Ričardas Šumila: „Dirigentas turi būti jautrus viskam“

  • 2019 m. birželio 3 d.

Kalbino Ugnė Matulevičiūtė

Ričardui Šumilai – 34 metai. Jis – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas. Dirigavęs dvidešimčiai operų ir baletui, šiuo metu R. Šumila reziduoja Opéra national de Lorraine, kur stato operą „Madam Baterflai“. 2009-aisiais jaunąjį dirigentą asistentauti pakvietė Gintaras Rinkevičius – tuo metu buvo statomas S. Sondheimo miuziklas „Svynis Todas“. Po penkerių metų Ričardas jau buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ – kritikus ir publiką sužavėjo operos „Jonas ir Greta“ interpretacija. Įdomumo dėlei, tai buvo pirmasis R. Šumilos savarankiškai parengtas kūrinys. Gera pradžia – mažų mažiausiai pusė darbo.  Netrukus gimė išskirtiniai projektai: elektroninė G. Bizet operos versija „e-Carmen“, lietuviškų filmų garso takeliai projekte „Muzika kaip kinas“... Kauno valstybiniame muzikiniame teatre Ričardas dirigavo „Adamsų šeimynėlę“ – tai buvo jo, kaip dirigento, debiutas mieste, kuriame viskas – gyvenimo ir muzikinis kelias – prasidėjo.

Su R. Šumila įdomu kalbėtis ne tik apie jo pasiekimus, kūrybos procesą ir rezultatą, bet ir apskritai apie dirigento amatą. Net išdrįsau užduoti klausimą, į kurį paprasčiau mandagiai nežinoti atsakymo ir apsimesti viską aiškiai suprantančiu: negi visas orkestras be batutos mostų negalėtų atlikti kūrinio? „Techniškai, galėtų, – sako Ričardas, – tačiau dirigentas orkestrą gali užburti savo kūrinio vizija ir kartu ją įgyvendinti.“ Taigi, apie dirigentiškus burtus ir kalbamės.


Dabar jūs – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas. Labai įdomu grįžti iki pat pradžių – nuo ko prasidėjo muzikinis kelias?

Kai buvau ketverių ar penkerių, tėvai pastebėjo, kad linkstu prie muzikos – mano dėmesį vis patraukdavo muzikantai. Pavyzdžiui, per kokias vestuves ar vakarėlį mėgindavau iš muzikantų mikrofoną perimti. Taip jie ir nusprendė, kad turiu mokytis muzikos. Įstojau į fortepijono specialybę J. Naujalio muzikos gimnazijoje Kaune, o aštuntoje klasėje perėjau į dirigavimą. Tada nemaniau, kad tai bus specialybė, be kurios negalėsiu įsivaizduoti savo gyvenimo. Įsimylėjau dirigavimą, galimybę vadovauti, kurti, burti draugus į ansamblius. Tuomet keičiausi kaip žmogus ir kuo toliau, tuo labiau nemačiau nieko kito, ką galėčiau veikti gyvenime. Baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, metus stažavausi Vienoje ir grįžęs buvau pakviestas dirbti į Vilniaus miesto operą. Čia didelė dešimties metų patirtis mane labai subrandino kaip menininką, leido daug išmokti ir būti stipriam operoje. O dabar pradedu naują etapą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Klausimas banalus, bet labai smalsu. Matyt, būta per mažai interviu su dirigentais. Kaip atrodo jūsų darbo diena?

Dienos labai įvairios. Tapus vyriausiuoju dirigentu LNOBT, rutina truputį pasikeitė. Dabar keliuosi anksčiau, dalyvauju rytiniuose posėdžiuose teatre, tada repeticijos arba kiti pasitarimai. Vakare – spektakliai. Bet darbo diena kiekvienu periodu skirtinga. Jei rengiamas naujas pastatymas, kartais visą dieną reikia praleisti repeticijų erdvėje tik su dviem pertraukom. Jei laikas ramesnis, tada ir rytas laisvesnis.

