Būsenose skendinti Gintė Preisaitė
- 2021 m. balandžio 12 d.
Vitalijus Gailius
Gintė Preisaitė – jaunosios kartos pianistė ir kompozitorė. Nuo pat vaikystės žengusi klasikinės muzikos mokyklos keliu, vėliau kūrėja atsigręžė į improvizacinę, šiuolaikinę akademinę ir eksperimentinę elektroakustinę muziką. Būtent šių siaurais raiškos rėmais nesuvaržytų krypčių fone atsiskleidė Gintės kūrybiškumas ir savita koliažinė estetika, kuriai būdingas harmoningas elektroninių ir akustinių garsų susiliejimas bei skirtingų technikų jungimas. Šiuo metu G. Preisaitė studijuoja Kopenhagos ritminės muzikos konservatorijoje. Jaunosios kūrėjos darbus sunku apibrėžti, kaip pati Gintė sako, tai daugiau būsenų muzika.
Balandžio 9 d. danų leidybinė kompanija „No Technique“ išleido debiutinį Gintės, pasislėpusios po „baraboro“ pavadinimu, albumą „Coatlicue’s dreams“, kurio viršelį puošia pačios kūrėjos fotografija su Kalifornijos paplūdimyje stūksančia uola. Tarsi aliuzija į priešpandeminį laikotarpį, kai keliauti buvo lengva. Tačiau keliauti garsuose galima ir dabar. Ir tą padaryti kviečia Gintė Preisaitė.
Kelias į improvizaciją
Yrant takoskyroms tarp žanrų ir mokyklų, vis dažniau galime matyti, atrodytų, skirtinguose poliuose įsikūrusių muzikantų bendradarbiavimą. Džiazmenai neria į šiuolaikinę akademinę muziką, klasikai ima džiazuoti, elektroninės muzikos kūrėjai atranda save neoklasikiniuose vaidmenyse ir t. t. Teisybės dėlei reiktų pastebėti, kad tokių metamorfozių apstu žvilgtelėjus į praėjusio amžiaus istoriją. Steve’as Reichas, Terry Riley nespjaudavo į džiazą, o štai visas krautroko fenomenas išdygo dėl muzikantų, gerai išmaniusių ne tik Karlheinzo Stockhauseno eksperimentus, bet ir JAV minimalistų bei laisvojo džiazo tradicijas. O koks buvo Gintės kelias į improvizaciją?
„Nuo vaikystės studijavau klasikinį fortepijoną, tačiau visuomet buvau atvira žanrams. Paauglystėje dar sustiprėjo noras ieškoti naujų garsų, išbandyti elektroniką. Tęsiau klasikinio fortepijono studijas LMTA, bet tuo metu patekau į tokį žmonių ratą, kuris buvo linkęs groti džiazą, labiau andergraundinę muziką. Be to, dar mokykloje žinojau Arną Mikalkėną. Būtent jis buvo mano pirmasis susidūrimas su improvizacine muzika, – pasakoja Gintė. − Buvau berods septyniolikos, kai pirmą kartą apsilankiau „Ąžuolinių berželių“ (Arnas yra šio kolektyvo narys, – V. G.) koncerte. Man tai buvo kažkas nauja ir labai įdomu. Nuo tada pradėjau klausytis improvizacinės muzikos.“
Vėliau G. Preisaitės kūrybiniams ieškojimams nemažą įtaką padarė kunkuliuojantis Vilniaus muzikinis gyvenimas. „Vilniuje buvo Liudas Mockūnas, LMTA atsirado improvizacinės muzikos magistro programa. Nors pati tuo metu studijavau bakalaure, vis tiek eidavau į improvizacinės programos masterclassus, ten grodavau. Norėjosi būti tarp tų žmonių. Tai buvo prasminga, leido atrasti save ir kūrybiškai atsiskleisti. Vilniaus aplinka stipriai paveikė mano kelią. Savo kūryboje stengiuosi neužsibūti griežtuose rėmuose. Vos pamatau plyšelį, iškart bandau prasmukti į kitas erdves. Žinoma, svarbu ir tradicijos išmanymas, bet paragavus improvizacijos kiekvienas sugrįžimas prie labiau akademinės kūrybos, net klasikinių kūrinių man dabar atveria vis naujus sluoksnius ir taip pat plečia muzikinę kalbą“, − teigia Gintė.
