Kalbino Rūta Giniūnaitė

Džiugą Širvį scenoje esame matę lakstantį, rėkiantį, atiduodantį laukinę energiją ir pasiruošusį gitarą sudaužyti į šipulius. Bet šeštus metus su grupe „jautì“ skaičiuojantis muzikantas ir aktorius kasdienybėje kitoks – švelnus, mylintis ir katiną prie ekrano pokalbio metu glaudžiantis jaunuolis, mėgstantis saldumynus.

Vasarį Džiugas pristatė pirmąjį solinį albumą pavadinimu „Pastorių vaikai“. Tai savirefleksija ir bandymas kritiškai nagrinėti tikėjimo ugdytas vertybines šaknis.

---

Išklausius albumą atrodo, kad daug tikėjaisi iš savęs jau vaikystėje, ieškojai geresnės versijos. Ką dabar apie tave manytų mažas Džiugas?

Prisimenu, kai su sese sėdėdavome bažnyčios pirmoje eilėje. Norėjau būti pavyzdingas, nesusimauti prieš tėtį pamokslininką, nepasidaryti gėdos. Tėvai manęs nespaudė ir nevedė konkrečiu keliu, todėl daug ką išbandžiau. Tenorėjau, kad manimi didžiuotųsi tėvai, mokytojai, darželio auklėtojos. Pamenu, kai pats išmokau skaityti darželyje: kiekvieną rytą su mama lipdavome laipteliais, ant kurių buvo surašytos raidės, pradėjau iš jų dėlioti sakinius. Man patikdavo išmokti visus vaikų eilėraščius, būti geriausiam,pirmūnui.

Panašus jausmas buvo ir pradėjus studijuoji Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – atsirado sportinis interesas būti geriausiam. Vėliau pavargau. Manau, mažas Džiugas lieptų nepasiduoti, varyti, daryti, bet aš jam atsakyčiau, kad negaliu būti visur geriausias. Turiu sudėlioti prioritetus, nes kitaip jaunas užsilenksiu.

Įprotis visur būti geriausiam apsunkina. Tada kelyje pameti kitus svarbius dalykus, nes dėmesį sutelki į rezultatą, ne procesą.

Subrendęs esi tada, kai supranti, kas tau svarbiausia. Nors aš vis dar noriu būti geriausias – prisižiūriu dokumentikos „The Last Dance“ apie Michaelą Jordaną, tada jaučiu pyktį ir azartą, noriu, kad su „jautì“ daug repetuotume ir būtume geriausi. Bet yra sričių, kuriose taip labai nebesistengiu. Anksčiau norėdavau padaryti, kad kitiems būtų geriau, kad artimiesiems suteikčiau džiaugsmą ir pasididžiavimą. Norėjau visus padaryti laimingais, bet užmiršau skirti laiko sau ir meilei.

Anksčiau netgi pykdavau ant tų, kurie pyksta! Norėjau, kad ir jie būtų geri. Nors labai norisi kitus žmones pamokyti, kitų sukontroliuoti negaliu. Turiu tai paleisti. Man atrodo, svarbiausia, kad žmonės tiesiog sakytų tiesą.

Tavo tėtis buvo bažnyčios pamokslininkas, o dabar – pastorius. Kokią įtaką tikėjimas ir tėvų auklėjimas padarė tavo vertybėms bei gyvenimo būdui?

Moralės ir sąžinės pamatai giliai įsišakniję nuo vaikystės. Kiekvieną sekmadienį eidavau su tėvais į bažnyčią, niekada nepraleisdavau pamaldų. Man patinka būti bažnyčioje. Baigiau krikščionišką gimnaziją, mano visi draugai buvo tikintys. Dabar sekmadieniais pats einu į bažnyčią, krikščioniškoje gimnazijoje vaikus mokau teatro, bet mano aplinka, darbai ir geri draugai nėra susiję su tikėjimu.