Anksčiau labai daug važinėdavau, praleisdavau daug laiko mašinoje – kelionės į Šiaulius, į Kauną užimdavo didžiąją dienos dalį. Dabar atsirado pastovumas, konkretesnis darbo ritmas, gal labiau būdingas ne menininkams.

Kas muzikoje jus domino anksčiau ir kas domina dabar? Kurioje vietoje yra paslėpta toji intriga?

Mane visada muzikoje domino tas pats – prasmės dalykai. Gal anksčiau muzikoje užkoduotas žinutes, paslaptis, metaforas vertindavau naiviau, paprasčiau. Dabar visada stengiuosi atrasti tai, kad muzika ne tik būtų „graži“, bet ir neštų žinutę, transliuotų siužetą ar mintį, kurią kiekvienas galime pajusti, išgyventi, kad ji suintriguotų ir nepaliktų abejingo jos besiklausančio žmogaus.

Kaip manote, ar norint būti dirigentu užtenka įgyti išsilavinimą, ar būtina turėti ir tam tikras būdo savybes, be kurių dirigento darbas būtų sunkiai įsivaizduojamas?

Specifinės būdo savybės šiai profesijai labai svarbios. Bet turbūt nėra vienos jų formulės, kad pasakytume: štai toks savybių mišinys padarys dirigentą tobulą. Kiekvienas žmogus yra skirtingas, tad ir kiekvienas dirigentas yra savotiškas, unikalus.

Mano nuomone, dirigentas kaip vadovas turi būti jautrus viskam: jautrus kolektyvui, jautrus muzikai. Jis turi būti geras žmogus, kuris veikia sąžiningai, bendrauja ir kuria ne vienas, o kartu su visais. Vienas dirigentas yra niekas, tik su kitų muzikantų pagalba jis įgauna muziko formą. Aišku, reikia mokėti užkrėsti žmones tuo, kuo tiki pats, būti komunikabiliam, atviram, dažnai ekstravertiškam, mokėti bendrauti, pasakoti ir tuo pačiu išklausyti.

Žiūrovas kartais klausia labai paprastai: „Kam reikalingas dirigentas? Juk muzikantai profesionalūs, o grodami į jį beveik nežiūri.“ Žiūrovas, kuris yra dainavęs chore arba grojęs kokiame nors orkestre, pasakys, kad „be dirigento viskas sugriūtų“. Taigi, kokia tiesa? Kaip galima nusakyti dirigento vaidmenį muzikoje?

Techniškai – tai žmogus, kuris parodo, kada reikia pradėti, o kada pabaigti groti, kada ir kuriam instrumentui įstoti, kokiu garsumu ar tempu reikia groti. Iš tikrųjų galima surepetuoti taip, kad orkestras šiuos pagrindinius techninius uždavinius koncerto metu įgyvendintų ir pats, be dirigento. Tačiau dirigento funkcija yra daug platesnė nei vien koncerto atlikimas. Atlikimas remiasi tuo, kaip tu surepetuoji su orkestru repeticijose: ne tik padedi susitvarkyti su techniniais klausimais, bet ir sukuri muzikantams aiškią kūrinio viziją, bendrą koncepciją, perteiki savo kūrinio interpretaciją. Tai dirigento tikslai. Muzika nesusideda vien iš aiškių techninių kaladėlių, joje daug paslapties, prasmių, niuansų, vienokios ar kitokios traktuotės, todėl koncerto metu orkestras groja ir interpretuoja natas taip, kaip veda dirigentas. Todėl labai svarbu, kaip dirigentas savo vizija moka užburti muzikantus, pajungti juos jai.

Taip pat labai įdomu, kaip dirigentas gali interpretuoti kūrinį. Ką jis kūriniui gali suteikti, ką gali iš jo išimti? Kaip vyksta interpretacijos procesas?

