2023-ųjų II ir III ketvirčio lietuviškų albumų apžvalga
- 2023 m. gruodžio 29 d.
Vitalijus Gailius
Mea culpa, mea maxima culpa. Mušdamiesi į krūtinę už padarytas nuodėmes šią frazę žmonės taria Šv. mišių metu. Ką gi ši frazė po galais veikia čia? Nuodėmės padaręs prieš skaitytojus nesijaučiu, tačiau kaltę šiek tiek jaučiu. Šitaip begėdiškai užtempiau laiką. Antrasis ketvirtis seniai jau nurūkęs savo keliu, trečiasis taipogi, ketvirtajam jau tuoj tuoj mosime ranka pavymui, o mano pirštai tik dabar galiausiai baigė barškinti klaviatūrą apie tai, ką lietuviškos muzikos staklės prigamino balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. O prigamino jos tikrai daug ir įvairios produkcijos, kuriai perklausyti reikėjo skirti nemenkai laiko. Po to viską permąstyti, o galiausiai, įveikus vasaros tingulį, rudenišką darganą, gyvenimiškas turbulencijas ir visus kitus force ir neforce majeure‘us, paversti garsines patirtis tekstu. Gero skaitymo ir malonių atradimų!
Tie Geresni – V.2
„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / „Youtube“ /
2014 m. išleidę debiutinį albumą, „Tie Geresni“ tęsė veiklą, daug koncertavo, bet minčių apie diskografijos papildymą pernelyg aktyviai negeneravo. Ir tik šįmet, praėjus beveik dešimčiai metų, galų gale iššovė naujieną – V.2, kuri patraukė net tokio repo profano kaip šių eilučių autorius dėmesį.
Pradėkime nuo instrumentalų, prie kurių, grupės teigimu, dirbo net 12 skirtingų muzikos prodiuserių. Juose galima išgirsti tiek oldschool skambesio, tiek modernių, net gi trepo link pasukančių viražų (pvz., kūrinyje „Kokybės garantas“ ar „Prisimint gyvą“). Ausis košia ne tik nesausi ir banalūs bytai, bet ir daug džiazovų, fankovų, poliritminių sluoksnių ar netikėtų samplų, tokių kaip Björk fragmentas kūrinyje „Zelda“. Be to, per skambesio detales nusiunčiamos žinutės klausytojui – pvz., „Auto-Tune“ naudojimas Karpio vokalui kūrinyje „Kokybės garantas“ atrodo kaip velniškai taikli ironiška detalė, kalbanti apie dabartinės muzikos „kokybę“.
Ne paslaptis, kad hiphopas yra apie žodžius, o ne muziką. „Tie Geresni“ lyrika taipogi nusipelno ovacijų. Nors ir esama kiek banalokų fragmentų, pvz., „f*** yes“ frazės kartojimas „Prisimint gyvą“ kūrinyje, bet žvelgiant į visumą albumo lyrika pasižymi turtingu žodynu ir prasmę nešančiomis žinutėmis. Vaikinai nebando viduriuoti žodžiais be aiškios idėjos, idant sukurtų gangsterių įvaizdį. Kartais ironiškai, kartais labai rimtai „Tie Geresni“ savo tekstuose atskleidžia tiek asmeninius patyrimus, tiek socialinę kritiką. Be to, labai smagu, kad visi trys žodžių riteriai − Karpiz, Boostas ir LTZOO – pasižymi skirtingomis vokalo manieromis, kurios suteikia kūriniams daugiau spalvų.
Gabalai lekia, galva linksi, bytai širdelę glosto, lyrika verčia smegenėles krutėti. Vau! V.2 – solidesnis ir subtilesnis nei pirmtakas. Tai malonus, nebanalus ir kokybiškas lietuviško hiphopo albumas, kuris vargu ar sujaudins trepo kartos širdis, bet tikrai ras atgarsį pas tuos, kuriems svarbu ne blizgantis fasadas, o gilus vidus.
Degutas – Demo I
Praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje prie folk black grupių „Peorth“ ir „Ugnėlakis“ nagus prikišęs Povilas Vaitkevičius, daugeliui turbūt geriau pažįstamas iš industrial/noise/ambient scenos ir „Oocharch“, „Vilkduja“ projektų, sumanė su „Deguto“ pavadinimu atsigręžti į juodmetalį. Ir į ne pakankamai madingą post black‘ą, bet į kiek primirštą raw black metal lopšį.
Su pirmuoju „Of an origin unkown“ kūriniu ausis ima atakuoti lo-fi juodmetalio garsai. Smegenų neuroninės gijos ima judinti prisiminimus apie ankstyvąją „Burzum“ ar „Darkthrone“ kūrybą, taip pat brėžti estetinius panašumus su skerso dėjimu ant garso kokybės, kuo pasižymėjo Prancūzijos juodulių „Les Légions Noires“ rato kapelos. Nejučiomis net imi dairytis per petį – ar tik nesimato netoliese liepsnojančių bažnyčių!
„Degutas“ paserviruoja netašytų, antrosios bangos juodmetalio aukso laikus menančių kūrinių. Tačiau, kaip sakoma, nuo praeities nepasislėpsi: „Degute“ prasimuša vilkdujiškos ritmikos ar gitariniai pasažai, ypač kūriniuose „A cup of emptiness“ ar „Šypsenos kariai“. Pastarajame net power metal menantis vokalas atranda vietos.
Demuškės medžiaga labai melodinga ir, nepaisant sąmoningo prastos kokybės imitavimo ar aliuzijų į black metal ištakas, nekelianti daug nepatogumų. Netgi priešingai – pakankamai lengvai įsimenantis turinys pagauna, retsykiais net pateikia kiek netikėtų posūkių. Pavyzdžiui, „Šypsenos karių“ baigiamojoje fazėje atsiradęs improvizuotas gitaros noise‘as be didesnių bėdų įsipaišytų į laisvojo džiazo ar improvizacinės muzikos ansamblio repertuarą.
Projektas kardinalių žanrinių lūžių nežada, priešingai – atrodo tarsi ironiškas bandymas pažaisti su seniai primištomis formomis, paprovokuoti post krypčių link sukančią metalo sceną. Įdomu, koks likimas „Degutą“ ištiks ateityje, tačiau žinant Povilo įdirbį ir gebėjimus, norėtųsi regėti tąsą, kuri pasiūlytų netikėtų klasikinio black'o formų perinterpretavimo kampų.
Kanalizacija – Hi
„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / „Pakartot“ /
O jergutėliau, kiek čia visko! Nuo psichodelinių it gyvatės besirangančių linijų ar kaukolę talžančių būgnų epizodų, džiuginančių metalo gerbėjų širdis, iki ironiškų baladžių ar meistriškai įterptų surf roko elementų. Atrodo, kad į vieną krūvą susibėgo albumo „Ritual“ laikų „Fire! Orchestra” kolektyvas, noise rokeriai „Oxbow“ ar „Sonic Youth“, psichodelikos vėliavnešiai „Hawkwind“, chuliganai „Viagra Boys“, o dar pro šalį eidami nagus prikišo švedų jazz metalistai „Shining“ ar saksofonininkas Matsas Gustafssonas.
Išlaviruoti tokioje iš pirmo žvilgsnio eklektiškoje aplinkoje – užduotis ne iš lengvųjų. Bet „Kanalizacijai“ pavyksta nepasinerti į bestruktūrį chaosą, kuomet norima per trumpą laiką išspjauti visko kuo daugiau. Albumas Hi tokio jausmo nesukelia. Skirtingos įtakos, idėjos, stiliai pažaboti, bet tuo pačiu neužgniaužiant gaivališkos energijos, o ten, kur reikia, laiku atsitraukiant į ramesnius pasažus.
