Theo TRIANTAFYLLOU | Pasiklausiau. Užsienietis recenzuoja 10 lietuviškosios indie, pogrindžio (ir ne tik) scenos albumų

Kai man pasiūlė išsirinkti ir recenzuoti neseniai išleistus Lietuvos atlikėjų albumus, pajutau intrigą ir nerimą. Nors mano išsilavinimas susijęs su populiariąja muzikologija, o apetitas visoms muzikinėms naujovėms nepasotinamas, apie Lietuvos atlikėjus nieko nebuvau girdėjęs, tad tyrinėjimų lauko potencialas vykdant šį projektą regėjosi labai įspūdingas. Bet ar man derėtų į viską žvelgti mokslingomis etnomuzikologo akimis? O gal muzikos žurnalisto? O gal esama tam tikros tarpinės erdvės, kuria vertėtų kliautis?

Šie klausimai iliustruoja tipinę šiuolaikinės muzikologijos problematiką. Imdamasis pasiūlyto darbo nusprendžiau, jog bus geriausia, jei apie muziką rašysiu visų pirma kaip klausytojas. Šio bazinio su muzikos poveikiu susijusio atributo nepakeis joks kitas sau prisiskirtas asmeninis gebėjimas, jokie mokslai, jokia patirtis, profesija ar tapatybė. Žmogus, laikantis save ekspertu, tarsi suteikia sau tam tikrų galių ir atveria vartus į erdves, kuriose renkasi elitas, kritikuojantis visus aplinkinius asmeninio pasitenkinimo vardan. Kad ir kaip baisiai tai skambėtų, visa tai bent jau leidžia jaustis kaži ko dalimi, antraip man sudėtinga atrasti sau tinkamą poziciją. Esu graikas, man per trisdešimt ir, prisipažinsiu, mėgindamas recenzuoti šūsnelį lietuviškos muzikos kartais pasijusdavau pasimetęs.

Jūs tikriausiai paklausite – ką reiškia pasimetęs? Be abejo, ne dėl pačios muzikos. Žemiau pristatomi albumai – tai popso, postpanko, eksperimentinės muzikos, elektronikos, repo ir kitų žanrų mišinys, puikiausiai tikęs godžioms mano ausims. Jie skamba šviežiai, aštriai, dažnai pasižymi geru prodiuserių darbu ir visais atvejais sukurti apgalvotai.Man teko apsiriboti dešimčia albumų, o tai padaryti buvo sunkiau negu gali atrodyti iš šalies. Įvedžiau vienintelį papildomą kriterijų – rinkausi tik 2020 arba 2021 metais išleistus albumus. Labai subjektyviai: neieškojau pačios populiariausios muzikos kanoniniu arba visuotinai pripažintu atžvilgiu, tačiau lygiai taip pat nemėginau raustis kuo giliau į žemę stengdamasis prisikasti prie pogrindyje lindinčių talentų, kurių iki tol niekas nebuvo aptikęs.

Reikia pasakyti, kad ieškodamas informacijos apie lietuvišką muziką daugeliu atvejų rėmiausi socialiniais tinklais, blogais ir kitomis interneto svetainėmis. Didžiai nustebau aptikęs tokią gausybę šaltinių ir suvokęs, kiek rūpesčio ir pastangų įdėta juos kuriant (tai pasakytina ir apie šį žurnalą). Akivaizdu, kad Lietuvoje gyvuoja ir klesti stiprios bendruomenės, palaikančios tiek šiuolaikinę akademinę muziką, tiek alternatyviąsias kryptis, indie, repą, elektroniką ir taip toliau, o taip pat šios muzikos atlikėjus. Spėčiau, jog palaikymas, be kita ko, pasireiškia koncertais, festivaliais, apdovanojimo ceremonijomis ir viskuo, kas su tuo susiję. Susidariau įspūdį, kad dauguma naujoviškų ir šviežių dalykų gimsta sostinėje Vilniuje, tačiau likau maloniai nustebintas aptikęs įdomios muzikos, sukurtos Kaune, Šakiuose ir kituose mažesniuose miestuose. Tai, kad muzikinė kūryba šalyje tokia eklektiška ir gausi, o jai skirtos informacijos taip daug, rodo, jog kalbame apie klestinčią ekosistemą, suformuotą ant tvirtų pamatų ir palaikomą stipraus karkaso – per institucinę paramą, žiniasklaidos dėmesį, subkultūrų įtraukimą arba visų šių trijų dėmenų sąveiką.

