Rasa MURAUSKAITĖ-JUŠKIENĖ | Universalai, herojai ir amatininkai: Lietuvos šiuolaikinės muzikos ansamblių scena


Kiek mažytėje Lietuvoje, nebeskaičiuojančioje nė apdainuotų trijų milijonų, gali būti šiuolaikinės muzikos ansamblių? Kiek jų, galų gale, reikia? Kaip jiems čia sekasi kurti, veikti, rasti savo publiką ir formuoti autentišką tapatybę? Ne, šis tekstas neatsako į šiuos klausimus. Tai nedidelė peržvalga pastaruoju metu itin įsibėgėjusio šalies šiuolaikinės muzikos ansamblių lauko, kuriame veikia tiek jau dešimtmečius skaičiuojantys, tiek vos kelerių metų patirtimi pasigirti galintys kolektyvai. Visi ansambliai – savaip įdomūs, tačiau gana skirtingai formuojantys savąją naujosios muzikos atlikimo koncepciją. O čia – pasakojimas apie keletą jų.


Suformavę tradiciją

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras

„Tiesiog pamišęs dėl lietuviškos muzikos“, – taip kartu su maestro Donatu Katkumi pavadinome vieną tekstų knygoje „Metraštis. 25-eri Šv. Kristoforo kamerinio orkestro metai“. Šio orkestro įkūrėjas, ilgametis Vilniaus kvarteto altininkas, dirigentas ir muzikologas D. Katkus didžiąją dalį gyvenimo nuosekliai dirbo tam, kad lietuvių kompozitorių rašoma muzika skambėtų kuo plačiau, o ketvirtį amžiaus šį savo siekį įgyvendino kartu su Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kameriniu orkestru. Meilė naujajai muzikai buvo įskiepyta į orkestro DNR, tad tradiciją interpretuoti tiek Lietuvos, tiek užsienio kompozitorių šiuolaikinę muziką kolektyvas išsaugojo ir jo batutą perėmus šiandieniam meno vadovui Modestui Barkauskui.

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras – universalus kolektyvas, jo programos nėra vienalytės. Reikėtų priminti, kad gimė orkestras iš troškimo gilintis į senosios – barokinės muzikos atlikimą, tačiau ilgainiui Lietuvos kompozitorių naujosios muzikos kūrinių propagavimas stojo lygiomis gretomis į orkestro prioritetų gretas. Kolektyvas tapo daugelio svarbiausių mūsų kompozitorių, tokių kaip Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Feliksas Bajoras, Algirdas Martinaitis, Onutė Narbutaitė, Raminta Šerkšnytė, kūrinių pirmaisiais atlikėjais, ne tik atsiliepdamas į prašymus atlikti, bet ir pats inicijuodamas naujų kūrinių atsiradimą.

Svarbus naujosios orkestrinės muzikos atlikimo lūžis įvyko orkestrui pradėjus bendradarbiauti su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos katedra – jau daugelį metų kolektyvas atlieka bakalaurantų kompozitorių baigiamuosius kūrinius, daugeliui jų tai tampa pirmuoju profesionaliu prisilietimu prie orkestrinės muzikos. Įdomiausia, kad dalis šių jaunatviškų bandymų buvo nepaprastai sėkmingi, tapo lūžiniais kūriniais. Taip atsitiko su R. Šerkšnytės „De profundis“, vienu dažniausiai pasaulyje skambančių lietuvių kompozitorių kūrinių. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras gali didžiuotis būdamas pirmuoju šio opuso atlikėju.

Kaip minėjau, prieš kelerius metus D. Katkui meno vadovo batutą perleidus jaunesniam kolegai M. Barkauskui, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro nusiteikimas naujosios muzikos klausimu nepasikeitė. Kolektyvas vis dar nuolatos atlieka kūrinių premjeras, pats inicijavo tarptautinį kompozitorių konkursą. Orkestras lieka atviras ne tik Lietuvos, bet ir užsienio autorių naujajai muzikai – per pastaruosius metus pristatė puikius koncertus, skirtus lenkų kompozitorių šiuolaikinei muzikai, Lietuvos publika šio kolektyvo dėka išgirdo ir japonų ar net Omano kompozitorių darbus. Labai svarbu tai, kad orkestras naująją muziką natūraliai integruoja į daugelį savo programų, ji skamba šalia klasikos, baroko, romantizmo, todėl šiuolaikiniai kūriniai netampa vienadieniais reiškiniais.