Interpretacija – labai plati sąvoka, bet praktikoje dažniausiai ji turi aiškius rėmus – negali nusiinterpretuoti į lankas. Muzikoje yra nemažai taisyklių, griežtos stilistikos, kurios negali nepaisyti. Juk baroko negrosi romantiniu stiliumi, o romantikos neinterpretuosi kaip baroko. Interpretacija remiasi formos, tempo, garsumo ir jausminio instinkto principais. Dažnu atveju užrašytas tempas turi paklaidą, kuri leidžia interpretaciją, taip pat galima laisviau interpretuoti garso niuansus, artikuliacinius momentus: kokio stiprumo ar minkštumo turi būti pats garsas, kokia garso spalva. Tu gali rinktis. Išimti iš muzikos kūrinio dirigentas nelabai ką gali, geriau ir neimti, nebent tai koks naujas kūrinys, kurio virsme jis dalyvauja, bendradarbiaudamas su kompozitoriumi. Man interpretacija – tai po gilios kūrinio analizės iškilęs jausmas, kaip tą muziką reikia atlikti, kaip ją įprasminti.

Dažnai svarstoma, kaip šiuolaikinį žmogų sudominti klasikine muzika. Aš sakyčiau, kad tereikia charizmatiško ir originalaus muzikos mokytojo – jau vien įdomus pasakojimas apie kūrinio siužetą, kūrimo aplinkybes ir kompozitoriaus gyvenimą gali sukelti smalsumą. Tačiau dažnai renkamasi kūrinį keisti ir aktualinti libretą perkeliant į šių laikų kontekstą, temas pateikiant „šiuolaikiniam žmogui suprantama“ kalba. Kokia yra jūsų nuomonė – ar toks klasikinės muzikos vertimas reikalingas?

Pritariu, manau, kad kūrinio nereikia keisti, banalinti ar kažkokiu neorganišku būdu artinti prie jaunimo. Manau, kad žmogus turi būti ugdomas nuo mažens, nes klasikinės muzikos, operos klausytoją reikia užsiauginti. Mokyklose ir šeimose skiriama per mažai dėmesio kultūrai, kultūros edukacijai. Man apskritai neaišku, kodėl reikia taip išskirti tą šiuolaikinį žmogų? Daryti perskyrą tarp šiuolaikinio ir senosios kartos žmogaus? Juk kultūra yra ta pati per amžius. Pavyzdžiui, Mozartas juk grojamas visada tas pats, juk nebuvo jis kiekvienai kartai adaptuojamas, kad patiktų jaunam? Taip ir su opera: opera yra opera, tai tradicija. Ateini žiūrėti būtent šio žanro, o ne kažkokio pritaikyto tau, nes tu „šiuolaikinis“ ir klasikinės tradicijos neįkerti. Šiuolaikiniai žanrai yra kiti žanrai. Aš pats esu interpretavęs šiuolaikines operas, daug jų dirigavęs, eksperimentavęs.

Iš principo visi kūrėjai – tapytojai, kompozitoriai – pradeda nuo grynos abėcėlės, nuo klasikinių studijų. Taip ir bet kuris jaunas žmogus turi pradėti nuo tos abėcėlės, nuo pradžių, kad suprastų šiandienę kultūrą, kažką šiuolaikiško. Todėl tikiu, kad jaunimą, vaikus galime užkrėsti meile muzikai, tam tereikia mokytojų, kultūros žmonių ir politikų neabejingumo jai.

O ko klausotės „po darbo“? O gal jūsų darbo diena neturi nei pradžios, nei pabaigos, nes tai paprasčiausiai gyvenimo būdas?

Manau, kad ši profesija tikrai yra gyvenimo būdas. Laisvo laiko ir tuščių minčių būna retai. Dažnu atveju po darbo turiu klausytis to, ką greitu metu dirbsiu. Grįžęs namo vėl turiu atsiversti partitūras ir mokytis, tad laisvalaikis neretai prabėga namie, studijuojant naują medžiagą. Bet kartais lieka laiko pasiklausyti muzikos malonumui, pavyzdžiui, ilgesnėse kelionėse važiuojant automobiliu. Patinka džiazas, gera populiarioji, world muzika. Gal net neskirstau, kad kažkoks stilius mažiau ar daugiau patinka, tiesiog visada mėgstu klausytis geros muzikos, mėgstu atrasti ką nors naujo, o šiais laikais su „Spotify“ tai labai paprasta.

sumila2.JPG
Jums trisdešimt ketveri. Žinau, kad mažai tokio amžiaus dirigentų yra dirbę su tiek daug operų (ir net baletu). Ar didžiuojatės tuo, kad anksti daug pasiekėte? Ar, jūsų nuomone, yra racijos šiandieninėje filosofijoje, kad „kiečiausi“ tie, kurie kalnus nuverčia anksti?

