Laura KEŠYTĖ | T.E.M.A. + Lukiškių kalėjimas 2.0 + Sodas 2123
„
Galerijos kolonizuoja senas pramonines erdves visame pasaulyje. Toks pats fenomenas ištinka ir nebeveikiančius kalėjimus – jie virsta kultūros renginių vietomis, jaunimo klubais ar viešbučiais. Bet kokiu atveju, tokių pastatų architektūra ir prisiminimai veikia publiką, pridėdami netikėtumo faktorių čia eksponuojamam menui“, – sako menotyrininkė, meno kritikė Agnė Narušytė.
SOULFUL SHIPYARD
I’m sittin’ on the dock of the bayWatchin’ the tide roll away, ooh
I’m just sittin’ on the dock of the bay
Wastin’ time “(Sittin’ On) The Dock Of The Bay” – Otis Redding
Klaipėdoje, sename jūriniame Lietuvos mieste, egzistuoja graži bendruomenė, vadinama „T.E.M.A“. Čia lankosi menininkai, amatininkai, ekologijos mylėtojai, įvairiausi kultūros aistruoliai. Jei konkrečiau, čia – labiau jausmas nei vieta. Bendruomenei nepriklauso joks žemės sklypas, pastatas, rezidencija ar meno erdvė, bet jie tokią užima, tik visad laikinai.
„Kaip organizacija gyvuojame dvylika metų. Prieš persikeldami į buvusios laivų statyklos kompleksą „Memelio miestas“ (angl. „Memel City“) dirbome kitoje apleistoje gamykloje, žinomoje „Fanierkės vardu“, – pasakoja žinomas šviesos menininkas Linas Kutavičius, „T.E.M.A“ įkūrėjas. Laivų statyklos kompleksas yra „gerasis vaiduoklis“ iš industrinės revoliucijos laikmečio, bet jau užsitikrino šviesią ir gana prabangią ateitį.
„Netrukus šioje vietoje iškils nauji prabangūs gyvenamieji pastatai, šiuolaikiškos biurų erdvės, kavinės ir barai, kurios siekis – tapti antru žymiausiu miesto rajonu po senamiesčio“, – pranašauja menininkas. Tačiau kol kas „Memelio miestas“ vis dar veikia pasidabinęs autentiška uniforma, jis – kupinas sielos, gyvas ir alsuojantis.
DEMOKRATIŠKAS, DRAUGIŠKAS IR LAISVAS
Į šią vietą patenkama pro penkių metrų aukščio vartus. Čia stovi senas, kuklus laivas, kurio vaidmuo – ne tik kaip eksponato. Pasak Lino, anksčiau jis tarnavo kaip šiltnamis, o prieš tai – kaip vaikų žaidimų aikštelė. Didžiąją savo gyvavimo dalį buvusi laivų statykla buvo neprieinama turizmui. „Tai buvo klaikus ir purvinas rajonas, pilnas murzinų prasigėrėlių, kurie čia dirbo sovietmečiu“, – prisimena čiabuvis menininkas ir fotografas Remigijus Treigys. „Bet dabar jausmas – lyg kokiam Berlyne“.
Pastaruosius porą metų „Memelio miestas“ veikia kaip rezidencija, kurioje vyksta koncertai, meno parodos, kultūriniai renginiai, vakarėliai ir kiti įdomūs dalykai. Čia galima išgerti, paragauti įvairaus maisto, išgirsti gyvų pasirodymų ar tiesiog prisėsti ir pasimėgauti gražiais vaizdais. „Ši vieta kupina idėjų ir entuziazmo. Aplinka čia demokratiška, draugiška ir laisva. Nėra būtinybės kostiumams ar kitiems formalumams. Čia galima atvažiuoti dviračiu, ateiti pėsčiomis, su draugais ar be draugų, ir kada beatvyktum – čia visad pilna gyvybės“, – džiaugsmingai dalinasi Remigijus.
VAKARĖLIAI IKI AUŠROS? JOKIŲ PROBLEMŲ!