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras taip pat atlieka svarbią misiją atkreipdamas dėmesį į vyresnės kartos kompozitorių rašomus naujus kūrinius. Šiandien besiburiantys, paprastai iš jaunosios kartos muzikantų sudaryti šiuolaikinės muzikos ansambliai daugiausia bendradarbiauja su savo kartos ir tik šiek tiek jaunesniais ar vyresniais autoriais, mažiau dėmesio skirdami vis dar aktyviai kuriantiems mūsų „gyviesiems klasikams“. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras saugo šiuos ilgamečius ryšius, parodydamas, kad ir vyresnieji dar turi įdomių, šiandien aktualių kūrybinių idėjų.

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras – puikus Lietuvos kompozitorių bičiulis. Šią bičiulystę puikiai iliustruoja dvi citatos iš jau minėtos orkestro knygos. „Prie mano muzikos Šv. Kristoforo kamerinis orkestras prisidėjo labai smarkiai ir esu jiems labai dėkingas“, – apie orkestrą yra kalbėjęs šviesaus atminimo Bronius Kutavičius. „Nekalbant apie premjeras, įvairius studentų kūrinių atlikimus, „Druskomanijas“ ir kitas jaunatviškas akcijas – daugybė lietuvių kompozitorių kūrinių kameriniam orkestrui, atliktų per tą dvidešimt su kaupu Šv. Kristoforo orkestro metų, Lietuvos koncertinėje padangėje nebūtų sušmėžavę ir tenkintųsi stalčiaus gyvenimu. Bent jau mano muzikos atveju tai akivaizdu“, – orkestro knygai rašė kompozitorė O. Narbutaitė.

Styginių kvartetas „Chordos“

XX a. paskutiniame dešimtmetyje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šalyje kūrėsi daugybė naujosios muzikos ansamblių. Dalis jų spėjo savo vardus įrašyti į mūsų kultūros istoriją, tapę lūžinių kūrinių pirmaisiais atlikėjais. Visgi iki mūsų dienų iš to laiko išliko tik nedaugelis šių kolektyvų. Vienas jų – tai šiemet solidžią 25 metų sukaktį švenčiantis styginių kvartetas „Chordos“.

Prabangą atlikti vien šiuolaikinę muziką turi nedaug ansamblių, tos prabangos praėjusiame laike būta dar mažiau, tad ir ankstyvosiose „Chordos“ programose, pirmuosiuose koncertuose būta ne tik šiuolaikinės muzikos. Visgi ilgainiui kvartetas tapo vienu profesionaliausių ir nuosekliausių naujosios muzikos interpretuotojų Lietuvoje. Tam įtakos, žinoma, turi ir faktas, kad kvarteto kaita buvo gana nedidelė, iki šių dienų jame groja du muzikai iš pirmosios sudėties – kvarteto pirmasis smuikas Ieva Sipaitytė ir altininkas Robertas Bliškevičius. Antrasis smuikas Vaida Paukštienė taip pat kvartete skaičiuoja jau daugiau nei dešimtmetį. Naujausias kvarteto narys – prieš porą metų prie jo prisijungęs violončelininkas Arnas Kmieliauskas.

Kadangi šiuolaikinės muzikos lauką tenka stebėti iš labai arti, turiu pasakyti, kad „Chordos“ per pastaruosius kelerius metus, atrodo, įgavo antrą kvėpavimą. Kurį laiką kvartetą daugiausia išgirsdavome tik tokių kasmetinių festivalių kaip „Gaida“ programose, tačiau dabar „Chordos“ nuolatos pristato naujus projektus, telkia dar platesnį klausytojų būrį. Svarbu pastebėti, kad kvartetas puikiai prisitaikė ir prie šiandienės komunikacijos standartų, aktyviai veikdamas socialinių tinklų erdvėje, skirdamas dėmesio įtraukiai vizualinei kultūrai.

