Nekonkretus lietuviškos elektroninės muzikos siužetas „Teatre“

  • 2021 m. liepos 14 d.

Kalbino Domininkas Kunčinas / ore.lt

„Vėlyvas metas, tamsu, blykčioja stačiakampių pramoninių pastatų šviesos. […] Atėjo metas sukrečiančiai industrial-techno-electro dozei su baltiškais prieskoniais. Magiška.“ Taip muzikos festivalis „Electric Orpheus“ Bulgarijoje pristato „Teatre“ iš Lietuvos.

Intensyvios elektroninės muzikos projektą „Teatre“ 2018-aisiais Kaune sukūrė Viktoras Urbaitis. Kuriantis nuo techno ir industrial hibridų iki pankiško aštrumo bei sintetinio coldwave teatrališkumo „Teatre“ išleido keletą albumų ir EP, įskaitant šiemet pasirodžiusį „Vociferate“ ir liepos 12-ąją išleidžiamą retrospektyvą „Priešistorė“. Šiandien „Teatre“ yra aktyvus ir ryškus lietuviškosios elektroninės muzikos veikėjas, grojantis ir kaip didžėjus, ir kaip gyvos muzikos atlikėjas.


Pradėjai kurti 2018-aisiais Kaune. Ar įvyko koks nors ypatingas netikėtas „nušvitimas“, ar tai buvo nuoseklaus darbo išdava?

Turbūt nei taip, nei taip – tuo metu, ko gero, buvo mano susidomėjimo vietine scena pikas, buvau labai aktyvus klausytojas ir lankytojas, ne taip seniai atradęs naujus elektroninės ir eksperimentinės muzikos klodus, todėl įsitraukimas į sceną kaip atlikėjui atrodė natūralus kitas žingsnis. Muzikos produkcija užsiimdavau gana aktyviai ir anksčiau, bet pats tai laikiau labiau žaidimu ir treniruote, neturėjau konkretaus pseudonimo ar projekto, kurį viešinčiau, tiesiog laukiau, kol pačiam išsigrynins apibrėžimas „rimtam“ projektui. Tada užsimezgė artimesni ryšiai su „Ghia“, tuometė kūryba vis labiau linko prie konkretesnių elektroninės muzikos gairių ir galiausiai apsibrėžiau „Teatre“ projektu, albumu „Biennale“ ir vėliau „Dekadansas“ EP, išleistu kompanijos „PPP“. Žvelgiant atgal, nuoseklaus darbo tikrai galėjo būti ir daugiau, pirmųjų darbų ankstyvumas tikrai akivaizdžiai jaučiasi – tiek stilistiškai, tiek tematiškai jaučiuosi kiek nutolęs nuo tada, kai buvau 19–20 metų, bet nesiekiu perrašyti istorijos ar pradėti iš naujo.

Ką dabartinis „Teatre“ patartų 19-mečiui Viktorui?

Retrospektyviai galima išmąstyti kokių tik nori patarimų, pataisyti klaidas, daug ką galima daryti kitaip, bet gal esminiai dalykai, kurie gali būti aktualūs bet kuriam pradedančiam jaunam kūrėjui, būtų nelįsti į griežtus žanrinius rėmus, apimti platesnį stilistinį lauką, daugiau pačiam užsiimti leidyba ir visais su ja susijusiais procesais, pasitikėti savo nuožiūra.

Iš kur atsirado pavadinimas „Teatre“? Ar jis reiškia ką nors daugiau nei žodžio „teatras“ vietininko linksnį?

Iš esmės tai ir yra žodžio „teatras“ vietininko linksnis. Galima išvesti daug įvairiausių asociacijų, bet vienas pagrindinių tikslų nuo pat pradžių buvo kurti dramatišką, iššaukiančią muziką. Norėjau kurti tai, kas būtų priešinga „lengvam klausymui“, man pačiam tuo metu labai imponavo stiprias reakcijas ir emocijas sukeliantys skambesiai, todėl pavadinimas turėjo sufleruoti įžengimą į sceną. Panašios idėjos iki šiol daro įtaką daugeliui muzikos aspektų, vis dar aktualios ir tokios plačios kūrybinės temos kaip drama, vaidmenys, teatrališkumas ar pan. Gal to pavadinimo „minimalumas“ šiek tiek prisideda prie neišvengiamo mito, bet pats žvelgiu paprasčiau, nebesistengiu savęs mistifikuoti.

