IYE. Foto: Karolinos Kaniušėnaitės (1nuolika)

Kalbino Ugnė Matulevičiūtė

Paulius Janušonis, repo ir meno gerbėjams pažįstamas kaip IYE grupės/projekto narys ir bendraautoris, stebina drąsa. Visų pirma, ant scenos jis virsta alter ego, išdarinėjančiu kontroversiškus, netikėtus, komiškus dalykus, peržengiančiu ribas. Dėl to pokalbio metu sakau, kad Pauliaus kūryba nepalieka abejingų. Ir tai ne komplimentas, o tiesiog faktas: daugelis IYE pasirodymų dalyvių arba tampa ištikimais gerbėjais, arba daugiau juose nebesilanko. Kino režisūrą studijuojantis Paulius koncerto metu sukuria spektaklį.

Įdomu kalbinti bendraamžį, pažįstamą nuo kokių šešiolikos – jaučiuosi pro durų akutę stebėjusi jo idėjas, jų realizaciją. Ir turiu pripažinti, kad stipriausia Pauliaus savybė – būti ištikimam sau. Su tokia aistra, kokia paauglystėje repavo bičiulių sukurtoje grupėje „Rich Space Pilot Club“ (būdami dešimtokais, jie apšildė pripažintą Detroito reperį, prodiuserį Black Milk!), užmoju, su kuriuo kūrė „Skalvijos“ kino akademijos trumpametražius, vėliau ir kantriai kūrybingų žmonių mėgstamose vietose dirbo barmenu, ėjo Santjago de Kompostelos keliu...

Atrodo, kur bebūtų ir ką bedarytų, liko savimi. Yra savimi, nors ir užsimaukšlinęs IYE kaukę. Panašu, kad savęs ir pasaulio paieškos tebevyksta intensyviai, tačiau Pauliaus Janušonio meno projektai jau turi atpažįstamą estetiką, stilių, filosofiją.

---

Tavo pasirodymai drąsūs ir iškalbingi, bet prikalbinti intervui bandžiau labai ilgai. Ar tai kuklumas? Ar patogiai jautiesi kalbėdamas apie save, savo kūrybą?

Ne visai iš kuklumo tas ilgas planavimas, o iš to, kad nematau prasmės duoti interviu. Dabar pagaliau tai vyksta, nes pribrendo. Greitai paleisiu albumą, tad reikia pradėti kalbėti. Norėčiau, kad būtų lengviau kalbėti apie savo kūrybą. Dabar tai gana sunku.

Daug muzikos kritikos skaitytojų kelia klausimą, ar apie muziką reikia kalbėti.

Taip, žinau atlikėjų, kurie teigia: „Aš viską jau savo muzikoje pasakiau.“ Šiuo atveju IYE projektas, ypač pirmasis albumas „Ajajai“, nėra parašytas iš mano, kaip Pauliaus, požiūrio taško. Albume kalba personažas, gyvenantis alternatyvioje realybėje. Tad, nors aš pats nesijaučiu viską pasakęs, nenoriu kalbėti, nes atrodo, kad reikės pasakoti, kodėl darau tai, ką darau. Jeigu žmonės to nesupranta, gal jiems ir nereikia suprasti.

Mano draugė sako, kad klausiusi Fingalick, o dabar Free Fingos, sekusi visą jo kūrybinį kelią jaučiasi tarsi puikiai pažinotų patį Tomą Narkevičių. Bet iš tiesų tas pažinojimas tėra įsivaizdavimas. Galbūt dažnai atlikėjams interviu tampa progomis atsigriebti ir sugriauti kažkokius klaidingus įspūdžius. Ypač kai publika tapatina scenos personažą ir jį kuriantį atlikėją.

