Vidas Pinkevičius ir Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė. Foto iš asmeninio archyvo

Kalbino Justina Paltanavičiūtė

Vargonus galima laikyti vienu labiausiai nepelnytai užmirštų instrumentų, o profesiją lydintys stereotipiniai įvaizdžiai plačiojoje visuomenėje vargonininką apibrėžia veikiau kaip socialinį tipažą, nei kaip menininką. Meno daktaro laipsnius Rytų Mičigano universitete įgiję Vilniaus universiteto vargonininkai VIDAS PINKEVIČIUS ir AUŠRA MOTŪZAITĖ-PINKEVIČIENĖ savo veikloje ieško originalių sprendimų, tad klišių nepaiso. Veikdami solo ir duetu „Organduo“, internetinėje erdvėje jie išvystė plataus spektro platformą, gausią koncertų vaizdo įrašų, edukacijos, tinklalaidžių, pasakojimų apie žymiausius pasaulio vargonus ir kitų įdomybių. Virtualus formatas ypač palankus šių dienų kontekstuose, be to, nesunkiai pasiekia ir užsienio vartotoją. Tad karantino laikotarpis „Organduo“ – darbingas ir vaisingas, vis papildomas naujais atradimais: namuose sukonstruotais virtualiais vargonais, Pinkio ir Spaikio komiksais bei nuolatiniais mokinių ir bendraminčių laiškais.

---

Prieš pokalbį užsiminėte, jog nesate tradiciniai vargonininkai. Kas yra tradicinis vargonininkas ir kas jus nuo jo skiria?

A. P.: Nuo tradicinio vargonininko mus labiausiai tolina tai, kad nedirbame bažnyčioje – tik koncertuojame. Toks reiškinys Lietuvoje nėra labai dažnas, nes yra nusistovėjusios dvi vargonininkų kategorijos – koncertuojantys ir bažnyčios.

Skirtis tarp koncertuojančio ir bažnyčios vargonininko – kultūrinė ar veikiau politinė?

V. P.: Skirstymas liko nuo sovietmečio, bet dar ir dabar dauguma vyresnės kartos vargonininkų stengiasi nepainioti bažnyčios reikalų ir koncertų.

A. P.: Iš vyresnių kolegų teko girdėti, kad tarybiniais metais stojant į vargonus reikėdavo raštiškai pasižadėti nedirbti bažnyčioje. Daugumos vargonininkų pirmoji specialybė būdavo fortepijonas, o vargonais grodavo papildomai, bet jų programa nuo liturginių dalykų būdavo labai nutolusi. Mes studijavome nepriklausomoje Lietuvoje, bet takoskyra vis dar buvo ryški. Tačiau tai nereiškia, kad niekada negrojame bažnyčioje – studijuojant JAV, teko įvairiose ir padirbėti. Dažniausiai liuteroniškose, bet aš išbandžiau ir šiek tiek egzotiškesnes – pavyzdžiui, scientistų. Buvo baugu, kad pradės plauti smegenis ir bandys atversti į savo religiją, bet iš tiesų žmonės buvo labai geri ir draugiški. Net galiu sakyti, kad tai buvo vienas geriausių mano turėtų darbų.

O Lietuvoje?

A. P.: Ilgą laiką dirbame Šv. Jonų bažnyčioje, esame VU vargonininkai. Bet bažnytinė aplinka labai riboja koncertinį repertuarą. Norint jį susiformuoti pagal savo skonį, o ne kieno nors kito užsakymą, iškyla problemų. Ne kartą buvo, kad klebonas atsisako patvirtinti programą, nes joje yra pasaulietiškų kūrinių. Turėjome keisti kūrinių pavadinimus ar net visą programą. Užsienyje tokių kuriozų pasitaiko daug rečiau.

V. P.: O kai jau būni ją pakeitęs, klebonas pradeda atsiprašinėti – pasirodo, čia viskas būtų buvę gerai, bet jis, neturėdamas išsilavinimo, nesuprato ir norėjo pareguliuoti pagal save.

A. P.: Žodžiai „koncertas“ ar „fantazija“ kai kuriems kunigams kelia baimę, nepasitikėjimą ir įtarumą. Kartą, grodami Bacho Brandenburgo koncertą, rašėme tik kompozitorių ir tempų pavadinimus, nes „Brandenburgo koncertas“, pasak kunigo, buvo netinkamas.