O koks tavo santykis su teatru? Mano galva, tavo kūryba galėtų būti spektaklio garso takeliu. Apie ką pasakotų šis vaidinimas?

Nesu teatro žinovas, neužaugau jame, bet bent kažkiek domintis kultūros, meno laukais, turbūt akivaizdu, kad teatras irgi yra kažkiek artimas reiškinys. Atmintyje iškyla daug įsimintinų scenoje matytų momentų. Smagu išgirsti, kad muzika asocijuojasi su teatro veiksmu, pats tai irgi kartais įsivaizduoju. Man atrodo, savo darbus palieku pakankamai abstrakčius, kad tie pasakojimai galėtų būti kuriami ir interpretuojami įvairiai, subjektyviai. Turbūt dažniau bandau ne kurti konkretų siužetą, o labiau pastatyti rėmus, apytikslę struktūrą, kurią būtų galima apvilkti kitais veiksmais.

Ar galėtum papasakoti apie savo projekto „ekslibrį“ su trimis raudančiomis mergelėmis?

Šį darbą sukūrė Aistė Frišmantaitė, ji nuo pat „Teatre“ projekto pradžios kūrė didžiąją dalį vizualų, todėl pats vienas taip plačiai nepakomentuosiu, bet ta kryptis įkvėpta idėjų apie mitus, istoriją, kalbą, galų gale folklorą. Apskritai manau, kad mitiškumas glaudžiai susijęs su muzika, todėl toks „mitinis“ įvaizdis lietuviškame kontekste atrodė aktualus ir unikalus.

Pristatydamas savo muzikos selekciją e-žurnalui „Secret Thirteen“, užsiminei, kad užaugai sūpuojamas lietuviškos industrial scenos mistikos ir grubumo. Kaip atradai šią (sub)kultūrą, paprastai nematomą ir negirdimą viešojoje erdvėje?

Turbūt netikslu sakyti, kad „užaugau sūpuojamas“ jos, turbūt taip ir nesakiau, nes su scena susidūriau tikrai ne vystykluose, o vėlyvoje paauglystėje, – verčiau sakyti, kad kūrybiniam augimui tas idėjinis ratas padarė didelę įtaką. Istorija ilga, bet turbūt viskas prasidėjo nuo ankstyvesniųjų „Ghia“ renginių tuo metu, kai kolektyvas labiau siejosi su įvairiausia paribių muzika. Akivaizdu, kad nesu visa pažįstantis ir išmanantis scenos senbuvis, mano amžius tai išduoda, bet tikrai galėjau jausti tam tikrų tradicijų tąsą ir idėjinį palikimą. Tuo metu didžiausią įspūdį palikdavo „Vilkdujos“, senosios „Extravaganza“ sudėties grojimai, žinoma, ir atvežtiniai „Merzbow“, „Swans“ koncertai ir pan. Lygiagrečiai domėjausi ir klubine scena, ilgainiui viskas apsijungė kartu, o pažįstamų atlikėjų ratas – tiek dabartinis „Ghia“ kolektyvas, tiek kiti vietinės elektronikos kūrėjai – padėjo daug suprasti apie tai, kokia laisva gali būti elektroninė muzika ir kas apskritai gali skambėti šokių kontekste.

Atsakant tiksliai, kaip visgi įvyko tas pirmasis kontaktas, man atrodo, tuo metu išėjo „Suicideoscope“ albumas, kuris buvo aktualus mano pomėgiams.

Industrial muzikos scena, ypač anksčiau, mėgdavo žaisti nepatogiomis, politiškai nekorektiškomis temomis, dažnai flirtuodama su radikalios dešinės simboliais ir vertybėmis. Tai būdinga ir daliai lietuviškosios scenos. Kokia tavo pozicija apie politiką muzikoje ir tokius „demaršus“?

Labai plati tema, turbūt per plati tokio pobūdžio interviu, bet glaustai galima pabrėžti tiek: tuos ekstremaliuosius atvejus (tarp jų ir nutylimus lietuviškus) matau kaip absoliučią nesąmonę, protinę tuštumą ir meninį šiukšlyną. Ta dalis scenos, apie kurią sufleruoja klausimas (jeigu tikrai norima ją laikyti dalimi – bent aš su ja nesusiduriu), manau, ne tiek siejasi su muzika ar net su politika, o labiau tiesiog su neišspręstomis psichologinėmis problemomis.