Kad interviu pasakoju kažką nuoširdaus, pirmą kartą jaučiau prieš kurį laiką „Palanga Street Radio“ laidoje „Sealed“. Su Vytu Franukevičiumi-Spurga, IYE projekto bendraautoriu, davėme interviu, kurio metu, nors šnekėjome daug nesąmonių, jaučiau, kad tai tikra. Įprastai, tarkime, radijo stotyse užduodami labai saugūs klausimai, atsakymai irgi yra saugūs. Pavyzdžiui, LRT radijuje negali keiktis, – keiktis man nėra būtina, bet taip sukuriama atmosfera, kurioje nuolat tikrini, ką kalbi. O aš kartais nenoriu tikrinti. Palangos radijuje turėjau pasiaiškinti, kodėl savaip interpretuoju Eurikos Masytės dainos „Laisvė“ žodžius – man tai pasirodė drąsus klausimas, nes kiti žurnalistai jautrių temų neliečia, tarsi jos neegzistuotų. Aš užslėptai repuoju apie pedofiliją ir narkotikų problemas, o viešumoje, atrodo, šios temos yra tabu.

Kokias temas jautiesi paleidęs su pirmuoju albumu? Ar antrasis albumas yra pratęsimas, ar jame vyrauja nauji rūpesčiai?

Mačiau, Free Finga instagrame klausė: „Ar jums svarbu, kad muzika būtų relatable, ar geriau utopinis fantazijų pasaulis?“ Daugiau žmonių atsakė, kad relatable. Man irgi taip atrodo, pats klausau daugiau tokios muzikos, kuriai galiu prijausti. Naujame albume to bus daugiau.

Jaučiu, kad nebereikia tiek daug kartų pasakyti, kad man viskas nesvarbu. Naujasis albumas gimė tada, kai supratau, kad nesuprantu, apie ką kuriu, apie ką gyvenu. Pagalvojau, kad mano galva yra išsibarsčiusi. Taip norėjau albumą ir pavadinti – „Išsibarsčiusi galva“. Šiandienis žmogus per daug laiko praleidžia medijose, kurios suteikia dopamino, greito laimėjimo jausmą, nors iš tiesų nieko nesi padaręs. Tampa sunku susikoncentruoti, gali tapti depresyvus, piktas. Dažnai į tai įsipina vakarėliai, narkotikai. Manai, kad tau pavyksta išlipti iš šio ciklo, bet tuomet krenti gilyn. Iš šitos emocijos albumas ir kyla.

Išsibarsčiusi galva kelia daug kančios ar tai tiesiog naturali būsena? Ar norėtum, kad viskas kuo greičiau susistyguotų?

Atrodo, kad tai darosi vis sunkiau išvengiama būsena. Nebespėju susigaudyti, nes viskas labai greitai keičiasi. Kai prasidėjo karantinas, su aktoriumi Luku Malinausku kalbėjomės, kad viso šito reikėjo, kad pagaliau suprastume, kokiu nežmonišku ir absoliučiai nesveiku tempu darome dalykus. Kita vertus, manau, galima bandyti išsibarstymą suvaldyti. Dabar man tai sekasi geriau nei prieš metus, pažinau savo silpnąsias vietas, pavyksta nebepaslysti. Nuo išsibarsčiusios galvos smarkiai kenčiu, bet taip pat privalau išmokti su ja gyventi.

Ar tavo muzika yra kasdieniška? Ar jai skambėti reikalingos ypatingos aplinkybės?

Manau, kad nekasdieniška. Žmonės yra sakę: „Tavo faina muzika, bet neturiu ką įsidėti į grojaraštį.“ Suprantu, ne kiekvieną rytą norisi klausytis „atsikeliu ryte ir man darosi bloga“ arba „tavo tėvas narkomanas“. „Merlot“ gal yra labiausiai playlistinis gabalas, bet drauge man mažiausiai aktualus.

Atsimenu, esi gavęs komentarą, kad tavo kūryba – „tiesiog neigianti, o ne teigianti“.

