Kalbina Indrė Lis

Prūsų kalba sen swajjais reiškia „su savais“. Grupė „Sen Svaja“ – tai Dorotė, Agota ir Živilė, nuo 2010 m. kartu ieškančios muzikinių sąskambių. Pradėjusios nuo sutartinių, pamažu jos vis plačiau užgriebia etnomuzikos žanrą, prisijaukina kitų tautų tradicinius kūrinius ir formuoja šiuolaikišką požiūrį į tai, kaip gali skambėti senosios dainos.

Debiutiniame albume „Laumių lopšinė“ (2015) grupė dar švelniai žaidė lietuvių liaudies dainomis, o kovą pasirodęs antrasis grupės darbas „Kraitis iš pelkės“ – jau daug drąsesnis. Senosios muzikos klodai persipina su „Sen Svajos“ interpretacijomis ir XXI a. šamaniškais ritualais. Gyvi jų pasirodymai taip pat labai performatyvūs, neretai peržengiantys įprasto koncerto ribas. Tai teatras, apeigos ar žaidimas? – neretai klausia jas pirmą kartą išgirdusieji. Artimiausi jų koncertai – balandžio 28 d. Utenoje, gegužės 11 d. Klaipėdoje.

---

Jūsų kūrybos pagrindas – lietuvių liaudies muzika. Kuo jums svarbi būtent šio žanro interpretacija?

Agota: Su šiuo žanru esame susipažinusios nuo pat vaikystės, o ir dabar daug klausom įvairių tautų etnomuzikos. Norėčiau pabrėžti, kad ne folkloro, o būtent etnomuzikos. Nes terminas „folkloras“ dažnai reiškia XIX–XX a. muziką, o mums labiau prie širdies senesnių klodų garsai, jie labiau kabina, graudina, suvirpina. Mums įdomu kurti ir apžaisti liaudies dainas, kurių tekstai yra labai gilūs ir metaforiški.

Živilė: Be to, liaudies dainose labai gražiai suskamba lietuvių kalba, nors kituose žanruose ji ne visada maloniai klausosi.

Dorotė: Ta senoji muzika turi ypatingų galių. Ji sužadina vizijas, vaizdinius, tai, ko mes net nesuvokiam turintys. Gal pasaulis jau persipildė to modernizmo, pervargom nuo vartojimo ir blizgučių, pamiršom pamatines tiesas. Dėl to norisi grįžti į praeitį ir pasisemti tiesos, grožio, išminties.

Tačiau tą tradicinę muziką jūs gana smarkiai keičiat.

Dorotė: Kuo toliau, tuo drąsiau eksperimentuojam. Tai jaučiasi lyginant mūsų pirmąjį ir antrajį albumus. Pastarajame net angliško teksto atsirado. Turime savyje didelį poreikį kurti. Mums patinka skirtingi dalykai, juos visus sunešam į bendrą kūrybą. Be to, visiškai autentiškos muzikos sunku tiesiog klausytis, joje svarbu dalyvauti, dainuoti drauge. Todėl ją norisi kaip nors praplėsti, kad ir klausytojui, ir atlikėjui būtų įdomiau.

Agota: Taip, liaudies dainos sunku klausytis per ausines. Man daug įdomiau pačiai dainuoti. Dainose ieškome emocijos ir tada varijuojame, interpretuojame, stengiamės ją pagyvinti. Mūsų kūriniai nuolat kinta, kvėpuoja, juos paveikia net paskaitos, seminarai, kuriuose apsilankom. Klausytojas gali eiti į visus mūsų koncertus, nes dainos skamba vis naujai. Daromės atviresnės ir teatro elementams pasirodymuose.

O kaip klausytojai reaguoja į „Sen Svajos“ muziką?

Agota: Kartais sako, kad į mus baugu žiūrėti, turbūt atrodom karingos ir piktos. O šiaip smagu, kai atkreipia dėmėsį visai kitokių muzikos žanrų klausytojai.

Dorotė: Ypač tie, kuriems tai visai nepažįstamas laukas. Daug susilaukiam komentarų ir žinučių iš moterų, vyrai gal mūsų išsigąsta. Mūsų kūryboje turbūt atsispindi toks laukinės moters įvaizdis, stengiamės atskleisti jos stiprumą ir drąsą.

