Tautvydas Bajarkevičius: Diaspora savaip

  • 2019 m. vasario 13 d.

CD „Toli, bet vis arčiau: Lietuvos jaunieji kūrėjai užsienyje“

2016-ųjų „Lietuvos muzikos link“ numeryje publikuotas jaunosios kartos muzikologo, tuometinio eksperimentinės muzikos festivalio Ahead kuratoriaus Edvardo Šumilos straipsnis „Toli, bet vis arčiau: Lietuvos jaunieji kūrėjai užsienyje“. 2018-ųjų pabaigoje pasirodė Edvardo Šumilos kuruota, Muzikos informacijos centro išleista kompaktinė plokštelė tuo pačiu pavadinimu. Rinkinys sudarytas iš devynių jaunosios kartos lietuvių kompozitorių kūrinių: Andriaus Arutiuniano „Armen“ (2018), Gedimino Žygaus „Delirium“ (2017), Jūros Elenos Šedytės „Nice to Meet You“ (2018), Donato Tubučio „Tracer“ (2017), Jutos Pranulytės „intus“ (2017), Justinos Šikšnelytės „Going In“ (2017), Aurimo Bavarskio „v.a.l.“ (2018), Aistės Noreikaitės „Digital Empathy“ (2018), Vitalijos Glovackytės „Tender Volts“ (2018).

Leidinio koncepcijai apibūdinti pasitelkta raktinė diasporos sąvoka. Tiesa, vartojama ji ne visai įprasta reikšme. Paprastai sakydami diaspora turime omenyje tam tikroje vietoje gyvenančią, savo tapatumą aplinkos atžvilgiu autonomiškai suvokiančią bendruomenę. Dažniausiai diasporos samprata nusako etninę grupę, gyvenančią toli nuo vietų, su kuriomis ji sieja savo tikrąją kilmę. Moderniaisiais laikais sąvoką imta vartoti kiek laisviau – kartais ji pasitelkiama tam, kad galėtų metaforiškai nusakyti vienos ar kitos kultūrinės grupės tapatumą. Ir šiuo atveju sąmoningai prisiimtos kultūrinės laikysenos bendrystę dažniausiai apibūdina traukos centras, susijęs su realia geografine vieta, ir tą bendrystę palaikančios praktikos.

Tuo tarpu mums pristatomi autoriai, regis, pateikiami kaip tam tikru šiuolaikiškos autorystės vektoriumi judanti diaspora, kurią sieja ir kiekvieną iš jaunųjų kompozitorių palietusi kultūrinės dinamikos, profesinio nomadizmo žymė. Labiausiai tikėtina, kad tokia reprezentacijos strategija, ją lydinti retorika kyla ne tiek iš savaiminio vidinio poreikio, kiek iš telkiančios iniciatyvos, t.y. kuratorystės praktikos, kurią Edvardas Šumila trumpai aprašo kompaktinės plokštelės pristatomajame tekste (parašytame, beje, 2018 m. Niujorke, kur šiuo metu teksto autorius ir kompaktinės plokštelės kuratorius tęsia studijas). Tiesa, ši skirtis gali pasirodyti kiek dirbtinė, mat aiškiau nesuformuluotas, bet bendrais bruožais atpažįstamas vidinis telkimosi ir bendresnio tapatumo (reprezentacijos) poreikis tokio telkimosi iniciatyvoms paprastai ir suteikia pagrindą, o sėkmingos iniciatyvos, savo ruožtu, sustiprina šios identifikacijos kontūrus, išryškina juos, daro juos realiais ir veiksmingais vienokiu ar kitokiu masteliu apibrėžiamame kultūriniame lauke.