Minimų flirtavimų ir pasižaidimų kontroversiškomis, provokuojančiomis temomis būna visokių, kai kurie prasmingi, kai kurie nereikalingi. Bet kalbant apie didžiąją dalį nusistovėjusių klišių, mirties įvaizdžių ir pan. – nemanau, kad tokiais darbais suteikiama kokia nors vertinga kritika ar pasakoma kas nors nauja apie skaudžias ir sudėtingas temas. Kad ir kaip „brutaliai“ ta muzika kam nors skamba, naudotis tikrais žiaurumo įvaizdžiais ar tragiškų istorinių įvykių temomis savo techno ar triukšmo muzikos žaidimams man labiau atrodo tiesiog paviršutiniška ir nenuovoku. Aišku, čia kalbu ne apie visą politiką industrial muzikoje, o tik apie kraštutinius atvejus – savaime suprantama, kad šioje sferoje yra daug vietos kritikai ir tam tikrais atvejais politinis komentavimas yra tikslus ir reikalingas (man pačiam patinka „Throbbing Gristle“, „Vatican Shadow“, „Xiu Xiu“ temos). Žiaurumo komentavimas taip pat gali būti tikslingai įgyvendintas, bet didelė dalis to, kas afišuojama kaip „kritika“ ar „smerkimas“, visgi dažniau atrodo kaip betikslis brutalumas dėl brutalumo. Bet suprantu, kad kai kam tiesiog patinka toks stilius ir kad tai tik mano nuomonė.

Apskritai manau, kad industrial tradicija yra tiek pasikeitusi, išsišakojusi ir paklydusi vertime, kad ją galima apibrėžti labai įvairiai. Nemanau, kad mano muzika turi daug bendra su tuo, apie ką dabar kalbame, ir nemanau, kad „Throbbing Gristle“ artimi daugumai industrial priskiriamų atlikėjų, o ir šiaip savo paties muzikai dabar nesu linkęs užbrėžti ribų.

„Baltic Alternative Music Network“ platformos paprašytas išrinkti 3 albumus iš Lietuvos, paminėjai tokius: „Girnų Giesmės“ – „S:S:S:S“, „Rumunija“, „OBŠRR“ ir „Vilkduja“ bendrą darbą ‎„III“ ir Sigīta Seyr – ‎„Compos Mentis“. Kokius tris Lietuvos albumus ir kodėl paminėtum, jei panaikintume žanrines ribas?

Sunkus klausimas, turbūt tam ir apibrėžiamos kokios nors ribos ar temos, kad būtų lengviau atsakyti ir pateikti konkretesnę scenos dalį. Jei reiktų žvelgti plačiau, bet galėčiau likti subjektyvus, turbūt tope konkuruotų Mesijaus ir Münpauzn „#uzgrotu“, „Extravaganzos“ „Priepuoliai“, gal „Foje“ albumai, „Without Letters“ „Unfollow“... Nesijaučiu pakankamai išmanantis, kad galėčiau nešališkai sureitinguoti albumus pagal įtaką ar pan.

Neabejoju, kad didesnę įtaką „Teatre“ padarė pasaulinė scena. Remiksavai „Xiu Xiu“ kūrinį „Mary Turner Mary Turner“ ir kitus atlikėjus, o tavo miksuose vietos atsiranda ir tokiems klasikams kaip „Swans“ ar „Public Image Limited“. Kas sudaro pamatą, ant kurio „Teatre“ jaučiasi tvirtai? 

Taip, iš tikrųjų, nors tai turbūt nėra labai akivaizdu, platesnieji experimental, alternative, lo-fi, net ir shoegaze, indie kanonai (jei taip galima sakyti) man ir buvo esminis raktas į muziką, dar prieš įsisukant į lietuviškąjį sūkurį. Visko neišvardinsiu, bet dažnai pagalvoju, kad jei ne „Burial“, „Radiohead“ ar Davidas Bowie, turbūt apskritai nebūčiau pradėjęs kurti (nors mano muzikoje to turbūt visai nesigirdi, bent kol kas). Šiuo metu, atrodo, labiau semiuosi iš Johno Carpenterio, įvairiausių coldwave projektų, gal kažkiek galima girdėti ir 4AD garsus, taip pat ir lietuvišką industrialą. Pajutau, kad anksčiau buvau užsidaręs į šiek tiek per siaurus žanrinius rėmus ir tik dabar pradedu iš jų pamažu išsilaužti ir tą pamatą dėlioti. Bent dalį jo, tikiuosi, padės atskleisti ir naujausias albumas „Priešistorė“ – tokia jo esminė idėja ir yra.

