Televiziniai talentų šou: galimybė ir iliuzija

  • 2019 m. birželio 18 d.

Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė

Tema, begalę kartų perglamžyta daugelio lūpose, tačiau labai mažai tirta. Populiarioji kultūra tik iš pirmo žvilgsnio yra savaime aiškus reiškinys ir dalies aukštesnės menininkų kastos nusivylimui – ji nėra savaime prasta. Todėl teko ištrinti kelių dienų darbą ir pradėti iš naujo, nepažvelgiant į tuos puslapius, kurie buvo nulemti šiuo klausimu seniai netikrinto kiek alternatyvesnės muzikos kūrėjos (aut. past. apie aut.) požiūrio. Taigi, išbridusi iš tvyrančio nepasitenkinimo pagal nutylėjimą, pamėginsiu argumentuotai pasvarstyti apie vieną iš populiariosios kultūros grandininių kūrinių – televizinių talentų šou formatą. Nors yra nemažai kitų – šokio, teatro, cirko, magijos, – laikysiuosi sau geriausiai pažįstamame lauke ir kalbėsiu apie muzikinius projektus: „X faktorių“, „Balsą“, muzikinę bet kokia šalis turi talentų pusę ir kitus panašaus principo projektus. Jų sėkmė, nors ir nusekusi, vis dar teka naujais veidais, balsais ir trumpomis istorijomis. Pavartykime šitą LED’inę muzikinę dėžutę.

Tokie televiziniai pramoginiai realybės šou itin išplito per pastaruosius 20 metų – nuo „Pop Idol“, vėliau tapusio „X factor“, atsiradimo. Tačiau pirmieji televiziniai talentų šou buvo amerikiečių „Arthur Godfrey's Talent Scouts“ (pradėtas rodyti 1946 m.) ir „Ted Mack's Original Amateur Hour“ (pradėtas rodyti 1948 m., prieš tai 14 metų vykęs radijo formatu). Kai kurie tokiuose projektuose išgarsėję ir puikiausiai įsitvirtinę muzikos versle vardai: Britney Spears, Justinas Timberlake'as, Usher, „Destiny's Child“, „Pentatonix“, „One Direction“, Kelly Clarkson, Leona Lewis, netgi Alanis Morissette (dar 1990 m.)! Ryškesni ir šiandien girdimi balsai Lietuvoje: Vaidas Baumila, Monique (Monika Pundziūtė), „Rasabasa“ (Rasa Bubulytė), Monika Marija, Merūnas, Soliaris. Viename pirmųjų realybės šou „Dangus“ dar buvo palaikoma autorinė kūryba, gausu kūrybinių užduočių, kas galėjo išsivystyti į labai neblogą kalvę, tačiau, jei neklystu, vyko tik du sezonus. 2016 m. TNS duomenimis Lietuvoje tokių šou (o ir apskritai televizijos!) žiūrimumas tik augo: daugiau jų pranešime spaudai „Muzikos šou – vieni žiūrimiausių“. Nors televizinių šou formatas kito ir varijuoja iki šiol, tai išlieka galimybe mėgėjams pasirodyti didžiosiose scenose ir galbūt tapti garsiais. Pasiaiškinkime tuos du dėmenis.

Nuolat žaidžiama galimybės sąvoka, dažniausiai apeliuojant į svarbą jaunam žmogui būti žinomam (pasirašyti kontraktą, tapti turtingam, kas yra užprogramuota būtina laimės sąlyga), pripažintam (kas, antropologiškai žvelgiant, yra vienas svarbiausių bendruomeninių žmogaus siekių), svarbiam (ką sąmonė verčia į nevienišam). Deja, dėl čia dirbtinai greitai sukuriamos sėkmės, reitingams reikalaujant aukų, dažniausiai ta sėkmė taip pat greitai ir sutrupa / yra sutrupinama. Taip naujus veidus keičia dar naujesni, aidint vis tiems patiems užkalbėjimams: tai apvers tavo gyvenimą, lemiama akimirka, nuo to priklauso jūsų likimas... Kryptingai kuriama ir nuolat kurstoma įtampa įelektrina žaidimo lauką, tik tie jauni žmonės verkia iš tikrųjų. Kita vertus, kai dalyvis ateina vienaip ar kitaip pasiruošęs, turėdamas tęstinės muzikinės, kūrybinės patirties ir turinio, numatęs savo tikslus tokiame projekte, aiškiai suvokdamas žaidimo esmę ir gebėdamas pasinaudoti eteriu kaip priemone sklaidai, tai iš tiesų yra reikšminga galimybė. Todėl čia labai svarbi sąmoningumo sąlyga – eiti tik žinant, ko nori, ir nusiteikus, kiek gali leistis būti žaidžiamas.