Kaip ir kiti ilgą istoriją skaičiuojantys šiuolaikinės muzikos ansambliai, „Chordos“ daug dėmesio skiria ne tik šiandien rašomai muzikai, bet ir kompozicijoms, kurias galima laikyti mūsų šiuolaikinės muzikos klasika. Kvarteto 25-mečio proga teko visus ansamblio narius kalbinti radijo laidai, kurios metu jie atskleidė principingą savo poziciją neprisirišti tik prie tam tikrų kompozitorių, netapti kelių kūrėjų ambasadoriais, o išlikti atvirais visai kokybiškai muzikai. Todėl užsukus į jų internetinę svetainę galima rasti labai daug kompozitorių vardų, o mėgstantiems skaičius galima pasakyti, kad nuolatiniame repertuare „Chordos“ turi 73 lietuvių ir 56 užsienio kompozitorių kvartetus. Neabejoju, kad realybėje šie skaičiai dar didesni.

Lietuvos ansamblių tinklas

Lietuvos ansamblių tinklas – dar vienas šiuolaikinės muzikos reiškinys, atlaikęs laiko išbandymus, ir tapęs neatsiejama Lietuvos šiuolaikinės muzikos scenos dalimi. LATas – ne ansamblis, o skirtingus atlikėjus vienijanti organizacija, pasižyminti ypatingu lankstumu, dėmesiu meistrystei ir pastanga Lietuvos kompozitorius pristatyti pasauliui, o Lietuvai pristatyti tą užsienio kompozitorių muziką, kurios pas mus nepristato niekas kitas. Tai dažnai – gana radikalūs, avangardinių pozicijų neapleidžiantys kūrėjai, išties atsidavę nuolatinei naujų idėjų paieškai ir atmetantys bet kokį publikos skonio diktatą.

„Mūsų misija – rasti galimybių juos (ansamblius, – aut. past.) vienyti net į kamerinio orkestro tipo kolektyvą ir tokiu būdu įgyvendinti stambesnius projektus. Siekiame sukurti galimybes vienodai mąstantiems, suvokiantiems naujosios muzikos specifiką ir grojimo savitumus atlikėjams patikėti naujus užsakomus Lietuvos ir kitų kraštų kompozitorių kūrinius. Ir trečioji, gal net svarbiausia mūsų misijos dalis – užauginti naują kompozitorių, atlikėjų ir klausytojų kartą, gebančią kūrybingai suvokti, profesionaliai vertinti aktualiąją muziką“, – apie LATo misijas interviu „Muzikos barams“ prieš aštuonerius metus pasakojo kompozitorius ir dirigentas Vykintas Baltakas, tinklo įkūrėjas ir meno vadovas. LATo veiklos principai daugeliu atžvilgių itin glaudžiai susiję ir su jo kūrybinėmis nuostatomis, užimančiomis autentišką poziciją Lietuvos šiuolaikinės muzikos scenoje.

Pats V. Baltakas aktyviai veikia tarptautinėje scenoje, gausios jo pažintys suteikia galimybę LATui vykdyti ypač įdomius projektus, paprastai pasižyminčius konceptualumu ir ne tik atlikėjų, bet ir technologinių galimybių ribų tyrinėjimu. Pastaraisiais metais LATas pristatė dvi technologiškai ypač įdomias programas, kuriomis Lietuvos publikai pristatė virtualų orkestrą (2018) ir garsiakalbių orkestrą (2021). Kalbant apie lietuvių muzikos atlikimą, daugeliui įsimintina tapo LATo „Vilniaus festivalyje“ pristatyta Osvaldo Balakausko kūrybos retrospektyvinė programa (2017).

Nesuklysiu pasakydama, kad LATas, susiburiantis ir pasirodantis gana retai, visgi pagrindinį dėmesį skiria kokybei, programų atrankai ir net lengvai provokacijai, eidamas prieš šiuolaikinės muzikos madas. Jų pristatomą muziką ne visada lengva suprasti, bet visuomet įdomu bent pabandyti išgirsti.


Mūsų laikų herojai

„Synaesthesis“

Puikiai atsimenu, kai prieš beveik dešimtmetį didžiulį sujudimą muzikų bendruomenėje sukėlė žinia: buriasi naujas šiuolaikinės muzikos ansamblis. Pirmajame „Synaesthesis“ koncerte pati nebuvau, bet atsimenu, jog atgarsiai apie jį sklandė ilgai.

