Žurnalas „Druskomanija“: Atvira ir eksperimentuojanti jaunoji (ne)džiazo karta
- 2020 m. rugpjūčio 19 d.
Vitalijus Gailius
„Mūsų jaunimas mėgsta prabangą, jis blogai išauklėtas, jis nė trupučio negerbia vyresnių“, – prieš daugiau nei du tūkstančius metų rašė Sokratas. Praėjus daugiau nei pusei amžiaus, naujosios antikinės komedijos autorius Menandras rašė: „Kokia miela yra harmonija tarp tėvų ir vaikų.“ Ir suprask, žmogau, kaip tos kartos bendrauja. Aišku viena – santykis tarp jų išlieka sudėtingas ir nevienaprasmis, tai liudija ir skirtingų kultūrų artefaktai. Nuo Krišnos pasipriešinimo savo dėdei Kamsai, nuo tėvą nugalabijusio Oidipo iki maištingojo paauglio Arkadijaus Dolgorukovo.Tačiau akivaizdu, kad be jaunatviško entuziazmo ir drąsos pasaulis būtų kur kas pilkesnis. Būtent jaunimas dažniausiai tampa tąja jėga, išjudinančia visuomenę iš pagrindų. Prisiminkime XX a. 7 dešimtmečio pabaigoje kilusius studentų maištus. Ne kas kitas, bet jaunimas anuomet tąsė militaristiškai nusiteikusių pasaulio politikos biurokratų nervus. Būtent šie sociopolitiniai veiksniai prašvilpė it viesulas muzikos istorijoje. Tokioje revoliucinėmis nuotaikomis dvelkiančioje epochoje gimė Peterio Brötzmanno, kuriam tuomet buvo 28-eri, okteto magnum opus – „Machine Gun“, albumas, į šipulius sudaužęs ligtolines komponavimo taisykles.
O koks gi mūsų šalies, Lietuvos, džiazo jaunimas? Ar sokratiškai linkęs į prabangą ir negerbiantis vyresniųjų, ar paaugliškai maištingas, o galbūt rafinuotas ir perdėm solidus?
Lietuviško džiazo tradicijos (ne)tąsa
Prieš kelerius metus Vilniaus knygų mugėje įsikūrusioje Muzikos salėje vyko įvairiausios diskusijos. Vienos jų metu, kalbai pasisukus apie Vilniaus džiazo mokyklą, kuri neįsivaizduojama be Ganelino trio, kontrabosininkas Vytis Nivinskas prasitarė, kad, jo manymu, šios mokyklos idėjas dabartyje labiausiai reprezentuoja tokie kolektyvai kaip „Sheep Got Waxed“, „Brave Noises“ ar „Džiazlaif“.
Ši mintis įkvėpė parašyti straipsnį, kuris atskleidė tam tikras tendencijas. Visų pirma – absoliuti dauguma jaunųjų muzikantų, su kuriais teko bendrauti (grupių „Džiazlaif“, „Sheep Got Waxed“, „Katarsis4“, „Brave Noises“, „CinAmono,“, „Reinless“ ir kt. nariai), sutiko, jog Ganelino trio indėlis Lietuvos džiazo istorijoje labai svarus. Tačiau didžioji dalis jaunųjų pašnekovų nėra klausę ar, geriausiu atveju, tik viena ausimi girdėjo šio trio įrašus. Taigi šiuo atveju negalime kalbėti apie tiesioginę įtaką.
Antrasis niuansas – gana akivaizdi praeities ir dabarties takoskyra. Dalis jaunosios kartos skeptiškai žvelgia į bandymus ieškoti Ganelino trio tradicijų atspindžių jų kūryboje. Paulius Vaškas, Simonas Šipavičius ir Danielius Pancerovas, paklausti apie trio tradicijų tąsą savo kūryboje, teigė maną, kad tai tėra noras dirbtinai pritempti juos prie lietuviško džiazo tradicijos. Panašaus požiūrio laikosi kontrabosininkas Aurelijus Užameckis, gitaristas Mindaugas Stumbras ir kt.