Žinoma, nenoriu nuvertinti ir šiandieninės elektronikos kūrėjų įtakos, turbūt ne paslaptis, kad daug semtasi ir iš „Ancient Methods“, „ANFS“, „Phase Fatale“, „JK Flesh“ (ir kitų Justino Broadricko projektų) ir pan., bet pamažu stengiuosi plėsti stilistinį lauką, atskleisti daugiau tos muzikinės priešistorės ir mėgstamų garsų. Galų gale, visa tai nuolat keičiasi – manau, kad galbūt to tvirto pagrindo net ir nebūtina turėti, bent man svarbiau tiesiog galvoti apie kitą žingsnį, neužsidaryti dėžėje, kaitalioti idėjas ir bandyti nustebinti patį save.

Savo pirmojo vinilo „Vociferate“ viršelyje panaudojai Pauliaus Lileikio 1991-ųjų laisvės gynėjų fotografiją. Kuo susiję Sausio įvykiai ir „Vociferate“ garso takelis?

Iš tikrųjų leidėjai „Lux Rec“ (Ciuricho įrašų leidybos kompanija – D. K.) jau buvo nusižiūrėję tą nuotrauką anksčiau – Daniele’is Cosmo, kuruojantis „Lux Rec“ leidinius, ją pamatė parodoje Lietuvoje. Iš dalies nuotrauka padiktavo leidinio siužetą ir iš dalies sutapo su tuo metu man įdomiomis temomis: balsu, jėga, įtampa. Be to, atrodė, kad aršios lietuviškos elektroninės muzikos eksportui tinkamas toks lietuviškumo įvaizdis. Sąsajos labiau simbolinės, bet fotografija tikrai kaustanti ir išraiškinga.

Albumo apžvalgoje mėnraštyje „370“ rašoma, jog „Vociferate“ stengiasi ne kauptis ties formos ar šoko faktoriumi, o sudaryti galimybę gerai praleisti laiką“. Ten pat teigiama, jog šis industrial techno galėtų pretenduoti į masišką popsinį skambesį. Ką apie visa tai manai?

Manau, kad toji apžvalga buvo vienas tiksliausių mano muzikos apibūdinimų. Man pačiam iš esmės atrodo, kad dažniausiai kuriu gana prieinamą alternatyvią muziką industrial apvalkale, mėgstu labiau „tradicines“ dainų struktūras ir apskritai ieškau universaliai patrauklių elementų. Turbūt todėl mano elektronikoje dažnokai pasigirsta lyg pažįstamos, lyg kažką primenančios, gal net sentimentalios melodijos, o gabalų struktūros labiau orientuotos į paprastumą, fundamentalumą, ne tiek į eklektiškumą ar elementų gausumą. Bekurdamas vis dar mokausi kompozicijos, dainų rašymo pagrindų, tad dar ne visi šie siekiai tokie akivaizdūs, bet smagu, kad tokios intencijos pastebimos. Žinoma, nebūtinai linkstu prie masiško popsinio skambesio, bet pastaruoju metu daug klausant tokių grupių kaip „R.E.M.“, natūralu, kad kai kurie (dar neišleisti) darbai intuityviai juda panašia linkme (nors iki tokių kompozicinių gebėjimų man dar labai toli).

Jau pasirodė ir pirmieji naujojo tavo albumo „Priešistorė“ kūriniai. Papasakok daugiau apie jį.