V. P.: Toks požiūris kelia šypseną. Juk visi žinome, kokia muzika skamba bažnyčiose – sintezatorius, ritminės gitaros, net ir būgnai. Pasaulio tai nebestebina, bet, kai tokiame kontekste pasakoma, kad vargonų muzika būtinai turi būti sakralinė, kyla dvilypiai jausmai.

A. P.: Todėl labai džiaugiamės, kad VU Šv. Jonų bažnyčioje turime galimybę programą susidėlioti taip, kaip norime. Mūsų atliekami kūriniai sakralumo ir bažnyčios rimties tikrai nepažeidžia – nei Brandenburgo koncertas, nei Mozarto fantazijos.

V. P.: Laimei, „Youtube“ platformoje mūsų niekas necenzūruoja.

Virtualybėje veikiate labai aktyviai, net vadinate save virtualiais vargonininkais.

A. P.: Virtualią mūsų veiklos liniją labai sustiprino karantinas. Pavasarį kurjeriai į namus staiga pradėjo atvežinėti keistus daiktus, o jų dėžės vis kaupėsi. Baigėsi tuo, kad Vidas iš jų sumontavo virtualius keturių manualų vargonus. Tad dabar kone kasdien į savo „Youtube“ kanalą keliame vaizdo įrašus – ir trumpus, ir ilgesnius solo ir duetų koncertus, kartais atliktus su kitų šalių vargonininkais.

V. P.: Aš visada norėjau kuo daugiau koncertuoti. Žinoma, kai groji didžiausiais Lietuvos vargonais, jausmas yra daug smagesnis, nei grojant virtualiais, tačiau dabar to padaryti neįmanoma, tad savo mėgstamai veiklai sąlygas susikūrėme namuose. Turime ir įrašų studiją, tad galime savo koncertus transliuoti visame pasaulyje.

Ar virtualūs vargonai neriboja techninių galimybių ir meninės raiškos?

A. P.: Kai studijavome LMTA, prof. L. Digrys labai propagavo kompiuterinius vargonus, nes tuo metu tai buvo nauja. Aš juos tiesiog niekinau ir visaip stengdavausi išvengti, nes garsas per kolonėles buvo tiesiog siaubingas. Dabar technologijos gerokai patobulėjusios – galima įrašyti absoliučiai kiekvieno vamzdelio garsą tiek iš pačių vargonų, tiek iš bažnyčios aplinkos. Galimybės yra beribės: klausantis įrašo net neatskirsi, grojama tikru ar virtualiu instrumentu.

V. P.: Vargonininkai kartais sugalvoja ir įvairių triukų – namuose pasistato keletą porų garsiakalbių, imituodami tikrą katedros akustiką. Klausantis per ausines, garsas būna labai įvairiapusiškas ir skamba tikrai įtikinamai.

A. P.: Atlikimo galimybes kartais riboja tikri vargonai, prie jų ir savo poreikius tenka derinti, nes ne visais įmanoma pagroti tai, ką nori. Vargonininkas labai priklausomas nuo instrumento: ruošiantis koncertui privalu išsiaiškinti, kuriame amžiuje vargonai statyti, koks jų dydis, koks meistras gamino, kiek jie turi manualų ir pedalų.

V. P.: Norint groti skirtingų stilių ar laikmečių muziką, tenka eiti į skirtingas bažnyčias. Vilniuje galima rasti ir gana universalių vargonų, tačiau dabar jie neprieinami. Virtualus instrumentas šią problemą iš dalies išsprendžia.

Jūsų „Youtube“ paskyra – ne tik koncertinė, bet ir edukacinė erdvė.

V. P.: Be abejo. Vargonų muzikos mylėtojų ir vargonininkų poreikiai labai įvairūs. Vieni nori klausytis bet kokios vargonų muzikos, kitiems labiau patinka improvizacijos ar tiesiog atskiri vargonų registrai. Dar kiti nori išmokti groti, tad tenka juos mokyti virtualiai, atkuriant visą vargonavimo procesą. Aušra rengia ir vargonų demonstracijas.

Jūsų mokiniai – pradedantieji ar jau pažengę, norintys patobulinti įgūdžius?

V. P.: Turime jų iš 89 pasaulio šalių, amžius įvairuoja nuo paauglystės iki devyniasdešimtmečių senolių, kurie vis dar mokosi groti. Tiesą pasakius, kuo vyresnis žmogus, tuo entuziastingiau mokosi, nes išėjęs į pensiją pagaliau randa tam laiko.

A. P.: Yra ir tokių, kurie sulaukę brandaus amžiaus nori atnaujinti įgūdžius. Turime ir mokinių, kurie vysto profesionalią pianisto karjerą, tačiau nusprendžia išmokti groti vargonais. Jiems reikia mokytis naujų technikų, tad ieškodami pagalbos ateina į mūsų internetinę erdvę.