Aukščiau minėjau, jog man nebuvo sudėtinga vertinti grynai muzikinius visų aptariamų albumų aspektus: nustatyti jų žanrą arba žanrus ir vėliau tiesiog mėgautis įrašais. Šis pirminis procesas gimdė savotišką artumo pojūtį: nepaisant kilmės ir požiūrio taško (iš vidaus arba iš išorės), klausytojui nesunku muzikoje aptikti arba priskirti jai vertingus ir malonius dalykus. Tačiau lietuviški tekstai tą artumo pojūtį naikina, jie tampa barjeru, kurį klausytojams sudėtinga įveikti, dalį jų gal apskritai atstumia.

Man nepavyko išspręsti šios problemos – aš galiausiai pasidaviau. Klausydamasis tam tikrų albumų dalį tekstų išsiverčiau, bet likusių klausiausi nesuprasdamas nė žodžio. Mėginau šį „kitoniškumą“ pajungti savo labui – stengiausi, kad neatkoduojami dainų tekstai virstų mano muzikinio potyrio dalimi. Ir pavyko! Ilgainiui klausiausi muzikos jau ne kaip į svetimą teritoriją parašiutu nuleista persona, kurią slegia nežinomybė ir norisi nuo greičiau sprukti. Priešingai, jaučiausi tarsi pamažu įsiliečiau į šį paslaptingą, anksčiau nepažintą pasaulį, kupiną entuziastingų, talentingų ir ambicingų žmonių, rašančių muziką, kuri nori perlipti geografines ribas ir pasiekti visų klausytojų ausis.

Jūs tikriausiai jau supratote, kad ėmęsis šios veiklos aš patyriau daugybę smagių muzikinių atradimų. Mano pasirinkimus, be jokios abejonės, lėmė asmeninis skonis, tačiau iš dalies jie atsitiktiniai. Tikiuosi, man pavyko ir tave, skaitytojau, bent kiek sudominti, tad čiupk ausines, įsipilk mėgstamo gėrimo ir klausykis.

DEŠIMT ALBUMŲ, KURIE VALDO

Egomašina – Spąstai (2020)
Vilnius, išleista savarankiškai

Griausmingas postpankas su elektronikos elementais iš Vilniaus. Grupė, 2020 metais išleidusi šį albumą, išplaukė į erdvesnius vandenis ir net pateko tarp „MAMA“ nominantų (šį apdovanojimą, regis, galima vadinti pačiu prestižiškiausiu popmuzikos prizu Lietuvoje). Ir krautrock energija titulinėje kompozicijoje, ir pagaulios boso linijos „Linksmyje“ bei „Tu vėl spąstuose“ – visa šio albumo muzika klausytoją veda tamsiais, grėsliais keliais per dabartį. Šioje kelionėje vis atsikartoja vartotojiškumo, gyvenimo tempo ir technologijų įsigalėjimo temos (viena daina vadinasi „Dronai“, tai paaiškina, ką turiu galvoje). Muzika įkrauta šėlsmo, bet jis visuomet kontroliuojamas: ritmo sekcija kuria šuoliuojantį foną tarsi iš tolio ataidinčiam vokalui, kurį derėtų lygiomis dalimis vadinti skvarbiu ir agresyviu. Paskiri sintezatorių skambesiai ir pagaulios gitarų slinktys suteikia muzikai papildomų dimensijų, o klausytojams – nedažnų ramesnio būvio momentų. Kita vertus, muzikoje esama skubos ir vilties nuojautų („Rytas“). Labai įdomus ir intriguojantis albumas, galintis sujaukti jūsų mintis, patenkinti estetinius poreikius ir priversti šokti – ir visa tai tuo pat metu.