Taip, gavęs šią pastabą susierzinau, nes man atrodo, kad IYE muzika yra stipriai teigianti, tačiau galbūt prieštaringus dalykus. Man tai primena adekvačios tiesos sakymą, be pagražinimų. Werneris Herzogas yra sakęs, kad reikia kurti ne gražų, o adekvatų vaizdą. Manau, kad mūsų muzika yra adekvati, nes parodo kitą medalio pusę, visada egzistuojančią. Kuriame tam, kad palaikytume balansą popmuzikai. Šalia gražaus gyvenimo, laimingos arba nelabai meilės, pinigų, vakarėlių. Kaip sakė vienas mano mėgstamiausių reperių Danny Brownas: „Mano repas nuo dabartinio repo skiriasi tuo, kad jūs kalbate apie vakarėlius vaikams, aš kalbu apie pagirias.“ Jeigu kalbi apie narkotikus, būk mielas, pasakyk ir apie pasekmes, kurk adekvatų vaizdą.

Inteligento gyvenime gana dažnai, cituojant vieną dainą, „centai vaikšto“. Ar tavęs nenervina visas tas flexas su mašinomis, kupiūromis?

Na, inteligentai ar menininkai patys save dažnai nubaudžia manydami, kad jiems priklauso tik centai. Jokiu būdu taip neturėtų būti. Anksčiau nervindavo, tačiau dabar mąstau, kad kiekvienai muzikai yra tinkamas laikas. Visgi manau, kad dabar gerokai per daug laiko ir eterio skiriama „vakarėlių ir pinigų“ muzikai, idealistiniam popsui. Dėl to apmaudu.

Retkarčiais pasidaro pikta ant pasaulio, nesuprantamų abstrakčių jėgų, nes žinau, kiek aš ir Spurga į IYE projektą įdedame jėgų, apmastymų, kūrybinės energijos. Pasirodymuose matau rezultatus – muzika surenka nelabai daug publikos. Milijonų peržiūrų ir klausytojų sulaukia trepo bytai, kuriuos mano bičiulis muzikantas Simas Okas galėtų sukurti per lygiai dešimt minučių. Tai yra low effort shit, „va, ėmiau ir padariau, aš kietas“. O mes norime apčiuopti gilesnius klodus, tačiau tai nemadinga. Easy is cool. Dėl to ir pasidaro pikta ant pasaulio, kai koncertuojame penkiolikai žmonių. Jeigu įdėtume dešimt kartų mažiau darbo, gal mūsų klausytųsi minios.

Daug atlikėjų bando save priskirti alternatyviosios muzikos scenai, bet norisi sakyti: ei, nesigėdyk, jau esi popsas arba meinstrymas, pasiekei plačius vandenis, o alternatyva lieka madingu lipduku. Tačiau tave drąsiai vadinu alternatyviu atlikėju. Tu nedarai jokių kompromisų. Visgi pastebiu vidinį konfliktą: žinau, kad ir toliau kompromisų nedarysi, tačiau pergyveni, kad per mažai publikos ir t. t.

Nežinau, ar ta plati publika iš tiesų yra siekis. Aš nuolat kovoju su savo ego, jeigu jis užkyla, bandau nukirsti – ego man nėra gražus dalykas. Kai groju koncertą didelėje erdvėje mažai publikai, tai atrodo juokingai ir mane aplanko nepasisekimo jausmas. Bet bandau su tuo susigyventi, nes lyg ir suprantu, kad tai nesvarbu.

Visgi, kad ir koks andergraundas Lietuvoje būtum, gali groti pagrindinėse koncertinėse erdvėse, tarkime, „Vasaros terasoje“. Didžiosiose kultūros sostinėse, gal dėl to, kad tikrojo andergraundo scenos ten daug geriau išvystytos, tokie atlikėjai dažnai nekoncertuoja ten, kur koncertuoja populiariosios muzikos atlikėjai. Tad Vilniuje gali jaustis išdidžiai, bet vis ne savo vietoje.

Taip, kiek kartų koncertavome „Vasaros terasoje“, tiek nepatiko. Ypač dėl garso. Visgi juk nesame užkietėję pankai, galbūt net yra noro iš to andergraundo išlipti. Tiesa, aš visiškai nežinau apie popmuzikos atlikėjų kasdienybę – ar jie išvis koncertuoja? Niekada nebuvau jų koncerte. Ar žmonės ten eina?

