Kalbino Rasa Murauskaitė

„Saulėje besiilsintys kūnai priartėja prie optinio nulinio taško, tapatumo lygmens, kuriame žmonių jau nebegalima skirstyti į vyrus ir moteris, nes jie tėra kūnai“, – po operos „Saulė ir jūra“ rodymo Drezdene rašė dienraštis „Dresdner Neueste Nachrichten“. Šis kūrinys, atstovausiantis Lietuvą 58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje – tai dar vienas genialus meninis algoritmas, sukurtas režisierės Rugilės Barzdžiukaitės, rašytojos Vaivos Grainytės ir kompozitorės, performanso menininkės Linos Lapelytės. Jame konstatuojama grėsminga žemės nuovargio situacija, kurios akivaizdoje žmonės vis vien leidžia tingias atostogas pliaže, vilkėdami Kinijos fabrikuose siūdintais maudymosi kostiumėliais. Pokalbis apie tai ir ne tik – su „Saulės ir jūros“ kūrėjomis.

---

Įdomu būtų sugrįžti į kūrybinio proceso pradžią. Kas gimė pirmiau – noras sukurti dar vieną operą ar bendras poreikis kalbėti apie klimatą, planetos problemas per kažkokią meno formą?

Lina Lapelytė. Norėjosi dar kartą pabandyti dirbti kartu. „Geros dienos!“ buvo debiutas mums bendradarbiaujant, tad norėjosi pasižiūrėti, kas dar įmanoma šioje konsteliacijoje.

Vaiva Grainytė. Pirmiausia atsirado idėja, kuri brendo maždaug penkerius metus. Gimė paplūdimio vaizdinys, tada tema, o dėl operos formato turbūt nekilo jokių klausimų – juk šiame žanre mes visos ir susitikome.

Susitikote kurdamos plataus pripažinimo sulaukusią operą „Geros dienos!“. Daugelis menininkų tokios sėkmės, kokią jums atnešė šis kūrinys, siekia visa gyvenimą – nebūtinai pasiekia. Ar egzistuoja tamsioji tokio pripažinimo pusė? Galbūt „Geros dienos!“ fenomenas kiek užgožia kitus jūsų kūrinius? Ar klystu?

V.G. Turbūt yra dvi medalio pusės. Vieną vertus, „Geros dienos!“ savo sėkme uždeda tam tikrą „štampą“, mūsų vardas nuolatos siejamas su juo. Bet ta sąsaja savaip naudinga dirbant prie kitų kūrinių.

L.L. Aš nematau blogųjų pusių. „Geros dienos!“ yra mūsų trio kūrinys, bet mes esame aktyvios ir individualiai, tad jis veikia ir kaip tam tikras mūsų kiekvienos asmeninės kūrybos pratęsimas. Man atrodo, jog tai, kad „Geros dienos!“ sėkmingai įsikomponavo skirtinguose kontekstuose praplečia ir šio kūrinio, ir mūsų kūrybos veikimo lauką.

Rugilė Barzdžiukaitė. Tik atsiranda lyginimo aspektas. Kadangi „Saulė ir jūra“ yra antrasis mūsų bendras kūrinys, kai kas ieško panašumų ir skirtumų, lyginant su pirmuoju.

O tie panašumai egzistuoja? Ar vien tik skirtumai?

R.B. Abiejų kūrinių forma primena mozaiką, taip pat siejasi tematika.

L.L. Ir darbo principas. Jau turime susiformavusią darbo kultūrą, kurią įgyvendiname.

Su darbo kultūra susijęs ir kitas mano klausimas. Kiek teko skaityti kitų jūsų interviu, esate minėjusios, kad pirmiausia atsirado vizija į operą žvelgti iš viršaus. Kas buvo toliau? Ar pirma gimė tekstas, tada jam buvo parašyta muzika, o gal viskas vyko sykiu? Kiek smarkiai nutolote nuo pradinės idėjos, pirminės „varomosios jėgos“?

R.B. Ta „varomoji jėga“ nebuvo pilnas vaizdinys, veikiau – kažkokia nuojauta, noras kalbėti apie žemės nuovargį, pažvelgti į ją tarsi į kūną, lyginant su žmonių kūnais. Jau vėliau intensyviai ieškojome konteksto, detalių.