Klausytis: „Rytas“, „Jūros banga“, „Linksmis“.

shishi – Mafitishei (2020)
Vilnius, The state51 Conspiracy Ltd

„I get tired, I get lazy, I get super super super super crazy“, – unisonu dainuoja merginų trijulė pirmojoje šio 2020 metais išleisto albumo kompozicijoje. Su jų teiginiu, be abejo, susitapatins daugelis, tačiau kartu jis skamba it kvietimas kilti į kovą su šiuolaikinio gyvenimo nuoboduliu ir absurdais. Energija trykštančios merginos ir po šios deklaracijos nenuvilia – atvirkščiai, jos padvigubina statymus, groja žinodamos ką daro, persijungia iš anglų kalbos į lietuvių, dainuoja kartu (mane tai visuomet žavi, o šiame albume tai kuria stebuklus) – iš viso to maištaujančios mergiotės (tokios prieš 30 metų buvo vadinamos riot grrrls) lipdo punk ir garage hibridą, plaukiantį palei Baltijos jūros pakrantę. Grupė spinduliuoja neabejotinu pasitikėjimu savimi ir neperdėta atida aktualijoms, nuneigti jų intelektą būtų sunku, o energiją reikėtų matuoti vienuoliktuku dešimties balų skalėje. Kažkas man viduje kužda, kad jų vieši koncertai turėtų rauti stogą. Įrašų kokybė irgi puiki: muzika skamba švariai ir tvarkingai, išlieka girdimi ir ausiai mieli lo-fi niuansai.

Klausytis: „Mafitishei“, „Ok Thx Bye“, „Empty“.

Patricia Kokett – Bizarr EP (2020)
Vilnius, Knekelhuis

Šis albumas, gimęs sugrįžus iš kasmetinės Devynių dievų-valdovų šventės Puketo saloje (Tailandas), vadintinas dangiškuoju nuotykiu, gaubiamu paslaptingos auros, kuri neatsargų klausytoją užvaldo akimirksniu. „Transcendentiškumo“ terminas galbūt tiksliau apibrėžia muzikinį vyksmą, kurio rėmai – nuo atpalaiduojančio acid house („Szamanka“) iki kosminio techno („Amulet“ ir „Hexerrr“). Juo galima mėgautis ir namuose – per ausines, užsimerkus, ir gyvame koncerte – bruzdančioje erdvėje po atviru dangumi, kur klausytoją veikia visi jusliniai stimuliatoriai. Prodiuseris Gediminas Jakubka (scenoje jis tampa Patricia Kokett) šio albumo kompozicijas paspalvino Tailande įrašytų šventės garsų atkarpomis. Jos papildo ir be to erdvius garsovaizdžius, kuria į transą panašią būseną, keliaujančią iš kūrinio į kūrinį ir pasiekiančią kulminaciją paskutinės kompozicijos katarsyje. Gali būti, kad neo-trance estetika tiks ne visiems, bet neįmanoma nevertinti į albumą sudėtos atidos ir meilės, paverčiančios „Bizzar“ jaudinančiu dokumentu, atliepiančiu neišmatuojamo gylio įspūdžiams. Svarbiausia – pajusti norą leistis į šią kelionę, nes žengę pirmąjį žingsnį eisite iki galo.

Klausytis: „Szamanka“, „Amulet“, „Ekstase“.