Per savo koncertus nulipi nuo scenos, visur karstaisi, laipioji, provokuoji publiką, negailestingai pažeidi asmeninę erdvę. Man patinka, kad provokuoji ne tik skeptiškus klausytojus, norėdamas juos dar labiau pakankinti, bet ir didžiausius savo gerbėjus, kurie šitos dalies tik ir laukia. Alter ego IYE tau suteikia drąsos neatsiklausus laužyti ribas?

Alter ego tikrai suteikia bent šešiasdešimt procentų visų jėgų. Koncertui užsimaukšlinu kaukę, visada persirengiu naujais rūbais, pasikeičiu kojines. Užkulisiuose bandau palikti visą Paulių ir scenoje jaučiuosi laisvas daryti bet ką. Noriu, kad žiūrovas įsitrauktų į pasirodymą, žaistų su manim. Nežaidžiantiems koncerte būna tik liūdniau. Žmonėms, kurie eina žinodami, ko tikėtis, iš tiesų visas kaifas toje „atakoje“ ir yra. Labai greitai atsifiltruoja klausytojai – kam patinka, tie lieka ir tampa tikrais fanais, kam nepatinka, koncertuose nebesilanko.

Viskas vyksta čia ir dabar. Žmogui patinka arba nepatinka. Tam tikra prasme tai reiškia, kad nepalieki abejingų.

Būdamas paauglys supratau, kad negaliu pakęsti vieno dalyko – kai atlikėjas į sceną ateina taip, kad gali jo net nepastebėti. Man atrodo, kad turi nuo pirmos sekundės pajusti atlikėjo energiją. Atsimenu, kai „Kablyje“ klausiau Micko Jenkinso. Jis atėjo į sceną ir nieko nesakė, tiesiog stovėjo atsisukęs į žmones. Vyko kažkoks kosmosas. Jis įžengė į sceną visiškai pasitikėdamas savimi. Jeigu atlikėjas savimi nepasitiki, aš irgi juo nepasitikiu.

Koncerte smagu jaustis atlikėjo rankose, žinoti, kad situaciją valdo jis?

Būtent. Manau, kad žmonės to ir ateina – patirti. Aišku, nuostabu, kai atlikėjas scenoje tiesiog būna savimi, tačiau jis turi perteikti atmosferą. Žmonės nori gauti impulsus į smegenis. Su IYE juos gal siunčiame kiek radikaliu būdu.

Tavo koncertuose patiriu keistą jausmą – keikiesi tiek daug, kad keiksmažodžiai net sudaro tam tikrą garsinį raštą. Kaip Mesijus dainavo, „kartojami žodžiai praranda prasmę“. Pirmas keiksmažodis veikia kaip aliarmas, bet vėliau visa tai tiesiog atrodo kaip tavo saviterapija.

(juokiasi) Nesikeikiu ant scenos tam, kad būčiau edgy. Išvis nelabai galvoju, kaip ir ką daryti, pereinu į kitą personą – turbūt to žmogaus, kuriuo tampu, reikėtų paklausti, kodėl jis tiek daug keikiasi. Bet aš… nežinau, nežinau, nežinau.

Ar esi pasigavęs mūsų kartos epidemiją: „Man jau dvidešimt dveji, o aš dar nieko nepadariau.“

O, tarp bendraamžių tikrai apsčiai tokio mąstymo. Ir pats kartais jaučiuosi pagautas šitos minties. Bet kai atsitraukiu, pagalvoju, kad nemažai esu nuveikęs, tik norėčiau būt padaręs gerokai daugiau. Žinau save, norėčiau gazą paspausti ten, kur nepaspaudžiu. Taip pat ir stabdį kai kuriose vietose, kad gyvenimas būtų labiau subalansuotas. Manau, kad viskas einasi neblogu ritmu, tik reikia ne miegoti, o daryti, daryti, daryti.