Jaunimas dabar turi itin plačią prieigą prie įvairiausių stilių bei laikotarpių muzikos, gali studijuoti įvairiausiuose pasaulio universitetuose, o tai jiems atveria labai plačias savito skambesio formavimo galimybes. Todėl nevertėtų stebėtis, kad bandymus jų kūryboje įžvelgti Ganelino trio tąsą jie vertina skeptiškai. Kita vertus, pokalbių su muzikantais metu būta bandymų brėžti pedagoginės įtakos gijas. Ir šioje vietoje vertėtų išsiplėsti.
Visų pirma, reikia paminėti, kad daugiausiai pedagoginėje srityje nusipelnė Ganelino trio saksofonininkas Vladimiras Čekasinas. Tarp jo mokinių – Vytautas Labutis, Petras Vyšniauskas, Leonidas Šinkarenko, Liudas Mockūnas ir kt. Būtent pas dalį V. Čekasino mokinių studijavo arba studijuoja jaunoji karta, todėl mintys apie galimą tąsą per pedagogiką atrodo pagrįstos. O ypač norėtųsi išskirti L. Mockūną, kurio pedagoginė veikla bei kartu su Vykintu Baltaku ir Arnu Mikalkėnu inicijuota LMTA Šiuolaikinės muzikos ir improvizacijos magistro studijų programa taip pat esmingai keičia mūsų šalies džiazo skambesį. Ši programa kvestionuoja dualistinį – džiazas vs. klasika – muzikos studijų suvokimą ir siūlo tarpdisciplininę prieigą, kuriai būdingas orientavimasis į improvizacinių gebėjimų ugdymą.
Norisi pastebėti, kad, regis, būtent dabar formuojasi tam tikra pedagoginė mokykla, turėsianti savo tęstinumą. O Ganelino trio atveju galima kalbėti nebent apie tam tikrus fragmentiškus pedagoginius impulsus, kurie persidavė būsimoms kartoms. Naujų garsų ieškojimas ir ėjimas prieš kanoną gali būti traktuojamas kaip Ganelino trio palikimas. Arba – kalbant poetiškiau – būtent neprisirišimas prie tradicijos ir yra toji tradicija, kurią pastebime gyvuojančią jaunimo kūryboje.Daugiau nei džiazas
Muzika besidominčiųjų gretose nuolatos postringaujama apie tai, kad žanrų ribos nyksta. Muzikos kritikai nerimauja, nes sudėlioti atlikėjus tvarkingai į stalčiukus darosi vis sudėtingiau. Žvelgiant iš griežtų muzikologinių pozicijų, jaunieji Lietuvos džiazo scenos atstovai taip pat toli gražu nėra linkę imituoti diksilendiško ar bebop eros džiazo skambesio. Tokie kolektyvai kaip „Džiazlaif“, „Kanalizacija“, „Tiesulas“, „Brave Noises“, „Katarsis4“, „Castor Stetson“ ir daugelis kitų savo kūryboje supina elektroninę, klasikinę, roko ar improvizacinę muziką, o kartais priartėja tiesiog prie to, ką galima vadinti garsiniu ar tarpdisciplininiu menu.
Užtenka apsilankyti „MAMA Jazz“ showcase’uose, „Vilnius Jazz Young Power“ konkurse ar užsukti į pofestivalinius jam sessionus ir įsitikinsite, kad jaunoji karta savojoje kūryboje plaka gardžiausius žanrų kokteilius. Antai pernai „Paviljono“ scenoje naktinėje 2019-ųjų „Vilnius Jazz“ programoje pasirodęs trio „Lloomkk“ nebūtų padaręs gėdos net metalo muzikos festivalyje, o šokį ir muziką apjungęs projektas „Danceable“ galėtų papuošti šiuolaikinio meno renginių programas.
