Lietuvos muzikos informacijos centro eksporto projektas „Music Lithuania“ ką tik išleido džiazo muzikos rinktinę iš serijos „Note Lithuania“, kurią ketina šiemet pristatyti tarptautinėse muzikos industrijos mugėse „Classical:NEXT“ (Roterdamas, Nyderlandai), MIDEM (Kanai, Prancūzija) ir WOMEX (Santjago de Kompostela, Ispanija). Ši muzikos sklaidos ir skatinimo serija „Note Lithuania“ be pertrūkių leidžiama kasmet, nuo 2005-ųjų. Iš viso išleista 20 rinktinių, skirtų popkultūros muzikai, rokui, elektronikai, džiazui, alternatyviam folklorui. Šiandieną į visą „Note Lithuania“ kolekciją galima žvelgti ne tik kaip į naujausių tendencijų „žurnalą“, bet ir kaip į istorinę medžiagą, kuri galėtų bet kada sujudinti kultūrinę atmintį. „Note Lithuania: Jazz 2016“ leidybą iš dalies parėmė Lietuvos kultūros taryba.

---

Džiazas Lietuvoje – įvairialypis reiškinys su plačiu stilistiniu horizontu, gausiu raiškos priemonių lobynu ir savita pramogos samprata. Džiazo tradicijos čia plėtojamos atsigręžus į turtingus Lietuvos muzikinio folkloro klodus, susilietus su praeities ir dabarties akademine muzika. Persmelktos gaivių muzikinių eksperimentų, jos transformavosi į savitą skambesių, idėjų, formų ir stuktūrų pasaulį. Lietuvos džiazas neretai intravertiškas kaip ir patys lietuviai, jam labiau rūpi vidiniai, o ne išoriniai dalykai, todėl čia negausu pramoginių žanrų, o daugiau konceptualumo ir filosofijos.

Ryškius pėdsakus džiazo muzikai Lietuvoje paliko istorinės aplinkybės: prasidėjęs ir augęs dar nepriklausomybės metais, kurį laiką žengęs koja kojon su Europa, penktajame dešimtmetyje džiazas pasitraukė į pogrindį, tapdamas savotiška muzikinio disidentizmo išraiška ir kūrybinės laisvės sinonimu. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusi sovietų okupacija Lietuvos džiazo raidą sustabdė daugiau nei dešimtmetį – Šaltojo karo laikais džiazas, kaip proamerikietiška muzika, buvo draudžiama, o šio draudimo nepaisymas galėjo kainuoti ne tik karjerą, bet ir gyvybę.

Džiazo muzika Lietuvoje vėl suskambėjo chruščiovinio „atšilimo“ laikais, o tikrą brandą ir pasaulinį pripažinimą pasiekė su 1971 m. susibūrusio trio GTČ (Viačeslavas Ganelinas–Vladimiras Tarasovas–Vladimiras Čekasinas) veikla. Legendinis trio, griovęs ne tik žanrų ir stilių sienas savo kūryboje, bet ir įsišaknijusį valdininkų požiūrį į džiazo muziką šalyje, suteikė milžinišką impulsą Lietuvos džiazo raidai, padėjo pagrindus Lietuvos džiazo mokyklai ir tiesiogine, ir netiesiogine prasme, suformavo kūrybinius ir kompozicinius principus, kuriuos toliau plėtoja šalies džiazo kūrėjai.

Šio trio nariai, vadinami Lietuvos džiazo patriarchais, aktyviai muzikuoja ir šiandien. Leidinyje rasite Vladimiro Tarasovo „Lithuanian Art Orchestra“ koncerto fragmentą. Į savo kolektyvą subūręs ryškiausius šalies džiazo muzikantus ir jų unikalius balsus prilyginęs rankų darbo gobeleno gijoms, iš šių nepakartojamų gijų Maestro audžia savą muzikinę viziją.

Kito kūrėjo muzikinę viziją štai jau du dešimtmečius pasaulyje sėkmingai pristato Dainiaus Pulausko grupė. Jos lyderį, klavišininką ir visų grupės atliekamų kompozicijų autorių pãieškos tematikos, formos ir raiškos priemonių srityje 20 amžiaus pabaigoje atvedė prie Lietuvoje anksčiau beveik negroto fusion. Dainiaus Pulausko suburta ryškių šalies džiazo muzikantų komanda įgyvendina lyderio sumanymus, kurdama spalvingą muzikinę erdvę ir joje lydydama daugelio muzikos stilių bei krypčių elementus, kaip ir įvairių šalių muzikos tradicijas.