Suvokiant išankstinio įdirbio ir kritinio mąstymo svarbą, lygiai taip pat reikalinga suprasti, kad, pasiekus žinomumą, ankstesnis įdirbis turės būti nuolat atnaujinamas, o būti pramogų verslo dalimi – sunkus ir sekinantis darbas. Šiandieniam žiūrovui, kuriam lengvai prieinamas aukštos kokybės, dažnai ir daug kainuojantis, turinys, nepakanka vien taisyklingo dainavimo – scenografija ir įtraukiantis socialinių tinklų įvaizdis taip pat labai svarbu. Kaip pramogų verslas yra priemonė išgarsėti / užsidirbti, taip ir atlikėjas savaime tampa to verslo įrankiu. Todėl čia dažnai tenka atskirti tai, kas esi gyvenime ir kuo gali būti / dirbti scenoje. Pramoginės realybės fenomenas, jo dėmenys ir įtakos prašosi socialinės, antropologinės ir net psichologinės analizės, kad galėtų būti įvertintas dalyvių / žiūrovų pokytis, poveikis jų siekiams, požiūriui, tapatybei.

Antras dėmuo – mėgėjo sąvoka. Kuo gi mėgėjas skiriasi nuo profesionalo ir ar visuomet ta skirtis būtina? Po dešimtmečius trunkančių, dažnai alinančių muzikos studijų ir repeticijų, tik nedidelė dalis profesonalių muzikantų pasiekia tai, ko siekė, ir sėkmingai koncertuoja didelėse koncertų salėse, filharmonijose, festivaliuose (ir kitose sudėtingesnę, neretai nišinę muziką priimančiose vietose). Tačiau vis dar nemaža dalis tiek pat besimokiusių muzikantų patenka kitapus vestuvinių stalų arba į restoranus kur nors dešinėj pusėj baro, pavyzdžiui, ten, kur netrukdytų praeiti padavėjams. Tuomet ateina tas mėgėjas ir, suskliautus visus ganėtinai neilgus pereinamuosius etapus, turi scenas, simpatijas, kontraktus ir pinigų.

Tačiau mėgėjas (angl. amateur, vartotas jau pirmojo projekto pavadinime) iš esmės nenurodo atlikimo ir atliekamo turinio vertės. Tai greičiau baigusių studijas požiūris į nebaigusius (bet kurioje srityje), sukeltas dažno nusivylimo, kuris daugiau yra visuomenės mentaliteto problema. Pramogų verslui ir klausytojui neįdomu vien technika, kurią mėgėjas taip pat gali būti neprastai įvaldęs, o svarbu charizma, gebėjimas improvizuoti, būti asmenybe, kuri tarsi savaime sužadina. Paprasta matematika: kuo šalis didesnė, tuo daugiau stiprių dalyvių surenkama, ir išties bent jau pasauliniu mastu tokiuose šou pasirodo nenuginčijamai talentingų žmonių, kurių norisi klausytis, į kuriuos norisi žiūrėti ir kurie gali peršokti aukštą kartelę.

Rodom, ką žiūri vs. Žiūri, ką rodom. Kalbant ne tik apie televizinių talentų projektų, bet apskritai televizijos (visuomet turiu galvoje ir internetines jų versijas) turinį, dažniausiai jis apibrėžiamas tuo, ko nori žiūrovas. Akivaizdus posūkis – kaip gali norėti, jei nežinai, kad yra? Komercinės, reklamų užsakovų maitinamos televizijos vengia bet kokios sudėtingame turinyje įkūnytos finansinės rizikos; tokių pernelyg naujų, nepatikrintų idėjų dažnai šalinasi ir nacionalinės televizijos. Taip visa pramogų verslo šeimynėlė, kalbant apie bendrą televizinį turinį, glamžo tas pačias socialines paraštes, švogždama formules apie tai, ko reikia masėms. Garsiai teigdami žiūrovo svarbą ir pasirinkimo laisvę, pagal nutylėjimą mano, kad žiūrovas savaime kvailesnis nei jie. Taigi, taip nedrįstant rizikuoti, žiūrovui nuolat siūloma tai, kas pažįstama ir patikrinta, todėl ir muzikiniuose projektuose didžioji dauguma prodiuserių parenkamų kūrinių yra gerai žinomi, įprastai struktūruoti, harmoniškai švarūs populiariosios muzikos (dažniausiai išvalyto pop) kūriniai anglų kalba.