Kamanių šilelis – 9 (2020)
Vilnius, išleista savarankiškai

Jei bent kartą susimąstėte, kaip 2021 metais galėtų skambėti liaudiškas padavimas, atsakymą galbūt sužinosite pasiklausę šio „Kamanių šilelio“ albumo. Duetas tobulai įvaldė garsinio pasakojimo meną, o jų naujausias darbas kyla nuo žemiškosios būties, nors ekspansyvus elektroninis folk nėra perdėtai įmantrus. Mediniai pučiamieji („Dykuma“) ir styginiai, taip pat kerintis Kamilės Gudmonaitės balsas veda klausytoją į klajones po kaimiškąją Lietuvą (tiesą sakant, nebūtinai tik ją) ir anaiptol neskamba standartiškai arba pretenzingai. Kartais, tiesa, pasakojimas suka keistokais takais, kur gitarų skambesys, lydimas įspūdingos perkusijos, įgyja rytietiškų bruožų („Dulkės“) – visa tai buvo būdinga maždaug 2005-ųjų kirpimo dubstep. Kompozicijoje „Polaroid“ skleidžiasi ambient pop, o „Paleisk mane namo“ girdime paprastą akustinį folk, dėl to klausantis albumo dėmesys neslopsta. Grupė dainuoja gimtąja kalba, bet iš to, ką man pavyko suprasti, spėju, jog tai tradicinės liaudies dainos, pateiktos pridėjus gerą dozę asmeniškumų ir entuziazmo.

Klausytis: „Aš nieko nežinau“, „Dykuma“, „Dulkės“.

Abudu – Gaisras (2020)
Šakiai, Abudu / DamnGood

Tai antrasis grupės, muzikuojančios provincijos miestelyje, kur gyventojų vos 5 tūkstančiai, albumas. Klausydamasis šio darbo supratau, jog tai vienas tų retų atvejų, kai profesionalumo ir žaismės pusiausvyra tokia subtili, kad net sudėtinga nuspėti, kaip ilgai šią muziką kūrę žmonės gyvuoja grupės pavidalu. Arba kiek jiems metų. Arba kaip jie atrodo – tai metalistai ar emo pasekėjai, hipsteriai ar moksliukai, o gal visai kas kita. Tačiau netrukus tai visiškai nebesvarbu, nes tave jau blaško emocijų, vyksmo ir energijos uraganai – tikrų tikriausias „Gaisras“. Kartais muzika švelni ir nostalgiška („Gaisras“, „Lelijos baltos“), kitais atvejais ji liepsninga ir taki („Tylos minutė“, „Karalius“). Šiaip ar taip, visame albume esama tam tikrų keistokai narkotizuojančių elementų, kurie įtraukia ir nebepaleidžia. „Abudu“ kompozicijos pinamos iš emo, progresyviojo roko, indie pop ir alternatyviosios bei eksperimentinės muzikos elementų, kurie konstruojami ne linijine, o savitai pasirinkta tvarka, ir tai daugeliu atvejų pasiteisina. Telieka tikėtis, kad žengdami pirmyn grupės nariai nenusiduos į popsą ir išliks ištikimi indie subtilumams, kurių taip daug jų muzikoje.

Klausytis: „Gaisras“, „Juodos akys“, „Karalius“.

Solo ansamblis – Olos (2020)
Vilnius, Artoffact Records

Lietuvoje, regis, gausu grupių, grojančių perdirbtą industrinį arba tamsųjį electro, primenantį paskutiniuosius du XX amžiaus dešimtmečius. Kartu su panašiais atlikėjais Baltarusijoje, Latvijoje ir Rusijoje, lietuviškosios grupės įsilieja į bendrą kūrybinio polėkio kupiną erdvę. „Solo ansamblio“ albumas „Olos“ – dėmesio vertas pavyzdys. Įrašai nepriekaištingai kokybiški: apniukusios gitaros, dygūs sintezatoriai ir vokalo intarpai, retkarčiais nušviečiantys tamsiausias šios muzikos kerteles – muzikos, kurią patys atlikėjai yra pavadinę „liūdnu šokiu“.[1] Albumas iš esmės išlaiko vienovę, o pusiaukelę pasiekia kompozicijomis „Baloje“ ir „Piligrimai II“, dvelkiančiomis gaivalinga ir kiek dirbtinai meniška postpankinės estetikos dvasia, nukeliančia klausytoją į kaži kuriame buvusio „rytų bloko“ užkampyje užsilikusį tamsų apleistos gamyklos rūsį. Po to skamba „Neturėjom dainos“, kur energija kiek aprimsta, o „Bydermejeris“ – tai tikrų tikriausias šokis, sudurstytas iš besikartojančių techno ritmikos segmentų, sinkopuotų hi-hat ir sintezatoriaus garsų, kurių sluoksniai praturtina garsovaizdį, bet netrikdo muzikinio vyksmo. Likę albumo kūriniai nenukrypsta nuo bendrosios linijos, o klausytojas galiausiai lieka sužavėtas ir kiek suglumęs bei melancholiškas.