Lyginant su debiutiniu grupės albumu, Hi skamba ne taip pankovai bei džiazovai. Susidaro įspūdis, kad estetinis vektorius krypsta į įvairesnius ir vis dažniau sunkesnius garsus. Daugiau scenos šviesos nukreipiama į baritoninį saksą, kuris prideda kolektyvo skambesiui papildomų kilogramų, o gitaristas Dominykas Norkūnas vis dažiau iššoka su kur kas piktesniais, šiurkštesniais pragrojimais. Negana to, tarp krautrokiškų, shoegazeiškų ir aibės kitų įterpinių reguliariai išnyra sunkūs metalo muzikos aidai.
Vamzdynų ir kitų su jais susijusių inžinerinių įrenginių specialistai – Ignas, Dominykas, Danielius ir Simonas – toliau eksperimentuoja ir randa būdų, kaip sukonstruoti puikiai veikiančią sistemą iš daugybės skirtingų detalių. Kai kurie festivaliai, siūlę grupei keisti pavadinimą ir tik tuomet juos priimti į savo sceną, po Hi turėtų pakoreguoti požiūrį ir nebevertinti knygos pagal viršelį.
Solo Ansamblis x Roe Deers – SAoRD
„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / „Youtube“
Sausakimšas sales renkantis „Solo Ansamblis“ ir elektroninės muzikos gerbėjų ne tik Lietuvoje giriamas Liudas Lazauskas, savo kūrybą pristatantis „Roe Deers“ pseudonimu, įvirino bendrą albumėlį. Kuomet į krūvą susibėga tokie sunkiasvoriai, būna labai neramu. Arba jie driokstelės kaip meteoritas, iššluodami viską aplink, arba, kaip sakytų mūsų senoliai, iš didelio rašto išeis iš krašto.
Tiek „Solo Ansamblis“, tiek „Roe Deers“ turi polinkį į kiek tamsesnio kolorito garsyną, o tai gera pradžia judviejų sąveikai. Be abejo, reikia turėti omeny, kad L. Lazauskas mėgsta šuoliuoti mažiau tradicinėmis ritmikomis ar kūrinių struktūromis nei „Solo Ansamblis“. Tačiau tiek Liudui, tiek solo ansambliečiams atrasti tarpusavio ryšius dėl to nebuvo problematiška. Griežtos, kiek piktokos house, techno ar EBM žanruose besiskleidžiančios „Roe Deers“ idėjos be didesnių kaprizų jungiasi su post-punkine „Solo Ansamblio“ elektronika. Toks žanrinis kokteiliukas akimirksniu absorbuojamas per ausis į smegenis, ir jau po keleto taktų imi justi jųjų transformaciją į kūną judinančias bangas.
Skambesio prasme šis mini albumas orientuotas į šokių muzikos/reivo kultūros fanų širdis, tačiau turi nemažai subtilių sluoksnių. Įtariu, kad prie to svariai prisidėjo būtent L. Lazausko geekiškas polinkis į įvairius tembrų ar garselių paieškas. Būtent todėl „Solo Ansamblio“ ir „Roe Deers“ albumą malonu klausyti ne tik norint pašokti, bet ir siekiant pasimėgauti kur kas turtingesniais sintezatorių tembrais ar skoningomis smulkiomis garsinėmis ar kompozicinėmis detalėmis.
Iš didelio rašto tikrai nebuvo išeita iš krašto. Bendras „Solo Ansamblio“ ir „Roe Deers“ įrašas parodo, kad elektroninė muzika toli gražu nėra išsemta, kad galima atrasti įdomių sąveikos taškų ir tuo pačiu neprarasti draivo. Šis EP tiks tiems, kam „Roe Deers“ skamba pernelyg sofistikuotai, o „Solo Ansamblis“ – per paprastai. Puikus viduriukas, kuris turėtų priversti pamėgti abu kolektyvus.
Sraigės Efektas – Klaidosklaida
„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / „Youtube“
Kaip rašė muzikos apžvalgininkas Jonas Braškys, Klaidosklaida, jei galima būtų taip vadinti, yra pats prieinamiausias iki šiol grupės albumas. Galiu tik sutikti su tokia mintimi ir pridurti, kad bemaž savo skambesiu ir lengviausias. Bet šiukštu dėl to nenurašykite šio albumo. Paprastumas ir lengvumas juk nėra a priori blogai. Gyvenime dažniausiai šie žodžiai veikiau priimami pozityviai, tad ir muzikoje turime nebijoti būti paprasti ir lengvi.
Atsigręžiant į ankstesniuosius grupės albumus, būdavo galima pastebėti, kad perklausai ritantis į antrąją pusę, pamažu savo dantis imdavo šiepti nuobodulys. Trūkdavo kontrastų, ryškesnių dinaminių sprendimų ar panašiai. Klaidosklaida pakeitė situaciją iš esmės. Tiek kiekvieno kūrinio viduje slypinčios sudedamosios dalys, tiek pačių kūrinių išdėstymas albume užtikrina sklandų ir dėmesį kaustantį patyrimą. Be to, žavu, kad „Sraigės Efektas“ naujausiame savo leidinyje tarsi dar labiau išlaisvėja ir žengia į kur kas platesnius slėnius, kuriuose slepiasi net ir synth-pop proveržių.
Klaidosklaida primena gerą saldainį. Pamažu jį išsilupi iš gražiu dizainu pasižyminčio popierėlio, įsidedi į burną ir mėgaujiesi tirpstančiu šokoladu. Galiausiai, kai burnoje paties saldainio nebelieka, vis dar jauti ilgus poskonius. Naujasis „Sraigės Efekto“ albumas pateikia daug muzikinių skonių ir poskonių, kurie nepaleidžia dar ilgai, net ir po perklausos. Ir nepaleidžia ne dėl to, kad galvoji, kokią čia nesąmonę klausei, o kaip tik dėl to, kad vis dar negali atsižavėti, kaip klasiškai skamba eksperimentinio postroko glaistu apipilta Klaidosklaida. Jei klaida gali taip skambėti, tai klysti tikrai verta!
Synaesthesis – Shimmering
„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / „Pakartot“
Ansamblis „Synaesthesis“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių šiuolaikinės muzikos reiškinių mūsų šalies muzikos istorijoje. Gaila, kad ši vasara šiam kolektyvui atnešė ne pernelyg malonių permainų – jis neteko Vilniaus miesto trupės vardo ir finansinės paramos, taip pat nutrūko ir Kultūros ministerijos programa, padėjusi jiems padengti dalį administracinių išlaidų. Tačiau ansamblis instrumentų ant vinies nekabina ir ieško būdų tęsti veiklą.
Su lyg pirmąja vasaros diena „Synaesthesis“ ant melomanų stalo padėjo bendradarbiavimo su jaunosios kartos kompozitoriais vaisių – albumą „Shimmering“. Keturios kompozicijos, keturi kūrėjai, keturios garsinės vizijos ir visas jas jungianti akustinio ir elektroninio garsyno sąveikos tyrinėjimai. Andrius Šiurys, Maximilianas Oprishka arba „Fume“, Jūra Elena Šedytė ir Monika Zenkevičiūtė arba Monikaze yra tie, kurių garsinės vaizduotės užmačias įgyvendino kolektyvas „Synaesthesis“. Galiu duoti savąjį pirštelį nukirsti, kad tai nebuvo lengva užduotis, ir reikėjo gerokai pasukti galvą, kaip išlukštenti šiuos netradicinių kompozicinių sprendimų kupinus kūrinius.