Esu dėkingas Dievui ir likimui, kad taip susiklostė, jog iškart po studijų, dar visiškas žalias, pradėjau dirbti Vilniaus miesto operoje ir gavau progą augti bei mokytis su geriausiais Lietuvos operos solistais, su nuostabiu orkestru, tokia operos komanda, kurioje visada keliami didžiausi reikalavimai. Daug ten išmokau, bet tai tik vienas lašas, nes dar tiek daug visko reikia išmokti. Džiaugiuosi, kad galiu dirbti su opera, kad jau žinau ir suprantu, kaip ją reikia valdyti ar bent kokia linkme judėti. Tai didžiulė dovana. O ar tai pasiekimas, nežinau. Man pasiekimai ne tiek svarbu – svarbesnės galimybės diriguoti, daryti tai, ką mėgstu, turėti darbą srityje, kurioje dirbdamas galiu būti laimingas, galiu augti, kurti tai, kas žmonėms sukelia emocijas, mane patį paveikia, ir patirti daug malonumo. Čia turbūt yra daug daugiau negu pasiekimai, pergalės, apdovanojimai ar įvertinimai.

Kas jums daro įspūdį? Tai gali būti ir žmonės, ir įvykiai, ir reiškiniai, ir...

Daro žmonės, kurie yra labai talentingi, ypatingi ir tuo gali užkrėsti kitus. Šiandien, be abejo, Asmik Grigorian, kuri ką tik atsiėmė geriausios 2018 m. pasaulio solistės apdovanojimą. Labai žaviuosi jos talentu ir džiaugiuosi, kad teko laimė drauge dirbti ir būti vienoje scenoje. Tikiuosi, dar bus tokių ypatingų susitikimų.

Ar kartais pamąstote apie tai, kuo norėtumėte būti, jei nebūtumėte kuo esate dabar?

Būčiau geras vadybininkas, prodiuseris. Galėčiau kurti projektus, organizuoti koncertus, nes juos jau kūriau – „Muzika kaip kinas“ su Audriumi Stoniu, „Saksofono serenados“su Petru Vyšniausku. Labai gerai sekėsi. Ar tai neatsibostų ir teiktų džiaugsmą, kitas klausimas. Manau, neturėdamas tiesioginio ryšio su muzika labai nusiminčiau. Ji man labai svarbi gyvenime ir kasdienybėje.

Ar jums, ambicingai asmenybei, Lietuvoje nepritrūksta vietos, oro, nišų ir žmonių? Kas jus masina kurti čia?

Dabar gyvenu labai intensyviai, tai tokioms mintims nėra vietos. Nors buvo laikas, kai buvo sunku, nes trūko erdvės, oro, galimybių kurti, norėjosi daugiau. Man patinka gyventi Lietuvoje, būti čia reikalingam ir naudingam, tačiau būtų labai įdomu pamėginti kažkur kitur. Kaip tik šiuo metu ruošiuosi „Madam Baterflai“, kurią statysime drauge su Modestu Pitrėnu Nancy operoje Prancūzijoje. Kol turiu sąlygas kurti, gyventi ir jaustis gerai čia, manęs mintys apie ieškojimą darbo svetur neaplanko.

Kas buvo jūsų mokytojai? Ar mokytojo figūra buvo svarbi? Kaip sakytumėte – ar tiesa, kad visko galima išmokti pačiam? Juk informacijos šaltinių daugybė ir jie lengvai pasiekiami.

