Kalbino Domininkas Kunčinas / Ore.lt

Šių metų vasario pabaigoje muzikos įrašų leidykla „Suru Records“ išleido „Nulis:s:s:s“ albumą „Lydis“, kurį leidėjai pristato kaip „42 analoginio ir skaitmeninio garso tyrinėjimų minutes“. Ilgametis Lietuvos postindustrinės scenos veikėjas ir vienas Lietuvos eksperimentinės muzikos pionierių Laurynas Jukonis sukūrė ne vieną savo alter ego: „Girnų Giesmės“, „oro!oro!“, „Budrūs“, „Vėlu“ ir kitus. 2013-ųjų žiemą iš medžiagos, užsilikusios nuo „Girnų Giesmių“ albumų, susiformavo „Nulis:s:s:s“. Anot Lauryno, „Nuli:s:s:s:s“ orientuotas į masyvias ritmines garso struktūras su analoginių sintezatorių melodijų sluoksniais. Šiame projekte visa tai arčiau žemiškos materijos, daugiau judesio, daugiau draivo. Pavadinimas naujas, bet tai lyg „Girnų Giesmių“ albumo „S:S:S:S“ skambesio pratęsimas.“ Debiutinis projekto albumas brendo beveik 10 metų.

L. Jukonio muzikinės karjeros pradžia siekia paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai jis pradėjo groti metalo grupėje „Anubi“. 2002-aisiais šiai pogrindžio legendai užbaigus savo veiklą, Laurynas pasuko elektronikos keliu ir daugiausia groja vienas: „Man patinka 100 % valdyti situaciją, prisiimti visą atsakomybę. (...) Tiesa, šioje scenoje dauguma esame individualistai – galbūt pasirenkamos temos yra per daug subtilios ar asmeniškos, kad pavyktų jas generuoti grupėje.“

„Nulis:s:s:s“ operuoja pulsuojančių ritminių struktūrų ir aštrių triukšmo garsų dirvoje, kurioje šiltų analoginių garsų generuojamos melodijos persipina su elektroninių įrenginių sukeliamais rezonansais. „Kuriant albumą galvoje kurį laiką įkyriai sukosi žodis „lydis“. Tai senas žodis, reiškiantis ištęstinį vyksmą, trūkį, eigą. Taip pat yra sąsaja su išlydžiu“, – albumo pavadinimą komentuoja L. Jukonis.

Su šiuo projektu atlikėjas yra pasirodęs daugelyje Lietuvos alternatyvios muzikos festivalių: „Mėnuo Juodaragis“, „Yaga Gathering“, „Area“ ir kt. Lauryno kompozicijos ne kartą atrinktos į šalies kūrybinį potencialą atspindinčius rinkinius, tokius kaip „Note Lithuania: Experimental Electronic“, „Note Lithuania: Beyond Folk“.

„Lietuvoje nėra daug muzikos veikėjų, nusipelniusių, kad jų kompozicijos sugultų vinilo plokštelėje. Džiugu, kad pagaliau Lauryno kūryba sulauks šio atpildo. Ne mažiau džiugu, kad prie šio projekto dirbo tarptautinė profesionalų komanda: albumo masteringą Niujorko studijoje atliko ambiento muzikos korifėjus Rafaelis Antonas Irisarri, o plokštelės apipavidalinimo darbais rūpinosi Albanijoje reziduojanti dizaino studija „Cosmic Bees“, – pasakoja „Suru Records“ vadovas Andrzej Bong.

---

Pandemija jau beveik nurimo, atšaukiami su ja susiję draudimai ir apribojimai, tačiau prasidėjo karas Ukrainoje ir vėl atrodo, kad žmonija stovi ant išnykimo slenksčio. Koks tau pačiam šis laikotarpis – ramiai kūrybingas, o gal įtemptai slegiantis?

Pandeminis reikalas tikriausiai jau nebeaktualus. Bet prisiminus pastarųjų dvejų metų aplinką, tą sąstingį, tuščias miesto gatves, vadinamąjį socialinį atstumą – kažkuo tas visuotinis nerimas dėl neaiškios ateities buvo naujas. Bet nemanau, kad kūrybai suteikė inspiracijų, nebent daugiau laisvo laiko ir drauge produktyvumo. Dabartinė karo situacija – kita tema, gal neverta į ją leistis. Bet čia rezultatai bus daug įdomesni, rimtas tektoninio lygmens poslinkis, per kurį puikiai nusišviečia, kas yra kas.