Greta Lietuvos džiazo patriarchų kosmopolitiškumo vietinėje džiazo panoramoje išvysite ir priešingą tendenciją – įvairioms pasaulio kultūroms atvirą džiazo muziką, kuri pinama su lietuviško muzikinio folkloro tradicijomis, sykiais į džiazo pjesę įaudžiant ir plėtojant būdingas intonacijas, sykiais liaudies dainą, koliažo principais, jungiant su džiazo faktūra, o sykiais tiesiog cituojant ar improvizuojant liaudies dainų temomis. Šią kryptį Lietuvos džiazo rinktinėje iliustruoja pianisto Egidijaus Buožio, klasikinės muzikos violončelininko Vytauto Sondeckio bei Danijos džiazo primadonos Cæcilie Norby trio perkurta lietuvių liaudies daina „Tu mano seserėle“.

Kitą Lietuvos džiazui būdingą tendenciją, dar GTČ kūryboje įtvirtintą konceptualumą plėtoja vienas įdomiausių jaunosios kartos džiazo kūrėjų – pianistas ir kompozitorius Dmitrijus Golovanovas, savo muzikoje atsiskleidžiantis ir kaip mąstytojas, ir kaip šmaikštuolis.

Drąsiai ir ryžtingai į džiazo scenas pakilusi jaunoji Lietuvos džiazo karta – tai kūrėjai, užaugę naujoje kultūrinėje situacijoje, kurioje sudėtinga net įsivaizduoti kadaise buvusį džiazo draudimą, ar džiazinį disidentizmą. Tai karta, kuri, su nepriklausomybės atkūrimu atsivėrus sienoms, įgijo galimybę akademiniu lygiu studijuoti džiazą ir Lietuvoje, ir svetur, o ne klausydama traškančių, slopinamų džiazo laidų per radijo imtuvus, kaip tai darė Lietuvos džiazo veteranai. Tai karta, į Lietuvą parvežusi naujus kūrybos vėjus, pradėjusi naują lietuviškojo džiazo integracijos etapą, subūrusi grupes su bendraminčiais iš įvairiausių šalių. Leidinyje pristatomi trys tokie tarptautiniai dariniai: baltiškasis kvartetas „Tree Stones“, Domo Aleksos grupė bei Kęstučio Vaiginio kvintetas su 3 iškiliais JAV muzikantais ir turkų būgnininku Feritu Odmanu.

Tuo tarpu garsusis pūtikas Liudas Mockūnas, regis, pirmasis Lietuvos džiazo muzikantas, mokslus krimtęs svetur ir dažniau muzikuojantis tarptautinių sudėčių kontekste, šiame leidinyje pristatomas su lietuviškuoju „Traffic Trio“, kuriame savas kūrybines vizijas įgyvendina drauge su universaliuoju boso virtuozu Eugenijumi Kanevičiumi bei Niujorke gyvenančiu vitališkuoju būgnininku Daliumi Naujokaičiu.

Leidinys akivaizdžiai išryškina, jog šiandieninį pliuralistinį Lietuvos džiazą persmelkusi autorinė kūryba, todėl džiazo standartus girdime nedažnai. CD yra vienintelis toks kūrinys, kurį sava maniera interpretuoja grupė „CinAmono 4“, vedama jaunos vokalistės Lauros Budreckytės. Kita šioje kompiliacijoje pristatoma vokalistė Giedrė Kilčiauskienė, kadaise pradėjusi nuo standartų, dabar mieliau kuria pati. Išskirtinio įtaigumo vokalistės ir kompozitorės bei tekstų autorės dainos, atliekamos grupės „Giedrė & Jazz Miniatures“, tampa subtiliais ir spalvingais minispektakliais, jaukiomis džiazo miniatiūromis.

Šiandieniame Lietuvos džiaze rasime ir įprasto jaunosios kartos nihilizmo, ir sveiko protesto, ir sėkmingų savos kūrybinės nišos ieškojimų. Savitą stilių samplaiką pristato vos prieš dvejus metus po „nežabojamos“ kūrybinės fantazijos vėliava susibūrusi grupė „Reinless“ bei provokuojantis ir intriguojantis trio „Sheep Got Waxed“, savo netikėta, intriguojančių garso proveržių prisodrinta kūryba įrodantis, kad bandymai drumsti nusistovėjusį vandenį sykiais būna labai vaisingi.

Jūratė Kučinskaitė