Kalbino Raminta Keršytė

Su choro dirigentu Romualdu Gražiniu kalbamės apie jo kelią į muziką, pasirinkimą mokyti, garsią dukrą Mirgą Gražinytę-Tylą ir dirigavimo specialybės ateitį.

---

Diriguojate ir dėstote chorinį dirigavimą, vadovaujate chorui „Aidija“, esate darbe ir šeimoje apsuptas muzikos. Ar galima sakyti, kad muzika – tai jūsų kelias ir niekada nebuvo minčių sukti kitur?

Nesu kilęs iš muzikų šeimos – augdamas muzikų šeimoje būčiau galėjęs greičiau apsispręsti. Į muziką ramiai įriedėjau, nes vaikystėje mėgau dainuoti, pamenu, darželyje niekad neatsisakydavau prašomas padainuoti. Paskui iš didelio būrio atsirinko tris ar keturis darželinukus ir pasiūlė stoti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Sudalyvavau stojamajame egzamine ir po popietinio miego darželyje pranešė, kad įstojau. Tokia buvo pradžia. Nuo tol M. K. Čiurlionio mokykloje buvau ne tik mokinys, bet ir ateidavau treniruoti mergaičių ir berniukų krepšinio komandų, paskui metus buvau kiek atitolęs, bet jau trečiais metais po baigimo grįžau kaip pedagogas, chormeisteris. Drįsau ateiti ir pasiprašyti darbo. Taip nuo 1983 m. ir dirbu čia su pertrauka, kai buvau kariuomenėje.

Muzika man gerai sekėsi, nors paauglystėje buvo kilę visokių minčių. Kieme mačiau vaikus, kurie dienomis mokydavosi trumpiau, lankydavo baseiną. Lūžis įvyko, kai Čiurlionio menų mokykloje mane pakvietė treniruotis ir žaisti krepšinį. Supratau, kad niekur kitur neisiu ir treniruosiuosi čia, tuo metu buvau gal net kiek labiau krepšininkas nei muzikantas.

Na, o paskutinėje klasėje įvyko kažkoks stebuklas: pirmas priėjimas prie choro, rankų pakėlimas dirigavimui – kažkoks mistinis, psichologinis, kūrybinis kontaktas. Ypač per baigiamąjį egzaminą – pakėliau rankas diriguoti ir tarsi viskas nuskriejo... Buvo gražu ir gera. Baigėsi egzaminas, žiūriu, kad jau ir padirigavau, jau ir rankas reikia nuleisti.

Pajutote, kad dirigavimas jums skirtas?

Taip, supratau, kad stosiu į Konservatoriją. Nors ten buvo kitokia sistema, kuri nedarė įspūdžio, nemetė iššūkio. O iššūkių reikia, todėl didžiausi įspūdžiai ir patyrimai buvo iš individualios muzikinės veiklos – dalyvavimas Naujosios muzikos ansamblio veikloje, susidūrimas su dirigentu Jonu Aleksa, režisieriumi Jonu Vaitkumi mokomajame teatre, kur ruošėme muzikinius kūrinius su teatralais, dalyvavimas pirmąkart Lietuvoje atliekant J. S. Bacho Mišias h-moll, J. Haydno „Metų laikų“ atlikimas, kelionės su bendramoksliais.

Susidurdavome su B. Kutavičiumi, O. Balakausku... Vieni aktualiausių klausimų buvo, kuo gyvena dabartiniai šiuolaikinės muzikos kūrėjai. Na, ir dar armija. Išėjau po Konservatorijos, jau dirbdamas čia, mokykloje. To iš savo gyvenimo neišbraukčiau – ne tik pažinau tautų katilą, bet teko ir kalėjimus pasaugoti, įkūriau pučiamųjų orkestrą batalione. Grojom nuo ryto iki vakaro.

Grįžęs galvojau apie chorvedybą, bet linkau ir į kompoziciją, nes Konservatorijos laikais dar lankiau polifoniją pas O. Balakausko žmoną R. Mikėnaitę ir man visai neblogai sekėsi. Planavau darsyk studijuoti, tik jau kompoziciją, dar tuo pat metu sutikau bendramintį, su kuriuo pasidalijome mintimis apie grigališkąjį choralą. Po kurio laiko ėmiausi projektų, subūriau berniukų mutavusiais balsais chorą, ilgainiui tapusį „Aidija“. Su choru pradėjome giedoti choralą. Tuomet patyriau dar vieną stebuklą – į Vilnių iš Paryžiaus atvyko choras ir pasiūlė Paryžiuje studijuoti grigališkąjį choralą.

