Lietuvos muzikos informacijos centras pirmą kartą išleido kompozitoriaus Lauryno Vakario Lopo dainų natas skaitmeniniu formatu, skirtas mažylių, jaunių ir vyresniųjų chorams. Didžiąją dalį šios kūrybos nulėmė kompozitoriaus darbinė veikla: 1969–1980 m. jis buvo choro „Ąžuoliukas“ ir VU mišraus choro chormeisteris, dirigentas, nuo 1973 m. dėstė Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, buvo simfoninio orkestro meno vadovas bei dirigentas, ketverius metus vadovavo chorų studijai. Kompozitorius yra 1986 m. suburto ir tarptautiniuose konkursuose laurus skynusio kamerinio choro „Cantemus“ įkūrėjas, meno vadovas bei dirigentas. L. V. Lopas šiuo metu dirba su studentais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei užsiima daugybe kitų švietėjiškų ir meninių veiklų.

Apie skaitmeninę natų leidybą, muzikos vaikams edukacinį turinį bei repertuaro vaikų chorams plėtojimą kompozitorių kalbino muzikologė ir kompozitorė Brigita Jurkonytė.

---

Kokių tikslų ir intencijų skatinamas pradėjote kurti muziką vaikams?

Čia būtų dvilypė intencija. Arvydas Girdzijauskas, kuris buvo „ąžuoliukietis“ kaip ir aš, 1979 m. įkūrė Lietuvos radijo ir televizijos vaikų chorą, jam dirigavo. Savo darbo pradžioje jis minėjo, kad stinga repertuaro vaikams. Taip ir pradėjo vieni ar kiti kompozitoriai rašyti kūrinius. Kita svarbi priežastis – abu mano vaikai lankė šį chorą. Todėl labai gerai nujaučiau, ko trūksta, ir puoliau tą stygių kompensuoti.

Kokiu būdu gimė idėja publikuoti dainas vaikų chorui skaitmeniniu natų formatu?

Anksčiau mano kūriniai vaikų chorui buvo saugomi tuometiniame Radijo ir televizijos komitete, ten jie buvo ir įgyjami. Bet vis sparčiau rašant, partitūros kaupėsi ir kaupėsi. Muzikai pradėjo manęs klausti, prašyti natų. Vis dalinau ir dalinau. Prieš atsirandant Lietuvos muzikos informacijos centro internetinei parduotuvei musiclithuania.com, kurioje yra ir mano kompozicijos vaikams, jau buvau padovanojęs dalį savo kūrinių natų įvairiems chorams – pavyzdžiui, kūrinį „Missa brevis“ berniukų chorui (iki šiol jis atliktas tik mišraus vaikų choro sudėtimi), kurį dainavo ir užsienyje – Norvegijoje, Lenkijoje ir kitur. Pastebėjęs didžiulį susidomėjimą, sulaukęs garbingo amžiaus nusprendžiau visgi publikuoti rinkinį. Kai atsiunčiau rankraščius Lietuvos muzikos informacijos centrui, jie net neįtarė, kad bus 100 puslapių (šypteli kompozitorius). Mąstėme ir apie popierinį variantą – tris sąsiuvinius, išskirstytus jaunučių, jaunių ir kitiems kolektyvams su instrumentiniais akompanimentais, tai galėtų tapti savotišku mano kūrybos paminklu. Esant tokiai gausai kūrinių, pasirinkome šiuo metu patogesnę elektroninę versiją, kuo labai džiaugiamės.  

Kaip komponavimo vaikų chorams patirtį pritaikote savo pedagoginiame darbe su akademijos studentais?

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstau chorinės aranžuotės discipliną ir jau senokai baigiamajam darbui-egzaminui studentams skiriu tokią užduotį – sukurti liaudies dainos plėtotę, variacijas, gebant keisti faktūrą, dermes. Tai yra sunki užduotis, nes kūrinį reikia suaranžuoti vaikų chorui. Kodėl vaikų? Nes vaikams rašyti sunkiausia. Čia tik trys balsiukai, daugiausia keturi, kartu egzamino forma įpareigoja patiems studentams atlikti užduotį – padainuoti, ką sukūrė. Šitaip jie savo kailiu pajaučia vaikų choro galimybes.

Ar Jūsų kaip mokytojo braižas jaučiamas pačiose kompozicijose vaikams? Ar kūrinėliuose užslepiate pedagogines užduotis?