2013 m. mintis jungti aistra šiuolaikinei muzikai degančius muzikantus kilo dirigentui Karoliui Variakojui ir kompozitoriui Dominykui Digimui. Nuo pat pradžių „Synaesthesis“, lanksčios sudėties ansamblis aplink save telkė platų šiuolaikiškai nusiteikusio, kultūra besidominčio jaunimo būrį. Ansamblio koncertai, kuriuose skambėjo daug minimalistinės, postminimalistinės, postmodernistinės muzikos, taip pat – jaunosios kartos lietuvių kompozitorių kūriniai, visuomet būdavo nepaprastai laukiami, išsiskiriantys laisve, energetika, šiuolaikiška vizualine kultūra.

Naują impulsą „Synaesthesis“ įgijo prisijungus dabartinei vadovei ir ansamblio pianistei Martai Finkelštein, kurios susidomėjimas šiuolaikinėmis kuratorystės tendencijomis lėmė dar platesnį, į konceptualumą orientuotą ansamblio profilį. Demokratiniais principais veikiantis kolektyvas daug sprendimų priima bendrai, ypač skatina ansamblio narių kūrybines iniciatyvas mažesnėmis sudėtimis.

Pastaraisiais metais įvyko ypatingas „Synaesthesis“ proveržis. Iš pradžių gavęs Vilniaus miesto kolektyvo vardą, neilgai trukus ansamblis buvo solidžiai pastebėtas tarptautinėje erdvėje – 2020 m. pabaigoje jiems paskirtas pirmąkart teiktas Ernsto von Siemenso ansamblių prizas. Plačiai tiek tarptautiniu, tiek vietiniu mastu nuskambėjęs įvertinimas įtvirtino „Synaesthesis“ kaip šiandienos Lietuvos šiuolaikinės muzikos lyderį. Tai tapo svarbiu proveržiu ne tik ansambliui, bet ir visam šiuolaikinės muzikos laukui, kuris po truputį iš visiškos nišos tapo kažkuo intriguojančiu, masinančiu, o kartais – net šiek tiek madingu. „Synaesthesis“, būdamas šio proveržio priešakyje, žaisti su tuo nesibaimina – 2021 m. ansamblis žengė į posh estetika garsėjančio „Midsummer Vilnius“ festivalio sceną ir jos publikai išdrįso parodyti, kas yra ta mistinė šiuolaikinė akademinė muzika.

Nepaisant didžiulės sėkmės bangos, ant kurios vis dar skrodžia Lietuvos kultūros vandenyną, ansamblis išlieka ištikimas konceptualių idėjų ir geros muzikos paieškai. Pastaraisiais metais pasirodė puikūs projektai, įgyvendinę artimo bendradarbiavimo su kompozitoriais ir konceptualumo idėjas: ryšys su gamta per muziką buvo tyrinėjamas programoje „Miške. Garso ekologija“, moteriškumo formos aptartos „Nymphology“, o unikaliame nebyliame muzikiniame filme „Why Does This Appear?“ muzikantai ne tik groja, bet ir vaidina. Pro pandemijos varžtus ansamblis veržėsi vieną seniausių savo programų „Posh Underground Workers“ pavertęs įspūdingu koncertiniu filmu, nufilmuotu Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose ir transliuotu per nacionalinę televiziją. Šiuolaikinė muzika – su daug garso ir šviesų.

O man, galvojant apie „Synaesthesis“ ir tai, ką šis ansamblis daro, visuomet prieš akis iškyla kitos ansamblio programos pavadinimas – „Cool People Playing Strange Music“. Taip ir yra: ši kompanija – tai šaunūs žmonės, grojantys keistą muziką.

„Twenty Fingers Duo“

Praėjusiame „Lithuanian Music Link“ numeryje galima rasti mano straipsnį, pavadintą „Talentinga, drąsi ir stilinga Lietuvos šiuolaikinės muzikos šiandiena“ – tai tekstas apie dar vieną šiuolaikinės muzikos sėkmės istoriją, sesės ir brolio duetą „Twenty Fingers Duo“. Abu ansamblio nariai – smuikininkė Lora Kmieliauskaitė ir violončelininkas Arnas Kmieliauskas aktyviai veikia Lietuvos muzikinėje scenoje, yra vieni talentingiausių savo kartos atlikėjų, kurių dueto ypatingą energetiką kuria tiek broliškas ryšys, tiek nuoširdus atsidavimas bekompromisei kūrybai.