V.G. Galvojome, apie ką galėtų dainuoti pliaže gulintys vasarotojai. Labai natūraliai atradome ekologinę problematiką, kuri nebuvo pritempta ar iš piršto laužta. Teko perskaityti nemažai literatūros klimato kaitos, antropoceno temomis – tiek mokslinių, tiek pseudomokslinių straipsnių, pasidomėti dokumentiniais filmais šia tema. Akiratyje atsidūrė Elizabeth Kolbert, Naomi Klein, Paulas Kingsnorthas, bestselerių autorius Yuvalas Noah Harari, kiti.

R.B. Vartėme ir „National Geographic“ archyvus nuo 1967 m. Įdomu, kaip šiame žurnale keitėsi ekologijos interpretacijos.

V.G. Dar reikėtų paminėti, kad pirmiau vyko kastingas – ieškojome žmonių ir tik po to buvo rašomas libretas ir muzika. Tie žmonės, kuriuos sutikome, jų fizinės, balsinės savybės pasufleravo tam tikrų personažų atsiradimą.

L.L. Sakyčiau, kad „Geros dienos!“ mes išbandėme tam tikras strategijas, kurios „Saulėje ir jūroje“ tapo varomąja jėga.

V.G. Tačiau „Geros dienos!“ atveju prieš atlikėjų paieškas jau buvo tam tikri teksto eskizai, Rugilė ir Lina ėjo į chorus, kur ieškojo įvairių tipažų. O „Saulėje ir jūroje“ neturėjome nieko, tik buvo paskelbta atranka, kurios metu sutikinėjome įvairius žmones – nuo vaikų iki senjorų.

Tačiau vizija, kad atlikėjai turėtų būti labai skirtingi, turbūt egzistavo nuo pat pradžių?

V.G. Taip, norėjome ne tik jaunų ir gražių kūnų, o jų įvairovės.

L.L. Prisiminiau dar vieną iš inspiracijų. Esame kalbėjusios, kad paplūdimys yra ta vieta, kurioje būdamas nuogas visai netikėtai gali sutikti ir universiteto profesorių, ir kaimyną, ir buvusią klasiokę.

V.G. Prie profesoriaus sėdėti vien tik su apatiniais ar maudymosi apranga būtų keista, o paplūdimy – tarsi nieko tokio.

L.L. Prisiminėme situacijas, kai išties paplūdimyje yra tekę sutikti žmonių iš visai kitų kontekstų. Tad pliažas nuo pat pradžių mums tapo ta vieta, kurioje veikiantys kūnai nėra tik kūnai.

V.G. Tai – tarsi visuomenės modelis.

Ko reikalavote iš atlikėjų, pakeliui į galutinį „Saulės ir jūros“ variantą? Ar lengvai sekėsi jiems perprasti jūsiškę idėją?

R.B. Visuomet pradedame nuo prašymo atrankos metu padainuoti kokią nors mėgstamą dainą – tai labai operatyviai atskleidžia žmonių polinkius ir pomėgius.

V.G. Prašome nevaidinti, nes ieškome dokumentinės prieigos. Norime, kad personažas atsiskleistų per balsą, būtų pasakojama istorija. Dauguma partijų, arijų – savotiški vidiniai monologai. Gal kai kam kyla noras vaidinti, juos pabrėžti. Manau, kad procesas atlikėjams galėjo būti šiek tiek varginantis, nes teturėjome muzikinius ir tekstinius eskizus, repeticijų metu išbandydavome, kas veikia, o kas ne. Daugelis atlikėjų yra profesionalai, o nebuvo parašytų tikslių natų, kurias jie galėtų mokytis.

L.L. Man atrodo, kad tiek vizualine, tiek garsine prasme labai stengėmės įsiklausyti į žmones – kas jie tokie, koks jų tembras, ką jiems patogu dainuoti, kurios balso savybės juos atskleidžia tiksliausiai. Tas pats ir su veiksmine partitūra. Žmonės nežinojo, kodėl jie dainuoja, neduodavome jiems jokių instrukcijų, taip iššaukdamos aktyvesnį pačių atlikėjų įsitraukimą ir natūralesnius procesus.

R.B. Prašydavome jų, kad atsineštų tai, ką išties norėtų pasiimti į paplūdimį. Stebėdamos atsirinkdavome tai, kas tinka. Galbūt dėl to tas jų „buvimas“ kūrinio metu atrodo toks lengvas, bent jau to mes siekiame.

Grįžtant prie pradinės „žvilgsnio iš viršaus“ vizijos. Kokia to prasmė, kokią žinutę per tai siekiate ištransliuoti?