Žvelgiant į mūsų šalies jaunąją kartą iš stebėtojo / klausytojo perspektyvos, į akis krinta dar keletas aspektų. Visų pirma – susidomėjimas elektronine muzika arba apskritai elektroninėmis garso moduliavimo ar išgavimo priemonėmis. Trio „Sheep Got Waxed“ – bene chrestomatinis pavyzdys. Ne tik kaip trio, bet ir kaip solo atlikėjai „Sheep Got Waxed“ vyrukai labai noriai eksperimentuoja su elektronine muzika. Taip pat norėtųsi paminėti kvartetą „Juzt“, neseniai užgimusį trio „Tiesulas“, į nu-jazz pusę dreifuojančius kolektyvus „Avis Rara“ ar „Quark Effect“, saksofonininkus Klaudijų Štuopinį ir Simą Petkevičių bei daugelį kitų, savo kūryboje plačiai naudojančių įvairius sintezatorius, kompiuterines programas, ritmo mašinas, efektų pedalus ir kitas priemones, padedančias plėsti garsinės raiškos ribas.
Antrasis aspektas – gana neįprastos kolektyvų sudėtys. Turbūt nesuklysiu teigdamas, kad klasikinių džiazo trio (fortepijonas, kontrabosas ir būgnai) mūsų krašte kur kas mažiau nei įvairiausių nekanoninės sudėties kolektyvų. Galime pasidžiaugti turėdami skirtingų tonacijų saksofonininkų kvartetą „Katarsis4“, saksofono, būgnų ir įspūdingos apimties suzafono trio „MozX“, fleitomis bei tūba ginkluotą „Laivo Troupe“ ar vinilinių plokštelių grotuvo ir saksofono duetą DJ Extended feat. Kazimieras Jušinskas. Ir tai tik nedidelė dalis tų keistenybių (gerąją šio žodžio prasme) mūsų šalies muzikinėje padangėje.Ar tai kuo nors skiriasi nuo vyresniųjų kolegų? Viena vertus, ne. Lietuvos džiazas nuo pat ištakų pasižymėjo nekanoniniu skambesiu. Prisiminkime šio žanro vėliavnešius Ganelino trio, kurių siuitų tipo kūrybą galime analizuoti ne tik džiazo, bet ir šiuolaikinės akademinės muzikos kontekste. Vėlesnės muzikantų kartos taip pat ieškojo ir tebeieško vieno žanro ribas perkopiančių raiškos būdų. P. Vyšniauskas tyrinėja folklorinį palikimą, V. Labutis yra grojęs indų muzikos ansamblyje bei įvairiuose akademinės muzikos kolektyvuose, garsinius viražus, kuriuos apibūdinti galėtume kaip visišką bežanriškumą, atlieka Juozas Milašius, o kur dar Liudo Mockūno ar Arno Mikalkėno garsinės klajonės.
Tačiau, mano akimis, jaunimas kur kas drąsiau, masiškiau ir elektroniškiau ieško pačių netikėčiausių garsinių raiškos priemonių. Regis, Skirmanto Sasnausko dūdmaišis dabar nekeltų nuostabos, o gitara ore mosikuojantis ir per stygas daužantis jaunuolis tikrai nebūtų vadinamas enfant terrible, kaip gitarinio triukšmo mūsų krašte pirmeivis J. Milašius.
Žinoma, scena nėra vienalytė. Turime ir tradiciškesnę džiazo kryptį išlaikančių, itin aukštą profesionalumo lygį demonstruojančių atlikėjų: tai Domas Žeromskas, Richardas Banys, Karolis Šarkus, Leonardas Pilkauskas ir kt. O kur dar puikiai skandinaviškos tradicijos džiazą kartu su „Apricity Quartet“ atliekantis Donatas Petreikis. Tačiau, mano manymu, mūsų scenos ir jaunosios kartos išskirtinumas – laisvė nuo standartų ir žinomų formulių kvestionavimas, t. y. siekis groti (ne)džiazą.
Socialiniai tinklai: neišnaudota komunikacinio džiazavimo erdvė?
