Kalbino Ugnė Matulevičiūtė

Paulių Kilbauską pirmą kartą sutikau muzikantų kompanijoje – tąkart visi susirinkome aptarti muzikos pasaulio neteisybių, netgi rašyti viešą protesto laišką. Kai vakaro tema ėmė suktis apie šviesesnius dalykus, pradėjome kalbėtis apie mentorystės svarbą. Netrukus supratau, kad Paulius, vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos medijos – filmų, reklamos – kompozitorių, yra tapęs vienu svarbiausių mentorių jauniems kūrėjams, dosniai besidalinančių patirtimi ir profesiniais patarimais. O jo patirtis – tai neišsemiama nuostabių istorijų kraitė.

Kai gimiau, Paulius Kilbauskas Lietuvoje jau buvo žvaigždė. Tuo metu jo grupė „Empti“ išleido albumą „Estrada“ (1999) ir, susižėrę visas simpatijas, ant scenos lipo atsiimti apdovanojimų. Vėliau Paulius skambėjo „Overtone“, „Dublicate“, „Bango Collective“ projektuose. Duetas su Domu Strupinsku, pavadinimu „The Bus“, už muziką I. Jonyno filmui „Lošėjas“ (2014) atsiėmė „Sidabrinę gervę“, o su Vygintu Kisevičiumi kurtas garso takelis filmui „Sasha was here“ (2018) buvo nominuotas Obanjė kino festivalyje.

Nepaprastai įdomūs ir tarpdisciplininiai Pauliaus projektai – performansai, kuriuose muzika skamba piešiant dailininkui, žibant šviesos instaliacijoms. Visai neseniai klausytojai išgirdo naują jo albumą „Elements“, gimusį per metus Balio saloje. „Puiki proga išnarplioti Pauliaus Kilbausko gyvenimo elementus“, – pagalvojau. Kalbamės ir aptariame visas svarbiausias gyvenimo sudedamąsias dalis.

---

Visų pirma, kaip atsirado pavadinimas – „Elements“?

Taip nutiko, kad mano kuriamos muzikos pavadinimai dažniausiai būdavo susiję su vandeniu: drop, water, ocean, sea... Grįžęs iš Balio, kuriame su šeima metus gyvenau, turėjau lig valios medžiagos. Čia, jau gyvendamas šaltajame klimate, supratau, kad laikas iš tos medžiagos šį tą padaryti. Išsitraukiau seną sintezatorių „Korg“ – jo toks garsas, tarsi pūstų orą. Taigi prie to vandens prisijungė ir oras. Albume skambantys tradiciniai Balio instrumentai gamelanai garsui suteikia šilumos, o šilumą galima pavadinti dar vienu elementu. Prisimenant pavadinimo paieškas, į galvą šauna anekdotas: „Susitinka du draugai, vienas sako: „Parašiau knygą, bet nesugalvoju kaip pavadint.“ Kitas: „O knygoje yra būgnai?“ „Ne.“ „O gitaros?“ „Ne.“ „Tai taip ir pavadink: „Knyga be būgnų ir gitarų.“ Bičiuliui fotografui Giedriui Dagiui papasakojau, kaip įvairūs elementai dalyvauja muzikoje ir jis iškart, kaip anekdote, patvirtino, kad pavadinimas turi būti „Elements“. Mano geras draugas Domas Strupinskas, kuris yra literatūros žinovas, pavadinimą irgi palaimino.

Albumo „Elements“ viršelis

Papasakok istoriją, slypinčią už „Elements“ viršelio grafikos.

Pirma viršelio versija buvo Giedriaus Dagio nuotrauka, „Marga Pieva“ padizainino ir tekstus sudėliojo. Kai ėmė suktis mintis ir apie vinilą, pagalvojau, kad norėtųsi viršelį sukurti originaliai. Prisiminiau kimatinius eksperimentus ir nutariau pats pabandyt: pripyliau druskos (tai irgi „elementas“ – išgaravęs sūrus vanduo) į dinamiką ir grojau tas penkias pelog natas – tai gamelano natos. Vienos druską judino labiau, kitos mažiau. Eksperimentą nufilmavau telefonu ir su „Marga Pieva“ tą druskos judėjimą pavertėme vektoriais. Šitaip į viršelį perkėlėme albumo dermę.

