Šiame CD albume užfiksuoti jokiuose kituose rinkiniuose dar neįrašyti kūriniai, sukurti 2015-2017 m. Autorinės kompaktinės O. Narbutaitės plokštelės, kuriose įrašyta kamerinė muzika, buvo išleistos „Finlandia Records” iki 2002 metų ir seniai nebepasiekiamos, o vienintelė naujesnė kamerinio rakurso plokštelė (Muzika styginių kvartetui) yra retrospektyvinė ir, išskyrus vieną (iš penkių) opusą, taip pat apima gerokai senesnius kūrinius. Plokštelėje „Heliografija“ įrašyti ne tik naujausio laikotarpio kūriniai, bet pirmą kartą įtraukta kamerinė vokalinė-instrumentinė kompozitorės muzika. Nė viename iki šiol išleistame O. Narbutaitės autoriniame CD neatspindimi šio žanro kūriniai, brėžiantys dėl minėtų aplinkybių mažiau pažįstamą, bet svarbią ir savitą, skirtingų netradicinių sudėčių liniją kompozitorės kelyje.

Bet svarbiausia šio CD dingstis susijusi su pačia koncepcija, tam tikra mentaline kūrinių giminyste, leidžiančia sukurti visumą, kurioje atskiri opusai vienas kitą papildo ir susijungia į vientisą procesą.

Kompaktinės plokštelės idėją inspiravo 2018 m. surengtas O. Narbutaitės autorinis šių kūrinių koncertas. Jų kombinacija buvo parinkta iti kryptingai. Tie kūriniai nėra ciklas, tačiau visi jie kilo iš panašaus apmąstymų ir būsenų lauko. Trys opusai yra tarsi trys vieno trikampio kraštinės, susijungiančios bendrais taškais ir iš skirtingų pusių apribojančios vieną bendrą erdvę. Idėja pasiteisino, tiek koncerto klausytojai, tiek recenzentai pajuto ir įvertino tą visumos konceptualumą („galiausiai atėjo eilė konceptualiai įspūdingam ir savitam Onutės Narbutaitės autoriniam koncertui „Heliografijos“, – Eglė Gudžinskaitė, 7 meno dienos).

Tačiau toks koncertas yra vienkartinis aktas. Dėl savo specifikos (netipinių sudėčių, pvz., įtraukiant specialios atlikimo kvalifikacijos reikalaujančius persiškus būgnus) šie kūriniai nėra parankūs įprastam koncertiniam gyvenimui, o surinkti atlikėjus jų bendram atlikimui ypač komplikuota. Puikūs šio koncerto atlikėjai giliai perprato atliekamą muziką ir įtaigiai ją perteikė. Tad buvo prasminga jų pastangas ir tą unikalų muzikinį vyksmą, kuris buvo nuoširdaus bendradarbiavimo vaisius, užfiksuoti labiau ilgalaikiu ir prieinamu kompaktinės plokštelės pavidalu. Joje rašytos būtent šios komandos interpretacijos – tai sopranas Gunta Gelgotė ir fleitininkas Giedrius Gelgotas, pianistas Sergejus Okruško, sopranas Nora Petročenko, bei ansamblis iš Prancūzijos: altininkas Garth Knox, violončelininkė Agnès Vesterman ir perkusininkas Sylvain Lemêtre.

Tai vientisas ir konceptualus albumas – lyg viename skliaute. Be to, intymi muzika, itin tinkama klausytis namuose iš įrašo.

Albumą galima įsigyti internetinėje parduotuvėje musiclithuania.com

---

Iš koncerto „Heliografijos“ atspindžių:

Narbutaitės kūrybos vakaras man savaip susisiejo su prieš savaitę matytu Eimunto Nekrošiaus spektakliu „Vėlinės“ pagal Adomą Mickevičių. (…) Visų pirma dėl tam tikro epinio muzikinio-sceninio vyksmo, kuris paradoksaliai dera su pasisakymo kameriškumu, net intymumu. Pažiūrėjus į Narbutaitės autorinio vakaro programą, galima buvo tikėtis gana „lengvos“ programos – atrodė, skambės kone miniatiūros. Bet tie trys kompozitorės kruopščiai atrinkti kūriniai, kurių estetiką turbūt galima apibūdinti vieno iš kūrinių pavadinimu „Tuštumoje“, savo vidiniu užtaisu, įtampa prilygo trims simfonijoms arba net spektakliams.

Beata Baublinskienė, 7 meno dienos

Pastangą atskleisti muzikos užnugarius įprasmino organiška kūrinių seka: kraštinėse dalyse skambėjo kompozicijos, kuriose su muzika girdėjome ir tekstų citatas, o vidurinė išsiskleidė kaip asketiškas fortepijono solo, kurio inspiracijas papildė ir literatūriniai kultūriniai kontekstai. Trijų kompozicijų eiga sudarė vieną bendrą vyksmą, kurį vienijo kontempliatyvusis dėmuo. (…) Tad ar naujoji kamerinė trijulė nėra savotiškas triptikas?

Faustina Dedūraitė, Guoda Slipkutė, 7 meno dienos

Dvasinių atspindžių, atšvaitų, blyksnių, užuominų, reminiscencijų konceptu buvo suvertas Onutės Narbutaitės autorinis koncertas „Heliografijos”. Tą vakarą Onutės Narbutaitės, ne tik kompozitorės, o ir apskritai menininkės iškleistą skirtingų meno šakų vienovę (kuri vibravo, nepamirškime, apgaubta tam tikros poetinės idėjos) galėtume pavadinti ir kamerine opera.

Rita Nomicaitė, Draugas (JAV lietuvių laikraštis)