Arkadijus Gotesmanas: „Didžiausia problema – nesugebėjimas atleisti“
- 2019 m. lapkričio 11 d.
Kalbino Vitalijus Gailius
1937 m. balandžio 4 d. ekstravagantiškasis Sankt Peterburgo dabita, būsimas absurdo literatūros klasikas Daniilas Charmsas dienoraštyje rašė: „Turėti tik proto neužtenka ir talento per maža. Dar reikia turėti energijos, tikro domėsio, minties švaros ir atsakomybės jausmą.“ Šią trumpą kasdienybės remarką norisi prisiminti kalbant apie lapkričio 11 dieną 60-metį švenčiantį Arkadijų Gotesmaną – vieną ryškiausių ir savičiausių Lietuvos džiazo ir improvizacinės muzikos perkusininkų bei būgnininkų. Jis neabejotinai protingas ir talentingas muzikantas, tačiau būtent neblėstanti energija, nuolatinis domėjimasis ir atsakingas, pagarbus požiūris į muziką ir klausytoją pelnė Arkadijui pripažinimą Lietuvoje ir užsienyje.
A. Gotesmanas nesistengia įsisprausti į siaurą vieno žanro kostiumą. Tai aktyvus, smalsus, eksperimentuoti nesibodintis menininkas, kurį į priekį stumia naujų saviraiškos formų paieškos. Peržengdamas vienos meninės disciplinos rėmus, Arkadijus savo kūrybiniame kelyje atskleidžia muzikos sąveiką su teatru, kinu, šiuolaikiniu šokiu. Jis yra muziką ir kitus menus reprezentuojančių festivalių „Jewish Art Festival in Lithuania“ ir „Ritmo viražai“ meno vadovas.
Išradingas ir plačia muzikine artikuliacija pasižymintis mušamųjų virtuozas, kuriam sugroti svingo ar bebop eros džiazą tikrai nesudėtinga, savo unikalumą atskleidžia laisvojo džiazo bei improvizacinės muzikos baruose. Scenoje, be standartinio būgnų rinkinio, šalia A. Gotesmano visuomet išvysime keisčiausių lėkščių komplektų bei daugybę perkusinių instrumentų. Barškučiai, varpeliai, žvangučiai, dubenėliai, bongai, buffalo būgnai, netgi ant žemės gulintis plastikinis maišelis gali tapti dar vienu Arkadijaus instrumentu. Gausus instrumentinis bagažas, laki fantazija bei talentas improvizuoti kiekvieną šio perkusininko pasirodymą paverčia nepakartojama garsine kelione.
Ar švenčiate gimtadienius?
Per tuos šešiasdešimt metų visko būdavo, bet šį tikrai švęsiu. Sukaktis pasidarė labai matoma, vis kas nors apie tai užsimena. Turiu minčių pasikviesti žmones, su kuriais kartu daug nuveikėme.
Gal planuojate kokį nors koncertinį minėjimą?
Ne, ne. Koks gali būti koncertas per gimtadienį. Praeityje užtektinai prisikoncertavau. Ne vieną gimtadienį teko sutikti gastrolėse su „Oktava“ ir kitais kolegomis.
Ar lipant į sceną jausmas vis dar toks pat kaip prieš 30 ar 40 metų?
Toks pat. Niekas nepasikeitė. Tik norisi, kad skambėtų daugiau XXI a. garsų, naujų instrumentų ir sugroti kiekvieną kartą vis kitaip.
Kaip kūrėjas, menininkas galite pasakyti esąs subrendęs?
Galiu pasakyti tiek, kad jaučiuosi kažką žinąs, bet lygiai taip pat daug ko nežinau. Norėtųsi įgauti daugiau žinių, išbandyti save įvairiuose žanruose.
Aš gyvenu muzika. Taip jau susiklostė, kad, amžinąjį atilsį kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo dėka, daug mano veiklos scenoje susiję su akademine muzika. Taip pat aktyviai dalyvauju džiazo ir improvizacinės muzikos gyvenime, kuris nuolat vystosi įvairiomis kryptimis. Natūralu, kad kyla noras išbandyti ką nors už šių žanrų ribų. Negalėčiau tiksliai įvardyti, koks tai žanras ar jų junginys turėtų būti. Manau, viskas ateina su laiku ir savaime susidėlios taip, kaip turi būti.