R.B. Tokioje situacijoje žmonės tarsi susitapatina su skruzdėlytėmis. Atrodo, kad žiūrint į juos kitu kampu, lengviau pavyksta susvetimėti, vertinti per atstumą. Pamenu, kad kuriant „Geros dienos!“, buvo atvirkštinė intencija – rūpėjo žvelgti į kasininkes iš apačios, iškelti jas virš žiūrovų. Dėmesys žvilgsnio trajektorijai turbūt atsineštas iš kino patirties, tik kine daug lengviau galima manevruoti kameros rakursais, žinant, kokią stiprią įtaigą jie turi. Buvo ir kita, praktinė priežastis: kūriniui nereikalinga fiktyvi jūra ar dangus, tad žvilgsnis iš viršaus leidžia lengviau įgyvendinti scenografiją išvengiant fiktyvios perspektyvos. Nors dabar, kai esame kviečiamos „Saulę ir jūrą“ pristatinėti kitur, atrodo, kad būtų daug paprasčiau, jei operą galėtume perkelti į paprastą sceną.

V.G. Konceptualiai žvilgsnis iš viršaus atliepia temą. Dabar gyvename antropoceno eroje, kai žemė išgyvena kataklizminę situaciją dėl žmogaus veiksmų. Homo sapiens kaip rūšis yra ta, kuriai tarnauja kitos rūšys ir visi žemės resursai. Žvilgsnis iš viršaus nuvainikuoja antropoceninį žvilgsnį, nes žiūrime į žmogų kaip į gyvūną, lygų kitiems gyvūnams.

Vaiva, klausantis „Saulės ir jūros“ kyla jausmas, tarsi tai, kas skamba atlikėjų lūpose – realių pokalbių nuotrupos. Ar išties operoje galime rasti citatų iš nugirstų pokalbių, ar tekstas buvo rašomas, siekiant tokio įspūdžio?

V.G. Mėgstu klausytis svetimų pokalbių. Mano galva veikia kaip diktofonas. Atrodo, kad galvoje yra kažkoks „bankas“, ir tam tikras intonacijas, idėjas, galvodama apie konkrečią temą ir personažus, panaudoju.

Lina, tiek „Geros dienos!“, tiek „Saulės ir jūros“ muzika artima postminimalistinei estetikai. Ar tai konkretaus kompozicinio stiliaus įprasminimas, ar pastanga neužgožti teksto, tarsi paryškinti jį?

L.L. Tai susiję ir su įsiklausymu į dainininkus, ir į Vaivos tekstus. Man atrodo, kad tekstai kalba patys savaime, jie turi daug vidinio muzikalumo. Vaivos rašymo būdas yra muzikalus, o aš apie muziką ir tekstą galvoju kaip apie vienį. Tuo pačiu daug mąstau apie pačius charakterius, bendrą tematiką, kuri, kaip ir tekstas, turi konkrečią žinutę. Nesu minimalizmo sekėja, tačiau galbūt tokia raiška man artimesnė nei kitos, kas šiek tiek atsispindi ir kituose mano darbuose.

R.B. Kažkada ginčijomės, ar mūsų individualios kūrybos nuostatos yra panašios ir todėl dirbame kartu, ar yra kažkaip kitaip.

V.G. Neatsimenu, kokia buvo šio ginčo reziumė.

L.L. Neatsimenu tokio ginčo.

R.B. (Vaivai) Man atrodo, sakei, kad tau minimalizmo estetika nėra artima.

V.G. Artima, bet, kaip ir Lina, nesu prie jos prisirišusi.

Rugile, esi kino kūrėja. Tavo dokumentinis filmas „Rūgštus miškas“, puikiai įvertintas tarptautiniuose festivaliuose, dabar rodomas Lietuvoje. Ar kino kūryba veikia tai, ką kuri scenoje, ar šias dvi sritis atskiri?

R.B. Kino raiška man kiek artimesnė dėl skirtingų priežasčių. Viena iš jų – tai galimybė užbaigti kūrinį ir nuo jo atsiskirti. Su opera „Geros dienos!“ daug metų keliaujame, negalime jos palikti, o ji – mūsų. Su filmu kitaip. Kitas dalykas, kad kuriant filmą yra galimybė likti su juo vienumoje jau baigiamojoje fazėje, kas teatro raiškoje įmanoma tik pačioje pradžioje… O estetikos kine ir teatre, manau, šiek tiek siejasi. Yra tam tikri vienijantys elementai, kaip kad konceptualios prieigos ieškojimas, realybės stebėjimas, išankstinis formos apsibrėžimas.

L.L. Įdomu, kaip skirtingai žiūrime į tai pačios. Man gyvas kūrinys – daug smagesnis, būtent dėl to, kad jo niekada „neužrakini“, nepadedi taško. Išlaikomas improvizacijos elementas.

