Spalvotas, blankus, kartus, saldus ir rūgštus „Zoom In 11“

  • 2016 m. kovo 30 d.

„Zoom In“ – nuo 2002 metų Lietuvos muzikos informacijos centro leidžiama CD serija, beveik kasmet apibendrinanti skirtingiausios lietuvių šiuolaikinės kompozicinės muzikos visumą, nors iki galo jos ir neaprėpianti. „Zoom In 11“ – tai 2014 metais sukurtų ar pirmąkart atliktų lietuvių kompozitorių kūrinių rinktinė.

Paėmus į rankas „Zoom In 11“, pirmiausia maloniai nustebina konceptualus CD įpakavimo dizainas (beje, konceptualiu maketu, dizainu bei medžiagos kokybe pradžiugino ir neseniai LMIC išleistas žurnalas „Lithuanian Music Link“). Diskusijas (nors jos ir būtų aktualios, o gal net produktyvios), ar reikalinga ir ar naudinga šiandien CD, kaip muzikos fiksavimo, „sandėliavimo“ bei dalijimosi laikmena bei ar ji – tinkama priemonė „sustabdyti“, „įamžinti“, „atkurti“ ir „medijuoti“ šiuolaikinį meną, paliksiu nuošalyje (akivaizdu, kad CD, nors ir paribiuose, vis dar gyvuoja) ir „įkrisiu“ tiesiai į muziką. Nors prieš „įkrentant“ svarbu pabrėžti, kad „Zoom In“ rinktinėse LMIC stengiasi pristatyti kuo daugiau įvairių kartų ir skirtingiausios stilistikos bei estetikos kūrėjų, parodyti pasauliui plačią šiuolaikinės Lietuvos kompozicinės muzikos prizmę.

Galbūt dėl šios priežasties CD „atveriamas“ Osvaldo Balakausko „Malda Maidanui“ – Naujosios Vienos mokyklos, vėlyvosios pokario romantikos, tonalumo ribų irimo, dodekafonijos (O. Balakausko atveju – dodekatonikos) atbraizgomis. Priklausomai nuo to, kaip, kokiame kontekste traktuosime, šios muzikos dvelksmas gali atrodyti arba senstelėjęs, arba net labai aktualus. Kūrinio tematika atliepia šiandienos problemoms ir platesniame, nei Maidano istorija, kontekste, o kadangi dabar – postmodernizmas (o tai reiškia – viskas maišoma ir viskas leidžiama), menines priemones ir „kalbą“ kiekvienas kūrėjas pasirenka pats ir ji visais atvejais teisinga. Beje, dalinai dodekatonikos principų nulemtos vientisos ir nedalomos formos bei itin tankiai „sunertos“ faktūros kūrinyje paskutinėmis minutėmis pasigirsta ilgai tęsiami, pakibę aukštų garsų „spinduliai“ – skambūs vilties blyksniai?

Egidijos Medekšaitės „Sandhi Prakash“ yra tas kūrinys, kurį neabejotinai reikėtų „įsmeigti“ į pirmąją poziciją, pristatant šį CD bei apskritai lietuvių muziką užsienio klausytojui, šiuolaikinės muzikos profesionalui kaip originalią, inovatyvią, adekvačią (bet nebūtinai tolygią) pasaulio šiuolaikinės muzikos (skers)vėjams. „Sandhi Prakash“ labai įdomiai kombinuojamos kelios patikrintos technikos, artimos spektralistinio „gilinimosi į garsą“ (o tai pirmiausia reiškia fizikinę garso natūrą – natūraliųjų obertonų eilės savybes bei jų panaudojimo būdą) principams, kurie nulemia masyvių, tirštų garsinių „dėmių“, o gal net plačiai besidriekiančios, lanksčios garsinio paviršiaus plokštumos faktūros pobūdį – kas savo ruožtu krypsta ir György Ligeti bei vadinamųjų sonoristų linijos link. Ir visai nesvarbu, kad po šia E. Medekšaitės muzika greičiausiai „slepiasi“ daug struktūrinių bei formalių sistemų, kitaip tariant – daug matematikos, fizikos, akustikos bei šiek tiek psichoakustikos; ji labai gyva, „kvėpuojanti“, pulsuojanti, tarsi spiralė – neperiodiškai sutankėjanti-išretėjanti, pailgėjanti-sutrumpėjanti, atsiverianti-užsiverianti, garsėjanti-tylanti ir visąlaik besisukanti „ant tos pačios ašies“. Toji „ašis“ – minėtoji technika ar technikų kombinacija, išlaikanti formos bei medžiagos vientisumą ir suteikianti jai savotišką arkos formą, nors beveik tiksliai per pusę kūrinio įvyksta lūžis – tyla, nežymiai atribota tik viršuje ir apačioje atsiveriančios erdvės, kuri palaipsniui, tos pačios žemyn besileidžiančios spiralės principu, antroje kūrinio pusėje užpildoma. Kūrinio pristatomajame tekste E. Medekšaitė rašo apie tekstilės audimo raštus bei indų ragas... Visa tai tiesa, kontrabosų bei violončelių žemų kvintų drone tikrai primena indišką tampūrą. Tačiau puiku, jei kūrinys atveria ir kito požiūrio kampo galimybę.

