2019 m. kovo 1 d. amerikiečių įrašų kompanija „Starkland“ išleido Žibuoklės Martinaitytės CD albumą „In Search of Lost Beauty...“, kuris po kelių dienų, kovo 7-ąją bus pristatytas Lietuvos konsulate Niujorke. Pristatymo metu dvi jo dalis atliks pati kompozitorė (fortepijonu) ir violončelininkas Robertas P. Burkhartas, kompozitorę kalbins muzikologas ir filosofas Edvardas Šumila. O ką tik pasirodžiusį muzikos albumą įrašė „FortVio“: Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė-Petrikienė (smuikas), Povilas Jacunskas, šio kūrinio premjerą atlikę „Piano.lt“ salėje 2016 m. spalio 6 d.

Šis daugiadalis, tačiau ištisinio plėtojimo kūrinys buvo parašytas fortepijoniniam trio, elektronikai ir sinchronizuotai vaizdo projekcijai, kurios autorė – pati kompozitorė. Dvi iš dešimties padalų – tai inkorporuoti ir adaptuoti jau anksčiau sukurti kūriniai („Ramybės diptikai“ ir „Apgyvendintos tylos“) iš tebesitęsiančio kompozitorės „Mėlynojo periodo“. Na, o visą visumą kompozitorė apibūdina kaip vizualizuotas garsines meditacijas / audiovizualines noveles grožio tema, kur „tarsi pereinama  į kitą laiko dimensiją, kur realybė ima ir susikeičia vietomis su atspindžiais ir šešėliais. Efemeriško grožio ieškojimų amplitudė apima gamtą, kasdienybės objektus ir meną. [...] Projektas „Prarasto grožio beieškant...“ atsirado kaip prieštara vis labiau skubančiai technologijos amžiaus kultūrai ir kasdienybei. Atėję į muziejus pažiūrėti meno, žmonės sustoja vos kelioms sekundėms, ir tas trumputis laiko tarpas skirtas nusifotografuoti prie šedevro. O žvelgti ir atkreipti dėmesį į patį meno kūrinį lyg ir nebelieka kada. Tas pats vyksta ir gamtoje – pamatę kokį įstabų gamtos reiškinį, dažnai neskiriame jam pakankamai dėmesio, nes rūpinamės tik tuo, kaip jį užfiksuoti. Savęs net nevarginame klausimu, ar turėsime laiko vėliau pažvelgti į visą sukauptą dokumentuotų akimirkų archyvą. Tad šios „grožio paieškos“ tarsi priverstinai sustabdo mūsų kasdieniškąjį suvokimą ir pagreitėjusį protą, neretai funkcionuojantį automatiniu režimu.“

CD anotacijos autorius, amerikiečių kompozitorius Ingramas Marshallas rašo: „Martinaitytė sukūrė apie septyniasdešimties minučių trukmės, arkos formos garsinį procesą – slapto grožio pasaulį, kuris kvieste kviečia užeiti vidun. [...] Išskirstytas padalomis kūrinys įgauna kone simfonišką struktūrą – bet aš raginčiau klausytoją pirmąjį kartą išklausyti jį visą ištisai; po to padalos jau gali būti klausomos kiekviena atskirai, kas atskleis dar naujų prasmių. Ji meistriškai valdo technologijas ir niekada nesileidžia pati jų užvaldoma. Jeigu nurodinėčiau konkrečias vietas, kur pasirodo štai toks vėlinimo efektas ar šitokia tembro transformacija, nusidėčiau supainiodamas garsų esmės perteikimą su vien techniniais aprašymais. Vidiniai šios muzikos mechanizmai sunkiai pagaunami, tačiau aštriai ausiai verta į juos gilintis. Turint omenyje tą kūrinio suskirstymą padalomis, verta jo klausytis kaip pasakojimų, ypatingų istorijų rinkinio. Ar, kaip pati kompozitorė sako, kaip „besiužečio naratyvo“. Jei ši muzika nukelia jus į persekiojantį, mįslingą sapnų pasaulį, nesijaudinkite – ji tik dirba savo darbą.”

O apžvalgininkas Richardas Allenas iš A Closer Listen teigia: „Naujausias Niujorke gyvenančios lietuvių kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės darbas yra spalvinga, lėtai besirutuliojanti siuita, skatinanti klausytojus prarasti laiko nuovoką. Takelių trukmės – nuo minutės iki ketvirčio valandos, tačiau perėjimai tarp scenų tiesiog nejuntami. Kai kelionė baigiasi, apstulbsti suvokęs, kad praėjo septyniasdešimt minučių. [...] Paskutiniosiose minutėse įsimintiniausi pasažai pasigirsta vėl, tarsi perlenktame laiko lape užgriūdami patys ant savęs. Po poros minučių albumas jau ir baigsis – tačiau albumo drobė gali būti suraukšlėjama ir vėl ištiesinama, paliekant atspindžius atspindžiuose, takeliams atsispaudžiant takeliuose, minutėms minutėse, prisiminimams prisiminimuose... Ar atgavome tą prarastą grožį? Ar kaip tik ieškojime ir buvo tas grožis?“

LMIC inf.