Lėtas, blausia šviesa nušviesto kambario atmosfera pasižymintis ir minimalistiniais, ilgomis tekstūrų štrichais pažymėtas Andriaus Šiurio kūrinys „La Chambre Double“, velniškai saksofonininko Colino Stetsono kūrybą primenanti „Fume“ kompozicija „Mercury“, tarp folko, šokių muzikos ir eksperimentinės elektronikos straksinti Jūros Elenos Šedytės dalis ir akivaizdžiai net populiariosios muzikos link nebijantis nudreifuoti Monikazės tvarinys. Visa tai sugula į vieną, plačia emocine amplitude pasižymintį albumą. Tai darbas, suteikiantis galimybę pažinti unikalų kiekvieno kompozitoriaus kūrybinį braižą, pasimėgauti plačiai ir išradingai išnaudojamais instrumentais bei įsitikinti, kad „Synaesthesis“ yra aukščiausios klasės profai.
Žibuoklė Martinaitytė & Synaesthesis – Hadal Zone
„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / „Youtube“
Vos tik pradėjus rašyti apie šį albumą, rankos ėmė virpėti. Kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės ir kolektyvo „Synaesthesis“ susidūrimą perkelti į virtualų popieriaus lapą yra nežmoniškai sudėtinga užduotis ir, turbūt, reikalaujanti profesionalių muzikologų įsikišimo, bet pabandykime.
„Hadal Zone“, visų pirma, referuoja į Hado zoną, t.y. 6,000−11,000 metrų gylio zoną mūsų vandenynuose. Zoną, kuri paženklinta aklina tamsa, nepakeliamu slėgiu ir yra bene viena mistiškiausių vietų mūsų žemėje. Nieko nuostabaus, kad kompozicija taip pat dvelkia mistika ir sukuria stiprų grimzdimo jausmą. Šį jausmą kuria lėtos, žemo diapazono instrumentais (tūba, bosiniu klarnetu ir kitais) prisodrintos kompozicijos dalys.
Girdėjusieji Žibuoklės darbus „Saudade“, „In Search of Lost Beauty...“ ar „Ex Tenebris Lux“, tikrai atpažins šios kompozitorės minimalistinį braižą, tačiau sugretinę „Saudade“ ar „In Search of Lost Beauty“ su „Hadal Zone“, pastarajame darbe išgirs mažiau XX a. II pusės avangardo apraiškų. Visa „Hadal Zone“ medžiaga statoma ant lėtai kintančių sluoksnių, pakankamai statiškos dinamikos, nėra bandoma iššokti su aštresniais vieno ar kito instrumento solo. Šiek tiek lėtą grimzdimą vandenyno dugnan paįvairina „Inhabited Silences“ dalyje ryškiau išstojantys styginiai ir pianinas.
Kai kam gali pasirodyti, kad albumas nuobodus. Ginkdie, taip nėra. „Hadal Zone“ – tai hipnotiškas grimzdimas per garsą į savo paties gelmes, kurios neretai gali būti gilesnės nei 6000−11000 metrų. Įstabu tai, kad ši Ž. Martinaitytės kompozicija netraiško savo sunkumu, ką patirtume realiai atsidūrę Hado zonoje, kurioje nuo nežmoniško slėgio tiesiog būtume sutraiškyti. Priešingai – kontempliatyvia aura paženklinta „Hado zona“ yra grakštus, subtilus ir veikiau ne traiškantis, bet į metafizines erdvės pakylėjantis darbas, parodantis, kad bijoti gelmių nėra ko!
Edgy Palates – Itchy Throat
„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / „Youtube“ / „Pakartot“
Šios merginos pastaruoju metu tiesiog žydėte žydi. Puikus to įrodymas – „Egdy Palates“ trio: Dainora Aleksaitė, Jūra Elena Šedytė ir Ieva Parnarauskaitė. Aštrių dantų kupinos burnos vaizdu pasipuošęs debiutinis šio kolektyvo albumas „Itchy Throat“ priminė kultinių thrasherių „Vio-lence“ albumą „Eternal Nightmare“ ir tiktų net ir sunkesnės muzikos nei thrash metalas įrašams papuošti.
Nors merginos groja ne metalą, sunkumo jų muzikoje netrūksta. Klausant pirmojo kūrinio „ASH-ASHA“ atrodo, kad per ausis į smegenis bando prasigręžti Björk, „Death Grips“ ir Childish Gambino vedama banda neklaužadų. Sutikite, ne pats lengviausias savo skambesiu mišrūnas. Vėliau su kūriniu „Rūkas“ įšokama į folkloro sūkurį, kūrinyje „Fried“ išnyra Sofijos Jenberg tipo vokaliniai žaidimai, o kompozicijoje „Fontanas“ susilieja sakralinis chorinis paveldas ir modernistinės įtakos. Po galais, koks kontrastingas albumas! Vieną akimirka jauti švelnų klausos organų glostymą, o kitą – gauni gerą kablį iš apačios į žandikaulį. Ir svarbiausia, kad visuose kūriniuose pagrindinis veikėjas – vokalas/balsas, kurį šios trys kūrėjos atskleidžia iš labai skirtingų rakursų.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad „Edgy Palates“ daugiau fokusuojasi į balso tembrines savybes, sąveiką su elektroninėmis priemonėmis, o ne tekstus ar semantiką. Nors labai įvairialypiame albume įmanoma atrasti ir to – pavyzdžiui, kūrinyje „Ho'oponopono“ galima bandyti narplioti frazių „aš tave myliu“, „aš atsiprašau“, „prašau man atleisti“, „ačiū tau“ prasminius klodus.
Paleisdamos į pasaulį „Itchy Throat“, Dainora, Jūra ir Ieva demonstruoja žmogaus balso universalumą, netikėtumą ir neabejotinai plečia suvokimą apie vokalo galimybių ribas.
Žemyna ir Donis – ...gimimo ir mirties...
„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Pakartot“
Kanklininkė, folkloro puoselėtoja Žemyna Trinkūnaitė ir vienas ryškiausių postfolklorinės tradicijos kūrėjų Donatas Bielkauskas arba Donis pristato bendrą albumą. Prisipažinsiu – kanklės ir folkloras nėra mano prioritetai muzikinėje plotmėje, tačiau labai mėgstu Donį, kurio savita prieiga prie folkloro ir ilgus metu trunkantis flirtas su ambient, drone, industrial muzikos sritimis mane žavi nuo seno, tad smalsumas gynė išgirsti šį įrašą.
Gyvenimiško ciklo apmąstymui skirtas albumas skamba tikrai labai mąsliai. Dominuoja minorinės, jautrios dermės. Akivaizdu, kad tęsiamas kontempliatyvus, melancholiškas lietuviško folkloro naratyvas. Galima būtų sakyti, kad tai nėra dar vienas kanklių albumėlis, kurio klausant norisi braukti ašarėlę. Bet tai būtų tik viena medalio pusė.
Kanklės, be abejo, yra rišantis viso šio albumo instrumentas, apie kurį sukasi gimimo ir mirties ciklas. Tačiau šiame cikle įkandin kanklėms seka akordeonas, dambrelis, žvanguliai, birbynė ir kiti instrumentai, patenkantys į Donato kompetencijų ribas ir esmingai papildantys kuriamą garsyną, sukurdami išskirtinę atmosferą. Be to, Donatas ir Žemyna puikiai jaučia ir organiškai papildo vienas kitą. Ypač į ausis krenta Donato gebėjimas pritarti kanklėms, vietomis net pabandyti neprovokuojant išeiti į priekį ir vėl užleisti vietą Žemynai. Būtent atmosfera ir glaudus abiejų muzikantų ryšys pademonstruoja antrąją medalio pusę, kuri ankstesnėje pastraipoje minėtą lietuviško folkloro naratyvą praturtina papildomomis istorijomis ir paverčia šį albumą gerokai įdomesniu.