Pirmiausiai, rašant vaikams reikia atkreipti dėmesį į žodžio „groti“ ištakas. Pasaulyje egzistuoja visai kitokios šio žodžio versijos – „play“, „spielen“, „grać“ ir kt. Išvertus visus šiuos žodžius, turime reikšmę „žaisti“. Jei vaikui nesuteiki galimybės žaisti, jis greitai praranda interesą. Bet viskas priklauso nuo pedagogo: kaip jis pateiks vaikams tą užduotį, ar nurodys, kokius techninius aspektus įveikti. Kaip mokytojas, bandau vaikus ar orkestrantus vis „kažkur patempti“ solmizacijos, derminės klausos atžvilgiu. Pavyzdžiui, pateikiu atlikti liaudies dainos variacijas, kuriose visi trys balsai dainuoja skirtingose tonacijose, arba kūrinius su netradiciniais garsaeiliais, alto raktu, šuoliais, ypač septimos. Noriu, kad vaikai visa tai įvaldytų. Tokius šuolius iki septimos galima aptikti ciklo „Septynios mįslės“ dainose. Tai ne tik mano kaip kompozitoriaus sumanymas. Aš dažniausiai galvoju apie vaiką, kokią naudą iš kūrinio atlikimo jis gaus išsilavinimo atžvilgiu.

Jūsų dainelių tekstų autoriai itin įvairūs – aptinkame Eduardą Selelionį, Leonardą Gutauską, Vilių Baltrėną, Bernardą Brazdžionį, Liutaurą Degėsį ir daugelį kitų. Pamenu, teko kartą girdėti Broniaus Kutavičiaus mintį, jog jis dažnai rinkdavosi Sigito Gedos eiles, kurios jam geriausiai „skambėdavo“. Rinkdamasis dainelėms tekstus, atkreipiate dėmesį į fonetinį poezijos skambesį ar į patį turinį?

Svarbus turinys, bet, be abejo, eilėraštis turi „dainuoti“. Jei prisimintume tuos senuosius laikus, kai muziką rašė kompozitoriai Benjaminas Gorbulskis ar Algimantas Raudonikis, jų pasirinkti poetai buvo tarsi vidiniai muzikantai. Tie tekstai tiesiog skamba, dėliojasi. Pats tekstas visada inspiruoja ir provokuoja vienokį ar kitokį sprendimą, kirčių sunkiųjų ar lengvųjų dalių išsidėliojimą. Fonetika kuria lygiai tą patį. Jei prisimintume Giuseppe’s Verdi ar Giacomo Puccini arijas, jose aukštos natos kartu su „i“ balse neskambės, visuomet bus naudojama balsė „a“. Geriausiai operų tekstus į lietuvių kalbą kadaise vertė Algimantas Kalinauskas – jis atrasdavo žodžio prasmę ir kartu patogumą atlikėjui dainuoti. Deja, dabar jauni kompozitoriai ne visuomet atkreipia dėmesį į priebalsių, balsių ir kirčių jungtis su dainavimo patogumu. Todėl rašant vaikams reikia būti labai atsargiam ir šiuos junginius sukurti.

Pastebėjau, kad jūsų kūriniuose vaikams tekstas yra įtikinamai iliustruojamas ne tik choro. Personažams ar jų nuotykiams atliepia ir fortepijono partija. Ypač tai jaučiama 1993 m. pagal Liutauro Degėsio žodžius sukurtoje dainelėje „Pingvinas“, kurioje choro ir fortepijono ritmai tarsi krypuoja kaip pingvinai. Taip pat rinkinyje išsiskiria 1997 m. pagal Juozo Nekrošiaus poeziją rašyti „Krokodilo dantys“, su teatrišku teksto skiemenų išskaidymu. Ar sąmoningai siekiate teksto iliustratyvumo?

Programiškumas ir teatriškumas ne tik poetiniame, bet ir muzikiniame tekste turi „uždegti“ vaiką. Kadaise nevyriausybinė organizacija „Sakaliukai“ paprašė pristatyti muziką vaikams, kurią rašiau „Batuoto katino“ spektakliukui. Vaikučiams daviau pasiklausyti keletą mano sintezatoriumi įgrotų fragmentų. Jaunieji klausytojai tiksliai įvardino, kaip kiekvienas muzikinis numeris susijęs su personažais, pasakojimo įvykiais. O teksto ar vokalo spektaklyje nebuvo, klausyti reikėjo tik instrumentinės muzikos įrašus. Manau, šitaip labai ugdoma vaiko vaizduotė. Džiaugiuosi, kad šiuo atveju muzika ir be teksto kalbėjo vaikams.