Man tai – kaip leidinys tarp leidinių, iš dalies eksperimentų, senesnių įrašų, kuriuos ilgai norėjau išleisti, rinkinys. Turbūt pavadinimas sufleruoja, kad tai lyg trumpas sustojimas pažvelgti atgal, todėl darbai galbūt ne patys ambicingiausi, ne progresyviausi ar naujausi, labiau retrospektyvūs. Iš esmės šituo albumu tiesiog norėjau praplėsti projekto paletę, parodyti daugiau įtakos šaltinių, išleisti triukšmingesnius, abstraktesnius darbus, kurie įprastai į leidinius nepakliūdavo. Kartu ta paletė galbūt ir bus pamatas tolesniam judėjimui į priekį.

Savo pirmajai laidai radijo stotyje „Radio Vilnius“ pasirinkai muziką iš kino filmų. Kokie filmai pastaruoju metu įsiminė savo muzika?

Pastarąjį pusmetį buvau labai susidomėjęs Trento Reznoro ir Atticus Rosso bei Jonny Greenwoodo darbais, susijusiais su kinu, – jie ir įkvėpė daugiau klausytis filmų muzikos. Iš seniau, aišku, labai mėgau ir Jóhanną Jóhannssoną (turiu paminėti 2018 m. Tarptautiniame Kauno kino festivalyje rodytą filmą „End of Summer“), o jis nuvedė ir prie Hildur Guðnadóttir. Iš pastaruoju metu matytų nelabai turiu daug ką paminėti, nesu toks didelis kino ekspertas, bet neseniai iš naujo žiūrėdamas „Koyaanisqatsi“ dar labiau atkreipiau dėmesį į Philipo Glasso muziką.

Apžvelgdamas lietuvišką elektroninę muziką, užbaigei viltimi, „jog iš pažiūros mistifikuota ir nereikalingomis klišėmis dažnai pažymima elektroninė muzika gali būti labiau pažįstama ir aptariama plačiajame Lietuvos muzikos kontekste. Ar galėtume aptarti tą mistifikavimą ir nereikalingas klišes?

Konkrečiai šiuo sakiniu norėjau pabrėžti tai, kad galima pastebėti nereikalingą atskirtį tarp klubinės, elektroninės muzikos ir alternatyviosios. Paprasčiausia iliustracija gal būtų tai, kad pastarųjų metų Patricia Kokett leidiniai, mano manymu, yra vieni įdomiausių ir šviežiausių reiškinių lietuviškoje muzikoje apskritai, bet dėl muzikos žanro ar dar dėl kažin ko, deramo dėmesio tokie darbai nesulaukia. Neretai tenka susidurti su tuo, kad žodis „klubas“, „elektroninė muzika“ ar „didžėjus“ turi daugiau neigiamų konotacijų nei menine prasme teigiamų – apie tokias klišes ir bandžiau kalbėti. Žinoma, visiems akivaizdu, kad įdomūs muzikantai groja ne tik „Lofte“ (ir ne tik garso meno renginiuose), bet vis norisi pabrėžti, kad ta elektroninė muzikos scena orientuota ne tik į „technačius“ ar galvos purtymą. Arba gal čia tik aš bandau legitimuoti savo paprastą muzikėlę.

Žvelgiant plačiau, įvairiausių klišių ir mitų pilna ir kitoje pusėje – pačios scenos viduje pilna įvairiausio narcisizmo ir tokių įsitikinimų kaip „mano klausoma techno muzika yra vienintelė gera muzika“, bet visa tai atskira ilga tema.

Ir baigiant – kas labiausiai džiugina šiandienėje lietuviškosios elektroninės muzikos scenoje?

Bendrąja prasme visad smagu girdėti naujus prodiuserius, man įdomu, kai jauni kūrėjai labiau orientuojasi į leidinius, ne tik į miksavimą. Džiugina pokyčiai, nykstantis cinizmas, mažėjantis susiskaldymas, atrodo, daugėja atvirumo, o iniciatyvų gausa, kūrybiškai subrendusių kūrėjų kiekis, aukšta darbų kartelė yra visiems į naudą. Norėčiau susilaikyti nuo konkretaus vardijimo, nes ką nors pamiršiu paminėti, bet norisi užsiminti apie subtiliąją „Amulet of Tears“ iniciatyvą, visada rekomenduoju Kauno baro „Godo“ veiklą, taip pat smagu, kaip naujasis „Radio Vilnius“ apjungia vietinį lauką. Įdomu, kaip viskas įsivažiuos iš naujo, atslūgstant karantinui, kol kas dar pats negrįžau į ritmą.