Kamanių Šilelis − Žiūrėti į saulę
„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / „Youtube“
Šis albumas, bent jau mano informaciniame burbule, susilaukė daugybės reakcijų, atrodo – vien tik teigiamų. Skeptiškai kilsteliu antakį, nes visuomet su įtarumu sutinku dalykus, apie kuriuos girdžiu vien tik teigiamus atsiliepimus. Skeptiško smalsumo genamas galiausiai nusprendžiau ir aš užsukti į kamanių šilelį. Pažiūrėti, ką gi čia tokio surezgė Kamilė Gudmonaitė ir Mantas Zemleckas.
Ir tiesiog netekau amo. Pirmas kūrinys „Aš lauksiu tavęs“ ašaromis drėkino akis. Kiekvieną kartą klausant šio kūrinio gerklėje kaupiasi gumulas. Nežinau, kaip Kamilei ir Mantui tai pavyko, bet muzikos ir teksto simbiozė šiame kūrinyje tiesiog kelia jausmų fontanus, užčiuopdama labai jautrias kertes. Po šio kūrinio sekantis „Tavo akys“ toliau kapsto giluminius dalykus. Šis „Aš lauksiu tavęs“ ir „Tavo akys“ diptikas turbūt vienas emociškai jautriausių patyrimų Lietuvos muzikos istorijoje.
Tai nereiškia, kad albumas baigiasi sulig šiais dviem kūriniais. Oi ne, toliau tik dar įdomiau. Nuo emociškai smeigiančių tekstų iki rituališko techno siautulio, nuo folko ir legendinio Petro Zalansko balso įrašų iki net 80−90-inių populiariosios muzikos skambesio. Duetas akivaizdžiai nestovi vietoje. Išsaugodami nuo kolektyvo pradžios gyvybingą folkloro įtaką, Kamilė ir Mantas verčia naujus puslapius muzikoje, eksperimentuoja su formomis vis daugiau erdvės suteikdami elektroninei muzikai ir ypač trankiems link techno dreifuojantiems ritmams. Tokie kontrastuojantys deriniai puikiai dera su albume gvildenamomis santykių ir asmeninių ieškojimų temomis. Be to, „Kamanių šilelio“ virsmai primena norvegų „Ulver“ metamorfozes ir jų dabartinį skambesį, kuriame taipogi mezgamas vis glaudesnis dialogas su elektronine muzika.
„Žiūrėti į saulę“ – labai galingas albumas! Nuo ypatingai jautrių akimirkų iki gaivališko transo nuvedantis darbas. Turbūt gyvenimas toks ir yra – kartais atrodo nepakeliamai sunkus, o kartais gražus ir mielas. Bet svarbiausia, kaip dainuoja Kamilė, nebijokime bangų. Ir šis albumas būtent apie tai!
gimė - mirė – pavasario vakarai vis ilgyn
Respektabilaus Lietuvos undergroundo senbūvio Armanto Gečiauskio kasečių kioskelis laikas nuo laiko paleidžia į pasaulį įvairių keistenybių. Šįkart šio kreivybių mėgėjo akiratyje atsidūrė Lietuvos pogrindyje tūnantis, sporadiškai kino muzikos koridoriuose išnyrantis ir po egzistenciniu „gimė-mirė“ pseudonimu nusprendęs pasislapstyti Rytis Koreniukas.
R. Koreniukas mėgsta šokinėti tarp skirtingų elektroninės muzikos žanrų ir turi ryškų polinkį į kampuotas ritmikas. „pavasario vakarai vis ilgyn“ – koliažo principu sukaltas darbas. Jame sąveikauja įvairūs loopai, samplai, sintezatorių garsai, ritmai ir t.t. Tai eksperimentinės lo-fi elektronikos grynuolis, kuriame vietos atranda IDM, ambient, drone, glitch ar noise žanrai.
Labai dažnai eklektiško/koliažinio tipo eksperimentai nudreifuoja į užsižaidimą garsais. Kūrėjas bando tarsi provokuoti, kurti labai kontrastiškai, prifarširuoti garsyną šimtais garsų ir garselių, galutinį produktą paversdamas sunkiai klausomu ir įdomiu turbūt tik pačiam sau. R. Koreniukui tokio užsižaidimo pavyko išvengti. Albumas gavosi malonus ausiai, turintis aiškias ir ne pernelyg sudėtingas ritmines struktūras, pasižymi harmoningumu. Didžioji dalis kompozicijų galėtų būti maloniai priimtos net su eksperimentine muzika nelabai draugaujančių ausų. Ieškantiems kažko nekasdieniško, tačiau vengiantiems susidūrimo su brutaloka ir bekompromise eksperimentika, šis albumas gali tapti maloniu atradimu.
Andrius Arutiunian – Seven Common Ways of Disappearing
„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ /
Andrius Arutiunian − jaunosios kartos armėnų-lietuvių kilmės kompozitorius, skiriantis daug dėmesio ne tik komponavimui, bet ir rengiantis įvairias instaliacijas. Asmeniškai Andrių kadais atradau per rinktinę „Far Away but Even Closer: Young Lithuanian Composers Abroad“, o vėliau jo darbus teko išgirsti „Synaesthesis“ albume Another Point of View ir choro „Vilnius“ albume Circle Ending, o štai dabar prieš akis – naujas kompozitoriaus kūrinys.
„Seven Common Ways of Disappearing“ buvo Armėnijos paviljono Venecijos bienalėje 2022 m. dalis. Kūrinys parašytas dviem instrumentams – perderintam fortepijonui ir elektronikai, o šio kūrinio partitūros įkvėpimu tapo eneagrama – pasaulio tvarkos modelis, kurį kadais pristatė kontraversiškai vertinamas armėnų/graikų mistikas ir kompozitorius Georgijus Gurdžijevas. Spalvinga asmenybė, kuria turėdami laiko galite pasidomėti.
Klausant iš dviejų dalių sudarytos „Seven Common Ways of Disappearing“ kompozicijos atrodo, kad Andriui nemažai įtakos turėjo La Monte Youngo kūrinys „The Well-Tuned Piano“, taip pat Terry Riley, Ryuchi Sakamoto darbai, kurių estetiniai sluoksniai ataidi „Seven Common Ways of Disappearing“ leidinyje.
A. Arutiunianas šiame įraše nenutolsta nuo jam būdingo minimalizmo ir elektroakustinių kūrybinių metodų. Netradiciškai suderintu fortepijonu grojamos natos plukdomos per reverbą, atsikartoja, pamažu kinta, o greta besipinančios elektroninės gijos natūraliai prisišlieja prie fortepijono, sukurdamos naujus garsinius ir semantinius sluoksnius. Elektronikos ir fortepijono bendradarbiavimas priminė lenkų jaunosios kartos pianisto Andrzejaus Karałowo ir elektroniką valdančio Jerzy Przeździecki duetą bei vietinį Dmitrijaus Golovanovo ir Jano Maksimowicziaus tandemą. Žinoma, Andrius kuria savitą, neretai pakankamai sterilų, šaltą ar net baugoką audio pasakojimą.
Seven Common Ways of Disappearing trina ribas tarp klasikinės, akademinės ir elektroakustinės eksperimentinės muzikos ir, nors yra aiškiai susietas su G. Gurdžijevo idėjomis, nenukrypsta į perdėtą konceptualizmą. Priešingai – labai išmoningai savyje suderina garsą ir už to paslėptas idėjas, suteikdamas klausytojui intelektualią muzikinę patirtį.
Ferry Good Company – Vol.1
„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Pakartot“
Ankščiau ši grupė vadinosi „Laivo Troupe“, bet ansamblis goes international nusprendė ir tapo „Ferry Good Company“. Noras išplaukti iš vietinių vandenų sveikintinas, nes ši kapela jungia tikrai subrendusius ir turinčius ką pasakyti mūsų šalies džiazo (ir net tik) scenos atstovus: saksofonininką Kazimierą Jušinską, tūbininką Simoną Kaupinį, būgnininką Domantą Razmų, kontrabosininką Gediminą Stepanavičių, gitaristą Dominyką Norkūną ir saksofonininką/fleitistą bei elektroninių garsų kūrėją Kristupą Giką.