Klausytis: „Fosforinis baseinas“, „Piligrimai II“, „Bydermejeris“.

Semănat – Glina / Pole (2021)
Vilnius, Apport!

Albumo pradžioje klausytoją pasitinka mechaninių džeržgesių ir elektroninio triukšmo siena – tikriausiai tokius garsus tūlas tikėtųsi girdėti pabudęs iš košmariško sapno. Po keliolikos sekundžių viskas aprimsta, pasigirsta monotoniškas zurzenimas, kurį papildo gatvėse ir gamtoje įrašyti garsai, juostos šnypštimas, balsų nuotrupos; vėliau išryškėja daugybę kartų pasikartojantys metališki smūgiai, o maždaug penktąją minutę įstoja nieko gera nežadantis bosas. Šis įrašas vadintinas vadovėliniu kone apčiuopiamos įtampos kūrimo muzikoje pavyzdžiu. Vos tik imate tikėtis, kad viskas baigsis gerai, sugrįžta metališkieji dūžiai, o kartu su jais – nerimas. Tai siaubo muzika – ji klausytoją įtraukia, nustumia ties pat riba ir nepaleidžia, kol galiausiai išnyksta, virsdama neiššifruojamų tekstų nuotrupomis. Antroji kompozicija konstruojama panašiai: pradžioje girdime statinį triukšmą ir juostoje įrašytus garsus, kuriuos netrukus „sureguliuoja“ gongą primenantis ritmas. Viskas juda ir kraiposi, šliaužia ir teka, plaukia ir sukasi, kol šis organiškas, bet grėslus kūrinys, trunkantis kankinamai ilgas penkiolika minučių, ištirpsta virsdamas baltuoju triukšmu. Šis albumas ne silpnų nervų publikai.

Klausytis: „Glina“, „Pole“.

Crucial Features – Venera budo (2020)
Vilnius, išleista savarankiškai

Aštuoniolika minučių tūžmastingo, įtaigaus pankroko, nebanaliai kalbančio apie grožį, tuštybę ir postmoderno visuomenę kamuojančias bėdas. Tik to jums ir trūko? Ši muzika griebia be jokių išlygų ir nebepaleidžia, jai nerūpi, kad klausytojas gali subyrėti į šipulius (tikriausiai atsiras teigiančių, kad būtent to ji ir siekia). „Ar šiandien atrodau gražiai? Mano akys ar atrodo gražiai? Mano ašaros atrodo gražiai?“ – beveik rėkdama klausia vokalistė ir gitaristė Meda, pradėdama „Grožį“ – kompoziciją, kuri tuoj pat išsprogsta ir virsta įžūliu pasisakymu apie patrauklumą ir apie tai, ko tikisi aplinkiniai. „Skustuke“ merginų trio be užuolankų kalba apie grynai buitinio nutikimo sukeltas kančias ir jo atspindžius visuomenės akyse; būtent tokio pobūdžio įžvalgos svariausiai skamba ir kitose albumo kompozicijose. Merginos iš „Crucial Features“ apdovanotos pavydėtinu gebėjimu savo dainų herojus ir kasdienes jų problemas pateikti taip įtaigiai, kad klausytojai negali atsitraukti, jie tiesiog priversti klausytis dar ir dar kartą. Dorotėja ir Kotryna – ritminė grupės bazė – puikiai dera prie ryžtingo Medos vokalo ir ne menkiau drąsios jos gitaros. Rezultatas – tamprus, gyvybe pulsuojantis garsas, kurio įtaigą tik padidina erdvus įrašas ir kokybiškos aranžuotės. Verta pasidomėti, kaip šiai grupei seksis ateityje.