Diasporos retoriką grindžia jaunuosius kompozitorius vienijanti savybė – akademinės šiuolaikinės kompozicijos ir sonologijos studijos užsienyje, jų kūrybinė veikla ir gyvenamoji vieta ne Lietuvoje. Edvardas Šumila tokį jaunų menininkų gyvenimo būdą sieja su profesinės migracijos procesais. Tad šiuo atveju akivaizdu, jog tiek sociokultūriniu, tiek ir sociopolitiniu požiūriu tapatinamasi su bendresnėje migracijos tipologijoje aiškiai išskiriamu segmentu, kurį reikėtų atskirti nuo nekvalifikuotos darbo jėgos judėjimo, klajokliškų kultūrinio identiteto paieškų, išimtinai meninio ar, tarkime, subkultūrinio nomadizmo.

Kultūros politikos prasme tokią tapatybės steigtį, matyt, reikėtų įvardinti kaip tam tikrą pareiškimą. Menininko profesija socialiniame kontekste suvokiama kaip tolygi bet kuriai kitai profesiniais (o ne, sakykime, gyvenimo būdo) kriterijais apibrėžiamai profesijai. Orientuojamasi į globaliai suvoktą studijų ir profesinės savirealizacijos infrastruktūrą, sąmoningai teikiant prioritetus tokią savirealizaciją įgalinančių dėmenų visumai, o ne formaliai apibrėžtiems studijų tikslams ar laukiamiems rezultatams. Gilinantis į medijų bei technologijų problematiką, siekiama įsitvirtinti nišoje, kurioje didelė reikšmė tiekiama įsišaknijusiomis tradicijomis grįstoms tarpdisciplininėms studijoms, jungiančioms klasikinę ir moderniąją estetiką, metodologiją ir eksperimentą, teoriją ir praktiką bei, kalbant konkrečiau, sonologiją ir kompoziciją. Siekiant įsitikinti, kiek taip formuluojama identiteto koncepcija yra reali, o kiek joje esama jaunatviško deklaratyvumo, reikėtų žvilgtelėti į kompozitorių kūrybines biografijas bei pasiklausyti jų kompozicijų. Panašu, kad tai ir yra reprezentatyvusis šio Muzikos informacijos centro leidinio aspektas. Ir tam tikra intriga.

2018 m. liepą, rašydamas apie Arturo Bumšteino kuruotą kompaktinę plokštelę „Paviljonas. Lietuvos menininkų klausymosi praktikos“, atkreipiau dėmesį į kuratoriaus akcentuotą klausymosi fenomeno nevienareikšmiškumą, jo subjektyvumą. Aplinkybės, klausymosi vieta ir sąlygos, įprastos ar kūrybiškai sukurtos situacijos ten vaidina ypatingą vaidmenį. Įdomu, kad anuo atveju kalbame ne apie išskirtinai kompozitorių, o apie įvairias medijas savo kūryboje pasitelkiančių menininkų sukurtus kūrinius. Pačioje kūrinių prigimtyje randame implikacijas į klausymosi situacijas. Kitaip tariant, turime reikalą su fonografijos tradicija, kurioje esama radijo teatrui būdingo siužetiškumo, akuzmatinio atmosferiškumo, konceptualios idėjos realizavimo, performatyvaus atlikimo ir performatyvumo bruožų turinčio klausymosi situatyvumo. Sugretinimas su jaunųjų kompozitorių elektroakustinių kūrinių rinktine intriguoja ta pačia kūrinių atlikimo situacijos ir klausymosi įpročių (kažkuria prasme – ir įgūdžių bei tam tikro kontekstualaus raštingumo) problema. Pastaruoju atveju tarytumei susiduriame su žanriniu požiūriu kur kas labiau apibrėžtomis konvencijomis, tačiau pati muzikinė kalba klausytoją pastūmėja į kaskart vis labiau juntamą akistatą su medijuota tokios muzikos prigimtimi, už kurios neretai slypi terra incognita atvertys.