Klausimus sudėsčiau pagal albumo kūrinių pavadinimus – elementus. Pradėkime nuo TIME – laiko. Kokia buvo tavo vaikystė? Kas iš jos tavyje įsirašę?
Muzikinis gyvenimas prasidėjo nuo to, kad mane išmetė iš Dvarionkės, chorinio dirigavimo. Vos po kelerių metų bandė išmesti ir iš mokyklos, devintoje klasėje paliko antriems metams. Tuomet paliko dar ir tretiems – devynias klases baigiau jau perėjęs į vakarinę mokyklą. Dešimtoje klasėje kažkokį grybą pakvietė užrašyti žodį ant lentos ir jis prikabino nosinę prie „O“ raidės. Supratau, kad reikia iš čia nešdintis. Kai supratau, kad nebeeisiu net į vakarinę mokyklą, prasidėjo muzikinė veikla. Mokyklos dingo, o noras groti ir kurti atsirado. Nuo čia ir skaičiuoju savo „pagrindinį“ gyvenimą. Septyniolikos jau daug koncertavau. 1993 m. atsirado „Empti“, o 1999 m. jau išleidome „Estradą“ – tau tada buvo vieneri. Su „Empti“ viskas ir prasidėjo.

Kaip jūs susitikote?

Pirmiausia ėmėme groti kaip rajono draugai. Pirmoji sudėtis buvo tokia: Kristijonas Karinauskas, Darius Siaurusevičius, aš. Tuomet prisijungė Gleb Vaščenko ir Darius Janušonis. Galutinė sudėtis buvo Giedrė Kilčiauskienė, Janušonis, Siaurusevičius ir aš. Giedrę sutikome, kai iš roko ir psichodelikų veiksmas pajudėjo tolyn ir „Kablyje“ repetuodavome gretimose studijose. Taip viskas išsivystė į „Estradą“... Tuomet gyvenome žvaigždžių laikus... Vėliau laukė etapas, kai nebuvo nieko, nebuvo pinigų. Atsiradau reklamos industrijoje.

Kaip atrodė žvaigždžių laikai? Ne kiekvienam tenka tokia laimė / išbandymas. „Bravo“ apdovanojimai, žinomumas...

Na, niekada savęs nelaikėm didelėmis žvaigždėmis, bet gyvenom kūrybinį, koncertinį gyvenimą. Kaip Giedrė sako: aš ne žvaigždė, aš – kometa.

Grįžtant prie laiko temos – tau lengva ar sunku priimti faktą, kad laikas bėga greitai?

Nėra taip, kad laikas bėga labai greitai arba lėtai. Jis kinta. Močiutė kartą yra pasakiusi: „Jūs, vaikai, gyvenate nuo pirmadienio iki penktadienio, o aš – žiema–vasara, žiema–vasara.“ Kai esi jaunas, laiko yra labai daug. Su amžiumi silpnėja atmintis ir laiko tarpai ima ilgėti.

Koks yra tavo mėgstamiausias paros laikas?

Naktis. Viskas dvelkia ramybe. Atsiranda miego trūkumas, aišku. Dabar septintą ryto turiu keltis, nes mano pareiga – būti tėčiu. Ne kiekviena naktis gali užsitęsti. Kai esi jaunas, turi daug laiko ieškojimams, o kai „nusistovėjęs“ – sugalvoji ir tik tada darai. Kol nieko nesugalvoji, nieko ir nedarai. Kai būdamas jaunas nežinai – tada bent pagroti galima (juokiasi). Dabar be įkvėpimo nebedirbu.

Kada ateina senatvė?

Nežinau. Pasakysiu, kai ateis.

Paskambink.

Yra žmonių, kuriems keturiasdešimt dveji, bet šnekiesi kaip su pagyvenusiais. O diedukų būna be galo gyvybingų.

Ar mes gimstame su lemtimi pasenti anksčiau ar vėliau, ar tai priklauso nuo gyvenimo būdo?

