet perleidimų) bei „Autarkea“ kataloguose.

Analizuojant pastarųjų metų leidinius atrodo, kad vis daugiau albumų klausytojus pasiekia su prierašu self-released, t.y. leisti savarankiškai. Puikūs to pavyzdžiai – „Akli“, „Jauti“, „Kedrostuburas“, „Mėlyna“, Konstantinas Lilas. Taip pat galima matyti, jog dalis muzikantų renkasi turėti savo asmeninį leiblą – Marijaus Adomaičio „Runemark“ arba Andriaus Mamontovo „Mono Stereo Įrašai“ leidžia vien šių kūrėjų muziką, kiti neretai kliaujasi kokiomis nors VšĮ statusą turinčiomis kontoromis ar panašiais dariniais:pavyzdžiui „VilniusArts“, leidęs Vaido Baumilos ir Monikos Pundziūtės albumus. Tokias tendencijas neabejotinai lėmė ne tik tai, kad tobulėjant programinei įrangai ir technikai kokybiškai įsirašyti muziką tapo paprasčiau ir pigiau, bet ir tai, kad daug leidinių leidžiama gavus Lietuvos kultūros tarybos, LATGA ar AGATA paramas, todėl parašius gerą paraišką ir gavus finansavimą, grupei ar atlikėjui leiblo poreikis natūraliai sumažėja.

Žvilgtelėjus per petį atgal į praeitį, o po to vėlei dirstelėjus į dabartį, atrodo, jog nepaisant to, kad nebuvo gilių muzikos leidybos tradicijų, po 1990-ųjų Lietuvoje susikūrė pakankamai solidus ir tvarus leiblų tinklas. Jame aktyviai veikia ne tik praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje ar 2000-aisiais susikūrusios kompanijos, bet ir reguliariai atsiranda naujų vardų, praplečiančių žanrinę muzikos įrašų leidybos paletę ir tampančiu platformomis naujoms grupėms ar atlikėjams. Be to, lyginant su tarpukario Lietuva, šiomis dienomis lietuviška muzika dažniau sklinda ne Vakarų leiblų, bet vietos kompanijų dėka. Ar tai reiškia, kad nedominame užsienio rinkų, ar, kad vietiniai leiblai yra pakankamai pajėgūs konkuruoti tarptautinėje arenoje? Pabandykite į šį klausimą atsakyti sau asmeniškai, bet turėkite omenyje, kad industrijos didžiūnų ausys tikrai neapleidžia mūsų regiono. Geri to pavyzdžiai −  užsimezgęs agentūros „Damn Good“ bendradarbiavimas su „Sony Music Entertainment“, taip pat šokių muzikos atstovas Dynoro ar post black‘ą grojanti grupė „Erdve“, kurių įrašus leidžia muzikos leidybos flagmanai.