Vienas svarbiausių ansamblio tapatybės bruožų – aktyvus įsitraukimas į kūrybos procesą. Bent jau kol kas „Twenty Fingers Duo“ daugiausia interpretuoja jaunosios kartos lietuvių kompozitorių kūrinius, patys inicijuoja jų atsiradimą ir veržiasi dalyvauti kūrinių atsiradime. Duetas atstovauja naujajai ansamblių kartai, kuri nebepasitiki aiškia „atlikėjo“ ir „kompozitoriaus“ atskirtimi, nebenori būti tik muzikos interpretuotojais – „Twenty Fingers Duo“ nori būti kūrinių bendraautoriais.

Ryškiausi Loros ir Arno kūrybinės veiklos vaisiai darniai nugulė į du pastaraisiais metais išleistus albumus – tai sėkmingai leidiniu virtęs audiovizualinis projektas „Performa“, pristatęs šešių lietuvių kompozitorių kūrinius, ir šių metų pradžioje pasirodęs „Dualitas“, kuriame „Twenty Fingers Duo“ tapo dviejų labai skirtingų kompozitorių, Ritos Mačiliūnaitės ir Kristupo Bubnelio, kūrinių interpretuotojais. Duetas nuosekliai rūpinasi abiejų programų tęstinumu ir sklaida.

„Twenty Fingers Duo“ per gana trumpą laiką aplink save sutelkė platų gerbėjų būrį, kuris išeina už akademinės muzikos apologetų ribų. Tai neabejotinai lemia ir šiuolaikiška dueto laikysena ne tik programavimo, bet ir sceninės elgsenos, komunikacijos su auditorija prasme, taip pat – dueto orientacija į tarpdisciplininius projektus. Praėjusiais metais „Twenty Fingers Duo“ tapo įdomios įvietintos instaliacijos „Toks jausmas, tartum važiuočiau namo“ dalimi, o ateityje, neabejoju, Lora ir Arnas bus ir kitų skirtingas meno rūšis jungiančių kūrybinių iniciatyvų bendraautoriais.

„Melos“

Šiuolaikinės vokalinės muzikos tradiciją Lietuvoje puoselėja ansamblis „Melos“. Pirmosios žinios apie kolektyvą tokiu vardu siekia 2016 m., kai buvusios „Liepaičių“ choro dainininkės susibūrė į naują ansamblį. Iš pradžių kolektyvą globojo „Liepaičių“ choro vadovė Jolita Vaitkevičienė, „Melos“ taip pat vadovavo ir jaunosios kartos chorvedė Dalia Krapavickaitė. Vėliau savo veikloje ansamblis buvo padaręs nedidelę pertrauką, tačiau pastaraisiais metais ypač aktyviai įsitraukė į Lietuvos šiuolaikinės muzikos sceną. Skirtingai nei daugelis kitų vokalinių kolektyvų, kuriems naujoji muzika yra tik dalis kasdienės veiklos, „Melos“ orientuojasi išskirtinai į šiuolaikinius eksperimentus, naujų vokalinių technikų integravimą, darbą su šiandien kuriama muzika.

Kurį laiką „Melos“ kuravo šiuolaikinės muzikos lauke gerai žinoma kompozitorė Juta Pranulytė. Tuo metu užsimezgė ansamblio bičiulystė su kompozitoriumi Ryčiu Mažuliu – „Melos“ yra atlikusios tiek visiškai naujus kompozitoriaus kūrinius, tiek tuos, kurie buvo šiek tiek primiršti ar ilgėliau dūlėjo stalčiuje. Iki šiol būtent R. Mažulio muzikos atlikimas yra vienas ryškiausių „Melos“ ansamblio ženklų. Apskritai minimalistiniai, postminimalistiniai kūriniai bent kurį laiką dominavo šio kolektyvo repertuare. Tą puikiai iliustruoja ir 2020 m. išleistas debiutinis albumas „Minimal Voices“, kuriame šalia R. Mažulio kūrinių nugulė jaunesnės kartos autorių Agnės Mažulienės, Karolinos Kapustaitės ir Dominyko Digimo kūriniai.