Žinoma, džiazo tikrai nežadu atsisakyti. Tai mano mėgstamiausias užsiėmimas. Bebopas, hardbopas, afrikietiški stiliai – visi man prie širdies. O laikui bėgant kilo vidinis poreikis naudoti daugiau priemonių, demferuojančių originalų būgnų garsą, todėl švaraus džiazinio drum seto nebeliko. Manęs neapleidžia naujų garsų paieškos.
Ne kartą kalbėjote apie ryškų skirtumą tarp būgnininko ir perkusininko. Kuris manote esąs pats?
Ir tas, ir tas.
O ar esate apmąstęs, kas yra jūsų kūrybos bei gyvenimo ramsčiai?
Turbūt, visų pirma, tai būtų kasdienis veikimas, kuris tave ugdo ir veda galutinio rezultato link. Nesvarbu, ar rezultatą pasieksi po savaitės, ar po metų. Svarbiausia drąsiai brautis pirmyn. Kasdienė veikla tave patį verčia judėti pirmyn, inspiruoja naujų minčių atsiradimą. Be abejo, žengiant savuoju keliu, labai svarbu disciplina, nuoseklumas, idėjos išsigryninimas, naujų, mąslių perkusijos sąskambių bei instrumentų paieškos. Kūrybinius ramsčius esu linkęs suvokti kaip tam tikrą procesą ir ištikimybę idėjai, kuria gyveni.
Gimėte Užgorodėje (Ukraina), vėliau gyvenote įvairiuose Rusijos miestuose, o po tarnybos kariuomenėje atsidūrėte Baltarusijoje. Tačiau galiausiai atvykote į Lietuvą. Kas atvedė čia?
Čia jau Dievo ramsčiai (juokiasi). Viskas susiklostė taip, jog kartą, vykdamas traukiniu į savo vaikystės miestelį, sutikau žmogų, grojusi orkestre „Trimitas“. Išsišnekėjome su juo. Tuo metu kaip tik buvau neseniai grįžęs iš kariuomenės. Kol buvau tarnyboje, tėvai persikėlė į Minską, kuris man buvo visiškai nauja vieta. Bandžiau ten ieškotis darbo, dalyvavau perklausose daugelyje žymesnių ansamblių ir orkestrų. Sulaukiau pasiūlymo, kur reikėjo daug laiko praleisti gastrolėse. Buvau pasirengęs ilgoms kelionėms – po demobilizacijos planavau vykti dirbti pas Alą Pugačiovą. Pas ją išvyko visi mano bendraamžiai, su kuriais tarnavome. Bet galiausiai mano situacija pasikeitė. Nesuspėjau su kolegomis ir būgnininko vietą Pugačiovos orkestre užėmė kitas. Traukinyje sutiktas žmogus užsiminė, kad jiems reikalingas būgnininkas. Sulaukiau skambučio ir atvykau į Lietuvą, į perklausą.
Ir likote čia iki pat šiol.
Taip, po savaitės ar dviejų Lietuvoje iškart supratau, kad liksiu čia ilgam. Daug skaičiau knygų, žinojau, kad Lietuva turi labai įdomią istoriją, buvau girdėjęs apie „Neringos“ kavinę, kurioje renkasi vadinamieji disidentai, ieškantys kažko kito, esantys už sistemos ribų. Man čia buvo labai įdomu. Nekilo jokių minčių išvykti iš Lietuvos, ieškoti dar kažko.
Beje, mano pirmoji privati akordeono mokytoja, pas kurią mokiausiai būdamas aštuonerių, buvo iš Vilniaus. Pas ją namuose mačiau Gedimino bokšto nuotrauką ir Vilniaus gatvių fotokoliažą.
Užsiminėte apie tarnybą sovietinėje armijoje. Kokie prisiminimai iš šio laikotarpio?
Man laikas kariuomenėje, sakyčiau, buvo nuostabus. Tarnavau orkestre. Mūsų dirigentas – Henrichas Gindesas (Генрих Самойлович Гиндес) buvo ypatingas žmogus, kuris gyvenime man davė labai daug. Esu jam už tai be galo dėkingas. Jis buvo kilęs iš Odesos. Beje, jo brolis ilgą laiką ėjo Šiaulių geležinkelio stoties direktoriaus pareigas. Bet tai sužinojau tik sugrįžęs iš kariuomenės. Keliaudamas pas brolį H. Gindesas pas mane atvažiuodavo ir apsistodavo Vilniuje.
