Lino Balto muzikos ekologija
- 2021 m. balandžio 20 d.
Kalbino Justina Paltanavičiūtė
Jungtinėje Karalystėje gyvenantis kompozitorius Linas Baltas prieš keletą metų susidomėjo ekologijos ir tvaraus vartojimo temomis. Naujai atrastas gyvenimo būdas rado atgarsį ir naujoje kūryboje. Ruošiamo albumo pavadinimas „Beehive“ reiškia ne tik bičių avilį, bet ir sufleruoja imperatyvą behave, skatinantį susirūpinti globalinio atšilimo padariniais. Ekologijos idėją Linas Baltas nori atspindėti ir albumo leidybos procese, tad fizinių leidinių produkcija bus gaminama tik iš aplinkai nežalingų medžiagų. Tačiau tvarus gamybos procesas reikalauja didelių investicijų ir paramos. Ją kompozitorius tikisi surinkti per sutelktinio finansavimo kampaniją, kurią galite rasti ir prie jos prisidėti platformoje „Kickstarter“.
Albumas „Beehive“ kalba apie ekologiją ir klimato kaitą. Kaip radosi tokia albumo idėja? Ekologija jums – filosofija, politika ar tiesiog papildomas muzikos naratyvas?
„Beehive“ formą inspiravo karantino pradžia. Supratau, kad menas kaip savaiminis reiškinys visuomenei nebėra patrauklus, nes jo pasiūla šiandien pernelyg didelė. Tad kontekstas įpareigoja ieškoti papildomų meno funkcijų, kurių viena galėtų būti praktinė nauda. Muzikos albumas, turintis praktinę vertę, sklaidoje egzistuoja visai kitaip nei muzikos albumas, turintis vien meninę vertę. „Beehive“ idėja gimė iš asmeninių praktinių patirčių. Esu globalinio atšilimo slopinimo šalininkas: prieš keletą metų pakeičiau gyvenimo įpročius: atsisakiau mėsos, pradėjau naudoti taupiąsias lemputes, ėmiau racionaliau naudoti vandenį, automobilį iškeičiau į vaikščiojimą pėsčiomis. Iš čia ir radosi albumo pavadinimas. Lietuvoje kaip koncertinė programa pavadinimu „Interferencija“ jis jau buvo atliktas keliuose tarptautiniuose festivaliuose, tuomet styginių kvartetą „Chordos“ papildė elektronika ir vaizdo instaliacijos. Bet albumas yra orientuotas į tarptautinę rinką, tad įgavo naują pavadinimą – „Beehive“. Jis sufleruoja ne tik mintį apie bites, kurios prisideda prie mūsų gerovės, bet ir komunikuoja užslėptą žinutę behave (liet. elgtis).
Kaip „Beehive“ skleidžiasi ekologijos tema?
„Beehive“ yra aštuonių dalių albumas arba koncertinė programa, kurios atskiros dalys aiškiai atskleidžia, kaip žmogus savo individualiais veiksmais galėtų prisidėti prie aplinkos švarinimo. Pirma dalis „Awake“ skatina nubusti ir suprasti problemos esmę. Antroji, kurią pavadinau „Smart Commuter“, yra programinio pobūdžio kūrinys, pasakojantis apie žmogų, kuris ekonomizavo savo kasdienį maršrutą, pagerindamas gyvenimą ir sau, ir aplinkai. Trečia dalis „Water“ – tai vandens taupymo simbolis. Ketvirtoji „Plants“ skatina sodinti augalus, kurie valo orą. Penktoji „Nutrition“ komunikuoja žinutę, jog auginant maistui vartojamus augalus reikia saugoti gamtos pusiausvyrą. Šeštoji „Recycling“ primena rūšiavimo svarbą. Septintoji „Renewable Energy“ skatina taupyti elektros energiją. Ir galiausiai paskutinė albumo dalis „Organics“ pabaigia ciklą. Joje audiovizualine forma leidau sau pafantazuoti, kas bus, jeigu pasikeisime ir pradėsime mylėti gamtą, ir kaip atrodys pasaulis, jeigu nesikeisime ir gyvensime taip, kaip dabar. Vaizdo medžiagoje atvaizduojama apokalipsė, kurią sukėlė žmonės, netausodami Žemės, o muzika atspindi teigiamą hipotetinės istorijos baigtį, jei pokytis visgi įvyktų.
Albumo anotacijoje teigiama, kad „Beehive“ turi praktinę naudą. Kuo „Beehive“ naudingas praktiškai?