Stilingai išleista kompaktinė plokštelė, pratęsianti 2016 m. žurnale užsimezgusį naratyvą, matyt, bus geriausiai išgirsta studijos aplinkoje ar kone kabinetinėje kambario tyloje. Vien jau dėl to, kad vaizduotė pamažu apsiprastų su iškalbingais burtažodžiais: Sonologijos institutas ir Karališkoji konservatorija Hagoje, Ritminės muzikos konservatorija Kopenhagoje, Karališkoji Škotijos muzikos konservatorija Glazge, Londono menų universitetas. Tačiau taip ypatingai solidžiai nusiteikti nebūtina. Kartais šitai netgi gali trukdyti. Mat perklausius kompaktinę plokštelę, gali kilti pagunda ją pavadinti elektroakustikos miniatiūrų rinkiniu. Tam esama keleto priežasčių. Dvi iš jų paminėtinos. Viena, akademinės elektroakustinės muzikos kūrinių trukmės nėra linkusios inertiškai artėti prie populiariosios muzikos formato. Antra, kūriniai nėra itin pretenzingi, nors kiekvienas iš jų išties atliepia profesionalumo kriterijams, formuluoja kompozicines idėjas, pademonstruoja savitas kompozicijos ir atlikimo technikas. Bet kuriuo atveju, įsiklausyti patartina atidžiai. Labai tikėtina, kad taip išgirsta kompaktinė plokštelė dar ne kartą susilauks klausytojo dėmesio. Gal ir kokios nors muzikinio žurnalo publikacijos proga ar pasirodžius sudominusiai šiuolaikinės muzikos festivalio programai.

Nesu tikras, ar į rinktinę įtrauktų kompozicijų eiliškume reikėtų ieškoti aiškaus priežastingumo, tačiau tikiuosi, jog nesuklysiu atkreipęs klausytojo dėmesį į tai, kad kūrinius kompaktinėje plokštelėje galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: skaitmeninio garso kompozicijas bei elektroakustines kompozicijas instrumentams, konkretiems garsams ir elektronikai. Pagal kompozicines ir atlikimo technikas šie skirtingos muzikinės medžiagos kūriniai savo ruožtu tarpusavyje taip pat kiek skiriasi. Čia rasime abstraktesnius daugiasluoksnius garso koliažus (Andriaus Arutiuniano „Armen“, Aurimo Bavarskio „v.a.l.“, Vitalijos Glovackytės „Tender Volts“), eksperimentus, pasitelkiant sintetinius, kompiuterio generuotus garsus ir efektus (Donato Tubučio „Tracer“, Aistės Noreikaitės „Digital Empathy“), vokalines ar kamerines instrumentines kompozicijas, nežymiai ar išraiškingai modifikuotas kompiuteriniais efektais (Gedimino Žygaus „Delirium“, Jūros Elenos Šedytės „Nice to Meet You“, Jutos Pranulytės „intus“, Justinos Šikšnelytės „Going In“). Kompaktinė plokštelė palieka vientisos rinktinės įspūdį, jos tikrai negalima apkaltinti net menkiausiu eklektikos šešėliu. Tad prieš klausant susiformavęs išankstinis lūkestis, jog kūrėjus vienija bendrumo ir tarpusavio atpažinimo pajauta, pasiteisina. Deklaruojamą bendrumą lemia ne tik šią jaunosios kartos kompozitorių grupę apibūdinantis šiuolaikinių emigrantų tapatumas, bet ir muzikinė raiška, stilistinės įtakos, kompozicinis mąstymas ir įvaldytų technikų spektras.

Kompaktinės plokštelės dizainas patrauklus, nors gali pasirodyti ir kiek nuspėjamas. Pakuotės viduje randame knygelę, kurioje pateiktas leidinio koncepcijos aprašymas, trumpas kiekvieno iš autorių biografijos pristatymas, išraiškingas fotoportretas ir kūrinio aprašymas. Neabejoju, kad kartu su minėta publikacija 2016-ųjų žurnalo „Lietuvos muzikos link“ numeryje, klausytojas ras visą reikalingą informaciją, palydinčią jį į klausymosi nuotykį. Informuotas klausytojas yra dar vienas klausymosi praktikų dėmuo, kurio įgyvendinimas nei nuo kūrėjų, nei nuo leidėjų jau nebepriklauso. Telieka palinkėti sėkmės.


               

0