Albumo gimimas
„Coatlicue’s dreams“ – tai aštuonios kompozicijos, gimusios tyrinėjant akustines ir elektronines garsų išgavimo bei apdirbimo galimybes. Šiame įraše sluoksnis po sluoksnio klojasi skirtingas epochas ir žanrus liudijantys garsai. Lengvas glitchas, džiaziniai intarpai, ambientinės kilpos ar noise’o link dreifuojančios tekstūros gula į garsinį, švelniais lo-fi potėpiais nuspalvintą koliažą, kuriame klausytojas susiduria su triphopiška melancholija (kūrinys „Swim“) ar šiluma dvelkiančia ironija („It's ok and it's not“). Gintę, užsidėjusią „baraboro“ kaukę, galima palyginti su prancūzų kūrėja Félicia Atkinson, kuriai taip pat būdingas elektroakustinis, sapniškas ir koliažiškas garsynas. Ką slepia „Coatlicue’s dreams“ kūriniai ir juose girdimi garsai?
„Pirmame gabale panaudojau pažįstamo saksofonininko iš mokyklos įgrotą motyvą. Sėdėjau prie kompiuterio, įrašinėjau fortepijoną ir pamačiau jį. Pasikviečiau, sakau, gal gali man čia ką nors įgroti. Uždėjau ausines, paleidau medžiagą, prie kurios dirbau, ir jis ėmė improvizuoti. Visa tai įsirašiau ir vėliau loopinau. Taip pat kartą įrašinėjau jam sessioną, kurio medžiagą, t. y. būgnų ir fortepijono duetą, apdirbau su granuliatoriais bei kitomis priemonės ir panaudojau šiame albume. Iš esmės tiesiog ieškojau garsų, garsovaizdžio, kuris man tinka ir patinka. Albume daugiausia semplinau kitus žmones, o ne tik rėmiausi tuo, ką pati įgrojau. Nors yra kūrinių, kurie sulipdyti tik iš mano pačios medžiagos. Albumas labai įvairus, bet turi tam tikrą bendrą jungtį. Jis buvo sukurtas gan greitai tam tikru gyvenimo etapu. Nebuvo taip, kad vienas gabalas padarytas prieš trejus metus, o kitas prieš metus. Viskas gimė per pusę metų. Rudeniui einant į pabaigą jau turėjau visą medžiagą (išskyrus „Serpentine“) ir tereikėjo viską sulipdyti“, − pasakoja Gintė.
Klausantis albumo neatrodo, kad girdi ilgus metus klasikinio fortepijono studijoms paskyrusios kūrėjos darbą. Girdime daug garsų, kurie gimė intuityviai ir, tikėtina, atspindi tam tikro momento nuotaiką, nėra iš anksto gerai apgalvoti kompoziciniai elementai. Tad kiek improvizacijos būdinga „baraboro“?
„Manyje, ypač elektroninėje muzikoje, vyrauja improvizacinė, impulsyvi kūrybinė maniera. Būna, sugalvoju kokią vieną detalę ir nuo jos atsispiriu, bet galų gale viskas išsivysto į kažką visiškai kita. Tarkim, kūrinys „Swim“, kuriame dainuoju, gimė iš noro ką nors padaryti sekundos intervale, ir galiausiai tai virto pilna daina. Žinoma, daug kas priklauso nuo mano pačios būsenų. Kartais suimprovizuoju, bet po to labai ilgai gryninu, šlifuoju sugeneruotą improvizacinę informaciją, – apie savo kūrybinius metodus pasakoja Gintė. − Vienos albumo kompozicijos gimė greičiau, kitos užtruko kiek ilgiau, bet bendrai viskas liejosi labai sklandžiai ir be didesnių trukdžių. Matyt, viduje visko buvo prisikaupę.“
Apie išgyvenimus ir reikšmes
Prieš gimstant albumui G. Preisaitė persikėlė į Kopenhagą, kurioje tęsia studijas. Jos gyvenime pasikeitusi gyvenamoji aplinka persipynė su pasaulį apgaubusia pandemija bei asmeniniais išgyvenimais. Kūrėja buvo priversta užsidaryti ne gerai pažįstamoje Lietuvoje, greta savo artimųjų, bet dar neprisijaukintoje Danijoje. Tai lėmė vidinius išgyvenimus, ieškojimus ir atradimus, kurie atsispindi debiutiniame albume.
„Kovidiniai metai man atnešė labai daug pokyčių. Susidūriau su išgyvenimais, kokių iki tol neturėjau ir kurie nebūtinai buvo susiję su pandemija. Išgyvenau išsiskyrimą. Tiesiog viskas sukrito į vieną vietą. Muzika man padėjo susidraugauti su savimi. Susikūriau mažą pasaulėlį, kuriame jaučiuosi saugi, ir kūrybinis procesas prie to labai prisidėjo. Pradžioje atrodė, jog viskas, katastrofa, bet žmogus nėra linkęs pasiduoti, mūsų smegenys visuomet nori spręsti problemas ir kūrybiškai ieškoti išeičių“, − prisimena Gintė.