Živilė: Mano subjektyvia nuomone, lietuvių publikai sunkiausia įtikti. Ji dažnai atrodo skeptiška, pirmiau pasiruošusi įvertinti, o ne priimti. Pastebėjau, kad užsienyje mus sutinka atviriau.

„Sen Svajos“ veikloje susipynusios ne vien muzikinės, bet ir performanso, šamaniškų ritualų praktikos. Kaip performatyvioji pusė papildo jūsų kūrybą?

Živilė: Atsakingai žiūrime ne tik į kūrinių atlikimą, bet ir į patį pasirodymą, siekiame, kad jis būtų stilistiškai vientisas. Dainuodamos įeinam į savotišką srauto būseną, todėl pauzėse tarp dainų sunku ką nors pasakyti publikai, tarsi netinka. Taip ir atsirado įvairūs pasakojimų motyvai, užkalbėjimai, simboliniai veiksmai, inscenizuoti fragmentai iš apeigų.

Agota: Kuo toliau, tuo daugiau eksperimentuojam ne tik su muzika, bet ir su įvaizdžiu, kuris sustiprina ritualą. Ugnius Liogė neseniai pasakė, jog esame „raganiško folkloro grupė“. Kiekvienas simbolis ar vyksmas mums turi prasmę, nedarome šiaip sau, kad tik kuo keisčiau. Živilė turbūt daugiausiai ta analize rūpinasi ir vis perklausia, o kodėl mes taip darom, kodėl būtent taip turi būti.

Naujajame albume skamba ne tik lietuvių liaudies dainų interpretacijos, bet ir kitų tautų tradicinė muzika. Kaip ją atradote?

Agota: Daugiausia kelionėse. Pavyzdžiui, „Leno Mori“ yra makedonietiška daina. Ją išgirdom Turkijoje, atliekamą makedoniečių ansamblio „Biljana“. Iš Turkijos atsivežėme ir dar vieną dainą – „Erzurum“. Tai daina apie Erzurum mieste gyvenančią gražią nuotaką, kurią pamilęs vienas jaunuolis. Jų vedyboms nepritaria merginos močiutė ir tas jaunuolis svajoja, kad greičiau ji numirtų. Tai labai žinoma daina Turkijoje, armėnai irgi turi savą versiją, panašios melodijos, tik kiek kitokio teksto. O dainą „Jenta“ su Dorote išmokom Norvegijoje, vikingų festivalyje, gamtoje, tarp kalnų. Ją prie laužo giedojo dvi mergaitės.

Kokios galėtų būti naujojo albumo klausymosi instrukcijos? Kokioje situacijoje jūsų muzika stipriausiai patiriama – gyvame koncerte, o gal pelkėje su ausinėmis?

Agota: Kai galvojom apie albumo pristatymą, vis prisimindavom Velnio duobę netoli Aukštadvario, nors turbūt ten neįmanoma. „Kraityje iš pelkės“ daug raganavimo, šamanizmo, tokios kariškos, vikingiškos dvasios, tad klausantis muzikos aplink turėtų garuoti pelkių pliurzė. Arba dar visokie seni dvarai mums tiktų. Galėtų klausytojas su ausinukais prieblandoje vaikščioti po apleistus rūmus, kuriuose truputį vaidenasi.

Dorotė: Klausytis reikėtų tikrai ne vasaros karštyje. Melancholiškiems kūriniams labiau norisi darganos. Ir, aišku, gamtos.

Živilė: Na, o aš manau, kad svarbiausia – kokybiškas muzikos grotuvas. Tada girdėsis platus garsų diapazonas: tiek aukšti, tiek žemi dažniai. Daugiau šansų, kad per kūną nubėgs šiurpuliukai.

Kokia yra grupės „Sen Svaja“ ateities vizija? Esate sau išsikėlusios kokius nors tikslus?

Agota: Norim surengti turą, pasirodyti didesnėse erdvėse. Dar norėtųsi nuvykti į kokį festivalį Latvijoje.

Dorotė: Arba į „Viljandi“ Estijos saloje, kuris yra toks estų „Mėnuo Juodaragis“. Pakeliauti smagu, bet nebesinori groti paprastuose baruose. Mieliau pasirodytume meninėse erdvėse, festivaliuose, žmonėms, kuriems etnokultūra yra aktuali. Norisi atrasti įvairių šalių juodaragius.