Ir kokius vandenis skrodžia ši kelte įsitaisiusi gera kompanija? Tie, kurie žino bent keletą šios įgulos narių, supranta, kad jie gali šturvalą sukti į įvairias puses. Griežtąja muzikologine prasme Vol. 1 patektų po džiazo ir improvizacinės muzikos etiketėmis, tačiau labai apsiriboti griežtais rėmais šiuo atveju neverta, nes šie vyrukai neatrodo linkę kepti grynųjų žanrų muzikos. Priešingai – plaukdamas su jais viename laivelyje, skrodi skirtingų erų džiazą, roką, šiuolaikinę akademinę muziką, noise‘ą ir kita. Be to, vertėtų įnešti aiškumo apie improvizacinės muzikos suvokimą šio kolektyvo kontekste. Šiame albume nerasite laukinės, atonalios improvizacijos. Kūriniai atrodo gana gerai struktūruoti, turintys ritmines atramas, melodinius niuansus, o improvizacija pasireiškia sporadiškais gitaros patriukšmavimais ar solo epizodais – t.y., improvizuojama gana aiškiuose, tvarkinguose rėmuose, o ne pasileidžiama į nutrūktgalvišką bėgimą plika subinaite nuo kalno.
Norisi atkreipti dėmesį į pučiamuosius. Subjektyviai vertinant norėtųsi daugiau žemesnės tonacijos linijų, bet atmetus asmenines preferencijas, saksofonų ir fleitos kombinacija veikia įtikinimai ir žiovulio nevaro. Taip pat smagu girdėti tūbos ir kontraboso sąveikas, besimaišančias su dažnai labai abstrakčiomis, tekstūrinėmis gitaros partijomis, o kur dar ypač skaniai D. Razmaus plakami būgnų ritmų kokteiliai.
Vol. 1 – tai nuotaikingas pasiplaukiojimas, kurio metu gali tyliai kontempliuoti žiūrėdamas į už borto besiritančias bangas, po to atsigręžti į draugus, pasijuokti, pakelti taurę vyno ir paėmęs mylimąją už rankos sušokti grakštų šokį ant denio.
ugne&maria – Healing
„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / „Youtube“
Lig šiolei nebuvau pažįstamas su Europos širdyje – Briuselyje – kuriančiomis Ugne Vyliaudaite ir Marija Rasa Kudabaite. Bet nenuspėjami muzikos paieškų keliai nuvinguriavo po nišinio belgų leiblo „Futura Resistenza“ sparneliu išleisto debiutinio jųdviejų albumo Healing link.
Nuo 2016 m. kartu kuriančios garso menininkės eksperimentuoja plačiomis erdvėmis pasižyminčiame elektroakustinės muzikos lauke. Ieškodamas analogų, Ugnės ir Marijos duetą pabandžiau susieti su Jūros Elenos Šedytės ir Mėtos Gabrielės Pelegrimaitės duetu „Ambulance on Fire“. Abu panašūs savo estetine kryptimi, kurioje bandoma drąsiai perlipti akademybės ribas ir tuo pačiu reformuoti labiau įprastų žanrų bruožus, taip sukuriant patrauklų produktą ir tiems, kurie nėra prisiekę eksperimentų ir keistenybių gerbėjai.
Healing pasižymi sapniška atmosfera, kurią rezga tankus įvairių semplų, field recording‘o fragmentų, vokalo ir gyvų instrumentų tinklas. Albume ryškiai atsiskleidžia tribal motyvai, tačiau Healing plaukioja tarp labai skirtingų žanrinių uostų. Retsykiais Ugnės ir Marijos laivas užplaukia ant šaltų minimal techno krantų, po to ramiai slysta ambientinėmis srovėmis ar pasuka į kokį trip-hopinį kanalą. Nors girdima gana plati įtakų paletė, šie žanrai įtaigiai maskuojami. Bandoma juos minkyti ir išminkyti taip, kad jie suskambėtų naujoje šviesoje ir užmegztų naujus tarpusavio ryšius. Galų gale šis albumas ima gydyti, gydyti nuo banalumo ir priverčia bent trumpam pamiršti mintis apie tai, kad viską jau esu girdėjęs/girdėjusi.
Genius Loci
Nekonvencinės elektronikos namais tapęs „Apport!” leiblas žengė labai įdomų žingsnį. Vilniui minint 700-ąjį gimtadienį išleido būtent šiam miestui skirtą kasetkę. Daugelis turbūt yra labiau pratę matyti tokius dedikacinius rinkinius populiariosios muzikos kontekste, bet antai nekomercinės pogrindžio elektronikos vėliavnėšiai nusprendė parodyti kitokį Vilniaus veidą.
Genius Loci arba, išvertus iš Lotynų kalbos, vietos dvasia − tai rinkinys, kuriame po vienu stogu sutilpo visa Lietuvos nekonvencinės elektronikos grietinėlė bei kylančios žvaigždės. Turinys labai įvairus: nuo pagaugus keliančių industrinių McKaro ar projekto „Inwards“ virpesių iki trapių it snaigės „Oro! Oro!” ambientinių kilpų ar melancholiško „Skeldų“ alsavimo. Išties labai įvairus savo skambesiu rinkinys, bet sudėliotas apdairiai. Leidinio dinamika suguldyta tarsi parabolė. Pamažu viskas kyla, o po to − pamažu atslūgsta.
Leistis detaliau į šio leidinio muzikinio lygmens analizę nėra prasmės. Visi projektai saviti, pasižymintys individualiais braižais, kurie, kaip jau buvo galima suprasti, varijuoja nuo ambiento ar drone iki noise ar industrial raiškos bruožų. Verta atsigręžti labiau į tai, kad Genus loci kūriniai vienaip ar kitaip susisieja su Vilniumi, atskleisdami kiekvieno kūrėjo, kurių ne visi net yra kilę iš Vilniaus, asmeninį santykį su miestu. Lietuvos sostinė šiame leidinyje nėra tik turistiniuose bukletuose matomas iščiūstytas visus kviečiantis Europos miestas, bet ir vieta, kur galima pamatyti aptrupėjusius betoninius pastatus, samanotas medines trobas, užuosti gaivališką meilę, o kartais liūdną išsiskyrimą, pamatyti skersgatvyje besimušančius girtuoklius, o pasukus už kito kampo – ašaras braukiančius senus bičiulius.
Domantas Razmus – Riddims and Grooves Vol. 1
„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Youtube“/ „Pakartot“
Pastaruoju metu matomas suaktyvėjimas būgnininkų/perkusininkų gretose. Per pastaruosius kelerius metus naujus albumus ar programas pristatė Dalius Naujokaitis, Adas Gecevičius, Gintas Gascevičius, Arkadijus Gotesmanas, Dominykas Snarskis ir, žinoma, kūryba pratrūkęs Marijus Aleksa. Į šią kompaniją nusprendė įsipaišyti ir dar vienas mušamųjų meistras − Domantas Razmus. Besidomintiems džiazu bei improvizacine muzika, jis ne kartą matytas scenoje su įvairiais kolektyvais: nuo labiau tradicinio džiazo kolektyvo „Cinamono“ iki šioje apžvalgoje jau minėtų eksperimentatorių „Ferry Good Company“ ar fenomenalaus bigbendo „Lithuanian JJAZZ Ensemble“.