Augai pramoniniame Vilkpėdės rajone, tėvo džiazo kolekcijos apsuptyje. Santykiai su džiazu nesusiklostė, o iš kur atsirado tamsūs eksperimentiniai garsai?

Mano garsai nėra tamsūs ir tikrai jokie eksperimentiniai, tiesa, kartais pats naudoju šiuos keistus terminus, bet labiau dėl kitų nebuvimo. Garsai tiesiog priimtini reikiamam poveikiui pasiekti. Tiesą sakant, į psichologines savirefleksijas nesileidžiu. Iš kur tai ir kodėl taip, nėra labai svarbu. Savo aplinkos suvokimu ar patirtimi bandau dalintis per garsą. Bet tai – esamasis laikas. Jei kas nors tai laiko tamsiais ar eksperimentiniais – matyt, čia labiau subjektyvi klausytojo nuostata. Kita vertus, neneigsiu – man tamsa patinka.

Esi išleidęs apie dvi dešimtis albumų skirtingais vardais. Ar yra koks nors bendras vardiklis, jungiantis visą Lauryno Jukonio kūrybą?

Taip, man įdomu kurti projektus. Bet bendras vardiklis tik toks ir yra, kad tai – mano produktai. Klausimas gal net ne visai man skirtas, manau, objektyvesnis būtų vertinimas iš šalies. Aišku, galim apibendrinti stilistiškai, gal labiau elektroninės technologijos, nors ne visada, gal tam tikras skambesio artikuliavimas, nors stengiuosi nesikartoti. Aš sau duodu gaires skirtingiems projektams, tam tie skirtingi projektų pavadinimai ir yra, kad nebūtų bendro vardiklio, ir labai tikiuosi, kad tarp projektų juntami skirtumai. Tačiau, aišku, yra persiklojančių koncepcijos ar skambesio vietų, kitaip ir būti negali.

Tavo muzikinis kelias prasidėjo 1992-aisiais black metal grupėje „Anubi“. Prieš kelerius metus jūsų albumas „Mirties Metafora“ buvo perleistas vinile. Kaip manai, kur slypi šio įrašo aktualumas, kad jis perleidžiamas praėjus ketvirčiui amžiaus? Kaip visa tai šiandien skamba tau pačiam?

Muzikinis kelias prasidėjo kiek anksčiau, buvo ir trešo, ir roko, tačiau „Anubi“ buvo ta grupė, kurios skambesyje realizavau grynai savas idėjas. „Mirties Metafora“ man ir dabar skamba pakankamai įdomiai. Didele dalimi būtent šis „Anubi“ perleidimas vinile skirtas Martyno Meškausko, kaip menininko, atminimui. Bet albumas, manau, pavykęs, kūrėme atsipalaidavę ir įgarsinome savitą nuotaiką. Be to, dėl „Anubi“ įrašų, visada pabrėžiu – klausantis reikia vertinti ir to laiko kontekstą. 1994 metai. Yra netikslumų, nelygumų ir panašiai, be to, būtent šis albumas paskutinis rašytas juostine „pasidaryk pats“ sistema namų sąlygomis – visa tai, manau, gerai žaidžia albumo visumoje.

Projektą „Nulis:s:s:s“ pradėjai iš medžiagos, užsilikusios nuo „Girnų Giesmių“ albumų. Jis tapo tarsi priemone garso energijos tyrinėjimams. 2016-aisiais minėjai, jog šis etapas tau pačiam intriga. Kuo tave šis projektas intriguoja po 10 metų?

Niekas ypatingai nepasikeitė per tuos 10 metų. Mane intriguoja kiekvienas kuriamas albumas, nesvarbu, ar tai būtų „Nulis:s:s:s“, ar virš 20 metų kuriamos „Girnų Giesmės“. Intriga visada yra, priešingu atveju neužsiimčiau kūryba. O kūrybos pamatas turbūt yra atradimas. Rasti šerdį albumui, kuri būtų paveiki, turėtų užtaisą. Matau, kad dar yra pakankamai erdvės tiems atradimams. Bet bus matyti, dabar baigtas tik pirmojo albumo etapas.