Ansamblis toliau sėkmingai tęsia veiklą, vadovaujamas vienos dainininkių Karolinos Macytės. „Melos“ vis aktyviau įsitraukia į bendrus projektus su skirtingo profilio kūrėjais, ne tik kompozitoriais, bet ir garso menininkais, taip pat imasi performatyvių aktų. Praėjusių metų pabaigoje įdomų projektą „Listening Stock“ „Melos“ pristatė kartu su bene žymiausiu Lietuvos garso menininku Arturu Bumšteinu. Prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje, ansamblis į jį sureagavo pakartodamos žymųjį Marinos Abramovič performansą-šauksmą „AAA AAA“.

Šiandien „Melos“ užima tą šiuolaikinės muzikos nišą, kuri ilgą laiką buvo tuščia. Merginos laukia pasiūlymų eksperimentuoti kartu ir žengia nepaprastai įdomiu balso galimybių tyrinėjimo keliu.            


Ateities lyderiai

„Fluorescence“

Galbūt įkvėpti šiuolaikinės muzikos ansamblių sėkmės istorijų, galbūt jomis pasipiktinę, o gal tiesiog iš meilės šiuolaikinei muzikai, pastaraisiais metais pabiro jauniausios kartos – ką tik baigusių ar vis dar studijuojančių muzikantų suburti šiuolaikinės muzikos ansambliai. Nors pandemija priverstinai kiek pristabdė jų entuziazmą, tačiau nenumalšino noro pasauliui apie save pasakoti per šiuolaikinę muziką. Vienas šių ansamblių – tai 2020 m. rugsėjį jaunosios kartos kompozitorės Beatos Juchnevič suburtas „Fluorescence“. Ryškios Beatos lyderystės vedamas ansamblis, nepaisant pandemijos įšalo, jau spėjo pasirodyti festivaliuose „Muzika erdvėje“ ir „Druskomanija“, o šį pavasarį netgi pristatė debiutinį albumą „Dream“.

„Fluorescence“, kaip yra pasakojusi pati Beata, suburtas tam, kad padėtų jauniausios kartos kompozitoriams. Tiems, kurių dar nepastebėjo „didieji ansambliai“, kurie dar tik pradeda savo kūrybinį kelią, daugeliu prasmių – tik mokosi, kartais – suklysta. „Fluorescence“, sudarytas iš tokių pat jaunų žmonių, tampa saugia erdve skleistis jaunųjų kūrybinėms idėjoms. Tad nereikėtų nustebti, jeigu šio ansamblio koncertų programose nugulę vardai dar negirdėti – greičiausiai ten gimsta ateities šiuolaikinės muzikos žvaigždės.           

„Artisans“

Į dar vieną naują šiuolaikinės muzikos ansamblį „Artisans“ 2019 m. susibūrė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojantys kompozitoriai ir atlikėjai. Kol kas bene labiausiai šis ansamblis išsiskiria sveika ironija ir geru humoro jausmu, kurių persmelkti performatyvumo elementų turintys jų pasirodymai.

„Pabrėžtinai nesame „sėkmingas“ ansamblis“, – bene pirmajame savo interviu Lietuvos muzikos informacijos centrui pasakojo ansamblio nariai, išlaikydami ironišką pozą ir sveiką savikritiškumą, neteigdami savo genialumo. Ansamblis pritaria šiandienei tradicijai vengti muzikos skirstymo į stilius ir žanrus, smagiai ironizuoja populiaraus „socialinio atsakingumo“ ir „projektinio mąstymo“ temomis, tačiau išlieka atviras konceptualumui.

Kitaip nei „Fluorescence“, „Artisans“ nors ir skiria daug dėmesio ansamblio narių ir apskritai savo kartos kompozitorių kūrybai (iš to sudarytas ir ansamblio debiutinis albumas „Paribys“, beje, gimęs iš bendro projekto su mokslininkais), tačiau ja neapsiriboja. Jų programose galima rasti ir platesnę lietuvių kompozitorių kūrinių perspektyvą (Ričardo Kabelio, Rūtos Vitkauskaitės, kitų kompozitorių darbų), taip pat užsienio kompozitorių kūrinių. „Mes tiesiog esame švytuoklės, rodančios egzistencinę egzaltaciją, pasiekiančią Kierkegaard’o nerimo sąvokos apibrėžtį“, – kitame smagiame savo interviu sakė artizanai. Smagūs, ironiški ir, atrodo, žinantys, ką daro.


Daugiau šio žurnalo „Lithuanian Music Link“ numerio tekstų skaitykite čia.