Pravėrus Riddims and Grooves Vol. 1 skrynelės dangtį, atsiveria daugiatautis muzikinis palikimas. Albume girdime ne vakarietišką improvizacinę ar avangardinę perkusiją, bet daugiatautį garsinį nėrinį. Per įvairius pučiamuosius instrumentus, marimbas, buffalo būgnus ir kitus D. Razmaus akiratyje atsidūrusius instrumentus skleidžiasi Afrikos, Artimųjų Rytų, Lotynų Amerikos, Pietryčių Azijos ir net gi lietuviško folkloro gijos, kurios susiraizgo į džiazo bei world muzikos audeklą. Šis audeklas suskamba gerokai kitaip nei, pavyzdžiui, Hamido Drake‘o darbai, kurie yra gerokai tirštesnės konsistencijos.
Kiekviena D. Razmaus kompozicija savyje talpina tik tiek, kiek reikia, ir nei daugiau, nei mažiau. Šis būgnininkas dažniau susikoncentruoja į vieną ar kelis perkusinius elementus, su jais subtiliai žaidžia, aiškinasi jų savybes ir tarpusavio ryšius, bet nesivelia į labai intensyvius ir sunkiai paklausomus mušamųjų instrumentų ribų išbandymus. Be to, nors Riddims and Grooves Vol. 1 nėra perdėm paprastas albumas, vertinant ritmines struktūras ir kitus atributus, D. Razmus kažkokiu būdu sugebėjo sukurti visišką lengvumo ir paprastumo jausmą, leidžiantį kur kas efektyviau suvirškinti šį darbą. Tai dar vienas savitas darbas į Lietuvos būgnininkų solo albumų kraitį.
Domas Strupinskas – Underscore (Live from Studio) EP
„Apple Music“ / „Spotify“ / „Youtube“ / „Pakartot“
Domas Strupinskas – lengvai mistinė asmenybė. Jis egzistuoja Lietuvos muzikos padangėje, bet čia yra retai matomas. Tyliai, be jokio patoso pluša savo arimuose ir retsykiais išleidžia kokį albumą ar klipą. Žinoma, nemažą jo triūso dalį sudaro muzika filmams, matyt dėl to jis tarsi lieka už kadro, o ne kadre. Nepaisant to, jo muzika visuomet verčia suklusti, ir bent jau indie/eksperimentinės muzikos rateliuose nelieka nepastebėta.
Underscore – tai dar viena Domo studijoje pagautų garsų fiksacija. Pažįstantys Domo kūrybą žino, kad joje pinasi rokas, ambientas, šiuolaikinė akademinė muzika. Ir viskas čia gula į labai trapius, vizualius garsynus. Underscore – ne išimtis. Žvelgiant į anksčiau išleistus Domo albumus The Ballads (Live from Snapsounds), Ketvirta repeticija (Live From Snapsounds) ar Live from Big Jelly Studios, naujasis šio kūrėjo darbas skamba ne visai įprastai. Jei ankstesniuose įrašuose tikrai girdėdavosi daug indie/post roko muzikos įtakų, tai Underscore tampa visiškai aiškiu ambient/drone krypties atstovu.
D. Strupinsko kompozicinį braižą puikiai nusakytų posakis „mažiau yra daugiau“. Tai labai skoningai ir subtiliai kuriantis kompozitorius, turintis išlavintą ausį instrumentų tembrų paieškoms ir jų sulipdymui į vientisą emociniu ir garsiniu gyliu alsuojančią masę. Underscore skambantys styginiai instrumentai, sintezatoriai, įrašyti aplinkos garsai labai organiškai sujungiami į bendrą minimalistinį Domo pasakojimą, kuriame meistriškai žaidžiama šaltų ir šiltų pasažų derinimu bei subtiliu dinamikos vystymu.
Lėtas, tąsus ir velniškai kinematografiškas Domo Strupinsko įrašas trunka vos 21 minutę, bet jose telpa neapsakomai daug! Kiekvienas klausantis per šias minutes gali bėgioti per savo gyvenimo akimirkas – pagalvoti apie mylimą merginą, sugrįžti į vaikystės kiemą ar prisiminti anapusybėn iškeliavusius artimuosius. Kita vertus, galima tiesiog ištirpti garse ir patirti kažką panašaus į apvalančią meditaciją ir virtimą tabula rasa.
Santaka – Xram EP
„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Apple Music“ / „Youtube“
Manfredo Bajelio ir Marijaus Aleksos upių bėgimo regis užtvenkti niekam nebepavyks. Ir vargu, ar reikia. „Santakos“ vardu kuriantis bičiuliai iškepė jau trečią albumą, na gerai, gerai, vieną albumą ir du EP, bet tai vis tiek velniškai produktyviai varantis projektas. Ankstesni jų leidiniai buvo apžvelgti mano apžvalgose. Pasikapstę archyvuose rasite manąsias rašliavas ir pastebėsite, jog debiutinį „No Rivers Here“ vertinau kiek kritiškiau, bet antrąjį „Santakos“ EP jau mylavau priglaudęs prie krūtinės.
Perklausęs „Xram“ vėl tiesiu ranką, norėdamas paglostyti šį nuostabų sutvėrimą. Muzikoje visuomet ieškau tėkmės t.y., flow efekto, kuomet viskas plaukte plaukia, nesijaučia pertrūkių ir įtrūkių. Būtent tai man dažnai būna geros, organiškos kūrybos ženklas. Žinote ką? Išduosiu paslaptį – „Santaka“ paženklinta šiuo ženkleliu. Atrodo galėtumei klausyti „Xram“ visą dieną, savaitę ar mėnesį, nepertraukiamai ir vientisai. Fenomenali sinergija tarp Manfredo elektroninių ir Marijaus perkusinių idėjų negali nežavėti.
Skambesio prasme ši neaprėpiamais atogrąžų miškais vinguriuojanti Manfredo ir Marijaus upė savyje talpina daugybę skirtingų intakų. Iš kairės įteka nilspetermolvaeriškas upelis, iš dešinės vėlyvasis Miles‘as Davisas, kiek tolėliau regima world muzikos sala, o už keletos slenksčių pasirodo minimal/IDM elektronikos vingis. Keliaujant tokiomis skirtingomis srovėmis nuobodu nebus, bet tuo pačiu šios srovės sugula į darnią garsų jūrą, į kurią pasinėrus tereikia leistis nešamam. Vargu ar kitaip ir begalėtų būti, kuomet į krūvą susibėga tokie profai kaip Manfredas ir Marijus. Sielą šokdinantis leidinys!
VILNIUS WINDOWS EXPLORER
Nišinės elektroninės muzikos gūžta „Apport“ serviruoja dar vieną kasetę. Šįkart kiek paslaptingą projektą „Vilnius Windows Explorer“. Žinant „Windows Explorer“ naršyklės reputaciją drąsu pasivadinti būtent taip, bet kompiuteristinius baijerius palikime nuošalyje ir veikiau paminėkime faktą, kad šių eilučių autoriui, pritaikius dedukcinį ir lyginamosios analizės metodus, pavyko išsiaiškinti, kas slepiasi už šio projekto. Nepaisant to, kad kaltininko vardas ir pavardė redakcijai žinomi, privalome palikti paslapties šydą neatidengtą. Pabandykite patys įminti šią muzikinę mįslę keturgyslę.
„Vilnius Windows Explorer“ – tai lo-fi glaistu aplietas keliabriaunis pasakojimas apie miestą. Ir šis pasakojimas įvelkamas į ambient, industrial, noise ar net gi vaporwave ar hip-hop rūbą. Šiame žanriniame kokteilyje ypač svarbų vaidmenį atlieka aplinkos garsai, tarp kurių ir šeimos/giminės pašnekesių nuotrupos. Šie įterpiniai leidžia pasijusti veiksmo dalimi. Pajusti jog esi miesto, šeimos, gamtos ar tiesiog daugiabučio bendruomenės narys.