Nebent mus lemia aplinka. Jeigu savyje neturi alternatyvos, galima sakyti, kad viduje turi kodą, kuris lems gyvenimą. Tačiau kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo laimę, nes niekas kitas neprivalo tau jos suteikti. O gal senatvė ateina tada, kai savęs nebepaneši.

SPACE – kosmosas. Iš kur šis elementas?

Visas šis albumas man matosi tarsi iš viršaus. Tarsi iš kosmoso.

Ar tave intriguoja mistika, nežemiškumas?

Po Balio pradėjo intriguoti. Ten jauti, kad gyveni su dvasiomis. Žmonės ten mato drakonus, žalius ir raudonus. Ten pildydavosi mistiški dalykai – kaip pasakysi, taip ir bus. Po to supranti, kad reikia atsargiai norėti, nes gali išsipildyti. Pirmą kartą tai patyrėme, kai kavinėje sūnų kvietėme valgyti, o jis norėjo žaisti telefonu. Sudraudėme, kad „nuo rytojaus telefono nebebus“. Kitą rytą atsikeliame – telefonas nebeveikia. Mus žmonės perspėjo, kad tai dvasinga sala. Su tuo telefonu – galbūt sutapimas, gal dėl drėgmės? Bet... baliečių kaukės, šypsenos, tradicijos...

Gyvenome name tarp trijų šventyklų, kiekvieną naktį jose garsiai melsdavosi šventikai. Aš, kaip garso menininkas, smalsavau, su diktofonu eidavau įrašinėti jų maldų. Prie vienos šventyklos priėjo dėdė, ėmė domėtis, kas aš toks. O jis pasirodė esąs kaukių meistras, pakvietė į svečius. Paklausiau, kas vyksta toje šventykloje. Paaiškėjo: Balyje laidotuvės kainuoja 10 tūkst. dolerių, tam reikia gamelanų orkestro, pastatyti šventyklą iš bambukų – kad mirusįjį sudegintų ir laiveliu paleistų keliauti į Nirvaną. Ne kiekvienas gali sau tai leisti. Taigi, kai susikaupia apie trisdešimt mirusiųjų, padedant savivaldybei, visas miestas surenka lėšas laidotuvėms. Pastato didžiules skulptūras, kurios bėgant (klaidinant piktąsias dvasias) yra nešiojamos po visą miestą. Kol su mistika nesusiduri, į tavo klausimą gali atsakyti bet kaip. O mane nežemiškumas palietė tiesiogiai.

Balyje, esant muzikantu, reikia groti visose valstybinėse šventėse. Tų švenčių yra du šimtai, neskaičiuojant vestuvių, laidotuvių, vaikų gimimų, šventyklų gimtadienių ir taip toliau. Ten kiekviena diena – šventė. Taip net muzikantiška perspektyva susiduria su mistika.

FIRE – ugnis. Apie vidinę tavo ugnį. Kas, šalia muzikos, yra tavo aistra?

Kinas, kuriam muziką taip pat darau.

Kai pavargsti nuo garso, kaip ieškai tylos?

Visiškos tylos išvis nėra. Po darbo dienos nebesinori galvoti, kas ir kurioje vietoje gerai skamba. Todėl dirbant reikia pauzių.

Ar dažnai perdegi?

Aha (juokiasi).

Kaip atgauni resursus?

Dar nežinau. Turbūt – tiesiog su laiku? Mano dūšioje dar maksimalus jaunatviškumas.

Kokiu būdu galima pakurstyti žmogaus vidinę ugnį, kad imtų tikėti savo veiklos prasmingumu?

Yra keli tipai žmonių. Mes su kolega Vygintu Kisevičium žiūrėjome „Žalgirio“ rungtynes. Jis pastebėjo, kaip Jasikevičius rėkia ant savo žaidėjų, ir sakė, kad neatlaikytų. O man tai būtų pykčio užtaisas, norėčiau bėgti į aikštelę ir visus sudraskyti. Sakoma, yra žmonės, kurie groja pianinu, ir yra tie, kurie jį nešioja. Mes su kolega abu vis tiek esame tie, kurie groja pianinu.