Klausytis: „Grožis“, „Naras“, „Skustukas“.

Palmės žiedas – Futura (2020)
Kaunas, Partyzanai Pop Records

Klausydamasis šio albumo aš negaliu nusėdėti. Kad ir kur pasieks jus ši muzika, pamatysite – vos kelios minutės ir pradėsite šokti: galbūt tik lengvai pasisukinėsite, o gal išsikratysite iki pakvaišimo, nelygu aplinkybės. „Futura“ – kauniečio Jono Matusevičiaus kūdikis. Albumas sukurtas tarsi atminimo ženklas klubinei kultūrai arba, greičiau, kaip klubinės kultūros atspindys – toks, koks jis egzistuoja Jono galvoje, perkeltas į sunkiai nusakomą praeities tašką. Muzika neperkrauta, sintezatorių visai nedaug, o albumo estetika būtų populiarumo viršūnėje, jei gyventume devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Akivaizdu, kad Jonui patinka tai, ką jis daro, tačiau kartais jis stengiasi labai to neparodyti. Tokiais atvejais dainuoja apsimestinai atsainiai, lydimas sintezuotų popsinių ritmų – jie beveik ironiški, bet ne buki. Man, deja, nepavyko rasti ir išsiversti albumo tekstų, bet gal ir gerai, nes šokant ir žliaugiant prakaitui vargu, ar liktų laiko į juos įsigilinti.

Klausytis: „Idarto Mati“, „Metodika“, „Lesbietė“.

Ade – Primatas (2020)
Jonava, išleista savarankiškai

Griuvinėjanti ritmika. It cukrus saldi pakuotė. Muzika, įsminganti tarsi peilis. Susipažinkite, tai „Primatas“ – futuristinio cloud rap erdvė. Albumas pradedamas melodinga ramybe, o ir vėliau išlaiko pavydėtiną tėkmės vienovę, kuri geriausiai atsiskleidžia vienoje ryškiausių kompozicijų „Dužęs“ – čia svajingi sintezatorių sluoksniai ir lo-fi perkusija suformuoja foną, kuriame Ade ramiai ir tarsi be jokių pastangų repuoja su OG Version. Kompozicijos „Beprasmiška“ atmosfera žaisminga, o jos įraše dalyvavęs Mesijus spjaudosi teksto eilutėmis pavirš pratisų gangsta tipo garsų, tarsi 1999-aisiais. Dainose „Mane seka“ ir „Bėgu oru“ mus pasitinka gitarų arpedžio, „Auto-Tune“ technologija, Eurodance segmentai ir kaži kur fone tekantis vanduo. Ade nuolat žaidžia garso efektais, kurie sustiprina „miegamojo“ atmosferą ir padeda klausytojui jaustis patogiai. Pavyzdžiui, paskutiniojoje kompozicijoje girdime aplink vaikštinėjantį šunį ir garsus, kurie primena verdantį arbatinuką. Man sunkiai sekėsi šifruoti dainų tekstus, bet tai nesukliudė visa galva pasinerti į muziką – neįtikėtiną pogrindyje aptiktą brangakmenį. Šis albumas – kur kas daugiau negu jo sudėtinių dalių suma.

Klausytis: „Beprasmiška“, „Mane seka“, „Dužęs“.

[1] https://artoffact.com/artists/solo-ansamblis/ (tikrinta 2021 m. rugpjūčio 12 d.)