Henrichas mėgo Janą Sibelijų. Pasikviesdavo mane į kabinetą ir sakydavo: štai, paklausyk Sibelijaus. Sėdėdavome, analizuodavome Sibelijaus, Dmitrijaus Šostakovičiaus, Alfredo Šnitkės kūrybą. Beje, jis pažinojo Šnitkę. Didžiulė laimė bendrauti su tokiu žmogumi. Kai jis išėjo iš gyvenimo, Tuloje (šiame mieste H. Gindesas palaidotas, – V. G.) tiesiog neužteko gėlių. Iki pat šiol jo kapas tarsi raudų siena. Žmonės deda ten raštelius su prašymais. Jis per savo gyvenimą padėjo daugybei žmonių.
Taip pat su manimi tarnavo labai įdomių ir puikių žmonių. Vienas jų – Sergejus Rudnevas. Vienas žymiausių Rusijos gitaristų. Turbūt nebuvo tokios dienos kariuomenėje, kad nebūtume ko nors darę kartu. Daug studijavom, nurašinėdavom muzikos kūrinius ir pan. Šalia tarnavo žmonės, kurie vėliau sudarė Rusijos pučiamųjų instrumentų elitą. Taigi, mane supo žmonės, kurie labai rimtai domėjosi muzika.
Žinoma, buvo visko, tekdavo atlikti ir kareivio prievoles. Kariuomenėje atsidūriau sulaukęs penkiolikos su puse (Tulos artilerijos inžinerijos mokykloje (dab. Tulos artilerijos inžinerijos institutas) mokėsi ne tik pilnametystės sulaukę jaunuoliai, – V. G.), o šešiolikos ir aštuonių mėnesių man patikėjo du berniukus. Tai buvo sudėtingesnio elgesio jaunuoliai, kuriuos, matyt, tėvai atidavė auklėjimo sumetimais. Buvau paskirtas savotišku jų auklėtoju. Vežiodavau juos į mokyklą ir panašiai.
Prasidėjus Afganistano karui teko laidoti pažįstamus žmones, nes daug kursantų, su kuriais tarnavome, buvo siunčiami būtent ten. Kelis kartus su orkestru vykome atsiimti „krovinio 200“ (rus. Груз 200 – įprastas koduotas žymėjimas, naudojamas gabenant mirusio kareivio kūną į laidojimo vietą, – V. G.). Kadangi orkestre tarnaujantys karininkai dažnai būdavo užgėrę, kelis kartus teko man paimti tuos karstus ir vežti į namus. Būnant 17–18 metų teko pajusti, ką reiškia, kai ant tavęs krenta motina, o greta stovi jos sūnaus karstas. Kariuomenėje tikrai buvo visko, bet iš muzikinės pusės man tai buvo didžiulė dovana.
Daug kalbama apie tai, kad anuomet saugumo struktūros prižiūrėdavo džiazo ir kitų muzikos stilių atstovus. Apie tai rašoma Vladimiro Tarasovo knygoje „Trio“. O ar jūs jautėte akylai stebinčią akį?
Mano pagrindinė veikla tuo metu buvo su ansambliu „Oktava“ bei Gintautu Abariumi ir kiek vėliau prasidėjo „PetrArka“, kuri tęsiasi iki šiol. Kai keliaudavom su „Oktava“, žinoma, būdavom prižiūrimi. Prisimenu, kai viešėjome Siera Leonėje ir mus prižiūrėjęs asmuo mane užrakino kambaryje ir pasakė: tu niekur neisi, nes gali sugalvoti pabėgti dėl savo tautybės. Taip pat Senegale nutiko įdomus atvejis. Nuvykus ten, man įsiskaudėjo dantį. Vaistų jokių neturėjome. Gyvenome viešbutyje. Vienas žmogus, pastebėjęs, kad nuolat išėjęs į bendras patalpas laikausi susiėmęs už žando, priėjo prie manęs ir angliškai užkalbinęs davė vaistų. Man pasidarė geriau. Mus prižiūrintys asmenys tuoj pat prie to žmogelio prisistatė ir ėmė jam lyg ir grasinti, gąsdinti.