Daugumai nuolatinių lankytojų ši vieta žinoma kaip „Hofas“. Šis pavadinimas yra kilęs iš germaniško žodžio „Hof“ (liet. kiemas). „Arti mūsų nėra nei kaimynų, nei gyvenamųjų namų. Visa teritorija orientuota į uosto pusę, tad čia, miesto centre, surengti vakarėlius iki paryčių – jokia problema. Tai – unikalu!" sako Linas.
Kokia muzika čia laukiama? „Kiekvienas, kuris neranda sau vietos šiame mieste, randa ją pas mus“, – juokdamasis teigia „T.E.M.A“ įkūrėjas. „Tai nišinė vieta nišinei muzikai. Dažniausiai scenoje pasirodo šiuolaikinio džiazo ir alternatyviosios elektronikos atlikėjai.
Dabar – keli žodžiai apie čia esančią lauko sceną. „Ji pagaminta iš krovininių konteinerių, o garso izoliacija – iš medinių palečių. Kai ką atsivežėme iš ankstesnės „Fanierkės“ studijos. Kai kurios medžiagos buvo panaudojamos penktą kartą.“
ESMĖ – LAIKINUME
„Memelio mieste“ ne tik scena, bet ir didžioji dalis baldų yra naudoti daiktai, prikelti naujam gyvenimui kaip, pavyzdžiui, kieme stovintis didžiulis burbulas, kuris buvo palydovinio laivo radaro gaubtas. „Yra toks posakis: „laikas – pinigai“. Jei praleidžiame laiką ieškodami, konstruodami, statydami, tai darome savo laiko sąskaita. Galbūt ir būtų greičiau nueiti ir medžiagas nusipirkti, taip sutaupant tiek laiko, tiek pinigų, bet mums svarbiau yra idėjiškumas, dėmesys detalėms, ir tai jokiu būdu nėra apie pinigus“, – sako Linas.
Bet kiek laiko jie iš tikrųjų turi? „Jei atvirai – mes nežinome. Tai mane labiausiai ir žavi. Bendruomenė žino, kad ši vieta yra laikina, tačiau jie vis tiek čia įdeda visą savo širdį. Aš asmeniškai taip negalėčiau, nes man reikia pastovumo“, – svarsto Remigijus.
„Kaip ten bebūtų, laikinumas motyvuoja, nes kai nori kažką įgyvendinti, esi priverstas tai daryti čia ir dabar. Nėra laiko atsipalaiduoti“, – šypsosi Linas.
I was sailing to the land whereOur white is becoming brighter
I landed on the shore
Of the lake of honesty and conscience There I met a dog, Moses, and
Talked with a second Jesus
Even if he didn’t notice that he was
The second, not the first, not the lonely one,
Not the holiest one
But the second
Just a second in a minute
Like you and me “Sailing” – Garbanotas
KINEMATOGRAFIŠKASIS KALĖJIMAS
Let's rockEverybody, let's rock
Everybody in the whole cell block
Was dancin' to the Jailhouse Rock
“Jailhouse Rock” – Elvis Presley
Apsilankymas „Lukiškių kalėjime 2.0“ pirmą kartą gali pasirodyti kiek keistoka patirtis. Anksčiau ši vieta veikė kaip įkalinimo įstaiga įvairiausio plauko nusikaltėliams – smurtautojams, liūdnai pagarsėjusiems serijiniams žudikams ar net garsiesiems miesto Al Kaponėms. Taip pat tai buvo kankinimų rūsys, kuriame politiniai kaliniai buvo žiauriai kankinami nacių ir sovietų režimų laikais. Niekas negalėjo įeiti pro šios tvirtovės vartus be specialaus leidimo.
Miestui plečiantis ir vystantis, šimtametis kalėjimas liko beveik nepaliestas. Įsikūręs prestižiškame Vilniaus rajone, jis netrukus pradėjo per daug išsiskirti iš jį supančios aplinkos – stiklinų biurų, hibridinių ar elektrinių automobilių, mados butikų. Dar visai neseniai šis kalėjimas buvo tik tuščias pastatas, dabar jame pradėjo alsuoti gyvybė.