Tik nuvažiavęs į Paryžių, rodos, nesupratau, ką ten veikiu, mokiausi tik teorijos. Bet po poros mėnesių sename vienuolyne išgirdau autentišką grigališkąjį choralą... Tai man labai brangi patirtis, kuria iki šiol remiuosi.

M. K. Čiurlionio menų mokykloje daug metų dirbate dirigavimo mokytoju. Kaip keitėsi mokymo metodai, koks esate mokytojas?

Esminiai principai lieka tie patys. Remiamės vokiškąja sistema. Aukščiausio meistriškumo dirigentai ilgai su kolektyvais nedirba: atvažiuoja, atsistoja diriguoti ir rankų bei kūno kalba turi būti suprantama visiems. Tai negali tapti papildoma našta atliekant kūrinį. Dėl to būtina universali dirigavimo schemų, „piešinių“, takto sąvokų tvarka.

Kiekvienas mokytojas nueina ilgą kelią kaupdamas patirtį. Būna pakilimų ir nuolydžių, per kuriuos kasdien bręstame. Labai svarbu ugdyti žmogų, neužtenka tik pateikti užduotis ar išdėstyti medžiagą. Labai svarbu, kaip jaunas žmogus mato, ko siekia, kaip skleidžiasi. Su jais tobulėju ir aš pats. Pirmiesiems mokiniams turbūt galėjau būti geresnis mokytojas. Bet po truputį jie pradėjo tapti laureatais ir mano, kaip mokytojo, požiūris ėmė plėstis. Supratau, kad štai, ne tik Lietuvai ruošiame chorinio dirigavimo mokinius, muzikantus, bet visgi labai svarbus platus skrydis, platus žvilgsnis, atvirumas, drąsa.

Norisi, kad vaikai pirmiausia tiesiog džiaugtųsi muzika. Labai dažnai tai lemia repertuaras. Pavyzdžiui, 13–14 metų vaikai labai rimtai žiūri į muziką, ieško jos. Su mokyklos choru dainuojame Čiurlionio harmonizuotas liaudies dainas. Jos sudėtingos, bet vaikus tas „kabina“ ir jie stengiasi. Nacionalinė mokykla turi kelti sau aukštus reikalavimus. Aš kaip mokytojas turiu parodyti kelią vaikui nesvarbu, ar jis bus tiesiog muzikos mėgėjas, ar profesionalas, pasaulio muzikantas. Tokia mūsų kaip vienintelės tokios pobūdžio mokyklos Lietuvoje misija.

Gal didžiausias postūmis buvo su Mirgos Gražinytės karta. Tuo metu ledai ypač prasilaužė. Iškart po to atsirado Giedrė Šlekytė, Martynas Stakionis, Adomas Švitrigaila Morkūnas.

Vardinate savo mokinius, todėl rūpi paklausti, kiek svarbus mokinio talentas ir kiek mokytojas jį pastebi, vos pradėjęs dirbti?

Labai sudėtingas klausimas, niekad negali būti šimtu procentų įsitikinęs. Yra tokių mokinių, kurie tam tikrame etape pralenkia bendraamžius. Bet jei tik kartosi, koks mokinys talentingas, nebus gerai. Pavojinga sakyti, kad labai gerai darai, nes reikia motyvuoti žengti žingsnį pirmyn, risti tą akmenį. Kartais iš pakankamai darbščių, bet lyg ir neišskirtinių vaikų, kaip iš grūdo, subręsta labai gražūs medžiai.

O kaip skleidėsi jūsų dukra Mirga?