Aš pats pastaruosius kelerius metus buvau mokytoju ir labai stengiausi, pergyvenau dėl savo mokinių. Todėl man mokytojas – pirmiausia autoriteto figūra. Savo mokytojais visada pasitikėjau ir tikėjau, žiūrėdavau kaip į idealus, kurių pastabomis vadovavausi ir kurie padėjo augti. Pradžioje tai buvo chorinio dirigavimo mokytoja Audronė Marcinkevičiūtė, tada LMTA profesorius Povilas Gilys, Romualdas Gražinis chore „Aidija“, Gintaras Rinkevičius, Dalia Ibelhauptaitė. Visi jie kuriuo nors metu buvo mokytojai, kurių aš klausiausi. Jų galima priskaičiuoti ir daugiau: kolegos, Juozas Domarkas, kurių pamokas, repeticijas stebėdavau. Taip pat mokytojai Vienoje, meistriškumo pamokos užsienyje. Man visada buvo labai svarbus gyvas ir tikras santykis, o ne tik tai, ką galiu perskaityti ar pažiūrėti įraše.

Viena didžiausių mokyklų buvo pirmieji metai darbe su orkestru. Čia turbūt visas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras buvo mano mokytojai. Ir dabar kiekvieną dieną, kiekvieną repeticiją randu savo mokytoją. Ar tai būtų solistas, ar režisierius, ar dirigentas. Mėgstu analizuoti save ir vis ką nors naujo išmokti.

Kur atrandate tylą? Kaip ilsitės nuo orkestro bruzdesio, reikalų ir idėjų? Juk net nuo jų, įtariu, kartais reikia atitolti ir gaudyti šviežią energiją.

Pagrindinis atotrūkis – kelionės, jų ne tiek daug, bet stengiuosi reguliariai pabėgti. Taip pat mėgstu gamtą, tiesiog buvimą joje, žvejojant prie ežero ar šiaip kur miške geriant kavą, būnant kuo toliau nuo miesto šurmulio. Praeitą vasarą turėjau galimybę gyventi kaime visai kitokiu ritmu, netgi važiuoti repetuoti ir grįžti po repeticijų į visišką gamtą, nuplauti savo darbus ežere ir pasimėgauti šiltu vakaru po žvaigždėmis. Tokiu būdu visos mintys ir repeticijų bruzdesys labai greitai išsivalo ir vėl gali šviežias grįžti į darbą.

Ką dabar skaitote? O skaitymo tema iškart veda prie klausimo apie laiką. Ar jo turite? Ar randate?

Teisingai pastebėjote: dažnai skaitymui laiko nelieka. O ir, prisipažinsiu, laisvą valandą prieš miegą suryja visiems mums būdinga problema – kompiuteris ar telefonas. Serialas ar socialiniai tinklai, deja, dažnai pakeičia knygą. Bet vasarą ar ilgesnį laisvą laiką grįžtu prie knygų. To laiko nėra daug, ypač pastarieji metai buvo labai intensyvūs. Paskutinės perskaitytos buvo K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ paskutinės dalys, J. Barneso „Laiko triukšmas“, F. Kafkos „Procesas“, „Laiškas Tėvui“.

Apie ką svajojate?

Svajonės keičiasi. Noriu tiesiog diriguoti, turėti galimybę kurti naujus pastatymus, susitikti su įdomiais kūrėjais, režisieriais, solistais, dirigentais, kurti su jais, bendradarbiauti, atrasti, suprasti ir mėgautis tuo, ką darau. O ar tai bus Lietuvoje, ar kažkur kitur, garsiose teatrų salėse, matyt, jau ir nebe taip svarbu.

O šiaip norėčiau turėti daugiau laisvo laiko, daugiau keliauti, turėti trobelę ant ežero kranto, žiūrėti į ežero plotį ir, pamiršus telefoną, skaityti įdomias knygas.

Ką 2019 metų Ričardas Šumila pasakytų dvidešimtmečiui sau?

Kokią pamoką labai svarbu išmokti? Matyt, pasakyčiau: žiūrėk į viską daug paprasčiau, nes visi rimtesni dalykai bus ateityje, tai mėgaukis daugiau tuo, kuo dabar gyveni. Mokykis ne tik muzikos, investuok į kalbas, nes vėliau išmokti bus daug sunkiau. Labiau pasitikėk savimi ir labiau tikėk, kad įdėtas darbas visada atneš rezultatą, o sąžiningas ir geras žmogus visada bus didesnė vertybė už bet ką kitą.

0