KALINIUS PAKEIČIA KULTŪRA
2021 metais kalėjimas atvėrė duris kaip viešų renginių vieta. Čia vyksta ekskursijos, koncertai, festivaliai, meno parodos ir įvairūs kultūriniai renginiai. „Man labiau patinka žodis konversija. Jis geriausiai apibrėžia tai, ką mes čia darome: kuriame bendruomenę, mezgame ryšius, ieškome naujų talentų, garsiname Lietuvių produkciją ir į svečius kviečiame tarptautiniu mastu žinomus vardus“, – sako „Lukiškių kalėjimo 2.0“ vadovas ir „8 Days A Week“ įkūrėjas Martynas Butkevičius.
Aštuoniolika tūkstančių kvadratinių metrų – net tokio dydžio yra ši vieta! Istorinį kompleksą sudaro keli pastatai, turintys kultūros paveldo vertybės statusą. Pats vertingiausias perlas – stačiatikių Šv. Mikalojaus bažnyčia, kuri dažnai naudojama filmų peržiūroms. Kadangi kalėjimo teritorija vis dar atrodo kaip milžiniška tvirtovė, tai – taip pat puiki vieta kinematografijos vizijoms (ypač siaubo!). Nenuostabu, kad čia buvo nufilmuotos kai kurios populiariausio „Netflix“ serialo „Stranger Things“ ketvirtojo sezono scenos.
„Kai į duris pabeldžia dėmesio vertas projektas, mes jį įsileidžiame. Tačiau dabar esame gana užsiėmę. Turime didelę bendruomenę, ir čia kasdien vyksta renginiai, už kuriuos esame atsakingi“, – priduria Martynas. „O, taip, tai ne tik kultūrinių renginių vieta. Čia savo studijas ir dirbtuves įkūrė beveik 400 menininkų, vadinamųjų rezidentų, į kalėjimą galinčių patekti visą parą. Nereikia nė sakyti, kad reikėjo nemažai investuoti, kad visi galėtų patogiai dirbti. Bet man labai patinka ši vieta, kuri, mano nuomone, kasdien gerėja ir gražėja. Neįsivaizduoju puikesnio būdo šios vietos energijai „pagydyti“.
Nors pandemija sudrumstė vandenis, o vykstant Rusijos karui Ukrainoje išlieka stiprus neapibrėžtumas, visi stengiamės daryti viską, ką galime ir tęsti darbus. Čia niekad nėra tylu, o praėjusią vasarą dar ir pradėjome pirmąjį tarptautinį muzikos festivalį „#mybloodyfestival“. Beveik visos vietinės grupė nori surengti koncertą šioje scenoje, ir tai yra ne tik todėl, kad mes šiuo metu – vieni populiariausių vietų. Profesionalios apšvietimo ir įgarsinimo paslaugos yra svarbus ir viliojantis veiksnys. Nesvarbu, ar esate legenda, ar dar tik kylantis atlikėjas. Visi gauna vienodas sąlygas“, – nesigirdamas pabrėžia vadovas.
Lauko scena yra didelė unikali erdvė, kurioje nesunkiai tilptų visa šokių trupė. „Iš tiesų, ši scena puiki, turinti galingą garso sistemą“, – kalba muzikantas Žilvinas Jagėla. Jis su savo grupe „Arklio Galia“, vietiniu mastu garsėjančia avangardiniais tonais ir meninio art-roko skambesiu.
„Smagu, kad net mažesnės, alternatyviosios grupės sulaukia tokio paties aptarnavimo ir dėmesio, kaip žinomi ir populiarūs atlikėjai. Taigi „Arklio Galiai“ nereikia koncertuoti bare ar mažoje scenoje. Turime galimybę groti savo publikai didelėje vietoje su gražiu apšvietimu“, – džiūgauja jis.
DVILYPIŠKUMAS ČIA PASITEISINA
Koks jausmas apima koncertuojant šiame liūdnai pagarsėjusiame buvusiame kalėjime? „Jei atvirai – iš pradžių nesijaučiau patogiai. Negalėjau negalvoti, kas ir kokiomis aplinkybėmis čia buvo įkalintas. Mano vaizduotė sukurdavo įvairiausių istorijų... Bet po metų ar daugiau tas jausmas išblėso. Kalėjimas pagaliau pradėjo atrodyti kaip tikras kultūros centras“, – prisimena Žilvinas.