Albumo pavadinime minima actekų žemės ir mirties deivė, Uicilopočtlio motina Koatlikuė. Į Gintės akiratį ji atėjo iš Clarissos Pinkola Estés knygos „Bėgančios su vilkais“, kurioje Koatlikuė minima kaip atsiskyrėlių deivė, magiją puoselėjančių žmonių gynėja. „Prieš pradėdama darbus neturėjau jokios idėjos albumo pavadinimui. Paskui pamažu viskas pradėjo grynintis, dėliojosi mintys, ką noriu pasakyti ir ką visame tame girdžiu. Man viskas siejosi su sapnais, siurrealizmu, koliažiniais potėpiais. Klausiau daug drone’inės, ambientinės ar, sakykim, tiesiog būsenų muzikos. Skaičiau C. P. Estés knygą. Viduje viskas stojo į vietas ir nusprendžiau tą vardą panaudoti pavadinimui, tik pridėjau žodelį dreams“, − albumo pavadinimo kilmę apibūdina G. Preisaitė.
Ne mažiau paslaptingas atrodo ir slapyvardis „baraboro“. Ironiškai galvoje suskamba vietinių Oi! stiliaus išpažinėjų „Toro Bravo“ ar Prancūzijos Polinezijoje esančių salų Bora Bora pavadinimai, bet nei su vienais, nei su kitais tai neturi nieko bendra.
„Iš tiesų pavadinimas nieko įspūdingo neslepia. Tiesiog mano antras vardas yra Barbora. Dėliojau raides, paišiau visokias simetriškas schemas ir galiausiai gimė baraboro. Toks impulsyvus, improvizacinis slapyvardžio gimimas. Kol kas nežinau, ar tai slapyvardis, ar projekto pavadinimas. Lai lieka klaustukas šioje vietoje“, − aiškina Gintė.
Pažintis su Danijos leiblu ir ateities planai
Debiutinį jaunosios lietuvių kūrėjos albumą išleido „No Technique“ – Kopenhagoje įsikūrusi bendruomenė, leidžianti muziką ir rengianti koncertus. Šios kompanijos tikslas – skatinti ir palaikyti vietos sceną, kurioje susiduria tiek Danijos, tiek iš kitų šalių atvykę muzikantai. Pagrindinis „No Technique“ dėmesio objektas yra eksperimentinė elektronika, tačiau itin griežtų stilistinių rėmų bendruomenės nariai stengiasi nenusibrėžti. Gintės albumas tapo keturioliktuoju „No Technique“ katalogo egzemplioriumi ir klausytojus pasiekė skaitmeniniu bei kasetės formatais.
„Labai faina, kad pavyko susidraugauti su šiuo leiblu – aktyviu danų eksperimentinės scenos nariu. Norėjau įsisukti į šalies kultūrinį, muzikinį gyvenimą, nes čia dar praleisiu artimiausius dvejus metus. Tokia pažintis leis užmegzti naujų kontaktų, galvoti apie bendras veiklas ateityje, − pasakoja Gintė. − Manąjį įrašą šiai kompanijai parodė Jokūbas Ragauskas, svarbi vietos kultūrinio gyvenimo dalis ir „Noisy Beehive“ iniciatyvos siela. Tai puikus bendradarbiavimo pavyzdys. Jokūbas turi minčių apie muzikantų mainus, t. y. lietuviams parodyti danus, o danams lietuvius.“
Debiutinis albumas išleistas. Bet kas toliau? Pristatymo renginiai, o gal nauji projektai? „Šiuo metu ruošiuosi egzaminui. Reikia parengti performansą, kurį sudarys medžiaga fortepijonui. Pusiau improvizacinė, pusiau struktūruota. Taip pat kuriu muziką ansambliui, bet čia dar labai šviežias dalykas, todėl daugiau nesiplėsiu. Yra planų padirbėti su akustine muzika, pavyzdžiui, sukurti ką nors būsenų prasme panašaus į mano elektroninę muziką, bet vien tik akustiniais instrumentais. Taip pat muzikuoju su kolege saksofonininke Michaele Turcerova, kurią galima išgirsti kūrinyje „See ya'“. Turiu daug visokių veiklų, už kurių galima būtų kabintis, bet kai už lango karantinas, viską išpildyti darosi sunkiau. Viskas daugiau tūno idėjiniame lygmenyje. Tikiuosi, ateityje pavyks dalį sumanymų įgyvendinti. Beje, planuoju koncertą „Druskomanijos“ festivalyje, kuriam vizualinius sprendimus kurs Greta Galiauskaitė. Pasirodymas bus paremtas „Coatlicue’s dreams“ medžiaga, bet tai nebus tikras albumo pristatymas. Tikėkimės, festivalis įvyks“, − pasakoja Gintė.
