Kadras iš Raimundo Banionio filmo „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, 1990 m.

Linas Paulauskis

Patriotinės tematikos pradžia lietuvių muzikoje sutampa su XX amžiaus pradžia. Tai tokie choriniai „antrieji Lietuvos himnai“ kaip Juozo Naujalio „Lietuva brangi“ (Maironio tekstas), Stasio Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“ (Jurgio Zauerveino tekstas), Česlovo Sasnausko „Jau slavai sukilo“ (Maironio ir Vydūno tekstas; beje, pastarasis irgi buvo siūlomas būti oficialiu valstybės himnu). Galime prisiminti ir Juozo Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ (Ksavero Sakalausko-Vanagėlio tekstas) ar Juozo Tallat-Kelpšos „Kur lygūs laukai“ (Maironio tekstas).

Pirmosios nepriklausomybės metais buvo sukurta įvairių patriotinės tematikos kūrinių: ne tik chorinių dainų, bet ir stambesnių oratorinio žanro kompozicijų. Tačiau jie dabar menkai prisimenami, nebėra aktualūs.

Sovietiniais laikais lietuviškasis patriotizmas kultūroje buvo kultivuojamas „distiliuota“, kontroliuojama jo forma. Buvo sukurta dainų, kurios žanriškai balansavo tarp akademinės ir to meto popmuzikos (tuomet vadintos „estradine“). Geras to simbolis – Galinos Savinienės daina „Lietuva (Tai gražiai gražiai mane augino)“ (1979; Justino Marcinkevičiaus tekstas).

Bet buvo ir vienas jau sunkiai suvokiamas atvejis – Broniaus Kutavičiaus penkių solinių dainų ciklas „Avinuko pėdos“ (1968; Onės Baliukonytės, Vytauto Skripkos, Sigito Gedos tekstai). Įsivaizduokite – viena ciklo daina pavadinta „Lietuva“, o kitoje, „Aria broliai“, skamba toks Sigito Gedos tekstas: „Antras slibinas raudonas išlenda iš vandenų. Motinėlės, motinėlės, užsisklęskite vartus. Arkim, broliai, pūdymėlį, saugokim vieni kitus“. Kai kompozitorių užsipuolė, kokius tekstus čia jis drįsta naudoti, jis abejingu veidu parodė žurnalą „Jaunimo gretos“, kur buvo išspausdintas šis eilėraštis. Suprask, jau buvo išspausdintas oficialiai. Taigi toliau cenzoriai negalėjo kabinėtis.

Išeivijos kompozitoriai tuo metu, suprantama, kūrė kenčiančios Tėvynės tematikos kūrinius, pavyzdžiui, Vlado Jakubėno „Tremtinių ir išvežtųjų giesmė“ (Bernardo Brazdžionio tekstas) ar Juliaus Gaidelio valandos trukmės oratorija „Partizanų motina“ (Jono Aisčio tekstas).

Tokias atgimimo laikų popdainas kaip Vytauto Kernagio „Šaukiu aš tautą“ (Bernardo Brazdžionio tekstas), Eurikos Masytės „Laisvė“ (Justino Marcinkevičiaus tekstas), Rolando Paulausko „Pabudome ir kelkimės“, grupės „Katedra“ „Mes jėga“, grupės „Antis“ „Krantas“ ir kitas galima laikyti savotiškais pradžioje minėtų „antrųjų himnų“ analogais pasikeitusių laikų kontekste. Juo labiau, kad, pavyzdžiui, Vaclovo Augustino chorui aranžuotas „Krantas“ skamba ir dainų šventėse. Šiame kontekste simboliška tapo ir Fausto Latėno dramatiška baladė „Dar ne vakaras“, sukurta Raimundo Banionio filmui „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ ir atlikta Povilo Meškėlos.

Kalbant apie akademinės muzikos kontekstą, reiktų prisiminti prieš dešimtmetį kilusią iniciatyvą, kuria siekta taisyti padėtį, kai šventiniuose Vasario 16-osios koncertuose nacionalinėse scenose beveik neskambėjo Lietuvos autorių muzika. 2011 m. Lietuvos Respublikos Prezidentūra, Lietuvos nacionalinė filharmonija ir Lietuvos muzikos informacijos centras ėmėsi įgyvendinti šį sumanymą, sudarant kryptingas šventinių koncertų programas vien iš lietuviškos muzikos. 2012 metais projekto kryptis išsiplėtė: pradėta Lietuvos kompozitoriams užsakyti naujus stambios formos kūrinius specialiai šiai progai. Tarp ryškiausių būtų tokie kaip Lino Rimšos „Cantus. Amemus“ (2012; Jono Radvano Lietuvio ir Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus tekstai) ar Vaclovo Augustino „Malda už Tėvynę“ (2013; Dovydo psalmių, Šv. Augustino, amerikiečių maldos ir Ksavero Sakalausko-Vanagėlio tekstai), o visas 2018 m. koncertas „Gloria Lietuvai“ tapo įsimintinu metų įvykiu.

Nors kompozitorių buvo prašoma, kad jų muzikos kalba „atitiktų proginę-šventinę funkciją, išlaikytų deramą pusiausvyrą tarp jos prieinamumo plačiam klausytojų būriui ir autoriaus individualaus kūrybinio braižo, originalumo bei naujoviškumo“ – vis tiek tai buvo ganėtinai oficialaus „filharmoninio“ formato koncertai. Tačiau su tokia šventine muzika kartais būdavo ir į aikštes išeinama, suliejant skirtingus žanrus – kaip antai, Vidmanto Bartulio daugiau nei valandos trukmės kūrinys „Mūsų Lietuva“ (2003; lietuvių liaudies žodžiai), kurio atlikime dalyvaudavo keletas chorų, simfoninis ir pučiamųjų orkestrai, liaudies, džiazo ir roko muzikantai.

---