Tačiau pelėdos nėra tokios, kokios atrodo (D. Lynch „Twin Peaks“ citata). „Neseniai apsilankiau ekskursijoje po kalėjimą su gidu, vaizdiniai iškart sugrįžo – visos siaubingos, giliai sienose slypinčios emocijos. Nors ir sunku išvengti dvilypio jausmo, gal tai nėra blogai? Jei tai būtų tik sena gamykla, gal ji nebūtų tokia įdomi ir vaizdinga. Bet čia – siužetas suktas, o pati vieta – priverčianti susimąstyti“.
Keli svarbūs žodžiai apie kalėjimo ekskursijas, kurias būtina patirti!
Ar esate girdėję sąvoką „tamsusis turizmas“? Šis reiškinys apibūdinamas kaip ekskursijos po vietas, susijusias su mirtimi, kančia ir tragedijomis. „Tapdami kalėjimo turistais, tyrinėdami kamerą, kurioje buvo laikomas nuteistasis žudikas, pradedame tapatintis su jo istoriją“, – sako menotyrininkė Agnė Narušytė. Kai pati buvo naktinėje ekskursijoje Lukiškių kalėjime, ji neslėpė, jog buvo apsėsta smalsumo.
„Man buvo nenusakomai įdomu tyrinėti kamerą... Manau, kad tai buvo kamera, kurioje kalėjo nuteistieji iki gyvos galvos. Tualetas, praustuvas, viskas, kas ten buvo įrengta, žadino vaizduotę, tad automatiškai pradėjau galvoti, ką reiškė visą likusį gyvenimą praleisti tokiame mažame kambaryje. Buvo sunku save sustabdyti“, – pasakoja ji.
Ekskursija po kalėjimo kameras yra tarsi kelionė po kito žmogaus gyvenimą, kurio nuoširdžiai viliamės nepatirti jokiomis kitomis aplinkybėmis. „Toje kelionėje lyg išgyveni kitų žmonių kančias, ir tai verčia jaustis nepatogiai, tačiau patirtis yra keistai gundanti“, – dalinasi Agnė.
They're trying to build a prisonThey're trying to build a prison
They're trying to build a prison
(For you and me to live in) “Prison Song” – System of a Down
EDENO SODAS
I went down among the dust and pollen
To the old stone fountain in the morning after dawn
Underneath were all these pennies fallen
From the hands of children
They were there and then were gone
And I wonder what became of them
What became of them
“The Shrine / An Argument” – Fleet Foxes
Įsivaizduokite garso dizainerį, kuriantį garso takelį su aukščiausios kokybės įranga. Pasodinkite šimtmečio senumo mokyklos klasėje, postapokaliptinėje besilupančių sienų atmosferoje. Dabar pažiūrėkite pro langą. „Edeno sode“ būriuojasi draugiškų žmonių grupelė. Sakote – keista?
DYGSTANČIOS IDĖJOS
„SODAS2123“ yra viskas, tik ne naujai įrengtas ofisų kompleksas. Tai savivaldiškos bendruomenės erdvė unikaliame rajone ant kalvos, tarp senų kapinių ir greitkelio. Čia savo veiklomis užsiima įvairūs menininkai ir kultūros organizacijos. Šis rajonas yra arti miesto centro – penkiolika minučių pėsčiomis, ir jūs jau Vilniaus miesto centro širdyje.
„XVII amžiuje čia buvo sodų rajonas, vadinamas „Edeno sodu“. Norėjome išsaugoti sodo tematiką, todėl adaptavome šią metaforą savaip. Čia, savo sode, daiginame, auginame ir puoselėjame idėjas“, – sako viena kultūrinio komplekso iniciatorių Danutė Gambickaitė (beje, čia yra įkurtas ir standartinis sodas!).