„Beehive“ praktiškumas akivaizdus, tad ateityje planuoju sukurti aštuonių dalių mokomąją vaizdo medžiagą vaikams apie klimato kaitą. Tai galėtų būti trumpos pamokėlės, Lietuvoje naudojamos papildomam ugdymui. Tuomet nauda bus dviguba – tikiuosi, kad išpopuliarės mano muzika, o kartu prisidėsiu prie vaikų švietimo ekologinėmis temomis. Menas gali būti naudingas ne tik estetiškai, bet ir praktiškai. Čia matau dideles perspektyvas ir ateityje planuoju ta linkme dirbti. Pasaulyje daug problemų, apie kurias galima kalbėti pasitelkiant meną. Juk daug žmonių badauja, patiria prievartą arba yra neišsilavinę. Savo meno kūrinį galima sieti su tam tikromis organizacijomis ir dalį gauto pelno skirti joms. Tokia šiandien yra mano vizija ir misija.
Kaip ekologijos tema atsispindi „Beehive“ meninėje raiškoje?
Į šitą klausimą turėtų atsakyti klausytojas. „Beehive“ kompozicijos turi papildomą vaizdinį naratyvą, tačiau kol kas nežinau, kokiu pavidalu albumas bus išleistas – tik garso ar audiovizualiniu. Norėjau, kad tvaraus vartojimo idėja atsispindėtų ir pačioje muzikoje, tad kurdamas taikiau redukuotą požiūrį: stengiausi taupyti harmoniją, atsisakiau melodinio vystymo, vietoj jo naudojau frazių kartojimo techniką. Kelios dalys yra paremtos vienu akordu, kitose jų taip pat naudojau nedaug. Mano idėja buvo išnaudoti kuo mažiau muzikinių išteklių. Tačiau norėdamas, kad tvarumo idėja būtų iškomunikuota aiškiai, būsimame albume ekologijos naratyvą planuoju pateikti literatūriniu pavidalu, kaip anotaciją. Literatūrinį „Beehive“ siužetą planuoju papildyti ir siūlymais bei rekomendacijomis, kaip prisidėti prie klimato kaitos mažinimo. Tad „Beehive“ žinutė skleidžiama keliais lygmenimis – muzika, vaizdu ir papildomu tekstu.
Manote, kad menas gali būti politiškai aktyvus ar bent auklėti?
Muzikos ir kitų menų vertinimo kriterijai dažniausiai būna emociniai-estetiniai. Kreipiamas dėmesys į kūrinių formas, komponavimo technikas, nes muzikologus labiausiai domina, kaip kūriniai sukonstruoti. O paprastiems klausytojams įdomūs emociniai meno efektai. Meno kūrinio praktiškumas neįdomus nei tiems, nei tiems. Tačiau mano siekis yra ne tik sukelti emocijas, bet ir perduoti žinutę, kad reikia susimąstyti apie klimato atšilimą ir nuspręsti, norime keistis ar ne. Šioje koncepcijoje įžvelgiu ne politinę, o moralinę prasmę, nes esu prieš bet kokį politizavimą mene. Mano nuomone, menas turėtų būti liberalus. Institucijos, kurios organizuoja meno renginius ir suteikia jam paramą, neturėtų būti politizuotos. Nes žmogus, kuris nori pretenduoti į paramą, yra priverstas taikytis prie konkrečios institucijos politinio naratyvo.
Bet mene galima išreikšti ir kritiką meno institucijų politikai.
Tuomet netenki galimybės gauti finansavimą. Bet galima kovoti alternatyviai, per sutelktinės finansinės paramos programas ar ieškant kitų paramos šaltinių, kurie padėtų įgyvendinti projektus. Savo aplinkoje pastebiu trumparegiškumą ir ryškią politikos įtaką meno sklaidai bei rėmimo fondams. Vyrauja tendencija suteikti balsą menininkėms moterims, afroamerikiečiams ir netradicinės orientacijos menininkams. Siekiama, kad šios trys meno paribiuose esančios grupės taptų kuo labiau matomos. Tačiau tokia politika nesuteikia teisės finansavimo konkursuose dalyvauti kūrėjams, kurie mažumoms nepriklauso. Mes tampame savotiškais atstumtaisiais ir savo meno finansavimu turime rūpintis patys – tai labai liūdina. Suprantu, kad mažumoms reikia atiduoti duoklę, nes praeityje jie buvo nuskriausti, bet negalima vadovautis principu „mažumoms viskas, o kitiems nieko“. Tokia politika pamažu ima remtis net ir įvairūs festivaliai, ir tai labai riboja kūrėjų raiškos galimybes.
Jūs kalbate apie meno politiką. Bet galime kalbėti ir apie menininko politiką, kurią jis demonstruoja menine raiška.
Manau, kiekvienas menininkas turi savo požiūrį, kuris ryškėja sulig branda. Aš nemėgstu politizuoto meno. Kai kuriu, sugalvoju projekto idėją, kuri man labai artima asmeniškai, ir su tuo projektu dirbu. Vienas pasiseka, kitas ne. „Beehive“ albumo leidybos pavyzdys yra labai akivaizdi mano požiūrio į meną išraiška. Norėjau, kad tai būtų ne tik meninis, bet ir praktinis projektas. Kiti artimiausi planai taip pat siejasi su gamta, nes gamtą labai mėgstu, stengiuosi joje praleisti kuo daugiau laiko. Vasarą planuoju rezervuare įrašinėti sakalų garsus, iš kurių komponuosiu ambientinį takelį, papildydamas tūbos solo. Tai bus elektroakustinė kompozicija.