Mirgos iškart neleidome į muzikos mokyklą – šeimos moteriškosios dalies sprendimu penkerius metus ji lankė prancūzų licėjų. O namie muzikuodavome visados – aš sėsdavau prie instrumento, padainuodavom drauge, pas senelius susirinkdavome šeimos šventėms. Mirga buvo apsupta muzikos, keliaudavo autobusais kartu su „Aidijos“ choru, stebėjo repeticijas. Nors šioje mokykloje nesimokė, nelankė muzikos teorijos, bet kaip kempinė gėrė muziką.

Tiesa, pradžioje įstojo mokytis dailės. Atmintyje įstrigęs toks kadras. Buvo gegužė, po pirmų metų dailės skyriuje, kur irgi visai gerai sekėsi, sėdime kartu, palinksta jos galva man ant peties ir matau, kad ašaros byra… „Mirgute, kas yra?“ O ji man: „Nebenoriu dailės lankyti…“ Iki tol viską savyje nešiojo, daug dalykų nepasakydavo. Aš ramiai reagavau, sakau: „Gerai, eikim prie pianino.“ Kaip tik birželį stojamieji, bet tokiu laiku pavyks jau tik į chorvedybą. Mirga sutiko ir pradėjom mokytis intervalų: prima, secunda... Pirmieji teoriniai žingsniai. Po mėnesio priėmė į šeštą klasę ir prasidėjus dirigavimui Mirga visus gan greit pavijo ir pralenkė. Dešimtoje klasėje, būdama jauniausia dalyvė, tapo rimto konkurso laureate.

Dirigavimo ji mokėsi pas mane, nors bijojau būti ir tėčiu, ir mokytoju. Bet laikui bėgant supratau, kad neturėjau geresnės mokinės nei Mirga. Ji tiesiog suprasdavo iš pusės žodžio. Jausdavo nuotaiką ir, kas nuostabu, nepasimesdavo, stengdavosi daryti kitaip, susitelkdavo, dirbdavo, būdavo pasiruošus. Mirgai baigus mokslus, patariau pasižvalgyti plačiau. Terpės, kultūrinio lauko pakeitimas – labai svarbus menininkui. Susisiekę su penkių aukštųjų mokyklų profesoriais, sutarėm dėl Graco Austrijoje, kur ji mokėsi pas garsų Austrijos chorvedį Johannesą Prinzą. Jaučiau, kad pirmieji keli mėnesiai jai buvo tikrai sunkūs. Bet charakteris, užsispyrimas ir darbštumas lėmė, kad sėkmingai baigė, toliau mokėsi Leipcige bei Ciuriche.

Buvote ir jaunojo talento Martyno Stakionio mokytojas. Ko reikia išugdyti batutos virtuozą?

Martynas atėjo iš „Ąžuoliuko“ choro. Kai pradėjom drauge dirbti, atrodė, kad Martynas žingsniuoja septynmyliais batais. Man patiko mokyti, atrodė, kad tarsi sėdam į valtį ir plaukiame kartu tolyn.

Aš noriu matyti žmogų, o ne kopiją kažkokio mūsų susitarto padirigavimo. Noriu individualumo, kai pats mokinys bando atrasti dirigavimo principus. Sakoma, kad dirigento techniką formuoja jo muzikinės išraiškos poreikis: kaip tu supranti muziką, kokias surandi individualias priemones jai išreikšti. Kuo daugiau suvoki muzikos, tuo daugiau priemonių turi – taip formuojasi individualioji dirigavimo technika ir braižas.

Kokią matote dirigento specialybės ateitį. Ar ras Lietuvoje vietą būsimi dirigentai, ar visgi labiau juos rengiame užsienio scenoms?

Perspektyva labai kinta… Dabar dar daug tradicinių orkestrų, rinką užpildo dirigentai iš Azijos. Šiuo keliu galima eiti – diriguoti vien didžiuosius kompozitorius, bet, aišku, reikia ieškoti ir integralumo. Pavyzdys – jaunasis dirigentas Adomas Švitrigaila Morkūnas, kuris pats rašo ir pats atlieka muziką – tai vienas iš tokių integralumo kelių. Galima ir operos teatruose dirbti. Gal kiek sudėtingiau su chorais, net ir užsienyje jų nėra tiek daug, kaip orkestrų ir operos teatrų. Žinoma, reikia ir bandyti atspėti, ką pranašauja technologijų raida. Muzikos vandenynas itin platus, tereikia norėti į jį leistis.