AIR – oras. Tai, ką turi būtinai gauti, kad liktum gyvas. Ar muzikos klausaisi savo malonumui?

Nori nenori, klausydamasis visada analizuoju garsą. Ir filmą žiūrėdamas girdžiu, kur garsas perrašytas, kur dramaturgija, muzikos vedimas, spalvos geros. Likus keleriems metams iki išvykimo į Balį, su šeima atsisakėme televizoriaus ir vietoj jo pasikabinome didžiulį Sigito Staniūno paveikslą „Meilės liepsnelė“. Ėmėme klausytis muzikos per patefoną, albumais. Taip klausytis muzikos yra smagu. Atrodo, kad nedidelėje savo muzikos kolekcijoje randu daug daugiau negu visam internete. O ir mokykliniais laikais, rodos, muzikos buvo daugiau negu dabar. Kas nors gaudavo diską – vakaras būdavo suplanuotas, klausydavomės, analizuodavome, šnekėdavomės apie tai, nuolat keisdavomės muzika ir ieškodavome, iš kur jos gauti. O kai pirmą kartą, netyčia, išvydau MTV – vaaau!

Pirmas pamatytas klipas buvo grupės „The Stone Roses“. Tuomet MTV buvo kažkas tokio. Turėjau daugybę kasečių, juostų, plokštelių – nesuskaičiuojamai. Dabar viskas išbarstyta.

Jei galėtum, kur praleistum kuo daugiau laiko?

Gamtoje. Esu gamtos žmogus. Tačiau daugiausiai laiko praleidžiu studijoje.

WIND – vėjas. Čia galima kalbėti apie polėkį. Kas būtų tavo profesinės svajonės išsipildymas?

Iš esmės, tokioje svajonėje ir gyvenu. Atrodo, galėtų būti koks nors režisierius, kurio filmui kurti muziką būtų jėga. Bet iš tiesų gali kurti ne visiems: labai svarbu atkreipti dėmesį į žanrą ir suprasti, ar jis tau nuoširdžiai artimas, ar ne. Kompozitorius ir režisierius filmą kuria kartu. Muziką reikia kurti sąžiningai prieš save patį.

Man labai svarbi laisvė. Su kiekvienu kūriniu ieškau ko nors, kas būtų nauja man pačiam. Rėmuose nepadaryčiau nieko. Kita vertus, originaliai save apribojus, galima sukurti įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kuriant muziką su gamelanais. Jie teturi penkias natas. Didžiulis iššūkis sukurti albumą iš penkių natų. Kaip du tūkstančius metų galima groti tuo pačiu instrumentu, turinčiu vos penkias natas? Kai Balyje galva atsipalaidavo nuo rūpesčių, supratau, kad nieko daugiau ir nereikia – tų penkių natų visiškai užtenka. Harmoniniai apribojimai suteikė laisvę pačiai muzikai. Su V. Kisevičiumi kurdami filmo „Sasha was here“ garso takelį radome raktą – pagrindinės herojės emocijas. Palikome tik pianiną ir „Korgą“, ir viską įrašinėjome vienu take’u. Įsijungdavome filmo dalį ir grodavome.

Taigi, pasakyki – kaip savyje auginti tą laisvę, padedančią kūryboje išvystyti originalią mintį, kurti įdomius, nematytus dalykus? Ko linki kūrėjams?

Vieno atsakymo greičiausiai nėra, arba aš jo nežinau, arba kiekvienam skirtas atskiras raktas. Aš, asmeniškai, visada žinojau, kad noriu daryt kitaip, ir niekada nesistengiau būti į ką nors panašus, skambėti kaip kas nors kitas. Trumpai tariant, nesivaikau madų, mokykla man naudos neatnešė, į tam tikrus kūrybinius rėmus neįstatė, bet leido suprasti, kad reikia pasirinkti tokį kelią, kokiu paskui nuėjau. O gal paprasčiausiai susiklostė taip, kad man tiesiog leido eiti – aš ir einu.

Man laisvė padeda kurti. Palinkėčiau svajoti, ieškoti, mažiau galvoti (nors tai turbūt neįmanoma), panorėti, užsispirti ir įgyvendinti savo svajonę.

---