Šis leidinys tikrų tikriausias vaizduotės žadintuvas. Tiesiog drybsodamas ant kušetės ir klausydamas „Vilnius Windows Explorer“ jautiesi tarsi pro pravertą būto langą būtumei į gatvę iškišęs savo galvą ir užmerktomis akimis gosliai šnervėmis rytum miesto orą, praėjus kelioms akimirkoms atsimerki ir krenti į miesto vyksmą. Būtent taip pasijauti išgirdęs „Vinius Windows Explorer“ sukurptą urbanistišką garsovaizdį. Čia telpa viskas. Speige ūsą pametęs troleibusas su viduje murmančiais keleiviais, kieme krykštaujantys vaikai, rūke skendintys Vilniaus šilumos termofikacinės elektrinės bokštai, saulėlydžio raudoniu nuspalvintas Gedimino kalnas, kaimyno bute vykstantis šeimos balius, nuo lietaus brome besislepianti įsimylėjėlių porelė, amžinybėm bažnyčių varpais palydimas miestelėnas. Galėčiau tęsti ir tęsti, bet pasiklausykite šio albumo ir pratęskite patys, nes tai fantaziją suliepsnoti verčiantis darbas.
Kiti Kambariai – Turėti ir Atiduoti
¾ legendinės „Foje” arba grupė „Kiti Kambariai“ šįmet vėl priminė apie save. Arnas Lukošius, Darius Burokas, Algis Kriščiūnas ir Žilvinas Sabeika užsivertę begalėmis kitų veiklų. Kas programuoja, kas „Tele2” marketingu užsiima, kas paveikslus tapo. Nenuostabu, jog albumai gimsta po penkerių metų. Bet geriau vėliau, nei niekada.
Visų pirma, „Turėti ir Atiduoti“ nusipelno atskiro paminėjo dėl savo formos. Albumas išleistas ant faneros tipo plokštės, papuoštos autorine A. Kriščiūno paveikslo „Turėti ir Atiduoti” reprodukcija, kurios nugarėlėje puikuojasi CD. Taigi, perkate muziką, bet gaunate autorinę paveikslo reprodukciją už tą pačią kainą. Puikus sprendimas, džiaugsmas ir ausims, ir akims. Be to, tokių albumų išleista tik 100 vnt.
O dabar apie muziką. Revoliucijų „Turėti ir Atiduoti“ toli gražu nežada. Kaip ir pirmojo savo albumo „Vėjas atneša debesis“ atveju, buvę „Foje“ nariai tęsia kadais užgimusią skambesio liniją. Ypač ryškiai jaučiami „Vandenyje“ ir „Kai Perklausi Upe“ eros „Foje“ aidai. Ar tai blogai? Jei pavargote nuo „Foje“ ir norite šviežio oro gurkšnio tuomet taip, o jei esate užkietėjęs „Foje“ fanas ir norite kažko pažįstamo, tuomet priešingai – tikrai nieko blogo čia nerasite. Kitą vertus, tikėtis muzikinių inovacijų ir radikalių ieškojimų būtų naivu. Panašu, kad šie vyrukai tiesiog groja tai, kas jiems patiems patinka, muzika jiems ne darbas, bet hobis, o klausytojas šiuo atveju arba mėgaujasi laiko patrintais skambesio kanonais, arba gali nesukdamas galvos praeiti pro šalį ir tęsti naujovių paieškas. „Turėti ir Atiduoti“ – tai tarsi subrendęs, gerai pažįstamas mėgstamo vyno butelis, kuris jį vertinantiems suteiks malonių akimirkų, o iki tol asmeninio ryšio su juo neužmezgusiems tikėtina nušvytimo jausmo nesuteiks. Beje, šįkart regis girdima dar daugiau melancholijos nei debiutiniame ketveriukes albume.
Užupis – Right To Flow
Prieš porą metų pasirodęs debiutinis „Užupio“ albumas, kuriame gyvena perkusininkai Dalius Naujokaitis, Kenny Wollesenas ir Willas Shore‘as, buvo patekęs į mano akiratį, tad ir šįmet pasirodęs leidinys neprasmuko pro ausis neišgirstas. Be iš anksto paruoštų kompozicijų, o tik su krūva perkusinių, elektroninių, pučiamųjų ir kitokių instrumentų studijoje užsidariusi trijulė įrašė dar vieną laisvės manifestą „Right To Flow“.
Galima konstatuoti, kad naujasis darbas tęsia pirmtako „Dirt“ kryptį. Vėlei girdime be galo turtingą perkusinį paveikslą, kuriame maišosi marimbos, timpanai, akustiniai ir elektroniniai būgnai ir t.t. Nuotaika albume vėl tokia vasariška, šilta ir dvelkianti kolektyvo įkvėpėjo Jono Meko dvasia, nors retsykiai pabarstoma šiek tiek pipiriukų, kaip kad kūrinyje „Wave to Dulcinea“. Vis tik „Right To Flow“ šiek tiek kitoks − kolektyvas išplėtė savo ginklų arsenalą ir įtraukė į jį saksofoną, tromboną ir kankles, taip sukurdami platų spektrą sluoksnių, bet tuo pačiu neperkraudami spontaniškų kompozicijų viskuo, kas papuola po ranka.
Tarp džiazo, karibų, afrikietiškų ir dar bala žino kokių ritmų nardantis „Užupis“ skamba atpalaiduojančiai ir raminančiai, o vietomis net gi labai rituališkai, nes ką ką, bet sukurti šamanišką atmosferą Dalius ir jo kolegos moka puikiai. Kolektyvas pateisina „Užupio“, miesto viduryje tūnančios autonominės salelės, kurioje viskas kiek kitaip, bet gražiai ir jaukiai, vardą!
Fleitų 3 – Live from Improdimensija
„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / „Pakartot.lt“
Fleitos ir dar trio formate – pakankama egzotika. Man atrodo, jog tai mano pirmasis fleitų trio albumas per visą gyvenimą. Bet nuo to tik įdomiau. Nors metai bėga, bet durų naujovėms neužveriu. Mėtos Gabrielės Pelegrimaitės, Salomėjos Kalvelytės ir Kristupo Giko trijulės gyvo pasirodymo „Improdimensijos“ koncertų cikle įrašą sutikau su didžiuliu entuziazmu. Tiesa, bet ir su šiokiu tokiu nerimu. Tokie nestandartiniai albumai nereta esti labai pretenzingi ir perkandami tik turintiems solidų muzikinį išsilavinimą, nes juose akcentuojami subtilūs techniniai niuansai ar teorinės kompozicinės vingrybės, o ne muzikos paklausomumas.
Bet, tiek pirma, tiek antra albumo dalis klausomos pakankamai lengvai. Pirmojoje girdime daugiau klasikinės muzikos tradicijos įtakotą fleitų skambesį, o antroje − vairas pasukamas šiuolaikinės akademinės ir improvizacinės muzikos lauko link, akcentuojant mažiau tradicines pūtimo technikas ar mažiau nuspėjamus dinaminius bei kompozicinius kismus. Tačiau tiek pirmoje, tiek antrojoje dalyje kuriama muzika nėra perdėtai eksperimentalizuota ar konceptualizuota. Ji pasižymi raiškiomis tekstūromis, malonaus tembro sluoksniais, kurie retsykiais priverčia prisiminti drone ar ambient stilius muziką. Be abejo, esama ir ne tokių patogių vietų, pvz., persiritus per antrosios dalies pusiaują iškyla aukštame registre skambanti trijų fleitų banga, besikėsinanti sugriauti ramybės aurą. Bet koks gi patiekalas, bet šiek tiek aštresnių prieskonių?
Tikėjausi, jog albumas gali būti sudėtingai virškinamas, bet jis yra patrauklus savo turiniu net ir tiems, kad nėra prisiekę eksperimentatoriai, o dar džiugiau, kad jaunoji improvizacinės muzikos karta nebijo kurti netradiciškai, ieškoti naujų formų ir garsų, o šis albumas tikrai istorinis – bent jau mano žiniomis tai pirmasis fleitų trio albumas Lietuvoje. Be to, labai tikiuosi, kad po pasaulį garsiai nuvilnijęs „Andre3000” fleitos magnum opus paskatins vietos melomanus kur kas entuziastingiau pažvelgti į Mėtos, Salomėjos ir Kristupo albumą.