Stabtelint prie saldaus, bet ir lipnaus pavadinimo pop, kurio kratosi kas antras atlikėjas, – tai tik šiuolaikinės populiariosios muzikos, apimančios ir Arianą Grande (pop, r&b), ir „Portished“ (triphopas, elektronika, alternatyvusis ir eksperimentinis rokas), ir „Pink Floyd“ (artrokas, psichodelinis rokas, progresyvusis rokas), porūšis. Sąvokos nepagrįstai, dažnai tiesiog nelogiškai, plakamos į vieną, todėl populiariąją muziką aiškiausia suvokti per skirtį su klasikine, folklorine ir grynai eksperimentine (tarkime, triukšmo) muzika, matuojant stilistiniais, ritminiais, tekstiniais / teminiais matais. Ji jokiu būdu nėra nei savaime gera, nei savaime prasta, kiekvienu atveju gali būti visiškai skirtinga ir kartais nesisieti beveik niekaip, išskyrus tuo, kad dažniausiai turi aiškias ritmines ir harmonines struktūras. Taigi populiariosios muzikos popmuzikos kryptis itin lengvai atpažįstama iš paprastos, lengvai įsimenamos melodijos, besikartojančių ritminių ir struktūrinių darinių, nesudėtingų žodžių ir temų, tačiau garso kokybės ir pagavumo prasme tai gali būti labai aukšto lygio darbas.

Turėdami galios stiprinti tapatybės dėmenis ir palaikyti, tarkime, lietuvių autorių kūrinius, gyvą instrumentinį akompanimentą, lietuviškąją kultūrą, leisdami priminti jos ženklus ir prasmes, tokie projektai galėtų sutelkti ir ugdyti stiprias kūrybines sąmones, neabejotinai keldami populiariosios kultūros lygį tiek čia, tiek pasauliniu mastu. Kol kas dažniausiai palaikomas grynai popdainos žanras, jo nepersvarstant ir nesiūlant persvarstyti atlikėjui, pasiliekama ties ta pačia sandara. Bet kokiu atveju, žvelgiant pasauliniu mastu, šiuose projektuose dažniausiai skamba neblogai parinkti žinomi ir įvertinti, aukštos kokybės popmuzikos kūriniai, kurių efektyvumas klausytojui užtikrintas. Nors alternatyvesnės muzikos čia išgirsime retai, džiugina balso tembrų gausa – galima atrasti išties savitų atlikėjų. Projektų duplikatuose dažniausiai išgirsime mėginimus dainuoti ne gimtąja, o anglų kalba (kalbos pasirinkimo tema rekomenduoju Emilijos Visockaitės straipsnį „Iššūkis – dainuoti lietuviškai“), be to, visuose projektų variantuose vis dar absoliučiai vyrauja išmokta pop, ritmenbliuzo, soul maniera. Vis dėlto, yra gerokai nustelbiančių savitų balsinių variantų – kartais tam įtakos turi ir tai, kad nepereita jokia tradicinė muzikos mokykla, diegianti gražaus balso standartą, kliaujamasi vien nuojauta ir ta technika, kurią pažinai grynai per savo kūną, išliekant pirminei dainavimo būsenai ir improvizacijai.

O dabar dar šiek tiek apie tai, kas aišku per se. Trumpai tariant, tokio dalyko nėra. Lengva pasakyti (o ir leisti sau netikrinant manyti), kad tokiuose projektuose skamba vien popsas, kad tai – akivaizdžiai surežisuota pramoginė laida masėms, o šiaip, geriau pagalvojus, tu televizoriaus nežiūri. Ir apskritai neturi. Tik problema ta, kad negali nedalyvauti ten, kur dalyvauji, – tai nebeišpinamai į socialinius tinklus įsivijęs reiškinys, o ir televizija jau kadaise persikėlusi į internetą. Kasmet nuolat vykstant bent keletui tokio tipo projektų, lieka vis mažiau juose nedalyvavusių – turbūt visi turime pažįstamų, kurie ten jau pabuvoję (jei ne patys), o aš vis laukiu, kada pabuvusių televizijose skaičius nusvers nebuvusiųjų – Lietuvoje tai, ko gero, nebetoli (įskaitant visas laidas, uždirbančias iš suplėšytų socialinių paraščių).

Taigi, neišvengiamai atsidūrus tam tikrose aplinkybėse, būtų gerai jas kiek išvaikščioti ir susidaryti aiškesnę nuomonę. Tuo labiau kad pats tokių šou formatas, ieškant išskirtinių, ryškių asmenybių ir sudarant joms galimybes pasirodyti didžiojoje scenoje, vis dar yra patrauklus ir, nors repertuaras dažnai kartojasi, neretai atrandama įdomių balsų, charizmatiškų, užkrečiančių asmenybių. Jei būtų palaikomas tiek dainos, tiek atlikėjo savitumas, gyvas akompanimentas, skatinama autorinė kūryba (galbūt net gimtąja kalba), jei pavyktų išvengti pigiai parduodamos patyčių pramogos, suaižančios jautresnių dalyvių gyvenimus, tai galėtų tapti puikiu aukštos kokybės populiariosios muzikos inkubatoriumi. Prieš apsisprendžiant ten dalyvauti, būtina gerai apsvarstyti savo tikslus ir, pasitelkus kritinį mąstymą, įvertinti pačius vertintojus, kurių galima paklausti, ar tebesiteisinsim rodom, ką žiūri, o gal po truputį drąsiau pildysime žiūri, ką rodom turinį?


0