Turi stiprią shoutoutų etiką. Dėkoji žmonėms, kurie yra prisidėję prie tavo kūrybinių procesų ar net gyvenimiškų momentų. Tavo kūrinys „Nemiga“ yra puikus pavyzdys – skatini bendraautorystę, featus. Man tai atrodo brandu. Jauname amžiuje dažnai norisi tik „Aš pats!“ ir „Man!“ Prisimenant kūdikystę, kai irgi taip būdavo, galima suprasti, kad tai tiesiog raidos etapas. O tu jau moki dirbti su kitais.

Man vėžį varo žmonės, kurie nori visko sau. Kiek esu savo gyvenime dirbęs su tokiais žmonėmis, likau nusivylęs. O bendradarbiavimas man atrodo esmė, nes vienas negaliu visko padaryti. Na, pasitikiu savimi pakankamai ir manau, kad galėčiau padaryti bet ką, bet visgi kažkas daro už mane geriau, yra daugiau valandų skyręs tai sričiai. Jeigu turiu kad ir mažytę platformą, kurioje galiu suteikti žmogui galimybę ką nors pasakyti ar parodyti, su malonumu prašau jų tai padaryti. Pavyzdžiui, Vilius Jagminas, kuris padarė klipą „Tu Tunely“, anksčiau vaizdo klipų nekūrė, bet turi be galo daug potencialo ir kūrybinės energijos, todėl noriu jį paskatinti. Taip pat Urtė Kat ir Ema Milašauskytė iš „Efukum“ siuva nuostabius drabužius, ir aš noriu pasakyti kitiems žmonėms: pažiūrėkite, jos gerai varo. Lietuvoje tiek daug ką nors gerai darančių menininkų. Apmaudu, kai žmonės nepalaiko vieni kitų. Nuo mažens idealizavau kolektyvinius dalykus: „Fluxus“, „Odd Future“, „Wu-Tang Clan“. Norėjau būti dvylikos žmonių repo klano narys. Dabar tam tikromis formomis tai virsta realybe.

Galbūt pats esi to kūrybinio klano iniciatorius?

Turėjome su Simu Oku ir Tadu Čiudaru hiphopo grupę „Rich Space Pilot Club“, už jos stovėjo daugybė žmonių, kurie tam tikra prasme irgi buvo jos nariai. Kartą, grįžęs iš Camino de Santiago, su operatoriumi, garso menininku Alanu Gurinu norėjau daryti kolektyvinę meno grupuotę, bet tai buvo visiška nesėkmė. Supratome, kad nereikia kurti grand master plano, bandyti sujungti visų geriausių draugų ir užkariauti pasaulio, o verčiau daryti kiekvienam savo. Tuomet galiausiai vis tiek kažkuriame taške susitiksime.

Pastebiu, kad tave seka daug jaunų (dar jaunesnių!) kūrybingų žmonių. Juose įžvelgiu tave patį iš „Rich Space“ laikų. Esi kelrodis. Ar jauti atsakomybę? O kas tau buvo kelrodžiai?

Taip, iš tiesų šiuo metu nėra daug kitų muzikantų darančių dalykus taip kaip mes. Tikrai jaučiu tam tikrą atsakomybę. Jaučiu norą padėti jauniems kūrėjams. Nenoriu nuvilti klausytojo nueidamas į meinstrymą. Daug jų dėl to ir gerbia projektą, kad jis netelpa į meinstrymo rėmą. Kelrodžiu man buvo Jonas Mekas, Lietuvos repo muzikoje – Dada ir Mesijus. Jų dėka aš ir pagalvojau, kad galima daryti repą intelektualiai. Man visiškai neįtikėtina, nesuvokiama, kai Dada pakomentuoja po mano vaizdo klipu, kad jis „didelis fanas“.

Tai ar gyvenimas yra lengvas ar sunkus, Pauliau? Ir kaip išlaikyti flow & skin glow?

Reikia fokusuotis ne į skin glow, bet daugiau į flow. O gyvenimas… visaip būna. Man gyvenimas yra sunkus su lengvumo protarpiais.

---