Thinly Veiled – And for What
„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / „Youtube“ / „Pakartot.lt“
Faktą, kad roko muzika Lietuvoje vis dar gyva, būtų sunku nuneigti. Pastaruoju metu įvairių krypčių rokelį kepa ne viena ir ne dvi grupės. Į šią kategoriją įsliuogia ir šios apžvalgos taikiklyje atsidūrusi trijulė „Thinly Veiled“. Nuo 2018 m. grojanti ir netuščia diskografija pasižyminti grupė negalėtų būti vadinami scenos naujokais. Tačiau kol kas „Thinly Veiled” nėra tas vardas, kurį ištaręs sulauktum atsakymo, jog taip, aš juos girdėjau ir žinau. Bičai dar laukia pripažinimo valandos.
„And for What“ albumas pralėkė labai greitai. Bet po to vis galvoje klausiu savęs − ką aš čia girdėjau? Lyg kažkas atpažįstamo, lyg ir ne. Vietom viskas labai paprasta ir net kelią šypsnį dėl pakankamai klasikinio priėjimo, bet vietomis suskambėdavo mažiau įprasti ritmai ar gitaros pragrojimai. „Thinly Veiled“ rebusas tikrai paskatino pasikapstymus po savo galvoje tūnančius roko archyvus.
Eureka! Bemislydamas ir bandymas narplioti „Thinly Veiled“ skambesio minkles, nuklydau į Jungtinę Karalystę, o jei dar tiksliau − į Lidsą, kur kadais susikūrė tokia pakankamai kultinė britų postpunko kapela „Gang of Four“, kurios skambesio aidai man ataidėjo ir „Thinly Veiled“ muzikoje. Netgi vietomis vilniečių trijulės vokalisto balsas švelniai primindavo Joną Kingą iš tų pačių „Gang of Four“. Be abejonės, tai nėra šios britų grupės klonas ar praėjusio amžiaus britų postpunko imitacinis projektas. Tikrai ne. „Thinly Veiled“, mano ausimis vertinant, atsispiria nuo postpunkinės tradicijos, tačiau gana subtiliai ją papildo postrokiškomis ir shoegeziškomis įtakomis, sukurdami pakankamai catchy albumėlį, kuris turi visai hitovų gabalų kaip „I Know, I Know“.
Ar ateis pripažinimas po šio albumo? Bent jau vietinėje scenoje, manau, šis kolektyvas turėtų pritraukti daugiau dėmesio, nes skamba kiek kitaip nei daugelis lietuviškų roko grupių. Na, o ateičiai norėtųsi tik pasiūlyti apsvarstyti antro gitaristo variantą. Antra gitara Thinly Veiled“ muzikai tikrai nepakenktų. Tai priduotų ne tik svorio atliekamai muzikai, bet ir praplėstų skambesį.
CUNABULA – The Weight Of Sleep
„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / „Youtube“
Sakoma, kad sena meilė nerūdija, todėl meilė metalui vis dar neišblėsta ir iš mano širdies. Su malonumu tikrinu mūsų ar užsienio šalių sunkiosios muzikos kapelos leidinius. Taip betikrinant į ausiratį papuolė debiutinis „Cunabula“ pilno metro albumas. Nors grupė gyvuoja nuo 2016 m., bet debiutui subręsti prireikė laiko.
„Cunabula“ siūlo sunkų, technišką, atmosferišką, doomeriškai slugdedžovą postmetalą su gausiais progresyvo inkliuzais bei blacko sluoksniais. Grėsmingas žanrų mišinys! Na, bet tokio kalibro muzikantams, kaip iš džiazo lauko atėjusiam Vyčiui Vainilaičiui, „Bixuose“ bosą talžančiam Tadui Žukauskui, metalo scenoje ne vienerius metus plušantiems Kostui Balčiūnui bei Jurgiui Sakalauskui ir žiauriai stipraus vokalo savininkei Godai Žukauskienei, platūs žanriniai viražai, regis, lengvai įkandami. Žodžiu, solidi kompanija įkalė tikrai solidų albumą. Ilgos, dinamiškos kompozicijos, nuolat vedančios įdomiais takais, prikausto dėmesį nuo pirmo iki paskutinio gabalo. Prakutę klausytojai čia gali rasti net tokių subtilybių kaip „Bruxa“ kūrinyje nuo 7 minutės girdimą džiazovą pragrojimą, kuriuo metu pulsacija permetama ant ride tipo lėkštės, o šalia to lazdele užgaunamas tik solinio būgno kraštas/korpusas.
Bandant ieškoti „Cunabulos“ muzikoje suplaukiančių konkrečių muzikinių įtakų, regis, šiame, kaip jau minėta, grėsmingame mišinyje vietos atranda „Forest Of Equilibrium“ laikų „Cathedral“, „Meshuggah“ progresyvas, „ISIS“ postmetalas ir dar krūvos kitų įtakų, kurias galite patys bandyti dekonstruoti šiame ypač gardžiame lietuvaičių albume. Ir ne tik gardžiame, bet neabejotinai masyviame! Vietomis tiek masyviame, jog ima atrodyti, kad pats Barstyčių akmuo pamažu traiško tavo žmogiškąjį kūną.
Modus 1994-1998
Kadais, dar net prieš 1990-uosius, dabartyje vienas produktyviausių ir plačiam klausovų ratui pažįstamas garso menininkas Gintas Kraptavičius su bičiuliu Dariumi Klišiu subūrė industrial grupę „Modus“. Tai buvo ryškus, provokatyvus ir drąsus ėjimas. XX a. 10 a. dešimtmetyje išleidę porą albumų, sugroję ne vieną koncertą, „Modus“ pamažu išnyko. Gintas pasuko solinės kūrybos link ir lyg šiol tą daro. Tačiau „Modus“ pėdsakas iš Lietuvos muzikos istorijos neišbraukiamas ir šįmet apie šį kiek primirštą perliuką priminė leidykla „Dangus“.
Vinilo pavidalu išleistame rinkinyje sugulė būtent rinktiniai kūriniai iš pirmojo „Modus“ albumo „Užsikrėtę mirtimi“ ir antrojo „Mėgaukis tyla“. Vis tik mėgautis tyla klausant šio leidinio vargu ar pavyks. Šaižūs ir šalti bytai, masyvios boso partijos, piktos vokalo manieros. Išties rėkiantis reikalas! Galima čia rasti tokių korifėjų kaip „Godflesh“ ar „Einstürzende Neubauten“ įtakų, tačiau žvelgiant retrospektyviai matyti, kaip šioje grupėje atsispindėjo nestandartiniai kompoziciniai sprendimai ir elektroniniai viražai, kurie persikūnijo į solinę Ginto kūrybą. Būtent šios savybės padaro „Modus“ industrialą išskirtinį, turintį labai aiškų polinkį į raw, arba sakykim netašytą skambesį bei nudreifuojantį į tai, ką galima būtų įvardinti eksperimentine muzika. Lai nesupyksta, Gintas, kuris, kalbėdamas apie savo solinę kūrybą, nelabai mėgsta žodžio eksperimentinis.
Žiauriai vertingas leidinys muzikos istorijos fanams ir ne tik jiems. Po šitiek metų „Modus“ vis dar skamba šviežiai ir aktualiai. Šis leidinys neabejotinai privers atidžiau atsigręžti į „Modus“ ir bendrai į Lietuvos scenos praeitį, kurioje glūdi daugybė nepelnytai laiko dulkėmis nuklotų reiškinių.