Linas PAULAUSKIS | Žibuoklė Martinaitytė įkandin prarastojo grožio


Vartau naujausio Žibuoklės Martinaitytės opuso „Saudade“ simfoniniam orkestrui partitūrą. Jau pačios atlikimo nuorodos – „su apčiuopiamu vidiniu ilgesiu“, „kai širdis prisipildo negalimybės“, „su tolimų dalykų nostalgija“, „užgriuvus staigiai emocijų bangai“ – gali skambėti kaip muzika. O muzika klausytojo vaizduotėje gali virsti vaizdu: gausybė mažų motyvų ar mikrojudesių, primenančių saulę užstojantį didžiulį paukščių spiečių „Sort Sol“ dviem styginių kvartetams (2016); M101 galaktikos struktūrą piešianti elektronikos partija kūrinyje „Laiko ir erdvės iliuzijos“ styginių kvartetui ir įrašui (2006); „tūkstančiu gėlių pražystantis“ orkestrinių obertonų fonas „Millefleur“ simfoniniam orkestrui (2018). Kartais savo muziką kompozitorė apvelka vaizdais pati – kaip antai daugiau nei valandą trunkančioje siuitoje „Prarasto grožio beieškant...“ smuikui, violončelei, fortepijonui ir elektronikai (2016), kur muziką visą laiką lydi autorės sukurta videoprojekcija. Arba muziką ji įvaizdija – lakiais, vaizdingais sakiniais atskleisdama savo kūrinių idėjas ir programinius momentus. Kad kompozitorė turi ką pasakyti ne tik muzikos garsais, bet ir rašytiniu žodžiu, liudijo kelerius metus savaitraštyje „Literatūra ir menas“ spausdinti jos Niujorko dienoraščiai.

Savo kūrybinio kelio pradžioje, jau baigusi kompozicijos studijas (1997-aisiais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pas prof. Julių Juzeliūną), Ž. Martinaitytė ilgą laiką kuklinosi: naujų pažįstamų klausiama, kokią muziką ji kurianti, sakydavo jog „nieko reikšminga dar neparašiusi“. Tačiau ir tada jos kūryboje buvo ko klausytis. Tai buvo gerokai ekstravertiška, koncentruotos energijos pritvinkusi, stebinanti neįprastomis instrumentų sudėtimis ir „kampuotais“ tembriniais deriniais, kartais net agresyviai skambanti muzika, – tačiau dvelkianti vidiniu nerimu, o ne industriškai šalta. Šio ankstyvojo periodo kūrinių sukeliamą efektą geriausiai išreikštų vieno iš jų pavadinimas – „Attention! High Tension!“ tūbai ir fortepijonui (2001).

Tačiau tikrasis proveržis įvyko XXI a. 1-ojo dešimtmečio viduryje – kai ji persikėlė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Ž. Martinaitytės muziką vis dažniau ėmė atlikti Lietuvos ir užsienio solistai, ansambliai, chorai, orkestrai: „New Pacific Trio“, „The New Paths Chamber Ensemble“, „Ergo Ensemble“, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno simfoninis orkestras, Lietuvos kamerinis orkestras, Kalifornijos „Pacific“ universiteto simfoninis orkestras, Silezijos filharmonijos choras, San Fransisko „Volti“ choras ir kt. Jos kūrybos raidai svarbus kūrinys – mirusio tėvo atminimui skirta elegija „Apglėbtas tuštumos grožio“ dideliam ansambliui (2006). Tais pačiais metais Ž. Martinaitytė parašo ir visai kitokios nuotaikos koncertą akordeonui ir kameriniam orkestrui, taip ir pavadintą – „Proveržis“. Šie įvykiai žymėjo to, ką ji ir vadina savo kūrybos „mėlynuoju periodu“ (tebesitęsiančiu iki dabar), pradžią. (Šį periodą simboliškai atspindi ir 2017 m. Lietuvos muzikos informacijos centro išleisto debiutinio Ž. Martinaitytės muzikos CD albumo „Horizons“ pakuotės ir bukleto sodriai mėlyna spalva.) Pasitelkiamų muzikos priemonių balanse apmažėjo bravūros; atsirado daugiau kontempliacijos ir gelmės, o harmoniniame kolorite – neoromantinių ir impresionistinių spalvų.