V. P.: Geriausias ir priimtiniausias būdas mokytis – turėti šalia mokytoją, kuris gali viską pademonstruoti gyvai. Bet kartais žmonės gyvena vietovėse, kur geras mokytojas ir instrumentas sunkiai pasiekiami, tada pasitarnauja nuotolinis mokymasis. Ne visose šalyse vargonų kultūra puoselėjama taip kaip Vakarų Europoje ar Švedijoje. Turime mokinių ir iš nuošalesnių žemės kampelių – pavyzdžiui, Madagaskaro, kur vargonų yra vos keletas.

Dėmesio susilaukia ir jūsų tinklalaidės, įrašytos dialogo forma.

A. P.: Jos padeda spręsti konkrečių žmonių konkrečias problemas ir sunkumus. Žmonės atsiunčia klausimus, mes į juos atsakome diskusijos forma. Vidas kartais kalbasi ir su vargonininkais iš kitų pasaulio šalių.

Vargonų populiarinimas – taip pat viena iš jūsų misijų?

A. P.: Mūsų kasdienis darbas tam ir skirtas, nes vargonų paveldo tradicija yra tiesiog nenusakoma. Per šio instrumento istoriją galima atsekti visą Vakarų Europos muzikos istoriją, nuo pat Leonino ir Perotino laikų ir net daugiau – joje atsispindi ir visa Vakarų civilizacijos istorija.

V. P.: Pirmasis Vakarų Europoje išlikęs rašytinis instrumentinės muzikos šaltinis yra būtent klavyrinės muzikos – tai šokiai ir estampai, kurie buvo atliekami nebūtinai bažnytiniais vargonais. Rūmuose buvo populiarūs pozityvai ir portatyvai – dešine ranka buvo grojama, o kaire kilnojamos dumplės. Beje, grojant virtualiais vargonais galima atgaivinti ir senuosius derinimus.

A. P.: Vargonuose yra tam tikra prasme išsaugoti ir senieji pučiamieji, kurie po Antrojo pasaulinio karo, atsiradus unifikuotam derinimui, buvo išmesti ir pamiršti. Šiandien tik tokiu būdu galima sužinoti, kaip jie skambėjo. Vargonai atspindi ir vizualiojo meno istoriją, nes jų fasadas yra meno kūrinys. Kiekvienas amžius ir šalis turėjo specifinius vargonų statybos bruožus, tad vien pažiūrėjus į prospektą, iškart matyti, kuriuo laikotarpiu jie statyti.

Užsienio kontekstuose veikiate daugiau nei Lietuvoje. Kodėl?

V. P.: Pradėjome nuo edukacinių straipsnių ir projektų lietuvių kalba, tačiau susidomėjimas buvo labai ribotas. Pagalvojome, kad reikėtų išnaudoti anglų kalbos įgūdžius ir pabandyti auditorijos ieškoti užsienyje. Pirmiausia rašydavau apie vargonavimo pagrindus: kaip sėdėti ant vargonų suolo, kokiais batais apsiauti, kaip paspausti klavišą ar pedalą, kaip nuo jo atkelti koją ir panašiai. Dalyvaudamas visokiuose vargonininkų forumuose, stebėdavau, kurie klausimai aktualesni. Vėliau prisijungė ir Aušra, o susidomėjusių gretos augo. Laiku užmestas tinklas pradėjo gaudyti muzikines žuvytes, kurios į jį pakliuvę dažniausiai nebeištrūkdavo. Dar ir šiandien bendraujame su žmonėmis, kurie mūsų tinklaraštį prenumeruoti pradėjo 2011 m. – vienas tokių yra Johnas Higginsas iš Australijos, kuris netgi aplankė mus Lietuvoje.

A. P.: Ir savo galimybių ribose surengė labai neblogą koncertą Šv. Jonų bažnyčioje. Net pats jį vedė! Publika priėmė labai šiltai, ypač buvo sužavėta, kai improvizavo „Waltzing Matilda“ tema. O mes pamatėme, kad metodai puikiai veikia. Johnas yra inžinierius, dirba elektrinėje ir pats save vadina mašinų daktaru, tad buvo labai džiugu, kad sekdamas nurodymais nuo A iki Z muzikantas mėgėjas gali nueiti taip toli.

Susidomėjimas vargonais užsienyje, lyginant su Lietuva, didesnis? Ar irgi veikiama mažesnėse entuziastų grupelėse?