Pastatų kompleksas – keistas pokario ir vėlyvosios moderniosios architektūros palikuonis. Daug dešimtmečių ja naudojosi valstybinė internatinė specialiųjų poreikių vaikų mokykla. Vėliau apleistos patalpos pamažu pradėjo priminti Černobylį. „Prisimenu ant žemės padrikai išmėtytus žaislus. Buvo ir daugiau dalykų, primenančių praeitį. Kartą, kol dar remontavome patalpas, buvę mokiniai atėjo pasižvalgyti. Staiga apėmė jausmas, kad ne taip jau ir seniai gyvenimas čia buvo visiškai kitoks“, – prisimena Žilvinas Jagėla, tapęs vienu pirmųjų komplekso rezidentų.
GLOBALŪS IŠŠŪKIAI, ALTERNATYVIOS PRIEIGOS
2020 metais šis kompleksas tapo atvira darbo ir kultūros erdve. „Norėjome sukurti aplinką, kurioje menininkai ir organizacijos galėtų dalintis ir keistis savo paslaugomis, žiniomis, meistriškumu ir materialiais ištekliais. Vadinkite tai mainų ekonomika“, – sako Danutė. Nors bendruomenė yra gyvas organizmas, kurį sunku sukurti pagal pareikalavimą, ji tiki, kad jiems sėkmingai pavyko suburti įvairias meno ir kultūros disciplinas.
Čia aktyviai dirba per šimtą rezidentų: kinematografai, animatoriai, fotografai, garso ir vaizdo dizaineriai, architektai, šviesų menininkai, skulptoriai, dailininkai, muzikantai – galėtume vardinti ir vardinti! Jei jums reikia pagalbos, tereikia prasieiti bendru koridoriumi. „Kaip bendruomenė, mes nerėminame savęs į vieną konkrečią meno sritį. Taip yra todėl, kad šiandieninis šiuolaikinis menas yra daugiasluoksnis ir daugiamatis (puikus pavyzdys yra „Sun&Sea“ – spektaklis, peržengiantis operos ir spektaklio ribas). Akcentuojame bendrus interesus ir vertybes, globalius iššūkius ir praktiką, paremtą eksperimentinėmis ir alternatyviomis prieigomis“, – dalinasi Danutė.
STILINGUOSE LAIKO SLUOKSNIUOSE
Viena kertinių „SODAS2123“ bendruomenės vertybių yra tvarumas. „Permąstyti dabartį ir ateitį, ir savo buvimu padaryti kuo mažiau žalos aplinkai – tokie buvo mūsų pagrindiniai tikslai nuo pat įsikūrimo pradžios“, – sako ji. Nuo pat pradžių komplekso rekonstrukcijai vadovavo du talentingi architektai: Ona Lozuraitytė ir Petras Išora.
„Jei užsuktumėte į „SODAS2123“, atrastumėte medžiagų, pakartotinai panaudotų, perdirbtų į kažką naujo. Jie tapo praeities atsiminimų laikmenomis. Pavyzdžiui, dalis salės sėdimų vietų buvo paimta iš seno dramos teatro, o suolai – iš dabar jau nugriautos Profsąjungų salės kolonų“, – pasakoja Danutė.
Laiko sluoksniai įspausti ir skaitmeninėje erdvėje. „Sukūrėme specialų šriftą, turintį vintažinį prieskonį. Mūsų sode viskas kiek neapdorota, nenušlifuota. Čia tvyro šiek tiek aptriušėliška atmosfera. Bet tuopat metu tai – labai šiuolaikiška“, – sako grafikos dizaineris ir komplekso vizualinio įgyvendinimo, techninės ir ūkio dalies konsultantas, vadovas Marek Voida. Jis, kaip muzikos selektorius (DJ), keletu žodžių papasakojo ir apie „SODAS2123“ vykusius vakarėlius.
„Tai tikrai ne apie populiariąją muziką“, – juokiasi jis. „Čia vyksta garso meno renginiai, visad šiltai priimame eksperimentinės ir alternatyvios muzikos atlikėjus. Rengiame tiek gyvos muzikos koncertus, tiek elektroninės muzikos vakarėlius. Mūsų erdvė eklektiška ir visad atvira įvairovei“.
I'm like youIn awe of how the flowers grow
I'm like you
In awe of how the flowers grow
“How The Flowers Grow” – Royksopp, Pixx
Daugiau šio žurnalo „Lithuanian Music Link“ numerio tekstų skaitykite čia.