R.B. Tačiau „Geros dienos!“ mes esame užfiksavusios ir šis kūrinys mažai kinta. Jis – tarsi tobulai veikianti schema. Kas kita yra tavo gyvi koncertai.

L.L. Bet, tarkim, „Saulės ir jūros“ medžiaga niekada nesustingsta: keičiasi žmonės, vieta ir tai daro įtaką.

V.G. Apskritai, egzistuoja „čia ir dabar“ elementas, mėnulio fazė, sveikata...

L.L. Mano partitūra visuomet lieka neužbaigta. Palieku ją atvirą, kad joje išliktų gyvumo, ji prisitaikytų prie skirtingų situacijų, rastų savo vietą.

R.B. Įdomu, kaip kalbėsim po Venecijos bienalės, kai „Saulė ir jūra“ kartosis ir kartosis.

L.L. Tačiau žmonės ištisai keisis.

„Saulę ir jūrą“ reikia pritaikyti kiekvienai vietai, kurioje opera rodoma. Kiek smarkiai kūrinys keisis Venecijoje, lyginant su tuo, ką matė Lietuvos publika? Mano žiniomis, jį atliks tarptautinė komanda, dainuojama bus anglų kalba. Galbūt tai lems ir tam tikrų naujų, paralelinių prasmių atsiradimą?

V.G. Rakursas iš viršaus išliks, tik erdvė bus didesnė. Pati atmosfera, istorinis kontekstas taip pat lems tam tikras konotacijas, kurių mes ir pačios nežinome.

L.L. Tai, jog „Saulę ir jūrą“ rodysime Venecijoje, svarbu dėl to, kad jeigu dėl klimato kaitos kai kurios šalys ar miestai nuskęs, tai Venecija bus viena pirmųjų. Mintis pasiūlyti šį darbą bienalės konkursui ir pasirodė įdomi dėl kūrinio galimybės atsirasti vietoje, kurioje apokaliptinis paveikslas tampa dar kontraversiškesnis.

V.G. Į atidarymo savaitę vyks lietuvių atlikėjai, o vėliau atlikimą perims venecijiečiai. Ką tik atbėgome iš skype repeticijos su jais.

L.L. Jie taip pat praėjo atranką. Keturias dienas nuo ryto iki vakaro klausėmės jos dalyvių, kurių buvo 100. „Saulės ir jūros“ charakteriai nėra „užrakinti“. Yra tam tikros savybės, kurių ieškome, tačiau kai kurie tekstai gali būti dainuojami tiek moters, tiek vyro, baritono ar tenoro ir panašiai. Šiais klausimais esame lanksčios, mums svarbiausia žmogaus visuma, o ne konkretus balso tipas.

V.G. Svarbu įdomus kūnas, geras žmogaus būdas, balsinės savybės, zodiakų suderinamumas (juokiasi).

L.L. „Geros dienos!“ kolektyvas, susiformavęs per metus (nors ir šiek tiek keičiasi), sudaro tam tikrą gyvą organizmą, ekosistemą, kurioje tarpstame. Galvodamos apie žmones į tai atsižvelgiame.

V.G. Norisi, kad jie turėtų daug gerųjų bakterijų, kad toje ekosistemoje būtų malonu būti.

„Saulės ir jūros“ charakteriai labai ryškūs ir skirtingi, tačiau bent jau man juos jungia bendra abejingumo atmosfera. Ar sąmoningai buvo siekiama tokios nuojautos?

V.G. Galbūt jie apduję nuo saulės, todėl ir atrodo tokie abejingi? Tačiau tam tikri personažai, tarkim, filosofas, komentuoja esamą situaciją, ją reflektuoja, pasakodamas, kad mes gulime, dėvėdami Kinijos fabrikuose pagamintas glaudes.

L.L. Manau, kad kūrinys yra paradoksalus, iš ko ir atsiranda tas abejingumas. Jame žmonės kalba apie tai, kaip keista, kad žiemą auga grybai ir kaip komiška, kad visi tie maudymosi kostiumėliai atkeliavę iš Kinijos. Nepaisant to, tuos kostiumėlius dėvime ir aš, ir tu, į paplūdimį lėktuvu taip pat skrendame visi, nes labai norisi vidury žiemos gauti tos saulės.

Parašėte kūrinį apie klimato kaitą, ekologiją, pavargusią planetą. Ar pačios gyvenime sąmoningai siekiate, kad jūsų kasdienė veikla būtų draugiškesnė aplinkai? Galbūt ir kūrybiniame „Saulės ir jūros“ procese justi tokia pastanga?