Socialiniai tinklai yra neatsiejama šių dienų komunikacijos dalis. Nesvarbu, ar esi muzikantas, ar tiesiog pardavinėji savo sukurtus marškinėlius. Milijonus žmonių visame pasaulyje vienijančios internetinės platformos atveria plačias komunikavimo galybes. Jų pagalba gali patogiai ir operatyviai skleisti žinias apie savo veiklą ir formuoti gerbėjų ratą, kas ateityje gali atnešti didelių dividendų.
Kalbant apie džiazą, juolab apie laisvąjį ir avangardinį, dažnai patys muzikantai nėra linkę užsiimti perdėm aktyvia komunikacija, nes tai suvokiama kaip savo idėjų, muzikos komercializacija. Bet, regis, laikai keičiasi. Žvelgiant iš globalios perspektyvos, net ir labai nišiniai atlikėjai ar leidybinės kompanijos nevengia susikurti feisbuko paskyrų. Juk šiuolaikinės komunikacijos kanalai gali būti puikus įrankis apjungti tą nedidelę, nišiniais dalykais besidominčią bendruomenę ir išvengti perdėto savęs komercializavimo.
Kaip socialiniuose tinkluose atrodo mūsų jaunieji muzikantai? Apsiribosime dviem pagrindiniais kanalais – „Facebook“ ir „Instagram“. Didelė dalis muzikantų pakankamai aktyviai komunikuoja socialiniuose tinkluose, todėl, įvedę vardą ar kolektyvo pavadinimą, pagrindines naujienas apie jų veiklą susižinosite operatyviai ir be didesnio vargo.
„Instagram“ platformoje galima rasti nemažą dalį džiazuojančio jaunimo, tačiau reguliarumu pasižyminčią komunikaciją plėtoja vos keletas. Iš tokių būtų galima išskirti pianistus Giedrių Naką, Domą Žeromską ar gitaristą Mindaugą Stumbrą feisbuke jie taip pat aktyvūs). Kitų paskyrose žinutės pasirodo tik kas mėnesį, o kartais ir dar rečiau.
Tuo tarpu feisbuke šiek tiek įdomiau. Nors komunikacija taip pat nevyksta itin aktyviai (net ir solidų gerbėjų ratą turinti trijulė „Sheep Got Waxed“ nesivargina kas savaitę priminti apie save), tačiau feisbuke tūno daugiau grupių. Čia galime surasti „Katarsis4“, „Tiesulas“, „Juzt“, „TDT“, „Lomk“ ir daugelį kitų. Antai itin aktyviai į veidaknygės srautą, artėjant albumo premjerai, įsiliejo Mantvydas Leonas Pranulis. Taigi, asmeninis patarimas – rinkitės „Facebook“. Būtent jame rasite didesniąją dalį džiazuojančios jaunuomenės. Beje, estetiniu požiūriu bene labiausiai išskirtinį braižą turi ironiškieji „Džiazlaif“. Savitas humoras ir kičinės fotografijos kanonus griaunantys postai visuomet traukia akį ir verčia nusišypsoti.Kitas dalykas – daug mirusių grupių profilių: susibūręs kolektyvas susikuria savo puslapį, bet ilgainiui, muzikantams įsitraukiant į kitus projektus, o tai džiaze įprasta, tie puslapiai miršta, tad asmeniniai jaunųjų muzikantų profiliai pasižymi didesniu tvarumu. Tai atrodo dėsninga: juk džiaze svarbios asmenybės, nes muzikantai nuolat migruoja per skirtingus kolektyvus. Tai puikiai demonstruoja viduriniosios kartos atstovai – Liutauras Janušaitis ar Dmitrijus Golovanovas.
Socialinių tinklų teikiamas galimybes jaunimas tikrai bando išnaudoti daug aktyviau nei džiazo senbuviai. Su kiekviena karta komunikacijos tik daugėja, nes jaunimas anksti įgyja skaitmeninio raštingumo įgūdžius. Tačiau Lietuvos atveju reikia pabrėžti, kad tvarią komunikacinę strategiją išlaikyti pavyksta tik nedaugeliui.