Praėjusiame amžiuje garsą pradėjai kurti dviem reel-to-reel „Elfa“ magnetofonais ir sovietiniu „Integral“ delay’umi. Albume „Lydis“ analoginių garsų generuojamos melodijos persipina su elektroninių įrenginių sukeliamais rezonansais. Kokį techninį arsenalą naudojai jam kurti?

Didžioji dalis buvo padaryta moduline sistema, „Moog Minitaur“ sintezatoriumi ir šiek tiek gitaros. Gyviems pasirodymams naudodavau „Akai“ MPC1000 semplerį. Kaip bus ateityje – dar nežinau. Projektas tebevystomas, bet greičiausiai techninis pagrindas bus modulinė sistema. Apskritai manipuliacija įranga ir garsu mane labai domina ir šiais laikais, kai techninės galimybės beveik neribotos, aktualiau tampa atsijoti, kokiu principu garsą generuoti, surinkti tam tikro skambesio komplektą su plačia erdve manipuliacijai.

Pasak tavęs, kūryba yra nenumalšinamas poreikis, neapčiuopiamų patirčių įgarsinimas ar įvardijimas, o rezultato net nenorėtum vadinti muzika, nes tai lyg ir įpareigoja laikytis tam tikrų kanonų. Savo laiku suvokei, jog ribų nėra, galima viskas, kiek tik leidžia techninės galimybės, tačiau vėliau pripažinai klydęs – ribos turi būti, tik reikia žinoti, kur jas brėžti. Kur tos ribos ir kodėl jų vis dėlto reikia?

Tikriausiai taip buvo kažkur sakyta, nebepamenu. Keičiasi tie požiūriai, manau, neverta žiūrėti, kas kadaise buvo svarstyta. Bet nežinau, ką naujo ir pridurti. Taip, yra tos ribos, kurios pasimato su patirtimi. Kas vienu metu labai įtraukia, po kurio laiko gali pasirodyti visiškai nepaveikia banalybe. Ir tam reikia aštrinti vidinę cenzūrą. Poetiškai sakant, ribos užaštrina, kokybiškiau pjausto tikslą ir neleidžia atsipalaiduoti.

Ne kartą minėjai, kad tau svarbiau auditorijos kiekybė nei kokybė, iš klausytojo tikiesi tam tikro pasiruošimo ir nusiteikimo. Kokius „namų darbus“ turėtų atlikti žmogus, įsigijęs „Nulis:s:s:s“ įrašą?

Eiga, manyčiau, turėtų vykti iš kitos pusės. Klausytojas apskritai neturėtų daryti namų darbų. Labai paprasta – klausyti ir išgirsti arba ne. Jei visgi taip – viskas jau padaryta. Jei ne – atidėti kitam bandymui. Galbūt kituose stiliuose yra būtinybė žinoti tam tikrą kontekstą, muzika būna įvairi, tuo ir įdomu. Bet mano kūrybos atveju viskas pasakyta viršelyje ir garse. Daugiau instrukcijų nepridedu. Klausytojų kiekybė tikrai nėra svarbiausia, bent jau uždirbti iš muzikos niekada neplanavau ir neplanuoju. Tai man leidžia daryti dalykus visiškai savo nuožiūra. Be abejo, malonu, kai atsiranda klausytojų, aš juos vertinu ir laikau bendraminčiais. Bendraminčių turėti apskritai yra gerai.

Pasak tavęs, muzikos klausymosi internetu platformos tiesiog techniškai nepajėgios atkurti realaus įrašo, o tai ypač svarbu ekstremaliuose stiliuose, kuriuose slypi galybė garso sluoksnių ar vos girdimų detalių. Skaitmeninį formatą pateisini nebent reklaminiais tikslais, o tikrasis „Lydis“ girdimas tik analoginiu vinilo formatu?

