Markas Adamas Haroldas: „Kalbėkime apie investicijas į muziką, o ne jos rėmimą“
- 2020 m. gruodžio 2 d.
Kalbino Rūta Giniūnaitė
Muzikos eksporto fondas (MXF) įkurtas jau prieš penkerius metus, bet tik šį rudenį atvėrė naują platformos versiją tarptautinei muzikos rinkai. Tai ne pelno siekianti organizacija, kurios tikslas – vietinės muzikos produktą išvežti svetur ir vienyti šimtą miestų visame pasaulyje. Vilnius šiame žemėlapyje jau irgi yra.
Apie MXF veiklą, lietuviškos muzikos padėtį ir sudėtingą kultūros finansavimą pandemijos metu kalbamės su fondo įkūrėju, visuomenininku ir Vilniaus naktinio aljanso pirmininku Marku Adamu Haroldu.
VšĮ „Muzikos eksporto fondas“ padeda nepriklausomiems muzikantams pasiekti tarptautinę rinką ir bendradarbiauti su kitais profesionalais. Kaip ir kada fondas buvo įkurtas?
Muzikos eksporto fondą įsteigiau prieš 5 metus kartu su didele Jungtinės Karalystės muzikos įmone „state51“. Iš pradžių daug eksperimentavome, sukūrėme bandomąją platformą, o vėliau viską patobulinome ir išvystėme profesionalų puslapį, kurį paleidome šį rudenį. Mūsų tikslas – kuo daugiau naujų tarptautinių bendrų projektų. Manome, kad geriausi dalykai prasideda nuo skirtingų kūrybinių įtakų ir įdėjų. Suteikiame galimybę kartu dirbti muzikos industrijos žmonėms skirtingose šalyse nuo JAV iki Australijos.
Stengiatės kurti tarptautinių narių tinklą. Kaip ieškote bendradarbių ir kiek miestų fondas jau vienija?
Turime daug ryšių visame pasaulyje, ypač dėl mano veiklos naktinio gyvenimo srityje. Susipažinau su muzikos industrijos veikėjais iš Niujorko, Tokijo ir kitų didžiųjų miestų. Šiuo metu su jais bendrauju ir ieškau žmonių, kurie galėtų būti savo miestų atstovai MXF. Jau turime 10 miestų lyderių (vadiname juos deputatais) ir ieškome dar 90-ties. Kadangi dabar muzikantams ir kitiems muzikos industrijos darbuotojams tikrai nelengva, mūsų partneriai „state51“ subsidijuoja narystę ir pirmieji metai naujiems nariams nieko nekainuoja.
Mūsų tikslas – ne tapti milžiniška organizacija, o sujungti daug mažų bendruomenių skirtingose šalyse. Svarbiau turėti po 100 narių šimte miestų negu 10 tūkst. narių viename mieste. Ateities planas – žemėlapyje pridėti kuo daugiau miestų ir suteikti kūrėjams galimybių dirbti tarpusavyje.
Kokių galimybių gauna prie MXF prisijungę nariai?
Daug muzikantų jau įsitvirtino savo miestuose ir šalyse, bet dėl įvairių priežasčių jiems sunku rasti tarptautinių kontaktų. Ne visuomet veikia kūrybos išsiuntimas elektroniniais laiškais muzikos tinklaraščiams, leidybinėms kompanijoms. Dažnai nepadeda ir bandymas kviesti nepažįstamuosius į draugus socialiniuose tinkluose.
Muzikantai tarptautinių kontaktų trūkumą įvardija kaip vieną didžiausių barjerų savo karjerose. Tad pagrindinė nauda prisijungus prie MXF – galimybė tapti bendraminčių būrio dalimi, lengviau surasti ir bendrauti su profesionalais kituose miestuose ir be baimės pradėti diskusijas. Šioje industrijoje labai svarbūs asmeniniai ryšiai, tačiau, kaip ir kur pradėti jų paiešką, aišku ne visuomet. Mes jauniems atlikėjams padedame pralaužti ledus, ieškome naujų talentų ir projektų. Dabar ruošiame konkursus ir pamažu geriausius atradimus pristatome partneriams Londone. Pirmasis konkurso laimėtojas yra belgas, gyvenantis Vilniuje, o jo muzikos įrašų suvedimo darbus atliks prancūzų prodiuseris. Tai geras pavyzdys, kaip projektai vyksta tarptautiniu lygiu. Taip muzika turi daugiau galimybių būti išgirsta ir įvertinta ekspertų, atlikėjas tobulėja ir įgauna patirties. Savo platformoje turime ir šaltinių biblioteką, kurioje talpiname įvairias pamokas, mokslinius šaltinius, tekstus. Taip žmonėms lengviau rasti naudingą informaciją.