Dabartinę jos kūrybą būtų galima sąlygiškai dalyti į tris sritis. Pirmoje – puošnūs orkestriniai opusai filharmoninėms salėms: „Tūkstančiai durų į pasaulį“ simfoniniam orkestrui (2009); „Horizontai“ simfoniniam orkestrui (2013); „Šviesotamsos trilogija“ fortepijonui ir styginių orkestrui (2017). Antroje – sugrįžimai – tarsi prie neišvengiamos realybės, kurioje esame, prie „aukštos įtampos“ periodo estetikos: „Unique Forms of Continuity in Space“ dviem fortepijonams ir dviem perkusininkams (2017); didmiesčio kasdienybę perteikiantis „Amerikietiškas šiupinys“ ansambliui ir elektronikai (2011) bei tokie eksperimentai kaip „Ping Pong Concerto“ kameriniam orkestrui ir keturiems stalo teniso žaidėjams (2011). Trečioje – intymesnėms koncertinėms erdvėms skirti garsovaizdžiai-garsinės kelionės. Šiai kategorijai priskirtume ir chorinius („Tolumos mėlynumas“, 2010; „Chant des Voyelles“, 2018), ir kamerinius instrumentinius („Incessant Confluences“ fleitai ir fortepijonui, 2014; „Šviesos blyksniai“ fortepijonui, 2016) kūrinius. Pastaruosiuose mažos sudėties ansamblį neretai papildo organiškai skambanti elektronika.

Vienas iš tokių – jos opus magnum „Prarasto grožio beieškant...“, kurį CD formatu 2019 m. išleido amerikiečių įrašų kompanija „Starkland“, o įgrojo kūrinio premjerą 2016-aisiais atlikęs trio „FortVio“: Ingrida Rupaitė-Petrikienė (smuikas), Povilas Jacunskas (violončelė), Indrė Baikštytė (fortepijonas). Tais pačiais metais su šiuo albumu Ž. Martinaitytė pelnė du auksinius „Global Music Awards“ apdovanojimus – geriausio albumo ir geriausio kompozitoriaus. Dvi iš šešių šio ištisinio plėtojimo ciklo didesnių dalių – inkorporuoti ir adaptuoti jau anksčiau sukurti kūriniai „Ramybės diptikai“ (2015) ir „Apgyvendintos tylos“ (2010); o tas pagrindines dalis į vientisą, besiūlę muzikinę drobę susieja elektroniniai interliudai. Tai gali priminti kai kurias progresyviojo roko konceptualių albumų idėjas (įtariu, patiktų ir tokios muzikos klausytojams). Visą visumą kompozitorė apibūdina kaip vizualizuotas garsines meditacijas / audiovizualines noveles grožio tema, kur „tarsi pereinama  į kitą laiko dimensiją, kur realybė ima ir susikeičia vietomis su atspindžiais ir šešėliais. Efemeriško grožio ieškojimų amplitudė apima gamtą, kasdienybės objektus ir meną. Projektas „Prarasto grožio beieškant...“ atsirado kaip prieštara vis labiau skubančiai technologijos amžiaus kultūrai ir kasdienybei. Atėję į muziejus pažiūrėti meno, žmonės sustoja vos kelioms sekundėms, ir tas trumputis laiko tarpas skirtas nusifotografuoti prie šedevro. O žvelgti ir atkreipti dėmesį į patį meno kūrinį lyg ir nebelieka kada. Tas pats vyksta ir gamtoje – pamatę kokį įstabų gamtos reiškinį, dažnai neskiriame jam pakankamai dėmesio, nes rūpinamės tik tuo, kaip jį užfiksuoti. Savęs net nevarginame klausimu, ar turėsime laiko vėliau pažvelgti į visą sukauptą dokumentuotų akimirkų archyvą. Tad šios „grožio paieškos“ tarsi priverstinai sustabdo mūsų kasdieniškąjį suvokimą ir pagreitėjusį protą, neretai funkcionuojantį automatiniu režimu.“