R.B. Stengiamės pirkti mažiau kostiumų, rekvizito. Prašėme atlikėjų, kad atsineštų savo maudymosi kostiumėlius, kamuolius, krepšius. Bet tokiu atveju atsiranda spalvų nesuderinamumas, nepavyksta pasiekti estetinės dermės, tad vis tiek tenka pirkti. Bet perkame 50%, o ne 100%.

L.L. Venecijos bienalės paviljonas, kuriame būsime pusę metų, niekada prieš tai nebuvo atidarytas publikai. Todėl turime paruošti įėjimus neįgaliesiems, daug kitų dalykų, kurie bus gaminami iš perdirbto medžio – jį radome Nidos meno kolonijoje. Bandome įprasminti tai, apie ką kalbame, tačiau iki tam tikro lygmens. Juk galėtume į Veneciją ne skristi lėktuvais, o eiti pėsčiomis, važiuoti dviračiais, ar, mažų mažiausiai – autobusais. Bet to nedarome. Nedarome daugelio kitų dalykų, kurių nedaro ir „Saulės ir jūros“ veikėjai. Pats kūrinys ne kritikuoja, o konstatuoja tam tikrą mūsų visų būseną, vartojimą, kuris yra praktiškai nesustabdomas.

Apie klimato kaitą viešojoje erdvėje kalbama daug ir tokio proceso egzistavimas atrodo akivaizdus. Nepaisant to, vis tiek pilna skeptikų – nuo politikų iki paprastų žmonių, mūsų draugų ar kaimynų, kurie teigia, jog tai – tik pramanai. Kaip manote, kas lemia tą skeptišką žvilgsnį į sudėtingą mūsų planetos situaciją?

L.L. Manau, viena priežastis – tai didžiosios korporacijos, o kita – tikėjimas žmogaus galingumu. Manoma, kad kas beatsitiktų, žmogus kažką sugalvos. Pastatys iš plastiko salą ir atsiras daugiau ploto gyventi.

V.G. Kasdien rytas prasideda nuo apokaliptinių gamtos naujienų, pavyzdžiui, fotoreportažo apie nėščią kašaloto patelę, persirijusią plastiko. Man atrodo, kad žmogaus sąmonė nėra pajėgi suprasti tokių šiurpių vaizdų, todėl atsiranda savotiškas blokavimas, atmetimo reakcija, noras užsimerkti. O ir didžiųjų korporacijų įtaka, neigiant klimato kaitą, neatmestina, nes žemės resursai yra didžiulis verslas.

R.B. Yra ir trečias variantas. Žmogus, kuris viską mato ir konstatuoja, kad nieko nebepakeis, viskas ritasi žemyn taip greitai, kad galima ir nieko nebedaryti.

V.G. Tiesiog mėgautis iki galo.

L.L. Dyzelinių automobilių ar plastiko Europoje draudimas – tai „iš viršaus“ atėję sprendimai, kurie daro didelę įtaką, tačiau jų tenka ilgai laukti. Jaustis bejėgiu tokioje situacijoje yra logiška, nes kol nedaromi didesni sprendimai, sunku suvaldyti procesus platesniu mastu.

Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje Lietuvą pristato šiuolaikinė opera, „Geros dienos!“ jau ne vienerius metus keliauja po pasaulį, rinkdama pilnas sales, Lietuvoje yra ir daugiau sėkmingų šiuolaikinės operos projektų. Ar galima teigti, jog Lietuva – šiuolaikinės operos šalis?

L.L. Nežinau, ar mums pačioms labai svarbus žanriškumas, kažkokie įvardijimai. Tiek „Saulė ir jūra“, tiek „Geros dienos!“ veikia skirtinguose kontekstuose. Geros dienos atrado savo auditoriją teatro festivaliuose, o galbūt „Saulė ir jūra“ ateityje bus rodoma muziejuose. Ta pati Venecijos bienalė – dar kitoks kontekstas. Mums svarbu neprisirišti prie vieno žanro.

V.G. Lietuvoje apskritai yra daug įdomių tarpdisciplininių projektų. Tai turbūt ir Anos Ablamonovos, katalizuojančios „Operomanijos“ judėjimą“, nuopelnas. Ką tik „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose įvertintas Gintarės Minelgaitės kūrinys. Galbūt ji taip pat nebūtų sugalvojusi kurti operos, tačiau sukūrė, nes Lietuvoje egzistuoja įdomi, unikali, šiam žanrui palanki, dirva.