Mažam Džiugui tai būtų šokas: kaip aplink gali būti tiek daug netikinčių žmonių? Turiu daug artimųjų, kurie augo tikėjime, bet dabar nebepraktikuoja. Bet viskas atsiremia į mano paties apsisprendimą, nors, būna, nusiviliu buvusiais idealais ir pavyzdžiais. Nusivylimas žmonėmis labai veikia mane ir mano veiksmus. Žinoma, dabar daug lengviau visus priimti – suprantu, kad turime daug skirtumų ir panašumų. Nors kartais netikėtai sutinku tikintį seną bičiulį ir tarp mūsų atsiranda stiprus ryšys, tarsi tiltas.

Dainoje „Raudonuoju“ skamba žodžiai „aš gėdijuos savęs“. Kada labiausiai taip jautiesi?

Daina apie tai, kad man sunku parodyti save, apie prisiminimus, kai verkdavau mokyklos rūsyje, nežinodavau, kaip toliau eiti muzikiniu keliu. Bet labai padėjo teigiami atsiliepimai ir paskatinimai iš aplinkos.

Savęs visada gėdijuosi, kai atsiveriu kitiems ir parodau, ką sukūriau. Kai į grupės repeticijas atnešu naujų idėjų ar demo įrašų, siaubingai raudonuoju. Kai Knygų mugėje turėjau pristatyti „Pastorių vaikus“, labai jaudinausi ir gėdijausi, nors į albumą sudėjau visą širdį. Bet tik atsiverdamas kitiems galiausiai sukuri santykį su žmogumi, kuris, matydamas tavo atvirumą, pats atsiveria.

Daina „Nuo pradžių“ sukurta kartu su atlikėja su Vaida. Kaip abu susitikote bendrai kūrybai?

Abu dirbame su prodiuseriu Snorre Bergerudu. Monika Liu atvedė Vaidą pas Snorre įrašyti dainos, aš tuo metu įrašinėjau albumą. Susitikome, iš pradžių buvo labai nedrąsu, bet pradėjome groti ir daina tiesiog... gimė. Labai norėjau panaudoti eilutes iš Ekleziasto knygos, kur sakoma „laikas mylėti ir laikas nekęsti, laikas karui ir laikas taikai“. Žodžiu, kad nieko pastovaus po mūsų saule nėra – žmogus yra dvilypė asmenybė, jis visoks, kartais skaudina, kartais gydo. Rezultatas išėjo netikėtai gražus. Palikome dainą tam tikrame debesyje, nesukonkretinome. Norėjome, kad klausytojas ją priimtų taip, kaip pačiam atrodo, – ar ji apie romantinį ar kitokį santykį.

Kai kuriu grupėje, atrodo, kad tik joje ir galiu kurti. Bet pabandėme su Vaida ir supratau, kad mano idėjų spektras plečiasi. Kurdamas su ja supratau, kad galima laužyti taisykles, semtis įkvėpimo iš netikėtų muzikantų ir garsų. Po to kilo idėja ir „jautì“ bendradarbiauti su kitais atlikėjais, išleidome dainą ir klipą su Gabriele Vilkickyte.

Ar tavyje visada buvo ta švelnesnė muzikinė pusė, ne tik matematinis rokas, kurį esi gerai įvaldęs?

Dar prieš suburdami grupę su Nojumi Zvicevičiumi („jautì“ būgnininku – R. G.) kūrėme švelnias dainas. Pradėjau nuo akustinės gitaros ir lengvų meilės dainų. Kai surinkome pilną grupę, atsirado noras groti stipriau, pikčiau. Nors vis dar grojame roką, namie rašau dainas ir sau. Taip gimė mano albumas, nes žinojau, kad tam tikras skambesys netiks „jautì“. Nenorėjau palikti savo dainų stalčiuje.