Tikrai jaučiau priežiūrą. Ir mano tautybė, matyt, buvo svarbi. Bet su Mindaugu Tamošiūnu („Oktavos“ vadovu, – V. G.) buvome susitarę, kad nedarytumejokių nesąmonių, ir taip išsilaikėme iki pat galo. Muzikantų, grojusių „Oktavoje“, pagrindinis tikslas buvo muzika.
Palietėte tautybės aspektą. Viename interviu buvote užsiminęs, kad Minske jums neleido registruotis dėl tautybės. Nesu tikras, ar antisemitizmas būtų tinkamas žodis, bet ar Sovietų Sąjungoje jautėte priešiškumą, įtarumą žydų tautybės žmonių atžvilgiu?
Grįžęs iš kariuomenės norėjau prisiregistruoti pas tėvus. Nuėjau į pasų poskyrį Minske. Ten dirbęs žmogus, pamatęs mano duomenis, pasakė: tu gal važiuok pas savo tėvą. Aš jam atsakiau, jog su tėvu nebegyvenu (Minske gyveno Arkadijaus mama ir patėvis, – V. G.). O jis man: tai važiuok į Izraelį. Toje sistemoje būdavo tokių nemalonių dalykų, bet negaliu paaiškinti, iš kur jie radosi. Čia, matyt, kažkokia liga, kuri egzistavo, o gal ir tebeegzistuoja. Bet aš matau daugybę sveikų žmonių, kurie tos ligos nepaveikti. Ir tikiu, kad tokių žmonių tik daugės.
Šių dienų aktualijose žydiška problematika taip pat vis išnyra. Antai rugpjūtį net buvo paskelbta apie Vilniaus Sinagogos laikiną uždarymą. Kaip jūs tai vertinate? Jaučiate įtampas?
Pasakysiu taip: mano supratimu, didžiausia problema – nesugebėjimas atleisti. Žmonės negali suvokti, kad atleidimas ir kito kančios supratimas yra labai svarbus dalykas. Ir mums, gyvenantiems dabar, XXI amžiuje, šito pritrūksta. Turiu omeny ne tik Lietuvą, bet ir kitus pasaulio kampelius.
Gyvenime taip susiklostė, kad vienas man svarbus žmogus, Adolfas Večerskis, pasiūlė pastatyti spektaklį apie save – „Dievo žmogaus istorija“. Jame aš papasakojau savo gyvenimo istoriją. Šiame spektaklyje prisimenu savo tėvą, kuris kalėjo koncentracijos stovyklose, patyrė daugybę kančių, buvo „ragavęs“ Mengelės vaistų (Josefas Mengele – vokiečių SS pareigūnas ir gydytojas Aušvico koncentracijos stovykloje, pasižymėjęs žiauriais medicininiais bandymais, buvo žinomas „Mirties angelo“ pravarde, – V. G.), bet išliko gyvas. Jį išgelbėjo vokiečių kareivis. Kartą paklausiau apie šiuos nacių žiaurumus ir jis atsakė, kad mums reikia jiems atleisti, jie viso labo tik žmonės.
Man toks požiūris tapo mąstymo, supratimo ramsčiu. Mano manymu, Lietuva ir Izraelis – labai artimos šalys. Abi nukentėjo vienodai, bet buvo didelis noras iš šalies mus supriešinti. Tas noras tebėra ir dabar, kai yra suinteresuotų žmonių ir finansų tam įgyvendinti.
Jūs visuomet atrodote labai ramus, mandagus, pagarbus kitiems žmonėms. Pavadinčiau jus humanizmo atstovu. Ar tokia laikysena ir kilo iš to supratimo, kad reikia bandyti suprasti kitą žmogų ir jam atleisti?
Greičiausiai. Būdamas 30-ies išgirdau šiuos tėvo žodžius. Mano gyvenime buvo daugybė kitų dalykų, bet gyvenimą suprantu būtent taip. Ir manau, kad daugelis taip supranta.