Kažkodėl tik išgirdusi pirmuosius Juliaus Aglinsko „Fragmentus“, instinktyviai pradedu ieškoti šiai muzikai „pritaikymo“: ji puikiai tiktų kokio nors filmo (gal dokumentikos?) garso takeliui, taip pat kaip tam tikrą atmosferą tinkamoje vietoje kurianti lounge muzika... Koncerte (nes tokie vis dar egzistuoja ir greičiausiai vienokia ar kitokia forma ir toliau egzistuos, nes žmogui, kaip ir anksčiau, reikia tiesioginės garso bei muzikinio įvykio patirties), jei atėjai į jį išplėtęs iš smalsumo akis – ką gi šįkart su simfoninio orkestro galimybėmis nuveiks/sukurs/išras kompozitorius, kaip išgaubs formos, laiko, struktūros dramaturgijos reljefą, kaip eksponuos savitą estetiką, kaip inkorporuos prasminius/idėjinius „grūdus“? – smalsias akis šiuo atveju reikėtų užmerkti, atverti (sau) širdį ir leistis į vidinius vaizdų, įspūdžių, išgyvenimų, prisiminimų labirintus. Nes čia niekas atvirai „nedemonstruojama“.

Rita Mačiliūnaitė kūrinyje „Ruduo. Kalendoriaus lapeliai“ iš styginių kvarteto ir balso bando „sukonstruoti“ vienalytį „instrumentą“, kurio autonomiški „organai“ vienas kitą papildo, tarpusavyje kontrastuoja, imituoja, inicijuoja, pratęsia, nu-/pertraukia, su(si)maišo… Muzika – lėtai deklamuojanti, at-/įvaizduojanti tekstą, medituojanti…

Jurgio Jarašiaus įdomiai, vėlgi kiek spektralistiškai prasidėjęs „Acchor’deo“ sulig antra minute staiga „lūžta“ į postromantinį, kažkiek atonalų, richardiškai štrausišką, polifoniškai supintą, plataus romantinio vibrato persmelktą styginių dramatizmą... Neilgam. Minutei. Tada – iš elektronikos ataidintis, iš obertonų bei mikrotonų susluoksniuotų spektralistinių sąskambių su lyg kiek ironizuotu styginių vibrato prieskoniu momentas, „išvingiuojantis“ į tą pačią postromantinę depresiją. Vėl gaivesnis gūsis – ir vėl žingsnis atgal. Šie fragmentai „iš skirtingų epochų“ darosi vis trumpesni, vis sparčiau keičia vienas kitą, tų „įdomiųjų“ gabaliukų įsiterpia vis mažiau. Nusveria tamsi, sunki pokarinė romantika. Klausydama pagalvojau – o gal vis dėlto čia yra malda Maidanui?

Andriaus Maslekovo „Paskutinių spindulių kaligrafijos“ – tai neskubri, „peršviečiama“ muzika, ramus „užsiėmimas“ garsais bei jų kombinacijomis, leidžiant jiems tekėti „sava vaga“, o ne hierarchiškai kategorizuojant. Tradiciniu klasikinės formos, struktūros, dramaturgijos atžvilgiu ši muzika – nesiplėtojanti nė viena kryptimi; girdėti, kad dirbama iš esmės su ta pačia muzikine medžiaga, tiesiog leidžiant jai lėtai „sklęsti“ po truputį kintant, būtent tai ir išlaiko formos bei struktūros vientisumą. Ne per gausiai, bet naudojamos išplėstinės atlikimo technikos – ieškoma, atradinėjama skirtingomis proporcijomis maišant trijų instrumentų spalvas. Juk trys heterogeniški instrumentai jau seniai nebūtinai reiškia tris autonomiškus ir nieko bendra neturinčius „kūnus“ – norint, galima kad ir iš viso simfoninio orkestro sukurti vieną struktūrinį skambesį (Strukturklang – Helmuto Lachenmanno sąvoka), instrumentams papildant vienas kitą individualiomis savybėmis. Tuo šiame kūrinyje ir „užsiiminėja“ A. Maslekovas, tik šiuo atveju ne su visu orkestru, o su trimis instrumentais.

Gana tiksli CD pristatomajame tekste apie Gintaro Sodeikos Koncertą fortepijonui ir simfoniniam orkestrui išreikšta mintis, jog čia kompozitorius veikia kaip didžėjus: nekurdamas lyg ir nieko nauja, pagal savo poreikius disponuoja po ranka pasitaikiusia medžiaga – truputis džiazo, šniūkis minimalizmo, šiek tiek stipria ironijos doze atskiestos klasikinės orkestruotės bei virtuoziškų pasažų, kažkas iš vaikystėj mamos prieš miegą dainuotos lopšinės nuotrupų... Šaržuotas miesto raizgalynas su viskuo, kas šiam vaizdeliui priklauso – kariuomenės (ar kitų struktūrų) paradiniais maršais, garvežiais (na taip, elektriniais, be to, visai ne garvežiais jie dabar vadinami), robotišku, nesustojančio ir nesustabdomo tempo žmonių masių judėjimu, visada nukreiptu į aiškų bei konkretų tašką B... tikras didmiesčio pastišas. Pilnas komplektas reikšmių, stambiais ar smulkesniais „lopais“ sudėliotų, sugretintų ar suklijuotų, nutrauktų, pratęstų, suderintų, išplėštų... Smagu. Kaip ir, matyt, keli šios rinktinės kūriniai, pastarasis atliepia šiandienos postmodernizmui. Todėl tik dabar, išklausius visumą pasidaro aišku, kodėl „Zoom In 11“ taip įrėminamas: O. Balakauskui žymint modernizmo pradžią, o G. Sodeikai – modernizmo pabaigą.

Lina Posėčnaitė

0