Jūsų dainelės šiame skaitmeninių natų rinkinyje apima platų laikotarpį, 1975–2021 metus. Ar keitėsi Jūsų kūryba vaikams prieš ir po Nepriklausomybės Lietuvoje? Ar politiniai kontekstai galėjo varžyti jūsų kaip kompozitoriaus kūrybą?

Politikos kontekstai niekada neveikė mano kūrybos vaikams. Kitose kompozicijose galima įžvelgti bandymų išreikšti tam tikrą protestą, tačiau kūryboje vaikams to nerasime. Vaikams reikia pateikti vaikišką pasaulį – gryną, gražų ir nesuteptą. Kūryba suaugusiesiems yra kas kita, čia galima ir eksperimentuoti. Pavyzdžiui, paskutiniame mano kūrinyje mišriam chorui „Linksma dėlionė“, kuris artimiausiu laiku bus atliktas diriguojant Vaclovui Augustinui, atsispindės mano požiūris į politiką.

Ne paslaptis, kad kuriate įtaigią religinę muziką, nuo studijų laikų jaučiate didžiulę meilę vargonams. Rinkinyje vaikams yra giesmė „Palaimink, Dieve, malonus“. Kaip vaikui pateikiate šį dvasinį pasaulį?

Šioje giesmėje pateikiu vaikišką Dievulio suvokimą. Tokį, kokį jutau ir aš vaikystėje. Savo auklės Genytės klausdavau: „kur yra Dievulis“? Man atsakydavo: „visur, visur, ir po lova...“. Tokį vaikiškai patiklų, šviesų požiūrį perteikiu ir kūrinyje „Palaimink, Dieve, malonus“. Rašant religinę muziką suaugusiųjų kolektyvams, pavyzdžiui, kompoziciją „Te Deum“ vyrų chorui, pasitelkiau jau visai brandų požiūrį, kitas kompozicines priemones – trumpą fugato su dodekafoninėmis serijomis.

Minėjote dodekafonines serijas, dainų cikle vaikams „Septynios mįslės“ naudojote ir modernius garsaeilius, pagal Liutauro Degėsio eiles parašėte dainelę „Prie Baltijos jūros“. Ar šie komponavimo principai ir jūros tema susiję su jūsų profesoriaus Eduardo Balsio kūryba?

Taip, E. Balsio kūryba man turėjo įtakos. Kai buvau studentas, kompozicijos katedros klasėje buvo spintelė, kurioje naktį su kursiokais rasdavome serialistinės muzikos partitūras. Pasislėpę vartydavome Arnoldo Schönbergo kūrinius. Tai buvo tarsi uždraustas vaisius (juokiasi kompozitorius). Entuziastingai prisimename ir laikotarpį, kai Lietuvoje pasirodė pirmosios Krzysztofo Pendereckio partitūros. O pats Eduardas Balsys netiesiogiai, bet skatino rašyti lietuviško charakterio muziką. Ir tam niekada nereikėdavo naudoti jokių liaudies dainų citatų, nes lietuviškumas mumyse yra užkoduotas labai giliai.

Jūsų kūrybinį kraitį vaikams sudaro įvairūs opusai. Miuziklas „Dievo vaikai“ – veikalas, kuriame panaudoti Carlo Orffo instrumentai, yra ir „Lyros“ muzikos mokyklos pastatyta opera vaikams „Varlės užgaidos“. Šiandien Lietuvos muzikos informacijos centras išleido skaitmeninį jūsų dainelių rinkinį. Ar pritariate, kad kompozitorius, rašantis vaikams, turi vaikus pažinti dirbdamas mokytoju, choro vadovu?

Taip, be abejo. Kaip ir mano komponavimas vargonams ar mušamiesiems instrumentams prasidėjo šių instrumentų galimybių studijomis, taip ir darbas su vaikų chorais skatino mane plėsti šio tipo chorinių kūrinių repertuarą. Paviršutiniškas muzikos rašymas moksleiviams, nesusipažinus su jų mąstysena ir gebėjimais dainuoti chore, gali juos ir „sužaloti“. Manau, kad kuriant vaikams, reikia juos pažinti ir pateikti ne tik gražų knygos viršelį, bet ir ugdyti estetiniu bei edukaciniu atžvilgiais.

---

Natų leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba, o dainas galima įsigyti e. parduotuvėje musiclithuania.com