Lietuviai atvirame ir plačiame pasaulyje
Kadais L. Mockūno išvykimas į Daniją ir L. Jaunušaičio studijos JAV buvo didžiulis įvykis Lietuvos džiazo scenoje. Bet dabar priėjome tašką, kai darosi kur kas sunkiau rasti tokių muzikantų, kurie nebūtų išvykę pasitobulinti į Europos ar JAV aukštojo mokslo įstaigas.
Prestižiniame Berklio koledže studijuoja vienas ryškiausių jaunosios karto pianistų D. Žeromskas, Princo Klauso konservatorijoje Nyderlanduose mokėsi pianistas G. Nakas, o šiuo metu studijuoja saksofonininkas Mindaugas Apulskis, Ritminės muzikos konservatorijoje Danijoje patirtį kaupia kontrabosininkas Aurelijus Užameckis, Škotijoje studijas neseniai baigė gitaristas Mindaugas Stumbras, Hagos karališkojoje konservatorijoje studijavo būgnininkas Augustas Baronas, Karališkoje muzikos akademijoje Danijoje tobulinosi gitaristas Dominykas Norkūnas. Tai tik nedidelė dalis su džiazu susijusių jaunųjų muzikantų, kurie pasinaudojo galimybe prisiliesti prie skirtingų pedagoginių sistemų, semtis patirties iš pasaulinio lygio muzikantų ir užmegzti naudingų pažinčių svetur.Dabar pasaulis kaip niekada atviras. Studijos užsienio aukštosiose mokyklose, lankymasis tarptautiniuose festivaliuose tapo įprasti. Jaunimas noriai vyksta svetur. O tai mums, muzikos mėgėjams, reiškia ne ką kitą, bet augančią muzikos kokybę ir galimybę išvysti mūsų muzikantus vis dažniau grojančius su kolegomis iš užsienio ir taip skleidžiančius žinią apie Lietuvą. Patiems muzikantams tai atveria galimybes formuoti kitokį skambesį, megzti ryšius, ieškoti scenos partnerių ir būtųiišgirstam platesnio klausytojų rato.
Jei ne studijos svetur, turbūt nebūtume išgirdę M. Apulskio, grojančio olandų kolektyvo „AMKA“ albume „First Sessions“, negalėtume džiaugtis su solidžia tarptautine muzikantų kompanija įrašytu G. Nako albumu „No Fear, Full Of Love“, nebūtume išvydę M. Stumbro, grojančio kartu su kylančia Škotijos žvaigžde – pianistu Fergusu McCreadie, o užsukę į Kopenhagos muzikos klubą „5E“ – nebūtume išgirdę virtuoziškai kontrabosu grojančio A. Užameckio.
Džiugu, kad jaunimas yra atviras ir naudojasi suteiktomis galimybėmis, noriai vyksta į užsienio aukštąsias mokyklas ir turtina savąją kūrybą. Be to, džiazuojantis jaunimas išlaiko artimą santykį su Lietuva. Grįžę į Lietuvą, jaunieji scenos atstovai aktyviai įsilieja į muzikinį vyksmą, bendradarbiauja su bendraamžiais ar vyresniais kolegomis. Pajutę galimybių kupinus Vakarų vėjus jie nepradeda iš aukšto žvelgti į vietinę sceną. Belieka tikėtis, kad prestižinių festivalių ir koncertų salėse išvysime vis daugiau mūsų šalies jaunimo.
2019 m. „Vilnius Jazz Young Power“ konkurse Grand Prix laimėjusi „Kanalizacija“ padžiazuos ir „Druskomanijoje“. Susitinkame rugpjūčio 28 d. Druskininkuose.
Tekstas perpublikuojamas iš spausdintinio šiuolaikinės muzikos festivalio „Druskomanija“ žurnalo. Šių metų festivalio renginiai vyks rugpjūčio 25–31 d.