Mano proseneliai buvo labai turtingi žmonės. 1928 m. turėjo du malūnus, bet komunistai iš jų viską atėmė. Vienas tų, atėmusių turtą, buvo žydas. Apie tai sužinojau gerokai vėliau, bet tai man leido suprasti, kad blogis neturi tautybės. Tai nepaprastai svarbus dalykas. Be to, būtent dėl prosenelių istorijos nusigręžiau, jei taip galima sakyti, nuo komjaunimo. Džiaugiuosi, kad pavyko to išvengti. Buvau prašomas, raginamas rašytis į komjaunimo gretas, net gąsdinamas, bet jiems nepavyko manęs įtikinti.
Tiesiog, mano įsitikinimu, pirmas žingsnis, kurį turime žengti – atleisti kitam. Tie, kurie nesugeba to padaryti, vis tiek anksčiau ar vėliau, o neretai palikdami šį pasaulį, tai padaro. Reikia tiesiog mylėti žmones. Šio jausmo nepajėgus palaužti joks Holokaustas.
Pažvelkime į šiuolaikinę diplomatiją. Apstu pavydžių, kai besipykstančių šalių atstovai susitinka ir spaudžia vieni kitiems rankas. O kodėl? Jie juk bando tartis ir ieškoti taikos galimybės, nors kartais ir laikinos. Bet pas mus, bent jau kol kas, esama kažkokios jėgos, kuri nenori, kad gyventume taikiai. Žinoma, po truputėlį, regis, bandome sėsti prie bendro stalo. Bet viena iš tų jėgų, kuri gali mums padėti, yra menas ir muzika. Duok Dieve, kad viskas taip klostytųsi, ir Lietuvoje mes tikrai daug pasieksime. Turime daugybę puikių menininkų ir jų inicijuojamų projektų, kurie gali būti pavyzdžiai žmonėms. Ir aš pats, kiek tik man leis galimybės, bandysiu šia linkme kažką daryti, pavyzdžiui, festivalio „Jewish Art Festival in Lithuania“ rėmuose.
Tikite, kad menas pajėgus mus pakeisti į gerąją pusę?
Taip, muzika, tapyba, šokis, teatras. Šios keturios meno šakos provokuoja žmogų, tikrina jo vertybes ir išsilavinimą. Interpretuodamas meną, pavyzdžiui, susidurdamas su teatrine apgaule, žmogus gali susitapatinti, reflektuoti tai, ką pamatė, išgirdo, ir eiti savęs pažinimo link.
Grįžkime prie džiazo. Nors su džiazu buvote pažįstamas nuo jaunystės, bet ilgą laiką grojote su „Oktava“, o į džiazą pasinėrėte kiek vėliau Gintauto Abariaus dėka.
Būdamas aštuonerių per radiją išgirdau Johną Coltrane’ą. Man jis labai patiko. Tik sudėtinga būdavo klausyti, nes nuolat pertraukdavo įvairūs trikdžiai. Kai man buvo penkiolika, į rankas papuolė Jimo Chapino knyga, kurioje išdėstyti visi džiazo pagrindai. Būdamas kariuomenėje taip pat bandžiau groti džiazą. Tiek diksilendišką, tiek kitokios krypties. Bet tiesiog nebuvo galimybių viso to tęsti, nes neturėjau partnerių, kurie domėtųsi tokia muzika.
Vilniuje atsirado noras vėl tai pabandyti. Beje, „Oktavoje“ grojo tokie muzikantai kaip Vladimiras Teluchinas, kurį galiu vadinti savo mokytoju, amžinąjį atilsį Rimantas Brazaitis, Vytautas Mockūnas, Gražvydas Januškevičius, broliai Virgis ir Eimis Švabai, Dainius Pulauskas, Gintaras Šulinskas. Tai buvo kolektyvas, kuriam rizikingą repertuarą parinkdavo M. Tamošiūnas. Vėlesniaisiais metais grodavome net „Brecker Brothers“ kūrinius, kurie iš esmės buvo uždrausti. Rizikuodavom, bet eidavome tos muzikos link. Prieš kiekvieną „Oktavos“ koncertą porą ar trejetą valandų prasigrojinėdami improvizuodavome.