Jau minėjote, kad esate remiami Didžiosios Britanijos distribucijos kompanijos „state51“, kurie yra ir AGATA partneriai. Kaip tokios didelės tarptautinės įmonės padeda Lietuvos muzikos industrijai?
„state51“ technologija leidžia AGATA nariams lengvai platinti savo muziką. Beveik visos dainos, įkeltos į pakartot.lt sistemą, automatiškai platinamos viso pasaulio „state51“ tinkle. Tai ilgametė partnerystė, kuri leidžia Lietuvos atlikėjams savo muziką skelbti „Spotify“ ir kitose platformose be sudėtingų biurokratinių procesų ir paslaugos mokesčių. Tokia paslauga anksčiau buvo skirta tik patyrusiems profesionalams, kuriems atstovauja leidybinės kompanijos. „state51“ yra už skaidrumą ir muzikos industrijos demokratizaciją. Įmonė padeda muzikantams, kurie nesulaukia dėmesio iš didžiųjų muzikos korporacijų – „Sony“, „Universal“, „Warner“ ir kt.
MXF yra sukūrė „InBar“ sistemą, kuri padeda registruoti į barus, klubus, restoranus užsukančius žmones ir pelną iš SMS mokesčio atiduoda muzikantams. Karantino metu viskas uždaryta. Kokiais dar būdais savivaldybė turėtų padėti naktinei kultūrai išgyventi ir veikti?
Vilniaus naktinis aljansas yra vienas MXF projektų. „InBar“ sistema buvo sukurta kaip Vilniaus naktinio aljanso atsakymas į sveikatos ministro pasisakymą, kad reikia uždaryti naktinius klubus, nes neįmanoma susekti, kas į juos ateina. Sukūrėme sistemą, kuri leistų tai žinoti. Deja, ministras nepripažino mūsų projekto ir per vėlai sureagavo, todėl mūsų bendradarbiavimas su Nacionaliniu visuomenės sveikatos centru buvo neproduktyvus. Tikiuosi, kad po karantino su naujai išrinkta vyriausybe bus galima dirbti sklandžiau. Savivaldybės lygmeniu mes dirbame su Deimante Rimkute ir Naktinės ekonomikos komisija, rašome miesto naktinės ekonomikos strategiją. Jei savivaldybė rimtai žiūrės į šį projektą, matau daug potencialo po karantino skatinti ekonomikos augimą ir pritraukti daugiau talentų bei investicijų į Vilnių. Prašome tik pagarbos ir dialogo.
Ar dabartiniu laikotarpiu paramos kultūrai, ypač muzikos sričiai, pakanka?
Niekas niekada nesakys, kad pakanka. Man įdomiau kalbėti apie paramos mechanizmus ir tikslus. Kokios kultūros norime ir kokios mums reikia? Ar įmanoma protingai investuoti į švietimą, infrastruktūrą ir gauti atgalinės finansinės naudos valstybei? Kodėl muzikantai freelanceriai palikti be dėmesio, nors galėtų būti ekonomikos variklis? Lengva kalbėti apie subsidijų sumas, bet reikia galvoti apie investiciją, ilgalaikę perspektyvą. Yra nemažai kultūros sričių (muzika – geriausias pavyzdys), į kurias turime žiūrėti kaip į galingą eksportą. Kodėl finansų technologijų ir kompiuterinių žaidimų startuoliai sulaukia tiek dėmesio, nors muzikos industrijos pridėtinė vertė galėtų būti daug didesnė? Politikams praverstų šiek tiek daugiau vaizduotės. Patys muzikantai irgi turi kovoti už savo pyrago dalį iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, o ne tik rašyti projektus Kultūros ministerijai. Siūlydamas savo projektus visuomet bandau pradėti pokalbį apie investicijas į muzikos projektus, o ne jų rėmimą. Tai subtilus ir svarbus skirtumas – „investicija“ reiškia, kad galimai gausi grąžos, o „rėmimo“ metu tokios grąžos ir išliekamosios vertės dažnai nebūna.
Pats Vilniuje gyvenate jau daugiau nei 15 metų, muzikos industrijoje dirbate dar seniau. Kokius lietuviškos muzikos pokyčius pastebėjote per tiek metų?