Kai kas sako, kad albumas saldus, bet man patinka – aš saldumynų žmogus. Nenoriu būti kietu personažu muzikoje. Esu, koks esu. Jei galiu dalintis kokybišku produktu, kam tai slėpti ir laikyti savyje? Juk nėra taip, kad kas savaitę išeitų geras lietuviškas albumas. Taip, mes sparčiai augame, bet norisi dar labiau papildyti lietuvišką muziką.

Minėjai, kad albumui įkvėpimo davė tokios merginos kaip Kate Bush, Clairo, Phoebe Bridgers. Gal pakalbėkime apie meilę švelniai gitarinei merginų muzikai?

Kai buvau pirmame kurse, sėdėjau vonioje ir netyčia užgrojo Julien Baker. Jos kompanijoje pamačiau ir Phoebe Bridgers. Buvau apšalęs ir apžavėtas. Negalėjau patikėti, kaip Phoebe rašo dainas, dainuoja, kokie prodiuseriai su ja dirba. Išgirdęs pamilau ir supratau, kad čia mano muzika. Phoebe pasakoja paprastas gyvenimiškas situacijas, kurias ir aš norėjau papasakoti buitiniais žodžiais. Dėl to dainuoju tokius žodžius kaip „pabarabanu“, „mažučiams“, kuriuos mažai kas vartoja lietuviškoje muzikoje.

Baumila turi „Kunigundą“, „8 Kambarys“ turi „kambarį“, „ba.“ turi žodį „kūnas“, „SEL“ turi „žąsį“. Aš irgi norėjau užpatentuoti ką nors, kas priklausys man, bet nesikeikti – yra gražesnių kelių išreikšti emocijoms.

Viename interviu sakei, kad „Nebepriklausau“ – tai manifestas, dėl kurio tampi nepriklausomas nuo menkinančios aplinkinių nuomonės. Ar sulaukei kokių blogų žodžių apie savo kūrybą?

Kūriniu norėjau pasakyti, kad nebepriklausau nuo neargumentuotos nuomonės, kuri priverčia blogiau jaustis ir menkina mane. Būna, kai kurie žmonės nori pasisavinti kitą, supančioti, uždėti jam kaukę ir neleisti parodyti tikrojo savęs. Blogų žodžių dar negavau: gal turėčiau supykdyti kokį įtakingą muzikos apžvalgininką, kad sulaukčiau kritikos...

Dainoje „Pirmūnas“ sakai, kad nori įkvėpti, pabėgti, išsilaisvinti. Iš ko?

Noriu pailsėti. Kai persistengiu, pavargstu, turiu sustoti ir atsikvėpti. Visiems reikia. Tik tada gali suvokti, kas svarbiausia gyvenime. Dabar turiu per daug darbų, reikia ko nors atsisakyti, nes nebejaučiu malonumo, nenueinu į baseiną... Esu darboholikas. Dabar mokau vaikus mokykloje, darželyje, garsinu spektaklį, vaidinu keturiuose spektakliuose, montuoju vaizdo įrašus, dar grupės ir solinė veikla… To užtenka, kad persitempčiau. Bet man labai sunku pasakyti žmonėms „ne“ – kad tik visiems būtų gerai, nenoriu nieko nuliūdinti, nuvilti, supykdyti. Ačiū Dievui, turiu nuostabią žmoną, kuri mane stabdo ir grąžina prie to, kas svarbu.

Kaip atrodys tavo albumo pristatymo koncertas „Menų spaustuvėje“ balandį?

Esu scenos žmogus, man patinka joje dūkti, rėkti, bendrauti. Tada kaifuoju. Šis koncertas bus kitokios energijos, galėsime žiūrėti vieni kitiems į akis. „Pastorių vaikų“ muzika ramesnė, asmeniškesnė, liečia kitus klodus. Bus būgnai, bosas, pianinas, gitara, mano vokalas ir pritariančiųjų vokalų harmonijos. Pradėjome dėlioti ir šviesas pagal dainas – pirmą kartą su tuo žaisime. Bus ir Vaida. Reikės pasiruošti pakalbėti, paatvirauti... Nenoriu atrodyti pasimetęs!

---