Džiazas pradėjo skambėti Vilniaus restoranuose, radosi galimybių groti šią muziką ir bičiulių, kurie domėjosi džiazu. Su G. Abariumi ir Aleksandru Fedotovu grodavome daug džiazo standartų. Vilniuje skambėdavo Ganelino trio. Esu vienas iš tų, kurį paveikė šis vyksmas. Pamenu tas dienas, kai vasarą eidamas pro Filharmoniją galėdavai girdėti repetuojant Ganelino trio. Kartais vienas jų pro langą tau pamojuodavo. Šis trio net buvo lyginamas su „Art Ensemble of Chicago“. Dabar tegalite įsivaizduoti, kokią laimę anuomet čia turėjome.
O žvelgiant į džiazą iš dabarties perspektyvos. Kaip, jūsų akimis, keitėsi džiazas ir koks jis šiandien?
Taip, vis dar trūksta vietų, kuriose būtų galima groti, klausytis džiazo, kol kas neturime pakankamai instrumentininkų, bet galiu užtikrintai pasakyti, kad jaunimas, kuris ateina mokytis ir stoja į LMTA džiazo skyrių (mušamųjų klasę), bent jau pastaraisiais metais, labai gerai jaučia svingą. Pasaulio vėjas atpūtė svingo debesėlius ir pas mus! Tai nuteikia labai pozityviai.
Be to, atsirado daug laisvosios improvizacijos atlikėjų ir festivalio „Vilnius Jazz“ prizus skinančių kolektyvų bei vietų jiems groti (pvz., „Improdimensijos“ koncertų ciklas Vilniuje ir Kaune).
Ačiū Dievui, turime džiazo klubą – „Jazz Cellar 11“, veikiantį kaip tikras džiazo klubas. Čia atvyksta net „YellowJackets“, o tokios grupės nekoncertuoja bet kur. Užsienio muzikantai, groję Lietuvoje, dažnai kalba apie ypatingą mūsų publiką. Man atrodo, kad einame teisinga linkme ir kylame į viršų. Kolegos Latvijoje, Estijoje nuolat pabrėžia, kad Lietuva – ypatinga vieta.
1987–1990 m. – laisvėjimo metai, dainuojanti revoliucija, Sąjūdis. Kaip tuomet atrodė džiazas? Ar muzikantai aktyviai dalyvavo politiniuose procesuose?
Mūsų buvo nedaug, bet nepamenu nei vieno, kuris būtų nuėjęs tiesiai į politiką. Visi daugiau liko prie muzikos. Aš dalyvaudavau mitinguose ir nebuvau toks vienintelis. Man tik nepavyko sudalyvauti Sausio 13-osios įvykiuose. Netikėjau, kad viskas pakryps tokia linkme.
Buvo gana keistas nutikimas tuo metu, prieš Sausio 13-ąją. Leidausi K. Kalinausko gatve ir prie Žydų bendruomenės namų, Pylimo gatvėje, buvo apšaudytas autobusas, kuriame buvo jauni 15–16 metų berniukai, berods, keliavusiais į kažkokį spec. būrį. Norėjau padėti vienam berniukui, kuris išlipęs iš autobuso gulėjo ant asfalto. Bet kareivis, laikantis automatą, pažvelgė į mane ir pagrasė. Kažkoks pagyvenęs vyras, buvęs greta, mane čiupo už rankos ir paragino eiti.
Čia galima dar kartą sugrįžti prie priežiūros. Ją tikrai jutau ir iki šiol lieka daug neatsakytų klausimų. O supratimas, kas dedasi aplink, bei noras, kad nepriklausomybė ateitų, tikrai buvo.
O po 1990-ųjų? Laukinio kapitalizmo laikotarpis ir džiazas. Žinau, kad veikė klubas „Langas“.„Langas“ visuomet būdavo pilnas. Mielai eidavome ten pagroti. Toji tamsi gatvė (Ašmenos g. 8, – V. G.), kurioje atsidurdavai išlipęs pro langą naktį... ji neatrodė mums baisi. Buvome laimingi turėdami tokią vietą. Išeidavome iš ten tarytum įgavę sparnus. Bet, žinoma, tai buvo išbandymų laikas ir kiekvienas mūsų jį pergyveno savaip. Visko tuomet dėdavosi.
Jūsų veikla apima ne tik muziką. Teatras, kinas, literatūra – visi šie menai atranda vietą jūsų kūryboje. Kaip visa tai atsirado jūsų gyvenime?