Galiu atsakyti paprastai – mačiau didelį kokybės šuolį, bet vis dar nejaučiu lietuviškos muzikos savitumo. Tokius muzikinius klipus, kokius daro režisierius Saulius Baradinskas ar „Scuared“ komanda, lengvai galime priskirti pasauliniam lygmeniui. Jau nesakome, kad tai „neblogi klipai kaip lietuviams“. Mūsų muzikos prodiusavimo kokybė irgi yra pasaulinio lygio, nes Lietuva turi tas pačias technologijas ir profesionalus su techniniais įgūdžiais, kaip ir visi kiti pasaulyje. Daug kas studijavo, dirbo, gyveno užsienyje ir grįžo į Lietuvą su ambicijomis. Nebėra techninių kliūčių šios šalies muzikanto karjerai vystytis ir svetur.
Tačiau muzika yra menas ir tam, kad Lietuvos muzikantai būtų įdomūs užsieniečiams, reikia daugiau nei aukštos techninės kokybės. Kas savaitę išeina tūkstančiai dainų, pasiūla milžiniška – niekam nereikalinga dar viena Adele, „Coldplay“ ar „Daft Punk“. Sėkmingos muzikos kopijavimas nepadeda tarptautinėje muzikos rinkoje. Reikia kažko naujo, ir tai turėtų būti lietuviškos muzikos pranašumas, nes ji dar nežinoma ir kiek egzotiška. Žinoma, būtinas nuoširdumas, autentiškumas, o Lietuvoje muzikantai kartais dar bijo būti savimi. Tai suprantama, nes mūsų žiniasklaida dažnai ignoruoja naujoves, televizijos ir radijo stotys groja sėkmingą popmuziką. Manau, kad pamažu prasideda nauja era ir ateina karta su šviežiomis idėjomis, kuri ignoruos status quo. Pats labai palaikau tokius projektus kaip „Palanga Street Radio“, kurie daro Dievo darbą Lietuvos muzikos eksportui. Tikiuosi, kad tokie projektai augs ir toliau.
Kas mūsų scenoje jus džiugina? Gal tai atskiros grupės, stiliai, tendencijos?
Nuoširdžiai bandau neturėti favoritų, bet labai mėgstu „shishi“, neseniai atradau „Manacles“. Man labai patinka, kai laisvos moterys kuria, apie ką nori. Tai teikia vilties ateičiai. Dar dievinu tokias komandas kaip „Tilto namai“ ir „DAMN GOOD“ (vėl moterys!). Kalbant apie vaikinus, noriu paminėti elektronikos kūrėją Chris Metric. Jis yra būsima muzikos eksporto žvaigždė, išmanantis technines ypatybes ir nebijantis eksperimentuoti. Dabar MXF padeda jam leisti savo kūrybą kartu su „state51“.
Mano mėgstamiausias žanras – dubstep, ir džiaugiuosi, kad Ernestas Ovčaruk-Teffa dabar sulaukia tarptautinio pripažinimo bei rengia radijo laidas su žanro superherojais. Grupė „ba.“ irgi yra nuostabūs, tikri, verti visų pagyrų. Neskirstau naujų talentų į žanrus, matau tik energiją, autentiškumą, originalumą. Aš jau senas, daug muzikos esu girdėjęs ir grojęs, man dabar nesunku per 5 sekundes suprasti, ar atlikėjas turi talentą, ar tik norą būti žinomu.
Lietuvoje nesu patenkintas tik garso sistemos kokybe, garsistais ir koncertų akustika. Reikia akcentuoti šios sferos svarbą, nes, kai garso kokybė prasta, daug gerų muzikantų tiesiog skęsta ant scenos. Tai potencialo švaistymas ir nepagarba tiek atlikėjams, tiek klausytojams.
Esate vadinamas pirmuoju naktiniu Vilniaus meru. Kokią naktinio sostinės gyvenimo ir gyvų pasirodymų ateitį prognozuojate po pandemijos?
Neįmanoma prognozuoti šios krizės pasekmių ir gyvenimo po jos. Būtina dirbti, kad talentingos ir vertingos miesto įstaigos nebankrutuotų, išgyventų ir po krizės klestėtų. Tam reikės daug supratingumo iš naujos vyriausybės ir dabartinės sostinės savivaldybės. Reikės ir mažiau bendruomenių priešiškumo. Esu tikras, kad Vilnius gali būti žinomas kaip regioninis kultūros inovacijų centras, o toks tikslas reikalauja bendradarbiavimo tarp skirtingų interesų grupių. Jos privalės suprasti, kad galima ir „win-win“ situacija.