Užsiminėte, kad „Beehive“ muzikinė medžiaga jau skambėjo koncertiniu pavidalu. Kaip į „Beehive“ reagavo klausytojai? Vertino tradiciškai – estetiškai ar įžvelgė moralinę prasmę?
Pirmojoje premjeroje, kuri vyko Raseinių tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje, dalyvavau ir aš pats, tad turėjau galimybę publikai papasakoti apie savo projektą. Programos siužeto pristatymas leido publikai atitinkamai reaguoti. Kitas koncertas vyko Marijampolėje, šiuolaikinės muzikos festivalyje „Medynės“, kuriame dalyvauti galimybės neturėjau, tad nežinau, nei koks tąkart buvo pristatymas, nei kokia publikos reakcija. Tačiau žinau, kad aktualios kultūros naujienų portalas „VoxArt“ ruošia koncerto įrašą vaizdo formatu, kuris kaip virtualus renginys viešumoje pasirodys gegužės pradžioje. Čia bus pristatomi ir tekstai, tad klausytojai ekologinį pranešimą gaus teksto pavidalu.
Kokį klausytoją „Beehive“ turėtų sudominti?
„Beehive“ skirtas labai plačiai auditorijai. Pirminė idėja buvo šį kūrinį skleisti tik koncertiniu formatu, nes iš styginių kvarteto „Chordos“ gavau užsakymą tik koncertinei programai. Kadangi turėjau idėją styginių kvartetą sujungti su kuo nors labai netradiciniu, svarsčiau apie bendradarbiavimą su latvių pop-elektroninės muzikos grupe „Villa Camellia“. Tad ir auditorija atitinkamai turėjo būti plati – neplanavau savo kūrinio skleisti tik tarp kultūrinį išsilavinimą turinčių klausytojų. Bet galiausiai „Villa Camellia“ dalyvauti negalėjo. Elektroninius takelius man padėjo paruošti kitas garso menininkas – Roberto Becerra iš Meksikos. Visa muzika, kurią turėjo atlikti „Villa Camellia“, buvo užrašyta partitūroje, tad muzikinis tekstas nekito.
Tikiuosi, kad mano kūryba pasieks žmones, turinčius išsilavinimą ir jautrumą globalinėms problemoms. Numaniau, jog dalis auditorijos gali būti nesusipažinusi su styginių kvarteto egzistavimu, – galbūt nei karto nėra buvusi klasikinės muzikos koncerte, – tad paskutinė dalis „Organics“ aranžuota tik styginių kvartetui, be elektronikos. Norėdamas atskleisti styginių kvarteto žanrą ir specifiką, sąmoningai pabrėžiau styginių ir elektronikos sintezės bei gryno styginių kvarteto skambesio skirtumus. Beje, „Beehive“ įrašuose dalyvavo ir džiazo saksofonininkas Liudas Mockūnas.
Kaip pasiekti platesnę klausytojų auditoriją? Akademinės sferos kompozitorių koncertai dažniausiai vyksta erdvėse, kurios pritraukia atitinkamą – kultūrinį išsilavinimą turinčią publiką.
Daug apie tai galvojau. Visų pirma, muziką kuriančių žmonių pasaulyje labai daug. Albumą šių dienų kontekstuose, tokiose internetinėse platformose kaip „Soundcloud“ ar „Youtube“, gali išleisti bet kas. Teoriškai kompozitoriumi galima tapti per dvi valandas: sukurti primityvų singlą, užsiregistruoti į asociaciją, kuri rūpinasi muzikiniais reikalais, susikurti paskyrą platformoje „Bandcamp“ ir štai – singlas jau pasaulyje. Kiekvieną dieną naujos muzikos išleidžiama be proto daug, didžiosios jos dalies galima klausytis nemokamai. Žmonės tiesiog neturi laiko domėtis ir atsirinkti, kas yra kokybiška. Kompozitoriams profesionalams tokiame kontekste vystyti karjerą nėra lengva, nes norėdamas ką nors išleisti ne skaitmeniniu formatu, turi pats susirinkti biudžetą, sumokėti leidybinei kompanijai ir tik tuomet kūryba išvysta pasaulį. O išleidus albumą skaitmeniniu formatu, albumas paskęsta kitų naujai išleistų garso įrašų gausoje. Vadinasi, tavęs kaip ir nėra, nes lieki nematomas. Tad norėdamas savo produktą paversti matomu ir juo sudominti žmones, turi tam skirti daug laiko ir energijos. Tačiau net ir tokiu atveju nėra garantijos, kad būsi sėkmingas. Tad vėl grįžtu prie praktiškumo motyvo – suteikdamas kūrybiniam produktui praktinę paskirtį, kompozitorius gali labiau įsilieti į pasaulinę muzikos rinką, nes plečiasi sklaidos perspektyvos.