Tiesiog iš didelio noro pabandyti viską. Jau nuo pirmųjų koncertų su „Oktava“, kai važinėdavom po pasaulį, man būdavo įdomu užeiti į teatrus, šiuolaikinio šokio spektaklius ir pan. Nuolat ieškodavau kažko naujo. Deja, galimybių tose kelionėse įsigyti bilietą ir užsukti į teatrą, baletą ar kokį koncertą nebuvo, nes tave nuolat stebėdavo. Netikėtai pamatyta ar perskaityta kokio nors renginio afiša man tapdavo įsivaizduojamu vizitu jame.
Niekada nė minties neturėjau, kad pasirodysiu teatro scenoje, bet turbūt esu perėjęs labai gerą patikrą ten, viršuje, tad gavau galimybę prisiliesti prie įvairių žanrų. Esu laimingas, kad radosi galimybių organizuoti Klezmerių muzikos festivalį, kuris dabar tapo „Jewish Art Festival in Lithuania“, Šeduvos perkusijos festivalį „Ritmo viražai“. Esu dėkingas ir laimingas, kad gyvenime buvo ir yra žmonių, su kuriais žengiame koja kojon ir visa tai įgyvendiname. Jaučiu dėkingumą autoriams tų knygų, kurias skaičiau. Kažkas iš viršaus viską taip sudėliojo ir jokia priežiūra to nepajėgi sustabdyti.
Nesibaiminate, kad darbas prie keleto skirtingų projektų gali atsiliepti jų kokybei?
Neturiu tokios baimės. Juolab kad viskas vienu metu nevyksta ir nesistengiu iškart apimti visko. Žinoma, būna, kad vieną dieną groji baletą, o kitą jau kažką kito, tačiau man natūraliai pavyksta atlikti tai, ką turiu atlikti.
Dar viena jūsų veiklos sritis – pedagogika.
Pradėjau dėstyti apie 1990-uosius. Man patinka šis darbas. Nuolat domiuosi, skaitau daug literatūros, kurioje kalbama apie perkusiją ir būgnus. Pažvelgus į dangų, norėtųsi padėkoti už mokinius, kuriuos turėjau ir turiu. Tai labai įdomūs žmonės. Kartu su jais daug nuveikiame, kalbamės apie žanrus, specialybę ir kitus dalykus.
Ar esu geras dėstytojas? Negaliu atsakyti, reiktų klausti pačių studentų. Bet, bent jau kol kas, su visais, kurie mokėsi pas mane, palaikome gerus santykius. Mane labai džiugina tai, kad galiu būti tuo žmogumi, kuris atėjusiam studijuoti jaunam žmogui vienu jo gyvenimo etapu gali duoti kažko naujo ir galbūt vertingo. Muzikantas turi turėti tris, keturis ar net penkis mokytojus, kurie jį inspiruotų, parodytų šviesą. Esu laimingas, kad galiu būti vienu iš jų.
Panašu, kad santykis tarp jūsų ir studentų – abipusis. Tiek jie iš jūsų pasisemia kažko naujo, tiek jūs pats.
Be abejo. Mes daug kalbamės. Jie jauni žmonės, turintys savo požiūrį į dalykus. Pedagogika – didelis darbas, reikalaujantis pastangų ir nuolatinio buvimo muzikoje. Mano manymu, labai svarbu, kad mokytojas pats koncertuotų, nes praktika be galo svarbi.
O ko norėtumėte palinkėti visiems jauniesiems muzikantams, kolegoms ar apskritai žmonėms?
Ištikimybės muzikai. Kad šiuolaikinis gyvenimas, kuris pilnas komercijos, neužgožtų žmogaus. Gyvenime labai svarbu turėti tikslą kažką savyje atrasti, siekti brandos ir tik tuomet galvoti apie savęs pristatymą, pardavinėjimą. Linkėčiau žmonėms nesuklysti įsivertinant savo kainą. Taip pat norėčiau, kad daugiau džiaugtumėmės vieni kitų pasiekimais; kad vienas kito koncertuose matytume kolegas. Norėčiau, jog suprastume, kad visi esame gimę bendram Lietuvos labui. Linkiu dvasinės brandos!