A. P.: Priklauso nuo šalies. Bene labiausiai vargonų kultūra domisi ir ją puoselėja Olandija. Koncertų ten klausosi šimtatūkstantinė publika, ši šalis turtinga ir instrumentų. Padarė įspūdį ir švedų požiūris – net vasaros viduryje patalpose, kuriose stovi vargonai, palaiko reikiamą šilumos ir drėgmės santykį. Lietuvoje, deja, vargonai nesulaukia deramo dėmesio – neturime nei pakankamai finansų, nei restauratorių, kurie mūsų paveldą išsaugotų. Vilniuje, Šv. Dvasios bažnyčioje, stovi 1776 m. A. G. Casparini statyti vargonai – vienintelis išlikęs šio žymaus meistro kūrybos fragmentas. Prieš užsienio kolegas kartais jaučiame gėdą, kad nesugebame šio instrumento tinkamai restauruoti ir saugoti. Meistrai, užuot mobilizavęsi bendram tikslui, tarpusavyje drabstosi purvais, kartais net viešai.

V. P.: Tai svarbus kultūros paminklas, kuris galėtų būti pavyzdžiu restauruojant kitus vargonus, net ir užsienyje.

Kokia situacija vargonų repertuaro kontekstuose? Ar šis instrumentas susilaukia šiuolaikinių kompozitorių dėmesio?

V. P.: Kokybė labai įvairi. Kiekvienas kompozitorius orientuojasi į tam tikrą auditorijos segmentą: vieni kuria paprasčiau, remdamiesi giesmėmis, kiti ieško modernių ar nuo bažnyčios atsietų meninių sprendimų. Renkantis svarbu atliepti savo ir auditorijos poreikius ar net kurti pačiam.

Lietuviškoje modernioje vargonų muzikoje šiek tiek pasigedome optimistinio prado ir didesnio sąlyčio su Vakarų Europos palikimu, nes sovietmečiu gerokai atsiskyrėme nuo pasaulinių tendencijų. Tai nėra blogai, tačiau norėtųsi šią tuščią nišą užpildyti tokatomis, fantazijomis, giesmėmis paremtais kūriniais ar kitokiais klausytojui lengviau suvokiamais sprendimais. Todėl pradėjau kurti ir pats savo kūrinius atlikti. Esu sukūręs ir vargonų duetui – Čiurlionio ir grigališkojo choralo temomis paremtų fantazijų ir pan. Klausytojams kartais būna įdomu klausyti ir žiūrėti, kaip du žmonės ant vieno suolo groja ne tik keturiomis rankomis, bet ir keturiomis kojomis.

A. P.: O dabar Vido kūriniais jau domisi ir atlieka kiti, pamažu formuojasi auditorija. Neretai būna akivaizdu, kad kompozitorius, kuriantis vargonams, pats šio instrumento nevaldo. Dažnai gauname natų su prašymu atlikti ar įvertinti naują kompoziciją ir matome, kad vargonais jos išpildyti neįmanoma, nes netinkamas diapazonas arba faktūra.

Jūsų socialinių tinklų paskyrose šalia vargonų vis pasirodo ir paršiukas Pinkis su ežiuku Spaikiu – komiksų personažai, kurie atspindi buitines aktualijas.

V. P.: Šalia Pinkio ir Spaikio veikia ir jų įsivaizduojami draugai. Kas savaitę organizuojame konkursą: paskelbiame temą ir žmonės iš viso pasaulio mums siunčia savo kūrinius. Šią savaitę, kai kalbamės, tema – vakcinavimas. Piešinių būna visokių – ir linksmų, ir liūdnų, svarbiausia, kad juose veiktų paršiukas ir ežiukas.

A. P.: Pinkį ir Spaikį pradėjome piešti vienas kitam, norėdami pralinksminti, pamaloninti. Paskui pagalvojom, kad gal juos pamatyti būtų įdomu ir kitiems. Taip atsirado ir kiti veikėjai, kuriuos pavadinome kilmingais vardais. Peliukas yra Dietrichas, kaip Buxtehudė, paukštis vardu Kornelijus, o voras – Viktoras. Šie linksmi personažai kartais mums padeda ir edukacinėse programose – kartais ateina labai maži vaikai, kuriems sunku išlaikyti dėmesį. Mes jiems pasakojame pasaką, kaip paršiukas ir ežiukas statė vargonus, kokius garsus išgavo. Taip Pinkis ir Spaikis mums padeda ir atskleisti vargonų paslaptis.

---