Manau, taip. Vinilas šiam leidiniui tiko. Tiesa, galima „Bandcampe“ įsigyti skaitmeninį variantą, bet visgi galutinis visų techninių sprendimų tikslas yra vinilas. O atviros perklausos platformos pastebimai prastina garsą. Deja, paties garso subtilybės mažai kam ir berūpi. Gaila. Aš žinau, kiek kuriantys įdeda darbo ir investicijų į smulkias skambesio detales, ir štai žmogus, išgirdęs „Bandcampe“ leidinį, nebūtinai „Nulis:s:s:s“, konstatuoja faktą, kad viskas kaip ir aišku. Šito paviršutiniškumo negaliu toleruoti. Jei leidinio autorius sako, kad albumas yra, tarkime, vinile, CD arba kasetėje, ten jis ir yra, visa kita – šalutinė informacija, skirta susipažinimui, patogiam klausymui, mobiliam klausymui ar panašiai. Bet čia mano subjektyvi nuomonė.

Albumas vadinasi „Lydis“, viena iš kompozicijų – „Švaistra“. Iš kur tavo kūryboje atsiranda šie keisti, beveik nevartojami lietuvių kalbos žodžiai?

Savaime ateina. Tam tikra garso konteksto verbalizacija. Bet apskritai tų retesnių žodžiu vos pora. Jie sukosi ant liežuvio galo, patikrinau ir, pasirodo, šie žodžiai išties egzistuoja, maža to – tinka šiam kontekstui. Vadinasi, atkeliavo iš pasąmonės, gal net kolektyvinės. Patikslinu – tai nebuvo baksnota į žodyną ir rinktasi.

Patiko tavo mintis apie kelionių patirtis: „Tarkim, išgyventas speigas ar pūgos duoda užtaisą lyg randą, kuris išlenda garsyne.“ Pastaraisiais metais vis atsidurdavai kalnuose. Prieš kelerius metus per 5 dienas vienas perėjai Tatrus iš Slovakijos į Lenkiją, vėliau beveik savaitę praleidai Svanetijoje, Kaukaze. Kiek „Lydyje“ yra kalnų ar kitų išgyvenimų randų?

Kalnų patirtys prieš kokius 10 ir daugiau metų buvo labiau pašėlusios. Dabartiniai tavo paminėti pasivaikščiojimai – labiau atsipalaidavimui ir akių poilsiui. O tai irgi yra labai labai gerai. „Lydyje“ kalnų nėra arba yra tiek, kiek yra mano atmintyje. Apskritai nepatinka albumai su labai aiškiai išlukštenama prasme ar dedikacija. Man įdomu, kai yra tam tikras garso, vaizdo, žodžių komplektas, kuris stumteli kuria nors kryptimi, o visa kita – jau asmeninė patirtis ir interpretacija.

Įrašo masteringą Niujorke atliko ambiento muzikos korifėjus Rafaelis Antonas Irisarri. Kaip tai nutiko ir kuo Rafaelis praturtino skambesį?

Rafaelis – profesionalas su nemaža patirtimi. Tai svarbu. Internete yra interviu, kuriuose jis akcentuoja techninės pusės, įrangos, akustikos ir kitų dalykų svarbą. Savo studijoje neturiu tinkamų sąlygų, patalpų, kur būtų galima suvesti skambesį iki reikiamo lygio. Ir dėkui „Suru“ leidyklai už investavimą į masteringo reikalus. Dabar, manau, jau niekam ne paslaptis, kad vinilas – įnoringas formatas su daug techninių niuansų. Davėme visiškai žalią įrašą, be kompresijos, be dažnių apdorojimo, su minimaliais komentarais ir leidimu manipuliuoti charakteristikomis savo nuožiūra. Manau, Rafaelis darbą atliko kokybiškai.

Ko šiandien ieškai garse ir gyvenime?  

Tenka pagauti save mąstant, kad nemaža dalis aktyvaus ir sąmoningo gyvenimo jau praėjo. O štai tie neapčiuopiami ieškojimai yra vis tie patys ir nemanau, kad pasikeis, net nemanau, kad yra tikslas keisti kryptį, ir, aišku, nemanau, kad ieškojimai bus vainikuoti kokia nors apčiuopiama sėkme. Sniegas, vėjas, naktis ir dar galybė dalykų vis tokie patys, tas komplektas įtaigus ir vis dar gali sukurti ypatingų patirčių, niekad nepabosta.

---