CD anotacijos autorius, amerikiečių kompozitorius Ingramas Marshallas, rašo: „Martinaitytė sukūrė apie septyniasdešimties minučių trukmės, arkos formos garsinį procesą – slapto grožio pasaulį, kuris kvieste kviečia užeiti vidun. [...] Išskirstytas padalomis kūrinys įgauna kone simfonišką struktūrą – bet aš raginčiau klausytoją pirmąjį kartą išklausyti jį visą ištisai; po to padalos jau gali būti klausomos kiekviena atskirai, o tai atskleis dar naujų prasmių. Ji meistriškai valdo technologijas ir niekada nesileidžia pati jų užvaldoma. Jeigu nurodinėčiau konkrečias vietas, kur pasirodo štai toks vėlinimo efektas ar šitokia tembro transformacija, nusidėčiau supainiodamas garsų esmės perteikimą su vien techniniais aprašymais. Vidiniai šios muzikos mechanizmai sunkiai pagaunami, tačiau aštriai ausiai verta į juos gilintis. Turint omenyje tą kūrinio suskirstymą padalomis, verta jo klausytis kaip pasakojimų, ypatingų istorijų rinkinio. Ar, kaip pati kompozitorė sako, kaip „besiužečio naratyvo“. Jei ši muzika nukelia jus į persekiojantį, mįslingą sapnų pasaulį, nesijaudinkite – ji tik dirba savo darbą.“

Richardas Allenas iš muzikos apžvalgų portalo „A Closer Listen“ teigia: „Naujausias Niujorke gyvenančios lietuvių kompozitorės Ž. Martinaitytės darbas yra spalvinga, lėtai besirutuliojanti siuita, skatinanti klausytojus prarasti laiko nuovoką. Takelių trukmės – nuo minutės iki ketvirčio valandos, tačiau perėjimai tarp scenų tiesiog nejuntami. Kai kelionė baigiasi, apstulbsti suvokęs, kad praėjo septyniasdešimt minučių. [...] Paskutiniosiose minutėse įsimintiniausi pasažai pasigirsta vėl, tarsi perlenktame laiko lape užgriūdami patys save. Po poros minučių albumas jau ir baigsis – tačiau albumo drobė gali būti suraukšlėjama ir vėl ištiesinama, atspindžius paliekant atspindžiuose, takeliams atsispaudžiant takeliuose, minutėms – minutėse, prisiminimams – prisiminimuose... Ar atgavome tą prarastą grožį? Ar kaip tik ieškojime ir buvo tas grožis?“

Arba ilgesyje to, kas (beveik) nepasiekiama. Kaip jau galbūt pastebėjote, dažni Ž. Martinaitytės kūrybos leitmotyvai – tuštuma, vienišumas, tyla, ramybė, laikinumas, ilgesys, prisiminimai, tolumos... Ir tai niekada nelieka vien tušti, sentimentalūs žodžiai – iš jos muzikos sklindanti egzistencinė nerimastis ir šviesus liūdesys yra tai, kas įtikina. Ir štai naujojo simfoninio opuso „Saudade“ (premjera – 2019-ųjų „Gaidos“ festivalyje) anotacijoje kompozitorė rašo: „Pasak rašytojo A. F. G. Bello, žymusis portugalų kalbos žodis „saudade“ reiškia miglotą, bet nenumaldomą troškimą kažko, kas neegzistuoja ir turbūt negali egzistuoti; kažko, ko nėra dabartyje, o tik buvo ar bus. Tai nėra primygtinis apmaudas ar aitrus liūdesys – tik vangi, svajinga nostalgija. Saudade išsiplėtojo į filosofinę koncepciją, reiškiančią „nostalgijos nostalgiją“ – metanostalgiją, ilgėjimąsi paties ilgesio. Kaip sakė poetė Florbela Espanca, „aš ilgiuosi ilgesio, kurio neturiu“. Mano asmeninėje patirtyje šioji saudade koncepcija atsispindi ilgesių kloduose, kurie užplūdo su „mėlynuoju periodu“ – mano tėvo mirtimi ir mano persikėlimu į JAV. Pastarąjį dešimtmetį šios ilgesių gijos tapo įaustos į mano gyvenimą, nudažydamos visas patirtis nesuskaitoma daugybe mėlynųjų atspalvių.“

Baigdamas rašyti šį tekstą, mačiau retą reiškinį: virš mano gimtojo miesto skriejantį meteorą bolidą, galiausiai suirusį į smulkesnes skeveldras. Simboliška. Ir ne tik dėl Žibuoklės Martinaitytės kūriniuose retkarčiais pasitaikančios astronominės tematikos. Jos muzika gali ir sužėrėti ryškiomis spalvomis, ir priversti ilgėtis to kažko, ką buvome pajutę ar galbūt supratę jos klausydami – lyg išvydę kažką stebėtina, ko tarsi negalime sugrąžinti, kas mums dabar nebepriklauso, kaip ta bolido pašvaistė.